Pasakoju apie bedalius žmones
Dvidešimt minučių su Seanu Bakeriu
Dvidešimt minučių su Seanu Bakeriu
Pamenu, po seanso paguglinau, kas tas nepriklausomo Amerikos kino kūrėjas Seanas Bakeris? Nežinau, ką tikėjausi išvysti, bet jo nuotrauka mane nustebino – toks paprastas. Vėliau, Kanų festivalyje, du kartus po dvi valandas išstovėjusi eilėje į jo filmą „Floridos projektas“ („The Florida Project“), supratau, koks vis dėlto tai svarbus režisierius. Tąkart pamatyti filmo nepavyko, bet legendą, skambiai tariant, susikūriau.
Šį pavasarį režisierius netikėtai atskrido į Lietuvą, Vilniuje ir Kaune susitiko su „Kino pavasario“ žiūrovais, davė daug interviu. Norinčiųjų pakalbinti Seaną Bakerį buvo nemažai, dar daugiau nesuprantančių, kas jis toks, tačiau vienas svarbiausių faktų buvo tas, kad „Floridos projekte“ nusifilmavo lietuvaitė, „Instagram“ žvaigždė Bria Vinaitė. To pakako, kad apie Seaną Bakerį sužinotų masės.
Filmas „Floridos projektas“ nukelia į motelį „Magiška pilis“ greta Disneilendo. Lietuvoje tokių motelių nėra, o jei būtų, jų gyventojus galėtume vadinti benamiais. Jie neturi socialinių garantijų, kasdien stengiasi įvairiausiais būdais prasimanyti pinigų, kad dar savaitę turėtų virš galvos stogą. Labai dažnai tie būdai būna nelegalūs, o gyvenantieji motelyje – turintys teistumą.
Režisierius atvyko drauge su savo agente, tad žurnalistų interviu laikas buvo itin ribotas. Gavau ir aš savo 20 minučių, o pokalbiui įsibėgėjus nuskambėjo jos griežtas „Last question“ („paskutinis klausimas“). Kalbėtis su Seanu Bakeriu buvo be galo įdomu. Tai vienas režisierių, kuris gyvena ne tik filmavimo aikštelėje ar montažinėje, bet ir kino salėje. Vos atskridęs į Vilnių paprašė, kad jį nuvežtų į tuo metu „Kino pavasaryje“ rodomų „Paveldėtojų“ („Las herederas“, rež. Marcelo Martinessi) seansą. „Viena yra kalbėti apie tai, kas aktualu visuomenei, kita yra kalbėti tai, ką ta visuomenė nori išgirsti. Privalai sekti kino tendencijas, kad galėtum kurti paveikų kiną“, – sako Seanas Bakeris. Pasibaigus pokalbiui režisierius paklausė, ar turėsiu kaip pažiūrėti DVD ir išsitraukė iš kuprinės savo antrojo pilnametražio filmo „Brodvėjaus princas“ („Prince of Broadway“, 2008) kopiją. Jame pasakojama apie Lakį – nelegalą iš Ganos, Niujorko gatvėse prekiaujantį vardinių drabužių kopijomis. Vieną dieną tiesiog darbo vietoje buvusi mergina įbruka jam į rankas pusantrų metų vaiką tvirtindama, kad tai jo sūnus, apie kurį Lakis nieko iki tol nežinojo. Ir jei manote, kad „Floridos projekto“ vaikai labai mieli, reikėtų išvysti Princu pavadintą tariamą sūnų.
Per dešimtmetį Seanas Bakeris sukūrė „Žvaigždutę“ („Startlet“, 2012), „Mandariną“ (2015), „Floridos projektą“ (2017) ir išlaiko tą pačią kryptį – kameros dokumentiškumą, žvilgsnį į socialinius paribius, kontrastą tarp negailestingos realybės ir gražiausių žmogaus savybių. Išvengdamas sentimentalumo, moralizavimo, režisierius sugeba parodyti amerikietiškos svajonės užkulisius ir sujaudinti.
Tokiais pamąstymais ir prasidėjo dvidešimt minučių su Seanu Bakeriu.
Ar sunku išlikti nepriklausomo kino režisieriumi Amerikoje, greta Holivudo? Gal kaip tiems motelio „Magiška pilis“ gyventojams šalia Disneilendo?
Esu finansiškai nepriklausomas ir drauge senamadiškas – dalyvauju visuose filmo kūrimo etapuose. Žinoma, paprasčiau, kai režisierius kuria filmą pagal kažkieno kito puikiai parašytą scenarijų arba nufilmuotą medžiagą perduoda montuotojui. Visa tai darau pats, tai mano paties sprendimas, kuriam neturi įtakos finansai. Tikiuosi, kad ir ateityje kursiu būtent taip. Visi mano filmai – grynas autorinis kinas.
Nėra sunku išlikti nepriklausomam, tereikia nusiteikti, kad tai labai ilgas kelias. Visa kino industrija Amerikoje – lyg milžiniška smėlio dėžė, kurioje turi žaisti ilgai ir kantriai, ir, žinoma, atsispirti pagundai iš mažo tapti dideliam. Savo filmuose pasakoju apie žmones, kurie neturi pinigų, vos išgyvena, taigi būtų keista, jei tokiam kinui išleisčiau 20 ar daugiau milijonų dolerių. Visus penkis savo filmus nufilmavau turėdamas mažą biudžetą ir net neketinu elgtis kitaip.
Kaip tuomet pavyksta suburti profesionalus? Skaičiau, kad kartais aktoriai gauna už darbą du dolerius.
Žinoma, tai jų sprendimas. Aš jiems nežadu milijonų. Iš karto pasakau, kokio tai biudžeto filmas. Dažnai dirbu su neprofesionaliais aktoriais. Nors būna, kad ir garsūs veidai sutinka filmuotis už mažą atlygį ar visai be jo. Pasitaiko įvairių situacijų. Vaidinantiems „Floridos projekte“ buvome numatę gana solidžias sumas, nes norėjau, kad Halės vaidmenį atliktų popžvaigždė. Man labai svarbu, kad komanda gautų padorų užmokestį ir kad tai nebūtų pasiaukojimas. Kodėl kažkas turėtų aukotis dėl mano filmo? Nebent turi svarių asmeninių priežasčių – įgyti patirties, pailsėti nuo grandiozinių projektų ir pan. Tai, kad kartais išsenku nuo daugybės pareigybių, bandymo sukontroliuoti atskiras sritis, yra mano problema: tai mano filmas, mano idėja, mano ambicijos. Jei mažo biudžeto filme vienas žmogus nešioja tris skrybėles, vadinasi, jis ir turi gauti triskart daugiau pinigų. Mano tokia logika, tokiais principais stengiuosi dirbti. Dažnai aikštelėje pasikliauju ir studentais. Taip dirbo mano gerbiamas režisierius Johnas Cassavetesas. Jo filmai – nuostabūs, vadinasi, šis modelis veiksmingas.
Aktorių dažnai ieškote tiesiog gatvėje arba, kaip „Floridos projekto“ atveju, socialinėje medijoje, o štai pagrindinį vaidmenį „Žvaigždutėje“ patikėjote garsiam modeliui, aktorės Mariel Hemingway dukrai Dree Hemingway. Ar sutikti neeiliniai žmonės įkvepia rašyti scenarijų, ar jau turėdamas aiškų siužetą, personažus renkatės, kas juos įkūnys?
Visada prieš vykdant aktorių atranką turiu užbaigtą scenarijų ir, galima sakyti, visada žinau, kurį personažą turi suvaidinti profesionalas ir kurį – nepatyręs aktorius. Jau minėjau, kad „Floridos projektui“ norėjau ryškios asmenybės, žinomos merginos, kuri kine neturi patirties. Tačiau puikiai žinojau, kad motelio administratorių Bobį turi suvaidinti garsus aktorius.
Man labai pasisekė, kad „Instagrame“ visiškai atsitiktinai susipažinau su Bria. Rizikavome, nes idėja buvo dirbti su žvaigžde, kuri galimai uždirbtų filmui pajamų. Tačiau džiaugiuosi šiuo sprendimu. Bria nuostabi. Žinoma, stebuklas, kad Bobį sutiko įkūnyti Willemas Dafoe, už ką jis netgi buvo nominuotas „Oskarui“. O vieną iš trijų pagrindinių aktorių vaikų – Valerią Cotto – sutikau gatvėje.
Kurdamas „Mandariną“ naršiau „Youtube“ ir kai kuriuos aktorius radau būtent ten, kai kuriuos gatvėje, o štai su pagrindine aktore Kiki (Kitana Kiki Rodriguez) susipažinau LGBT centre Brukline. Ji atsivedė Mya (Mya Taylor). Jei ne jos, filmas nebūtų nė pusiau toks, koks yra.
Ar įmanoma sukurti filmą vien su neprofesionaliais aktoriais? Ar vis dėlto patyrusieji kine yra jų priedanga?
Žinoma, įmanoma, tik nežinia, kokia bus tokių filmų vertė. Nesupraskite klaidingai, man labai patinka tokie eksperimentai, tačiau parduoti juos be galo sunku. Tad nuolat miksuoju. „Brodvėjaus prince“ pirmą kartą vaidinančių aktorių turbūt buvo daugiausia. Jie filmui duoda be galo daug: jie naivūs, nepatyrę, tad įjungus kamerą būna be galo natūralūs. Galbūt antrą kartą filmuojantis jiems bus sunkiau, tačiau tas pirmas kartas aikštelėje yra magiškas. Kai kurie neprofesionalai turi improvizacijos dovaną, pavyzdžiui, ypač sunku improvizuoti su humoru, tačiau jie tai puikiai geba. Dažnai laukiu tų momentų, kai aktoriai nusižengs scenarijui. Tos akimirkos pačios vertingiausios.
Juodaodžio reperio ir mažo berniuko, kurio dėl naujo vaikino išsižadėjo jauna mama, ryšys „Brodvėjaus prince“; dvidešimtmetės pornožvaigždės ir aštuoniasdešimtmetės moters draugystė „Žvaigždutėje“; translytės prostitutės meilė ir išdavystės drama Kalėdų vakarą „Mandarine“; skurdas, nusikalstamumas ir vaikų draugystė „Floridos projekte“ – kontrastai, kurie mane labiausiai žavi jūsų kūryboje. Kokio poveikio siekiate?
Tos priešpriešos man padeda kalbėti ironiškai, kas, turint galvoje opias socialines problemas yra labai veiksminga. Nenoriu savo filmais šokiruoti, tik padėti žmonėms atmerkti akis, susprogdinti burbulus, kuriuose gyvename. Supriešinus du dalykus, pavyzdžiui, pornožvaigždę, kuri gali būti atjaučianti, nuoširdi, turinti sąžinę, – atkreipiamas visuomenės dėmesys, kyla klausimų. Kodėl ji dirba sekso industrijoje? Visko mačiusi, iš kalėjimo išėjusi prostitutė irgi gali jaustis įskaudinta. Kodėl ji pakliuvo į kalėjimą, kodėl pardavinėja savo kūną? Kaip jaučiasi LGBT bendruomenė? Panašūs klausimai kyla ir žiūrint „Floridos projektą“, kurį norėjau filmuoti greta Disneilendo esančiam motelyje, nors tokių vietų Amerikoje apstu. Bet šios dvi priešpriešos leidžia pasijusti kitos socialinės terpės, kito pasaulio dalimi, ne tik to tvarkingojo, žaislinio kaip Disneilendas.
„Kino pavasaryje“ buvo rodomas dar vienas filmas apie skurstančius žmones Floridoje „Gyvenimas ir nieko daugiau“ („Life & Nothing More“, rež. Antonio Méndez Esparza). Jame kalbama ta pačia tema, kaip ir „Floridos projekte“, tačiau filmo stilius – socialinis realizmas. Kaip manote, kuris šių filmų paveikesnis žiūrovui?
Mačiau šį filmą, jis puikus. Labai patiko, kad istorija pasakojama iš bejėgės motinos perspektyvos, ji stengiasi kažką pakeisti, bet tai ne jos jėgoms. Vaidmenys labai stiprūs, ir, kiek žinau, daugelis aktorių prieš tai nevaidinę kine. Abu filmai veiksmingi, svarbiausia, kad leidžia pamatyti, kaip gyvena kitos bendruomenės. Man labai svarbu pasakoti žiūrovui apie socialinės rizikos grupėje atsidūrusius žmones, džiaugiuosi, kad ir kiti režisieriai tai daro. Galbūt kinas nesukels kažkokios revoliucijos, nesukurs manifesto, tačiau jis užduos klausimus – kodėl aš teisiu tuos žmones, kodėl tie žmonės atsidūrė tokioje situacijoje, gal aš galiu ką nors pakeisti? Kartais žmonės nusižengia moralės normoms, teisėtvarkai tik dėl to, kad iš paskutinių jėgų kabinasi į gyvenimą. Ar galima juos dėl to smerkti?
Ar gerai pažįstate aplinką, kurioje gyvena jūsų filmų veikėjai?
Esu laimingas, kad neteko augti tokioje aplinkoje, kurdamas filmą turiu atlikti didelį, išsamų tyrimą, stengiuosi su tais žmonėmis bendradarbiauti, suprasti jų problemas, jų šaknis, slengą, kitas svarbias detales. Bendrauju su socialiniais darbuotojais, kurie taip pat išsako savo nuomonę. Stengiuosi pasitikėti žmonėmis, apie kuriuos kursiu filmą, o kai kuriuos net pasirenku kaip aktorius. Būtų sudėtinga, jei statyčiau filmą taip, kaip pats suvokiu tą socialinį sluoksnį. Reikia žvelgti giliau.
Seano Bakerio agentės perspėjimas: „Paskutinis klausimas“.
„Mandariną“ filmavote su „iPhone 5s“, nes neturėjote pinigų. O kodėl paskutinė „Floridos projekto“ scena nufilmuota telefonu, nors visas filmas – 35 mm juosta?
Tai mano kuriama kino estetika. Tačiau visuomet yra praktinės priežastys – tarkim, mes negalėjome į Disneilendą atsigabenti 35 mm vaizdo kameros. Tačiau galėjome filmą užbaigti ir kitaip. Medijų perėjimas iš vienos į kitą leido perteikti tą trapų pasirinkimo momentą. Ypač kai sprendimą priima vaikas. Tas momentas įgauna kitą atspalvį – jis gali būti suvoktas ir kaip realybė, ir kaip fantazija. Juostos pakeitimas į mobiliąją skaitmeną leido pasiekti tokį efektą. Kartu nostalgiškai priminti ir „Mandariną“.
Prieš palikdama Seano Bakerio kambarį Pilies gatvės viešbutyje:
Ar rožinis motelis „Magiška pilis“ turi sąsajų su Weso Andersono filmu „Viešbutis „Didysis Budapeštas“?
Taip, išties juokinga, bet buvau visiškai pamiršęs šį filmą, net nepagalvojau, kad Andersono viešbutis taip pat buvo rožinis. Jis – nuostabus režisierius, tačiau jo kuriamas pasaulis pernelyg nutolęs nuo manojo, kad ieškočiau panašumų.
