„Sengirėje“ gamta kalba apie egzistencinius dalykus
Pokalbis su montažo režisieriumi Danieliumi Kokanauskiu
Pokalbis su montažo režisieriumi Danieliumi Kokanauskiu
Tai antrasis Tavo filmas kartu su Mindaugu. Kodėl nusprendei dirbti su patirties kine neturinčiu biologu?
Gal greičiau Mindaugas pasirinko mane, juk samdo jis. Su „Stebuklų lauku“ viskas buvo labai paprasta. Režisierius Audrius Stonys man pasakė, kad pažįsta tokį vaikiną, kuris daro kažką labai įdomaus ir ieško montuotojo. O kai Mindaugas papasakojo, kad nori kurti filmą apie sąvartyne gyvenančius žmones, pagalvojau, jog pasakojimą nustelbs rodoma „egzotika“. Pamaniau – nesąmonė, su kuria neverta prasidėti. Tačiau gana greitai paaiškėjo, kad viskas bus gerai, nes pajutau režisieriaus požiūrį į darbą, aplinką, medžiagą. Su „Sengire“ jau buvo tarsi savaime. Tiesa, šio filmo montažas nebuvo iš lengvųjų, ką jau ir kalbėti apie filmavimą. Nors atrodo, sudėta tik keletas kadrų.
Minėjai, kad tikėjaisi, jog dirbdamas su „Sengirės“ medžiaga pailsėsi, juk montuosi gamtos, gyvūnų vaizdus.
Taip, iš pradžių džiaugiausi. Prieš tai dirbau su keliais vaidybiniais filmais, kuriuose nagrinėjamos sunkios temos. Man tie filmai patinka ir džiaugiuosi, kad turėjau galimybę prie jų prisidėti, bet galvojau, štai čia, miške, truputėlį pailsėsiu. Deja, nebuvo to poilsio. Vien tai, kiek užtrukome laiko, jau daug ką pasako. Žinoma, pasakojimo struktūra nusistovėjo gana anksti. Tačiau kadrai, kas ir kaip padaryta, daug kartų keitėsi. Daug medžiagos į filmą neįtraukta; ilgai bandėme „įdėti–išimti“, todėl viskas ir užtruko. Mažiau sukūrėm montuodami, nei filmuodami. Šiaip visada daugiau atsisakome nei pridedame. Kita vertus, dėl šių priežasčių filmas yra šiek tiek keistos formos ir man patiko, kad su Mindaugu išdrįsom jį palikti štai tokį.
Kokį?
Jis nėra ilgas, taip pat gana egzotiškas. Jame daug gražių vaizdų, bet juk to neužtenka. Filmas turi kažką pasakyti, dėl kažko jis turi būti būtent toks. Mane džiugina, kad jame kalbama apie amžinus dalykus. Tikrai ėjome plonu ledu ir tai buvo gana drąsus sprendimas – įterpti žmogaus liniją. Dėl to daug ginčijomės.
O kodėl kilo ginčas – ar turi būti žmogus „Sengirėje“, ar ne?
Na, tiesiog atrodė drąsu. Kai Mindaugas liepė palikti žmogų viduryje filmo, man buvo šokas. Jis viską griovė, visą tą sengirės šventovę. Žmogų įterpėme tarsi simbolį: pasakojimo pradžioje, viduryje ir pabaigoje. Dažnai pagalvoju, kaip žiūrovas supras šį mūsų sprendimą. Kai darai kažką keisto, vis baiminiesi. Juk filmas nestandartinis – išties nežinau, ar jis tik apie mišką. Kita vertus, miškas išryškina tai, ką mes, visi žmonės, čia veikiame. „Sengirėje“ yra kur kas daugiau sluoksnių, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio ar filmo aprašymo. Dabar, kiek atitolus, akivaizdu, kad žmogaus personažas iš tikrųjų padeda tuos sluoksnius atskleisti.
Montuotojų darbas – daug atsisakyti, atrinkti ir surikiuoti tai, ką žiūrovas pamatys ekrane. Tu kūrei ir sengirę, kurios, tokios vientisos, kaip parodyta, nėra.
Tai mano darbas. Man atrodo, kad Mindaugui buvo gerokai sunkiau sėdėti medyje ir laukti kadro, kurio gal ir nepavyks nufilmuoti. Žinoma, būna momentų, kai viskas atsibosta ir erzina, nebesinori dirbti, bet kažkas tave veda į priekį. Dažniausiai – idėja. Labai pasisekė, kad su visais režisieriais, su kuriais dirbu, surandam bendrų taškų, panašiai galvojam, tada ir darbas vyksta kitaip. „Sengirėje“ man patiko, kad Mindaugas nebijo pasakyti, jog tokios sengirės nėra, ji tikrovėje nebeegzistuoja. Bet tie vaizdai, kadrai yra tikri, egzistuojantys, turintys kažką nuostabaus. Montuojant reikia suprasti, kad kinas yra tarsi jausmas arba mintis, kuriuos pasiūlo ir autorius, ir tie, kurie sėdi šalia. Todėl „Sengirė“ yra ir potyris.
Vis mini žodžius „drąsus“, „kitoks“, nors filme rodomi Lietuvos gamtos vaizdai, gyvūnai...
Galvoju, kad yra tokių filmų, kurie iš dalies gali konkuruoti su „Sengire“ ir jie taip pat puikūs. Štai neseniai per „Discovery“ televizijos kanalą žiūrėjau dokumentinį filmą apie orkas. Buvau prilipęs prie ekrano pusantros valandos ir negaliu sakyti, kad štai čia televizija, o mes darome kiną. Ten labai daug grožio, o muzika tiesiog sukrečia. Bet Mindaugas norėjo sukurti ne tokį filmą apie gamtą ir gyvūniją. Manau, mūsų niša kita, nes kalbame ne tik apie gamtos grožį, bet ir apie tai, kas ta gamta yra. Kodėl mes esame čia? Kam to reikia? Konkrečių atsakymų nėra, bet filmas šiuos klausimus tikrai kelia.
Su „Sengire“ praleidai labai daug laiko. Ką tau pačiam šis potyris davė? Juk kiekvienas darbas mus kažko išmoko ir kažkuo paveikia.
Žinoma, paveikia, net ir fiziškai. Mokaisi, išbandai save ir medžiagą, pirminę idėją. Daug galvoji, ar visi supras, ką nori pasakyti, parodyti. Mes juk su medžiaga praleidžiam labai daug laiko, – bet ar supras kiti? Be to, norisi perteikti tai, ką jauti miškui, o tie jausmai nevizualizuojami. Tad su tokiomis mintimis ieškojom galimybių perteikti tai, ką jaučiame ir ko norime. Mokausi iš kiekvieno savo darbo. Gal dirbant su „Stebuklų lauku“ tų pamokų buvo daugiau. Buvau jaunesnis, turėjau mažiau patirties, Mindaugui tai buvo pirmas filmas. Būtent jis man tapo tarsi lūžio tašku, pajutau, kad su Mindaugu dirbame kartu, dalijamės. Su Loznica irgi panašiai. Jis stengiasi suteikti erdvės žmogaus kūrybai, skatina jausmą, kad kuri tu.
Manau, „Sengirėje“ labai svarbu jautrumas. Jau vien tai, kad nežinai, ar tavo veiksmas pakenks, ar ne, kad stabteli ir pagalvoji, yra gerai. Svarbu neprarasti jautrumo ir, manau, mūsų filme tai akivaizdu. Pažiūrėjęs „Sengirę“ negaliu atsakyti, kaip elgtis su gamta. Palikti ją ramybėje? Bet juk tai neįmanoma. Gal ir teisingai sakoma, kad jei kažko nesupranti iki galo, tai nesuteikia tau teisės nuspręsti. Turi tiesiog nesikišti, neliesti. Prisimenu, vaikystėje man sakydavo: sulaikyk kvėpavimą prie paukščių lizdo, nes kitaip jie paliks kiaušinius. Žinoma, tai netiesa, tačiau posakyje slypi jautrumas ir pagarba, kurią turėtume jausti, bet primiršome. Gal aš per daug gilinuosi, nes tarsi suaugau su filmu. Man svarbu, kad „Sengirę“ pažiūrėjusiam žiūrovui kas nors išliktų, tuomet šis filmas lyg ir įgautų teisę gyventi ilgiau.
Nors, iš tiesų, „Sengirėje“ juk nekalbama.
Kaip tai nekalbama? Daug kalbama, tik vertimas dar nebaigtas. Mindaugas daro titrus. Pavyzdžiui, elnių pokalbių vertimas labai paprastas ir aiškus – vyksta vestuvės, bet su vabalais jau sunkiau. Kol kas dar nežinom, kaip viską interpretuoti. Pajuokaujam, kad tai viena iš priežasčių, kodėl taip ilgai užtrukom išleisti filmą – bandėme versti, bet ne viskas pavyko, nesinorėjo savo interpretacijų, tad galų gale ir palikom be titrų. Žinoma, juokauju. Nesutinku, kad „Sengirėje“ nekalbama. Kalbama, ir daug.
