Didžiųjų beieškant
Pokalbis su režisieriumi Felixu Moelleriu
Pokalbis su režisieriumi Felixu Moelleriu
Į susitikimą su jumis atėjau su savo dukryte. Ar jūs neturite panašių vaikystės prisiminimų, kai mama ar patėvis Volkeris Schlöndorffas, neturėdami kur jūsų palikti, imdavo kartu į filmavimus ar kitas vietas, susijusias su jų darbu – kinu?
Žinoma, esu patyręs panašių situacijų. Vaikystėje buvau ir filmavimuose, ir kino festivaliuose. Dar būdamas vaikas apsilankiau ir Kanuose, ir Venecijoje, dalyvavau „Oskarų“ teikime. Tai, aišku, palieka labai stiprų įspūdį. Filmavimo aikštelėje, man regis, vyko tokia suirutė, painiava, kad niekaip nesupratau, kaip mama ir patėvis joje susitvarko. Turbūt tada pasąmoningai suvokiau, kad jokiu būdu nenoriu kurti vaidybinių filmų. Matyt, dėl to tapau dokumentininku.
Bet nuo kino tie vaikystės įspūdžiai neatbaidė. Nors matėte visą sunkiąją darbo kine pusę, vis tiek tapote režisieriumi.
Taip, bet reikia pasakyti, kad pasirinkau jau būdamas subrendęs. Man buvo daugiau kaip 30 metų, kai pasukau kino keliu. Iš tiesų, ilgai tam priešinausi, norėjau būti mokslininku. Studijavau, parašiau daktaro disertaciją, ir tik tada pasukau į kiną. Matyt, vaikui vis tiek išlieka įspūdis, kad kinas – tai labai įdomus ir įtraukiantis pasaulis.
Kokius mokslus studijavote, iš kur pasukote į kiną?
Studijavau istoriją, politikos ir komunikacijos mokslus. Maniau, kad liksiu universitete, bet tada ėmė atrodyti, kad vis dėlto tas mokslo pasaulis man per sausas. Ir ta skirtis tarp įdomaus kino ir sauso mokslo pasaulių man pasirodė per didelė.
Jūsų tėvai – žinomi kino žmonės, jūs irgi dirbate kine. Menininkų vaikų padėtis labai nepavydėtina, viena vertus, jie tarsi privilegijuoti, kita vertus – ant jų gula tėvų ar senelių šlovės našta. Jūsų filme Bergmano anūkas, irgi kino režisierius, sako: „Aš niekada nekursiu tokių filmų, kokius kūrė senelis, niekada nedirbsiu kaip jis, bet mano viduje jis visada yra.“ Ar pritariate jam?
Tikrai pritarčiau Ingmaro Bergmano anūkui. Bet jis nepaminėjo, kad nešioja savo garsios močiutės, aktorės Liv Ullmann pavardę. Jam blogiau. Šiuo požiūriu aš turiu tam tikrų privalumų. Turiu savo tėvo pavardę. Ir esu kino dokumentininkas. Visa tai leidžia sukurti tam tikrą distanciją. Todėl nesilyginu, nekonkuruoju ir nesu mane užauginusių tėvų šešėlyje. Nebent dabar, kai pasirodė pirmasis Margarethe’s von Trottos dokumentinis filmas, skirtas Bergmanui.
Kaip atsirado šis filmas? Kodėl nusprendėte kartu keliauti Bergmano gyvenimo ir kūrybos keliu?
Pati idėja buvo ne Margarethe’s, ją pasiūlė prodiuseriai. Aišku, pretekstu tapo šiemet minimas šimtasis didžiojo režisieriaus gimtadienis. Gavusi pasiūlymą ji ilgai gynėsi, nesutiko. Jai buvo baisu ir neramu kurti didžio savo mokytojo ir pavyzdžio portretą. Bijojo, kad jam neįtiks. Mums visiems teko gerokai pavargti, kol ją įkalbėjome. Aš pats įkalbinėjau sakydamas, kad, turėdamas patirties dokumentiniame kine, galėsiu šiek tiek padėti, būsiu „dešinioji ranka“. Be to, ji nenorėjo rodytis ekrane, manė likti už kadro, tik klausinėti. Tačiau visi supratome, jog tai visai nerealu, kad filmas turi būti labai asmeniškas. Ir man atrodo, kad tai ir yra šio filmo stiprybė.
Tikrai taip. Viena įspūdingiausių filmo scenų man yra ta, kurioje Margarethe von Trotta kalbasi su režisieriumi Rubenu Östlundu. Staiga jis paima telefoną, pradeda ją filmuoti ir klausia: „Margarethe, o koks jūsų mylimiausias Bergmano filmas?“ Ji atsako: „Septintasis antspaudas“... Taip, filme ji ieško Bergmano, bet ji pati irgi yra bergmaniško pasaulio dalis. Von Trotta – viena iškiliųjų kino režisierių, kurios kūryba kai kuriais požiūriais lyginama su Bergmano.
Tikrai norėjau, kad tokių scenų būtų daugiau ir kad filme būtume parodę daugiau ištraukų iš von Trottos juostų, kur akivaizdus tas Bergmano prisilytėjimas. Jo įtaka labai matosi jos darbuose. Tačiau filme yra tik „Švininių laikų“ („Die bleierne Zeit“, 1981) ištrauka. Margarethe nesutiko per daug lįsti į kadrą. Ji norėjo likti nuošalyje. Taigi, šiuo klausimu iki galo nesutarėme.
Filmo pabaigoje, paskutinėje scenoje, Margarethe von Trotta viena stovi ant jūros kranto Forio saloje. Ji atrodo lyg pati būtų viena iš didžiųjų Bergmano sukurtų moterų kine. Ji juk irgi buvo aktorė, galėjo vaidinti jo filmuose.
Tikrai labai įdomus požiūris, graži interpretacija. Būtinai jai perduosiu. Ji tikrai labai apsidžiaugs.
O ar jūs pats turite asmeninių prisiminimų apie Bergmaną? Juk jis buvo jūsų tėvų šeimos draugas?
Vadinti jį šeimos draugu būtų per drąsu. Bet mano tėvai bendravo su juo, kai jis atsidūrė toje Miuncheno tremtyje. Bergmanas tuo metu dirbo Miuncheno teatre, tėvai eidavo žiūrėti jo spektaklių. Prisimenu jo apsilankymą tėvų bute pirmą kartą. Turbūt tai buvo 1976-ieji. Aš tikrai nesupratau ir nežinojau, koks jis svarbus žmogus, bet jutau šiltą jaudulį. Atsimenu, kaip jis atsisėdo ant sofos, sukryžiavo rankas ir iš abiejų pusių pagavo Margarethe’s ir Volkerio delnus. Tai nepamirštama. Ingmarui Bergmanui visada buvo svarbus prisilietimas, fizinis kontaktas.
Ar tai tik graži legenda, ar iš tikrųjų Bergmano „Septintasis antspaudas“ buvo postūmis von Trottai ateiti į kiną, tapti režisiere?
Taip, ta istorija tikra. Dar tada, kai nebuvo nė minties kurti filmą apie Bergmaną, mama pasakojo man, kad ji pirmą kartą pamatė „Septintąjį antspaudą“ Paryžiuje. Ir tada kilo noras pačiai kurti filmus. Bet tai nebuvo racionalus noras, labiau intuityvus troškimas. Reikia suprasti, kad kalbame apie 7-ąjį dešimtmetį, kai moterys net negalėjo svajoti apie tokią vyrišką profesiją kaip kino režisūra. Galėjai rašyti scenarijus, būti aktore ar ką kita veikti kine, bet ne režisuoti.
Kaip atsirinkote, apie kurias Bergmano juostas kalbėsite savo filme? Juk jo kūryba labai gausi, sukurta apie septynios dešimtys filmų. Koks buvo jūsų sumanymo atspirties taškas?
Rinkomės tuos filmus, kurie buvo svarbūs Margarethe’i. Toks buvo pirminis sumanymas. Kai kada pasirinkimo priežastys buvo gana banalios, negalėjome rodyti filmų ištraukų dėl finansinių priežasčių. Pavyzdžiui, „Gyvatės kiaušinio“ (1977) 1 minutė kainavo nuo 12 000 iki 16 000 eurų. Aišku, atsisakėme šio filmo, ėmėmės dokumentinės medžiagos, kas užfiksuota filmavimo aikštelėje ir t. t. Pasirinkti filmai „Persona“ (1966), „Vilko valanda“ (1968), „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ (1973) ir kt. tikrai yra labai svarbūs ir daug pasakantys. Juose atsiskleidžia esminiai Ingmaro Bergmano kūrybos aspektai. Tačiau reikia pabrėžti, kad filmų pasirinkimas labai asmeniškas ir subjektyvus.
Man labai patiko pasirinkti pašnekovai jūsų filme. Tiesiog tobulas santykis tarp artimųjų ir kino žmonių, kurie sugebėjo pasakyti itin tikslius ir esminius dalykus apie Bergmaną, svarbius šiandien, žvelgiant iš laiko perspektyvos.
Keli žmonės atsisakė kalbėti, bet galiausiai supratome, kad gal tai ir nėra blogai. Atsisakė aktorius Maxas von Sydowas, nes manąs viską jau pasakęs apie Bergmaną. Taip pat režisieriai Woody Allenas ir Martinas Scorsese, bet jų pasisakymų apie Bergmaną pilnas „Youtube“. O mums pavyko rasti balansą tarp sinefilinio ir šeiminio požiūrio. Sakykim, režisierius Olivier Assayasas kalba tokius dalykus, kurie jam pačiam labai svarbūs. Tiesiog jauti iš jo sklindančią didžiulę pagarbą ir asmeninį žavėjimąsi Bergmanu.
Jūsų filmas, žinoma, nuvedė į Forio salą. Kokį jums padarė įspūdį ta legendomis apipinta vieta?
Įspūdis buvo be galo stiprus. Veikia ir aplinka, ir pats namas, kuris yra tikrai kaip mauzoliejus. Jausmas, kai matai jo darbo kambaryje ant sienos įbrėžtus įrašus ar ženklus, yra ypatingas. Tą namą nupirko vienas norvegų milijonierius ir taip jį prižiūri, kad atrodo, jog didysis režisierius ką tik išėjo. Ir iš tiesų, svetimi žmonės labai retai ten patenka. Galima drąsiai sakyti, kad jauti ten plevenančią Bergmano dvasią. Šioje aplinkoje kalbinome jo sūnus, kurie šneka apie tėvo demonus ir tamsą. Man atrodo, kaip tik ta vieta ir padėjo atsiverti jo sūnums, kurie iš pradžių buvo gana santūrūs. Toks jų atvirumas mums irgi buvo netikėtas.
Jūsų filmas vadinasi „Ingmaro Bergmano beieškant“. Ar atradote, ko ieškojote? Koks jūsų asmeninis atradimas?
Mano atradimai, žinoma, buvo kiek kitokie nei mamos, kuriai Bergmanas buvo didysis meistras. Mano santykis su juo ne toks. Tačiau didžiausias atradimas buvo suprasti, kaip labai susipynusi jo kūryba ir gyvenimas. Man atrodo, kad jis yra pats autobiografiškiausias kino režisierius iš visų mums žinomų.
Viena vertus, jis savo patirtas gyvenimo scenas perkėlė į kiną, kita vertus, liko nemažai scenarijų, kurie nebuvo nufilmuoti, bet jie inscenizuoti jo gyvenime, santykiuose. Suprasti tą abipusį mechanizmą buvo labai svarbus dalykas. Taip pat sukrečiantis atradimas suvokti, kaip žmogus, tiek savo vaikystės, jos įspūdžių, sunkių patirčių perkėlęs į kiną, pats nesirūpino savo vaikais, nekreipė į juos dėmesio.
Kitas jūsų filmas „Prijaučiantieji. Mūsų vokiškas ruduo“ („Sympathisanten: Unser Deutscher Herbst“, 2018) yra skirtas jūsų tėvų jaunystės laikui, kai vokiečių intelektualai prijautė kairiesiems ekstremistiniams judėjimams.
Iš tikrųjų tai ne visai apie mano tėvų jaunystės metą. Aš jį patyriau nesąmoningai, tuo metu dar būdamas vaikas. Atsimenu tą emocinę situaciją. Man rūpėjo išsiaiškinti, kodėl kairieji intelektualai prijautė tiems kairiesiems ekstremistams, kurie paskui perėjo prie teroro metodų. Man rūpėjo išsiaiškinti, kodėl tokie žmonės kaip mano tėvai ir, pavyzdžiui, vėliau Nobelio premija apdovanotas rašytojas Heinrichas Böllis jiems simpatizavo. Rūpėjo išsiaiškinti, kas ir kaip ten buvo. O buvo ir Vietnamo karas, dar daug senųjų nacių užėmė aukštus postus ir kt. Socialinė nelygybė kurstė iliuzijas, kad galima revoliucija prieš kapitalizmą ir kad įmanoma sukurti geresnę visuomeninę santvarką. Tokius dalykus man pačiam buvo svarbu išsiaiškinti ir parodyti kitiems.
Ką apie tai sako jūsų mama iš laiko perspektyvos? Kaip jai dabar atrodo?
Pačioje filmo pabaigoje mano mama sako, kad nesigaili to, kas buvo, nors supranta, kad žavėjosi neteisingomis idėjomis. Ir, kaip matyti iš jos dienoraščių bei komentarų, tuo metu žmonės buvo linkę pasiduoti autoritetų įtakai. Daug jaunų žmonių, taip pat ir kairiųjų kultūrininkų, nemąstė savarankiškai, jie pasidavė autoritetų diktatui. Užteko pasakyti tokius dalykus, kad Vokietija – policinė valstybė, kad reikia priešintis, kad prieš suimtuosius naudojamos neteisėtos priemonės ir pan., ir tai skambėjo tarsi šūkiai veikti. Nebuvo kritinio mąstymo, nebuvo kvestionuojami teiginiai, dominavo grupinis mąstymas. Net mąstymu to pavadinti negalima, veikiau grupiniu diktatu. Čia ir yra toji Hannah Arendt išmintis, kurią tik kitais žodžiais išsakė savo dienoraštį komentuodama mano mama: reikia išeiti tam tikrą mokyklą, kol pradedi mąstyti savarankiškai.
Gal tas noras atsigręžti į anuos laikus yra neatsitiktinis. Kaip ir tai, kad jūsų mama neseniai sukūrė filmą apie Hannah Arendt. Man rodos, to gebėjimo ir drąsos savarankiškai mąstyti dabar itin trūksta.
Taip, man rodos, Arendt šiandien yra dar aktualesnė nei tada, prieš keletą metų, kai mama apie ją kūrė filmą. Tuometiniai įvykiai primena tai, ką mes patiriame šiandien – bandymus pasikasti po pilietine visuomene, ją ardyti ir kvestionuoti žmogiškąsias vertybes. Toks visuomeninės padėties kaitinimas labai primena 8-ąjį dešimtmetį. Tada gal buvo labiau kairė prieš dešinę, bet praktiškai tas pats kiršinimas, nesantaikos kurstymas, o ne santarvės ieškojimas.
Ar jums mama kada nors duoda patarimų, susijusių su profesine veikla? Kaip jai sekasi būti tuo pat metu ir kolege, ir mama?
Profesine prasme mes pradėjome labiau bendradarbiauti, kai jau sulaukiau pen- kiasdešimties metų. Gana vėlai. Bet iki tol ji rėmė mane visokeriopai. Jai buvo svarbu, kad daryčiau tai, kas man įdomu ir rūpi. Visai nesvarbu, ar tai kinas, ar kas kita. Jei būčiau tapęs teisininku ar gydytoju, ji lygiai taip pat būtų mane palaikiusi. Jai buvo svarbu, kad neužsiimčiau veikla tik pinigams uždirbti. Visą laiką jaučiu jos palaikymą. Tarsi tų gerų mokytojų, kuriuos kartais sutinkame mokykloje; netiesiogiai jauti jų paskatinimą ir visokeriopą paramą. Volkeris Schlöndorffas šiuo požiūriu elgėsi visai kitaip. Jis norėjo, kad viskas būtų taip, kaip jis nori ir įsivaizduoja. O mama manęs nereguliavo, aš tik jaučiau jos tylų pritarimą tam, ką darau.
