Paprastos temos ir istorijos, vertos filmo
Kalbamės su kino režisiere Giedre Beinoriūte
Kalbamės su kino režisiere Giedre Beinoriūte
„Kvėpavimas į marmurą“ yra debiutinis ilgo metražo filmas. Tačiau debiutante vadinti vieną ryškiausių lietuvių kino režisierių neišeina. Ką pati manai apie tokį vėlyvą debiutą?
Man tai nuoseklus žingsnis. Mano filmai nuolat ilgėjo, ir dėsninga, kad šis jau pasiekė ilgą metražą. Žinoma, tai ypatinga patirtis, kitokia nei iki šiol. Šis filmas man buvo pats sudėtingiausias. Yra toks tarsi režisieriaus išsipildymo rodiklis – ilgo metražo vaidybinis filmas. Meluočiau sakydama, kad negalvojau, jog turiu kada nors tą padaryti, tokią „varnelę“ pasidėti.
Kita vertus, man niekada nesinorėjo forsuoti. Filmai darėsi, kokie darėsi. Reikėjo atrasti savo medžiagą, kuriai tinka tokia apimtis ir trukmė. Aš manau, kad šis filmas – tai tikrai jau kitas kūrybos etapas. Vien dėl sudėtingos jo gamybos, reikalaujančios visai kitų įgūdžių ir savybių. Sukaupta patirtis čia kartais padeda, nors kartais ir trukdo. Turi atliepti tam tikrus lūkesčius, slegia atsakomybė. Kartais atrodo, kad jaunam debiutuoti drąsiau.
Tas drąsos klausimas, manau, svarbus. Filme jos ir pasigedau. Pastebėjau šiek tiek atsargumo, baimės rizikuoti, pastangų daryti „teisingai“.
Keturiasdešimtmečiui sunkiau rizikuoti nei dvidešimtmečiui, kai esi vyresnis, „statymai“ tiesiog didesni. Bet aš visai nesijaučiu saugiai sukūrusi „teisingą“ filmą. Dariau tai, ko iki šiol nebuvau dariusi. Tai visada rizikinga. Nežinau, kaip atrodo iš šalies. Gal ir gerai, kai režisieriaus „drąsa“ neišsikiša.
O kaip nutiko, kad būtent ši knyga tapo ta lauktąja medžiaga rimtam darbui?
Kaip ir nutinka – atsitiktinai... Jau filmuojant „Pokalbius rimtomis temomis“ pradėjau galvoti, ką norėčiau daryti toliau. Šios Lauros Sintijos knygos dar nebuvau skaičiusi. Ir būdama kaime nusprendžiau, kad kito mano filmo medžiaga turėtų būti kažkokie sudėtingi vyro ir moters santykiai, aišku, nuo sudėtingų vaikų irgi nebėgsiu – man tai įdomu ir traukia, o veiksmo vieta turėtų būti nei kaimas, nei miestas, tie žmonės – nei miestiečiai, nei kaimiečiai, kaip jaučiuosi ir aš pati. Ir taip nutiko, kad, visa tai įsivardijus, kitą dieną paėmiau skaityti „Kvėpavimą į marmurą“. Ir matau, kad ten parašyta viskas, apie ką pagalvojau. Ir tada jau nebebuvo abejonių. Aš jau skaičiau ir žiūrėjau, kas tinka filmui, kas ne, kaip nufilmuoti tą, kaip kitą... Žodžiu, tą knygą aš jau skaičiau kaip medžiagą filmui. Nebe mėgaudamasi literatūra, o galvodama, kaip klostytųsi filmo struktūra, kaip reiktų filmuoti, kas vaidintų ir t. t. Kaip ir kitų filmų medžiaga, ir ši atėjo savu laiku. Nors knygą buvau nusipirkusi prieš keletą metų, net bandžiau skaityti, bet tada atidėjau į šalį, „neužsikabinau“. Paskui perskaičiau kitą Sintijos romaną „Benedikto slenksčiai“, ir ten jau kažkas „sukosi“ lyg panašaus, ko man reikia, bet, pamaniau, reikia dar „Kvėpavimą į marmurą“ paskaityti... Va taip ir nutiko.
Ką manai apie filmo ir literatūros santykį? Ar ši knyga tapo tik medžiaga tavo filmui: savo tema, siužetu, personažais, ar siekei perteikti literatūrą kino vaizdais?
Neturėjau tikslo atskleisti filme literatūrą. Sakyčiau, ta knyga man buvo labiau medžiaga filmui. Ypač personažai. Visose Lauros Sintijos knygose man labiausiai patinka personažai. Jie labai įdomūs, tokie tikroviški. Sakykim, „Benedikto slenksčiuose“ yra nepagrindinis personažas, tokia mergina Vega, aš apie ją vis galvoju... Negaliu įminti, kaip Sintija ją sukūrė, ji tokia... tiesiog gali paliesti. Ji tokia pat netobula kaip Izabelė, kurią nebūtinai gali suprasti, bet ji man labai įdomi.
Kai kas Sintijos knygose atrodo labai kinematografiška, o staiga atsiranda kažkas visai ne tokio, kaip mano filme. Pavyzdžiui, vizijos, sapnai, kurių tikrai filme negalėjo būti. „Kvėpavime į marmurą“ tiesiog ieškojau, kas tiktų man. Liko Izabelės tekstai, kurie man gražūs, ir, atrodo, kad jie yra to personažo dalis, ir Gailiaus personažas – toks ne visai žemiškas sūnus. Liko ne dėl to, kad norėjau laikytis literatūros ar jaučiausi įsipareigojusi Sintijai. Sužinojusi, kad noriu kurti filmą, ji pasakė: „Gerai, jei man nieko nereikės rašyti ar daryti.“ Rašytoja man „davė žalią šviesą“, ir jokių pretenzijų. Rodžiau jai vieną scenarijaus variantą, ji pasakė savo pastabas, kurios, man regis, buvo teisingos, aš į jas atsižvelgiau. Štai ir viskas.
Tai knyga buvo tiesiog atspirtis filmui?
Taip, kaip sudominusi istorija, kurią man kas nors papasakojo. Taip buvo su „Balkonu“. Tai mano draugės Joanos vaikystės istorija, man papasakota. Ir aš dabar jau nebeatsimenu, ką sugalvojau aš, o kaip buvo iš tikrųjų. Su Sintijos romanu – lygiai tas pats. Dabar jau nebepasakyčiau, kurios scenos buvo prikurtos, kurios atėjo iš knygos.
Ar daug teko prikurti?
Nelabai, bet kai ką tiesiog reikėjo „išversti“ į kino kalbą. Sintija rašo, galima sakyti, scenomis-įspūdžiais. Pradžia – sakinių nuotrupos, o tarpuose nieko nėra. Kinas juk labai konkretu, tai reikėjo tuos tarpus užpildyti. Buvo ir visiškai naujų scenų, nes aš naudojau tik dalį knygos istorijos, reikėjo suteikti dramaturginę struktūrą. Neliko, pavyzdžiui, Izabelės vaikystės, jaunystės, praeities, įsiterpiančios į pagrindinę istoriją.
Kodėl to atsisakei? Gal tai būtų padėję labiau suprasti pagrindinę heroję, paaiškintų jos poelgius?
To aš labiausiai filme ir nenorėjau – paaiškinti. Man atrodo, kai kurių dalykų paaiškinti neįmanoma. Nenorėjau supaprastinti. Tas psichoanalitinis požiūris – vaikystė sunki, todėl dabar taip elgiamės – pernelyg supaprastintas. Pasaulis kur kas sudėtingesnis.
Knygos ir filmo Izabelė iš esmės tokia pati?
Manau, kad taip.
Ar iškart buvo aišku, kad šis vaidmuo skirtas Airidai Gintautaitei?
Supratau tai gana anksti. Dar rašydama scenarijų. Reikėjo įsivaizduoti, kas galėtų vaidinti. Galvojau, žiūrėjau, dėliojau nuotraukas. Nedariau bandymų nei Sigitui Šidlauskui, nei Airidai. Sigitą seniai norėjau filmuoti. Ir man atrodė, kad čia tikrai jo vaidmuo. O Airidą neseniai buvau mačiusi spektaklyje „Miranda“, kur ji paliko didelį įspūdį. Įsidėmėjau ją ir iš mažo epizodo Kristijono Vildžiūno filme „Kai apkabinsiu tave“.
Sakai, kad knyga sudaryta iš scenų-įspūdžių, scenų-emocijų. Man rodos, ir filmas toks – scenų-įspūdžių ir scenų-emocijų mozaika.
Man pačiai labai sunku jį vertinti. Galiu tik pasakyti, ką girdžiu apie jį kalbant. Kalbama apie jo nuotaikas, atmosferą. Taip pat žmonės išskiria struktūrą, mizanscenas, aktorius, vaikų vaidybą ir, žinoma, temą.
Ar nuotaikos ir atmosfera – tau brangintinos ypatybės?
Tai taip! Bet apskritai pagrindinis filmo vertinimo kriterijus – ar jis paveikia, ar ne. To vienokiais ar kitokiais būdais visada ir sieki. Jei filmas nepaveikia žmogaus, nesukelia jokių emocijų, įspūdžių, tai apie ką tada kalbėti.
Kitose tavo juostose svarbiausia atrodė kiti dalykai – žaismingumas, atida detalėms, humoro jausmas. Dabar svarbiausia – atmosfera, nuotaika, emocijų proveržiai. Netikėta.
Gal toks buvo tik „Troleibusų miestas“, pirmas dokumentikos bandymas, kurio plastine išraiška nesu labai patenkinta. Visur kitur – jausmai, atmosfera labai svarbu. Net ir „Pokalbiai rimtomis temomis“ yra apie jausmus. „Vulkanovkoje“ – taip pat daug atmosferos, kaip ir šiame filme. Kai po pirmų pamainų pradėjau žiūrėti „Marmuro“ medžiagą, pamaniau, kad primena „Balkoną“, net šiek tiek nusivyliau, kad nuo savęs nepabėgsi – tos pačios trumpos lakoniškos, panašios struktūros scenos. Todėl man asmeniškai šis filmas nėra labai kitoks. Žaismės ir humoro čia nedaug, tiesa. Bet ir gyvenime ne visuomet tinka juokauti.
Tai paskutinis judviejų darbas su operatoriumi Audriumi Kemežiu. Jūs buvote tikras kūrybinis duetas, su juo nufilmuoti beveik visi tavo filmai. Kaip jūsų bendradarbiavimas formavo, veikė tave – kaip asmenybę ir režisierę?
Apie Audrių vis dar norisi kalbėti ir jį prisiminti. Bet ką nors sakyti labai sunku... Jis man buvo kaip vyresnysis brolis. Kaip operatorius jis turėjo daugiau patirties. Bet jautė, kad mes, vienmečiai, turime ką nors pasakyti nuo savo kartos. Ne vyresnių ar jaunesnių vardu. Mus siejo labai stiprus kartos bendrumo jausmas. Neabejotinai jis labai svarbus mano kūryboje. Ir formuojant skonį, supratimą apie kiną, profesiją. Kartu dirbom Šarūno Barto filme „Septyni nematomi žmonės“. Ten kurį laiką teko pabūti operatoriaus antrąja asistente: paduodavau Audriui filtrus, objektyvus ir mušiau pliauškę. Atsimenu, kartą atėjau į filmavimo aikštelę apsivilkusi raudonus marškinėlius, tai Audrius liepė persirengti – tu ką, per ryšku! Aikštelėje neturi atkreipti į save dėmesio. Taip ir mokiausi apie viską. Dėl skonio retai kada ginčijomės. Buvom pripratę vienas prie kito, daug laiko praleidę kartu, prisiderinę. Visi, kurie kalba apie Audrių, sako, kad jis buvo daugiau nei operatorius. Jam niekada nebuvo svarbu tik vaizdas, tik jo sritis. Jo tikrumo, tiesos jausmas buvo labai stipriai išreikštas. Didelė vertė turėti šalia tokį partnerį, kuris niekad tau neleis sumeluoti ir pats niekada ne filmuos filmo, jei juo netiki. Pavyzdžiui, „Pokalbių rimtomis temomis“ jis iš pradžių nenorėjo filmuoti. Sako, parodyk man bandymus, tada aš tau pasakysiu, ar filmuosiu. Galvoju, prisigyvenom – einu į bandymus pas Kemežį... Pasidariau bandymus, net su kitu operatoriumi pradėjau šnekėti. Bet Audriaus nuomonė man visada buvo svarbi. Žinojau, kad jis pasakys tiesą. Parodžiau jam treilerį, kad pakomentuotų. Ir matau, kad jis jau filme: „Čia taip darome, čia galima ir taip.“ Tai sakau: „Gal jau nori filmuoti?“ – „Na, tai taip, koks čia dar klausimas.“ Jis nebuvo toks nenormaliai ambicingas, kad nepripažintų kitos nuomonės ar kad klydo.
Ruošiantis filmuoti „Kvėpavimą į marmurą“ ilgai truko biudžeto formavimas, keitėsi gamybos planas, koprodukcijos partneriai, buvo net iškilusi grėsmė, kad teks kviestis kitos šalies operatorių. Atsimenu, tada kažkuriuo momentu atėjo suvokimas, kad be Audriaus aš to filmo nedarysiu ir nepadarysiu. Filmavimo aikštelėje, ypač dokumentikoje, jei kas nors sutrinka ar sunku, mes galėdavome perimti iniciatyvą vienas iš kito. Visuose filmuose tikrai buvo momentų, kai aš nebežinodavau, ką daryti, ir jis nieko nesakęs tai padarydavo. Ir lygiai taip pat, kai jaučiu, kad jis sutrikęs, irgi žinau, ko griebtis, kad padėčiau.
Pastebiu, kad kalbėdami apie jį maišome esamąjį laiką su būtuoju... Taip ir palikime tekste. Būtinai turime pakalbėti apie vaikus tavo kūryboje. Režisierė Giedrė Beinoriūtė ir vaikų tema, darbas su vaikais kine – neatsiejama. Kodėl taip?
Man rodos, kad tai išpūstas reikalas. Ir daugiau režisierių filmuoja vaikus ir apie vaikus. Nelabai galiu paaiškinti, kodėl ši tema taip siejama su mano filmais. Vienintelis dalykas, kad vaikus aš gal filmuoju dažniau. Nėra taip, kad jausčiausi suradusi nišą, kurioje galėsiu save realizuoti, nes ji dar neužpildyta. Taip tiesiog susiklostė. Mano aplinkoje yra daug vaikų, aš su jais bendrauju. Įtakos turėjo ir darbo „Vaikų linijoje“ šešerių metų patirtis. Man visada buvo įdomu su vaikais.
Su vaikais nėra nei paprasta, nei lengva.
Sakykim, režisuoti vaikus yra lengviau. Galiu pasakyti kodėl. Yra vienas didžiulis pranašumas – jie tavimi be išlygų pasitiki. Ko negali pasakyti apie aktorius. Aktoriai gali abejoti, gali galvoti, kad tu ko nors nežinai, jie žino geriau, ir turi tam teisę. O vaikai tavimi pasitiki. Ir tu gali padaryti, ką iš tikrųjų nori. Jei atsirenki vaikus, su kuriais susišneki, tai nieko negali būti lengviau. Aišku, yra kitų sunkesnių dalykų – nuovargis, dėmesio koncentracija, bet kurti vaidmenis su jais labai gera.
Nebijai jų?
Nea... Ko tikrai nebijau, turbūt vaikų. Labai įdomu kalbėtis ir atrasti, kaip jie suvokia pasaulį. Taip tada ir žmogų pažįsti. Juk vaikas nesislapsto, neturi tų apsauginių sluoksnių. Tu matai pačią jų esmę, kuri niekur nedingsta ir jiems suaugus. Jie išlieka tokie pat, tik ne taip lengva atpažinti. Bet kuo daugiau bendrauji su vaikais, tuo geriau supranti suaugusius. Tai labai įdomu.
Studijuodama meno doktorantūroje (tyrimo tema – „Vaikų vaizdavimas kine: režisūrinis aspektas“), gilinausi ir į vaikų psichologiją, į jų vidinės savasties formavimąsi, kaip jie suvokia save amžiaus tarpsniais, kaip žmogus pradeda save matyti. Vaikai mane moko tikrumo pajautos, supratimo, tiesumo, atvirumo, nuolatinio ieškojimo.
Man tavo filmuose atrodo labai vertinga, kad apie vaikus kalbi neidiliškai, neromantizuodama ir neprimityviai.
Taip. Vaikų pasaulis toli gražu nėra „rožinis“. Vienu metu suvokiau, kad savo kūryboje aš „atstovauju“ vaikams, noriu už juos pasakyti kažką, ko suaugusieji nemato. Įsivaizdavau, kad „Kvėpavimas į marmurą“ yra filmas mano amžiaus žmonėms. Todėl man netikėta jaunųjų žiūrovų reakcija, su kuria susidūriau. Jauni žmonės tą istoriją mato iš vaiko perspektyvos, jie tapatinasi su vaikais. Tai mane džiugina, vadinasi, kažkaip pavyko atrasti pusiausvyrą tarp suaugusiųjų ir vaikų, vaikų personažai nėra pagalbiniai, „objektiški“.
Vaikas yra toks pat žmogus, jis negali kam nors priklausyti. Tai susiję su požiūriu į vaiką. Tai viena mano doktorantūros tyrimo temų. Neromantizuotas požiūris į vaiką ir padaro jį gyvą, parodo, kad elgtis su juo reikia labai atsakingai. Filme papasakota istorija nėra išskirtinė. Bendraudami su įvaikinimo specialistais išgirdome, kad vaikai gana dažnai yra grąžinami. Tai nesuvokiama. Prie kiekvieno raginimo įsivaikinti, prie visų gražių žodžių, jeigu būtų mano valia, būtinai prirašyčiau, kad tai pavojinga jūsų šeimai, jos gerovei, sveikatai. Įsivaikinimas labai nelengvas ir atsakingas žingsnis.
O kokia tavo patirtis su „dideliais vaikais“ – LMTA studentais? Sėkmingai dirba jau ne viena tavo mokinių laida, tarp jų – Andrius Blaževičius, Lina Lužytė, Maratas Sargsyanas, Marija Kavtaradzė ir kiti. Ką tau reiškia pedagoginis darbas – tai pašaukimas ar buvimas profesijoje tarp filmų?
Aš manau, kad pašaukimas, pačią nustebinęs. Kai sugalvojau, kad norėčiau dėstyti, nuėjau pas tuometinę katedros vedėją Janiną Lapinskaitę. Buvau neseniai baigusi studijas. Tada Akademijoje dar nebuvo dėstomas scenarijaus rašymas, ir, prisiskaičiusi knygų, dalyvavusi įvairiose kūrybinėse dirbtuvėse, pasisiūliau, jei atsirastų galimybė, dėstyti scenarijaus rašymą. Tuo pokalbis ir baigėsi, o po kokių trejų metų sulaukiau skambučio, kad kažkas atsisakė ir, jei taip labai noriu, galiu eiti ir dėstyti. Taip buvau „įmesta“ į Akademiją pas trečiakursius, kurie jau viską žino. Buvo labai baisu. Supratau, kad bus filmų, kuriuos jie matė, o aš nemačiau. Bus, ko aš nežinau. Taip, tikrai bus. Ir tada supratau, kad vis dėlto turiu daugiau patirties nei jie ir ja galiu pasidalinti. O jei aš ko nors nežinosiu ir sakysiu, kad nežinau, galiu tai sužinoti iš jų. Ir mano pagrindinė nuostata buvo, kad nevaidinsiu dėstytojos visažinės, nesijausiu kalta ir nejausiu gėdos, kad kažko nežinau. Tada ir jie nejaus gėdos, kad kažko nežino, ir mes vieni kitų klausinėdami mokysimės. Manau, kad tai buvo teisinga kryptis, kuri pasiteisino. Išmintingai sakoma, kad niekada nieko neišmoksi geriau, nei dėstydamas. Tai aš irgi kasmet vis atnaujinu žinias, ir man be galo įdomu būna vėl iš naujo ką nors paskaityti.
Mano pedagoginė pozicija – pabūti šalia ir padėti mokytis. Ne perteikti žinias. Kaip mums sakydavo Vytautas Čibiras: „Režisūros išmokyti negalima, galima tik išmokti.“ Aš pabūnu, ir tai disciplinuojantis veiksnys. Be disciplinos, darbo, motyvacijos nieko nebus. Ypač šių dienų kine su ilgomis jo distancijomis – po keletą metų filmo gamybai. Lengva neatlaikyti, pasiduoti.
„Kvėpavimo į marmurą“ gamyba irgi buvo ilga ir sudėtinga. Kaip atlaikei?
Gamybos požiūriu filmas tikrai buvo sudėtingas. Nežinau, ar galima buvo padaryti lengviau. Toks ilgas procesas labai vargina. Ne visada esi tikras, kad ištempsi fiziškai, taip pat – ar neprarasi užsidegimo. Trejus metus kažkas bent jau vyko. Bet prieš tai buvo dar keleri metai, kol mes negalėjome pateikti paraiškos, nes prodiuserė turėjo kitą projektą. Laukėme metus, tada pateikėme paraišką ir negavome finansavimo. Tada dar metai laukimo, gavome finansavimą, tada metus filmavome, paskui ieškojome koprodukcijos, pinigų montažui ir taip toliau Ir jei man kas nors būtų pasakęs iš anksto, kaip viskas bus, nesu tikra, ar būčiau sutikusi daryti tą filmą. Bet kai jau įžengi, neturi pasirinkimo – negali sakyti, stop, atsiprašau, viso gero..
Dabar prasidėjo filmo kelionė po festivalius.
Taip, keliauja daug... Per šiuos kelis mėnesius aplankys daugiau festivalių nei kuris nors kitas mano filmas.
Kokios žiūrovų reakcijos labiausiai įsiminė?
Labai įstrigo vieno žiūrovo mintis, kad, pasirodo, paprastuose žmonių gyvenimuose, jų santykiuose galima atrasti tokių temų, kurios vertos filmo ir kurios iš esmės neišsemiamos. Visai nereikia ieškoti kažkokių skandalingų, ypatingų istorijų. Tas man labai svarbu, nes man pačiai patinka tokie filmai.
Vadinasi, šviesios atminties kino kritikas Saulius Macaitis labai taikliai tavo kūrybos pradžioje rašė: „Didįjį gyvenimo nuotykį jauna režisierė visada sugeba išpešti net iš kažkokių kone sąšlavynų.“ (lfc.lt, 2004) To gebėjimo ir linkiu neprarasti.
