Filmų kūrimas padeda įveikti melancholiją
Ar kartais jaučiatės lyg kastumėt šulinį, žinodamas, kad nerasite vandens, tačiau šis veiksmas turi tikslą?
Taip, kartais taip jaučiuosi. Esu labai melancholiškas žmogus, todėl gyvenimas man lengvai gali pasirodyti beprasmiškas, bet kurdamas filmus galiu apie tą melancholiją papasakoti ir kartais ją įveikti. Tai tarsi terapija.
Ar filmavimo aikštelė yra vieta, kurioje jaučiatės geriausiai?
Filmavimas – labai sunkus procesas, aš niekada juo nesimėgauju (juokiasi). Su aktoriais dirbti sunku, kiekvienam reikia rasti vis kitą metodą, reikia juos stebėti ir pasinaudoti geriausiomis jų savybėmis. Kartais filmavimas nepaklūsta protui. Jei aktorius negali suvaidinti, nedaug ką tegali padaryti. Taigi, labai svarbu aktorių atranka. Džiaugiuosi, kad pagrindiniam vaidmeniui radome stand-up komedijos žanro atlikėją Dogu Demirkolį, kuris niekad prieš tai nevaidino kine. Tai pirmasis jo filmas. Komedija apskritai sudėtingiausias aktoriui žanras, tad komikai kur kas geriau vaidina ir dramose. O stand-up žanras, kai tiesiogiai kreipiamasi į žiūrovus, – labai rizikingas. Bandžiau ir kitus aktorius, bet šis vaikinas gali rasti bendrą kalbą su visais žmonėmis, ir tai šiam vaidmeniui buvo labai svarbu. Galbūt dėl to, kad stand-up komedijose reikia būti ir intelektualiam, ir suprasti kitus, mokėti su jais bendrauti.
O kurį filmo kūrimo etapą jūs labiausiai mėgstate?
Ateinantį po filmavimo (juokiasi). Montavimą, nes tada esu vienas. Scenarijų rašėme trise ir tai nėra lengva, ypač man. Montuodamas esu vienas ir viskas priklauso nuo manęs, mano sprendimų, tuomet ir jaučiuosi geriausiai.
Papasakokite daugiau apie scenarijaus rašymą. Jau daug metų dirbate su savo žmona Ebru Ceylan. Šįkart prie jūsų prisidėjo scenaristas Akinas Aksu. Kaip sekėsi dirbti kartu?
Iš tikrųjų ši istorija prasidėjo nuo Akino Aksu apsakymo „Laukinė kriaušė“. Tai buvo atsparos taškas. Rašant scenarijų man labai svarbi diskusija. Jos dalyviai turi būti stiprūs. Kai įsivaizduoji, ką vienas ar kitas veikėjas galėtų pasakyti, jo oponentas visada turėtų būti stipresnis. Vienos nuomonės niekuomet nepakanka, turi būti daug stiprių nuomonių, iš kurių galėtum susidaryti savąją. Visuomet reikia žinoti, ką galvoja kitas, įsigilinti į tai. Jei dominuos tik vienas, tai bus propaganda.
Sukūrėte citatų gausų filmą, – tai tarsi diskusija su kitais rašiusiais autoriais?
Kai susiburia intelektualai, kalbėdamiesi vartoja daug citatų. Aš sakau citatas dažniau, nei kalbu su gyvais rašytojais. Jei nori įveikti pašnekovą realiame gyvenime, į pagalbą turi pasitelkti visus. Net kalbėdami su žmona mes norime laimėti ir daug cituojame. Dažnai pasikviečiu į pagalbą Friedrichą Wilhelmą Nietzsche (juokiasi). Tai natūraliai ateina ir į scenarijus, ir į mano filmus.
Ką simbolizuoja Trojos arklys? Ar tai būdas pasakyti, kad gyvenimas gali netikėtai tave apgauti? Pavyzdžiui, kai pagrindinis veikėjas supranta, kad yra gerokai panašesnis į savo tėvą, nei manė?
Tėvo personažo prototipas buvo Akino Aksu tėvas. Šis žmogus mane įkvėpė sukurti filmą būtent apie jį, taip primenantį ir mano paties tėvą. Stengiausi, kad šis veikėjas būtų kuo realesnis. Jis turi gerų savybių, tačiau jos nerūpi aplinkiniams. Tai labai vienišas žmogus. Deja, ir mano tėvas visą gyvenimą buvo toks pat vienišas.
Labai daug dėmesio skyrėte diskusijai apie religiją, – tai viena iš ilgiausių filmo scenų. Ar manote, kad tai aktualus šių dienų klausimas, ypač Turkijoje?
Turkijoje religija yra svarbus gyvenimo aspektas. Tačiau kalbėti apie ją yra tabu. Kadangi islamas šiuo metu išgyveną renesansą, jauniems žmonėms nėra lengva atvirai reikšti savo nuomonę. Gali kalbėti tik metaforomis. Norėjau papasakoti istoriją apie šiuolaikinį Turkijos jaunuolį. Ką jis turi gyvenime įveikti, jei nori gyventi kitaip. Pavyzdžiui, jei tu nori tapti rašytoju kaime, juk supranti, kad būsi vienišas. Bus nelengva rasti draugų, mažai kas tave supras, ir tai nėra lengva. Juk norisi ne tik perskaityti knygą, bet ir apie ją pasikalbėti. Kai grįžtu į savo kraštą, pažįstami mokytojai sustabdo mane pasikalbėti apie literatūrą, nes retai su kuo randa bendrą kalbą. Mano tėvas buvo toks pat žmogus. Jis labai domėjosi istorija, puikiai išmanė Aleksandro žygius, buvo jų ekspertas, bet neturėjo su kuo apie tai pasikalbėti. Tiesa, pasakodavo šias istorijas visiems, bet niekam tai nerūpėjo. Taigi po kurio laiko žmonės pradėjo iš jo šaipytis. Mano tėvas buvo netikintis, bet niekada neišsidavė. Jei nori būti rašytoju, būti laisvas, kalbėti apie viską, turi susitaikyti su nuolatiniais sunkumais. Štai kodėl ši scena labai svarbi.
Jūsų papasakota situacija liudija, kad kaime gyvenančiam rašytojui tikrai sunku rasti pašnekovų, su kuriais galėtų pasikalbėti, kurie jį suprastų. Tačiau galima žiūrėti ir kitaip: sakysim, yra grupė žmonių, kuriuos sieja panašios idėjos ar mąstymo būdas, nors galbūt jie vieni kitų nepažįsta.
Žinoma! Manau, daugelis režisierių tai jaučia. Net dalis auditorijos priklauso šiai grupei. Manau, kad tauta ar kalba nėra svarbi, bet panašaus intelekto asmenybės ar, kaip jūs sakote, grupė, yra prasminga bendrija. Jei aš jaučiuosi jums artimas, tas artumas yra svarbesnis nei mano artumas su broliu, jei jis skiriasi nuo manęs. Taigi mes kuriame filmus, kurie apie tai kalba ir mus suartina. Turiu galvoje, kad jei išmeti laišką į jūrą, nesvarbu, kas jį randa; visi esame skirtingi, tad ir mėgstame ne tuos pačius filmus.
Jūsų pirmuose filmuose beveik nebuvo dialogų, tačiau ilgainiui jų vis daugėja. Ar taip yra todėl, kad susidomėjote pačia kalba?
Norėjau pabandyti sukurti tokio tipo kiną, ir tai buvo didelis iššūkis. Daug dialogų kine labai rizikinga, nes prarandi vaizdo krūvį. Paprastai kituose filmuose man tai nepatinka, bet čia atrodė reikalinga. Tiesa, žinojau, kad žiūrovų auditorijai tai bus sunku priimti. Teatre dialogai įprasti, bet man norėjosi išbandyti tokią kalbą kine.
Jūsų personažas ilgai keliauja, sutinka daug skirtingų žmonių su skirtingomis patirtimis, atranda, kas yra autoritetai, kas ne. Kaip jūs jį matote pabaigoje: kaip augantį ar kaip tik labiau įsitvirtinantį?
Galima sakyti, kad jis užaugo, nes viskas, ką patiriame savo gyvenime, priverčia mus augti. Veikėjo atlikta karinė tarnyba užkrovė jam didelę kaltės naštą: tarnaudamas darai daug negerų dalykų, nes paklūsti įsakymams, negali to išvengti. Sugrįžęs į gimtuosius namus jis nesitikėjo tokios tėvo ir motinos reakcijos. Jo tėvui, kaip, beje, ir maniškiam, daugelis dalykų tiesiog nerūpi, bet jei kažkuo staiga susidomi, skiria tam labai daug dėmesio. Manau, jaunuolis išties nustebo, kad tėvas staiga pasikeitė ir elgiasi kitaip. Tokia reakcija pakeitė ir sūnų. Gyvenimas yra gyvenimas, mus formuoja mūsų reakcijos. Užtat manau, kad filmo pabaiga yra gana optimistiška, joje yra pokyčio viltis ar bent jau siekis kažką pakeisti.
Ar svarbu, kad filmo pagrindas būtų žmogaus istorija politiniame kontekste?
Tai, ką mes vadiname pagrindu, jaunajam vaikinui yra kliūtys. Visuomenės ir aplinkinių žmonių vertybės jam yra kova.
Pagal apskrito stalo diskusiją parengė
Mantė Valiūnaitė
