Kosmosas kaip kalėjimas, arba Nežanrinė mokslinė fantastika

„Gyvenimas aukštybėse“ nebuvo filmuojamas natūroje, jam buvo sukurtos dekoracijos. Kodėl nusprendėte kurti studijinį filmą? Ar tokį pasirinkimą padiktavo noras išbandyti mokslinės fantastikos žanrą?

Turiu sąžiningai pasakyti, kad šiame filme kosmosą norėjau palyginti su kalėjimu. Jame žmonės privalo būti kartu tol, kol numirs. Ir nėra jokios galimybės ištrūkti. Taip būna ir kalėjimuose Žemėje. Tačiau kosmosas mano filmo personažus nuo Žemės atskiria. Kosmosą įsivaizduoju labiau ne kaip erdvės, o laiko kategoriją. Žemės laikas nėra mano filmo personažų laikas. Nesu mokslininkė, besigilinanti į laiko sampratą, bet man, kaip kino kūrėjai, laikas labai svarbus. Kosmose esančiųjų laikas mane domino netgi labiau nei kosmoso erdvė. Norėjau perteikti jausmą, kad mus įkalina būtent laikas. Todėl nesu tikra, ar mano filmą galima priskirti mokslinės fantastikos žanrui

Filmą kūrėte septynerius metus. Kalbėta, kad ilgai trukusi sudėtinga aktorių atranka prailgino filmo kūrimo procesą. Kaip pasirinkote dirbti su Robertu Pattinsonu?

Pamačiusi Robertą, iš karto žinojau, kad noriu su juo dirbti. Tačiau užtruko, kol supratau, kad mano personažas gali būti ir jaunas. Kūrybinio proceso pradžioje jį įsivaizdavau vyresnį, belaukiantį tik mirties. Iš pradžių išsigandau, kad Robertas šiam vaidmeniui per daug gražus, per daug charizmatiškas... Ne iš karto radome ir bendrą kalbą.

Šiame filme ne tik dirbote su keliais anglakalbiais aktoriais, bet ir originali filmo versija yra anglų kalba, kodėl?

Tiesą sakant, nuo pat pradžių maniau, kad žmonės kosmose negali kalbėti prancūziškai. Tai turi būti arba anglų, arba rusų kalba (šypsosi).

Ar galite papasakoti apie kitus aktorius? Kiek žinau, Juliette Binoche prisijungė vėliau?

Susitikusi Kanuose Patricią Arquette, kuriai buvau pasiūliusi daktarės vaidmenį, sužinojau, kad ji dar kurį laiką negalės vaidinti mano filme. O ir šiaip – jau delsėme trejus metus. Tuomet Juliette, kuri tuo metu taip pat buvo Kanuose, manęs paklausė: „O kodėl ne aš?“ Nors truputį prisibijojau ją įtraukti į antrą iš eilės savo filmą (dar šiek tiek gyvenau praėjusiuoju), jaučiau, kad mano prodiuseriai norėtų matyti Juliette viename iš pagrindinių vaidmenų. Žinodama, kad Juliette ir Robertas kartu filmavosi Davido Cronenbergo „Kosmopolyje“ (2012), nusprendžiau pakeisti jos išvaizdą. Taip atsirado tie ilgi, į kasą supinti plaukai.

Šį filmą galima traktuoti ir kaip istoriją apie tėvo ir dukters santykius. „35 taurelės romo“ (2008) taip pat pasakojo apie tėvą ir dukterį. Ar tai Yasujirô Ozu filmų įtaka? Kodėl kuriate filmus apie tokį šeimos modelį?

Kai kūriau „35 taureles romo“, ne kartą ir ne du žiūrėjau Ozu „Vėlyvą pavasarį“ (1949). Šiame filme vaizduojami santykiai primindavo mano mamą ir tėvą... Galvodama apie „Gyvenimą aukštybėse“ supratau, kad dukters linija padės pajusti atsakomybės jausmą tėvui, ketinančiam pasitraukti iš gyvenimo. Įdomi istorija ir apie kūdikį. Su pirmuoju kūdikiu dirbti filmavimo aikštelėje buvo labai sunku. Tuomet radome naują, ją atvežė maitinanti motina (šypsosi), su kuria užsimezgė nuostabus ryšys.

Gal galėtumėte papasakoti apie filmo scenografiją bei kosminio laivo interjerą? Man jis pasirodė nemodernus, ypač žinant, kaip mes dabar įsivaizduojame technologijas. Įdomu, kaip jame atsirado sodas ir tai, ką jūs pavadinote „sueities dėže“?

Kaip minėjau, kosminį laivą įsivaizdavau kaip kalėjimo metaforą. Todėl kiekviena erdvė jame yra labai svarbi. Tarkime, „sueities dėžė“ ir sodas. Personažams šios erdvės primena Žemę, net jei į Žemę jie niekada nebegrįš. Šios erdvės padeda išlikti. Kai filmavome studijoje Kelne, apsilankėme kosmonautų rengimo centre. Mus įkvėpė rusų „Sojuz“ mokymo kapsulė. Iš pirmo žvilgsnio jos technologijos tikrai atrodė primityvios, kompiuteriai priminė laikus, kai jų dar nebuvo. Tačiau man buvo paaiškinta, kad, nepaisant pirminio įspūdžio, erdvėlaivio technologijos yra labai aukšto lygio ir nuo 7-ojo dešimtmečio nieko geresnio kol kas nebuvo sukurta. Man tai puikiai tiko, nes nesiruošiau įrodinėti, kad filmo personažai siekia užkariauti kosmosą.

Kuriant muziką ir vėl dirbote su Stuartu Staplesu. Ką galite pasakyti apie garso takelį?

Aš nesuprantu Stuarto anglų kalbos, tad bendraujame labiau intuityviai. Bet suprantu jo sukurtą muziką ar dainą. Ir to visiškai užtenka sėkmingam bendradarbiavimui. Vieną vakarą jis man skambina ir sako: „Londone įrašėm dainą su Robertu (Pattinsonu)“. Tik vėliau supratau, kad Roberto jis paprašė perdainuoti savo dainą. Vis tiek padarė taip, kaip norėjo. Kadangi kuriame drauge jau aštuonis filmus, visiškai Stuartu pasitikiu.

Prieš kelerius metus žymi feministė ir rašytoja Zadie Smith buvo minima kaip viena iš filmo scenarijaus bendraautorių. Ar galėtumėte atskleisti, kas atsitiko, kad Smith paliko kūrybinę grupę?

Mūsų susitikimo norėjo prodiuseriai. Pamaniau, kad tai gera minti, nes pirmą scenarijaus variantą buvau parašiusi prancūziškai ir nenorėjau, kad jis būtų tiesiog verčiamas į anglų kalbą. Norėjau su ja pasikalbėti, nes manau, kad versti prancūziškus dialogus į anglų kalbą visada sudėtinga. Aš ir prodiuseris Londone susitikom su Zadie ir jos vyru Nicku Lairdu. Mane sužavėjo jos karibietiškas grožis. Bet pradėjusios dirbti dėl nieko negalėjome sutarti. Kiekviena jos idėja prieštaravo manajai. Tiesiog nesutapo vizijos. Zadie Smith norėjo, kad kosminiame laive esantys žmonės grįžtų į Žemę. Ir nuolat man tai kartojo. Aš jai sakiau: „Na ką gi reiškia tas „grįžti namo?“. Dar sugalvojo kitą filmo pavadinimą „Naujas gyvenimas“. Filmas ne apie naują gyvenimą! Patikėkite, aš tikrai bandžiau. Tačiau kartais žmonės kitaip suvokia pasaulį. Perskaičiau jos knygas ir supratau, kodėl nesutariame: esame toje pačioje planetoje, bet negyvename to paties gyvenimo. Esu tuo tikra. Gal ta jos grįžimo namo idėja man atrodo keistai todėl, kad gimiau toli nuo namų. Niekada to nepatyriau savo gyvenime. Grįžimas namo yra kino sukurta iliuzija. Tai primena Nicholaso Ray’aus filmus.