Nužengusios iš drobės
Būtent Kanuose, konkursinėje programoje „Ypatingas žvilgsnis“, 2007 m. pasirodė debiutinis Céline Sciamma filmas „Vandens lelijos“ („Naissance des pieuvres“). „Vandens lelijų“ scenarijų ji parašė kaip baigiamąjį darbą besimokydama „La Fémis“ kino ir televizijos mokykloje. Komisijos pirmininkas paskatino ją pačią režisuoti. Tai ji ir padarė. „Vandens lelijos“ svarbios dar tuo, kad filme vaidinusi aktorė Adèle Haenel tapo Sciamma partnere ir mūza. Aktorę galima išvysti beveik visuose režisierės filmuose.
Po debiuto Sciamma išbandė trumpąjį metražą – sukūrė socialinį filmą „Polina“ („Pauline“, 2010), tačiau prie mažosios kino formos daugiau nebegrįžo. Vėliau viena po kitos pasirodė „Vandens lelijomis“ prasidėjusios trilogijos dalys: „Berniokė“ („Tomboy“, 2011) ir „Mergiotės“ („Bande de filles“, 2014). Pastarasis antrąkart atvedė Sciamma į Kanų kino festivalį, – į paralelinę programą „Dvi režisierių savaitės“. 2018-aisiais ji pradėjo savo ketvirtąjį filmą „Liepsnojančios moters portretas“. Ankstesni jos darbai nesulaukė tokio dėmesio kaip ši dviejų moterų meilės istorija, kurios veiksmas rutuliojasi XVIII a. viduryje.
Dailininkė Mariana (Noémie Merlant) gauna užduotį nutapyti neseniai vienuolyną palikusios Eloizos (Adèle Haenel) portretą, kurį jos motina ketina išsiųsti būsimam jaunikiui. Visa tai vyksta be Eloizos žinios, todėl dailininkė, slėpdama tikrąją savo atvykimo priežastį, apsimeta Eloizos pasivaikščiojimų palydove. Jų metu tyrinėja jos veidą, o naktimis mėgina jį atkurti drobėje. Netikėtai tarp moterų užgimsta jausmai.
Su Céline Sciamma kalbamės Paryžiuje, kasmetiniame renginyje „Rendez-vous with French Cinema“. Režisierė noriai leidžiasi į apmąstymus apie dviejų moterų meilės istoriją, prisimena, kokių rūpesčių kilo pirmąkart kuriant romantinę kostiuminę dramą.
Eloizos ir Marianos santykiai vystosi dvejose laiko plotmėse – praeityje ir dabartyje. Kaip konstravote šią meilės istoriją?
Norėjau pasipriešinti plačiai paplitusiems konflikto ir meilės kaip sandėrio naratyvams. Man nepatinka, kad meilė siejama su savininkiškais jausmais, atsidavimu, privalo būti baigtinė ar tragiška. Naratyvas man buvo labai svarbus, nes pasakojama meilės istorija skleidžiasi tarp dviejų moterų. Norėjau parodyti, kad tikra meilės istorija yra ta, kurioje veikėjai jaučiasi išsivadavę. Buvo labai sunku rasti tinkamą struktūrą ir išlaikyti balansą tarp prisiminimų ir dabarties. Paprastai tariant, ši istorija – „Titanikas“ (juokiasi). Baigusi filmą supratau, kad abiejų struktūra labai panaši.
Moterų meilės romanas vyksta XVIII amžiaus vidurio Prancūzijoje. Ar jums buvo svarbu tiksliai perteikti ekrane istorinį laiką? Ką naujo apie jį sužinojote?
Nenorėjau, kad filmas būtų anachroniškas, tad gilinausi ir į tuometinį meno lauką, ir į tai, ką reiškė būti moterimi dailininke. Besidomėdama sužinojau labai daug – net nenutuokiau, kad egzistavo tokia aktyvi moterų meno scena. Šimtai moterų tapytojų, apie tai mes nieko nežinome! Taip pat aiškinausi su tapyba susijusias technines detales. Tai filme perteikta labai tiksliai. Reikėjo išsiaiškinti gausybę dalykų apie intymų moterų gyvenimą: kaip jos nutraukdavo nėštumą, kaip susitvarkydavo su menstruacijomis ir t.t. Daugelis ekspertų gali papasakoti, kaip tuo laiku moterys rengdavosi ar dengdavosi galvą, tačiau nieko nežino apie jų buities detales. Todėl atsakymų teko ieškoti senose moterų parašytose knygose. Ir internete. Ačiū Dievui už internetą! (juokiasi)
Kaip XVIII amžiaus prancūzų visuomenė žiūrėjo į homoseksualius santykius?
Homoseksualumas tuo metu nebuvo siejamas su identitetu, jo nebuvo viešojoje erdvėje. Nežinau, ar tai buvo toleruojama. Dviejų moterų santykių nesiekiau pavaizduoti kaip vidinio konflikto ar konflikto su visuomene, ekrane norėjau parodyti meilę ir jos galimybę, nežiūrėdama į tai iš istorinės perspektyvos. Esu tikra, kad tokios meilės istorijos skleidėsi visais laikais, o intymumo politika, nors ir neperduota, buvo tokia pati kaip ir šiandien. Įkūnydami praeities aistrą galime remtis dabartimi. Ypač jei aistra slapta – taip ji išvengia kodų.
Marianos meilės prisiminimas sukoncentruotas viename paveiksle. Kaip manote, ar kino filmas gali turėti tokį poveikį kaip tas liepsnojančios moters portretas, veikiantis Marianą?
Tikiuosi, kad taip. Tokia buvo mano ambicija. Paveikumas mane domina ir kaip žiūrovę, ir kaip kūrėją – man patinka kinas, nes galiu naudoti jo kalbą, kurti naują tempą, ritmą, kuriuos sujungus staiga kažkas atsiranda ir įgauna prasmę. Tampi aktyvus „skaitydamas“ vaizdą, pradedi jame gyventi. Iš dalies tai tarsi prieglobstis, kuris priklauso tau. Kurdama „Liepsnojančios moters portretą“ stengiausi, kad ne tik žiūrovas žiūrėtų filmą, bet ir filmas žiūrėtų į žiūrovą. Mėginau sukurti labai aktyvią dinamiką. Manau, kad vaizdai turi tokią galią.
Nors šiame filme muzikos beveik nėra, atrodo, kad jis labai muzikalus. Į atmintį įsirėžia du muzikiniai motyvai – filme suskambantys Antonio Vivaldi „Metų laikai“ ir pasigirstantis moterų choras. Kaip, naudojant taip nedaug muzikos, jums pavyko filmą paversti muzikaliu?
Kad filme nebus daug muzikos, nusprendžiau dar rašydama scenarijų. Privalai būti apsisprendęs, nes nuo muzikos priklauso filmo ritmas. Pasirinkome du itin ikoniškus ir demokratiškus motyvus. Tam, kad jie sukeltų emocijas, spinduliuotų karštį, juos turėjome sukurti tarsi iš naujo. Šis filmas – ir apie gėrėjimąsi grožiu: knygą tais laikais skaitydavai dešimtis kartų, o paklausyti muzikos eidavai į bažnyčią... Šiomis dienomis to nebesuprantame, nes lengvai pasiekiame muziką, literatūrą, filmus. Norėjau, kad žiūrovas tarsi atsidurtų filmo personažų padėtyje. Jei muzika turi poveikį filmo veikėjams, tokį pat poveikį ji privalo turėti ir žiūrovui, jis turi ją išgyventi. Filmo muzikalumas priklauso ir nuo garso panaudojimo. Tai nebuvo lengva, nes be muzikinių kūrinių galėjome panaudoti tik kvėpavimo, vėjo, jūros, žingsnių garsus. Daugelis filmavimo ir montavimo sprendimų buvo susiję ir su ritmu. Tarkim, sakydavau, kad aktorė turi žengti penkis, o ne šešis žingsnius.
Ar ilgai užtruko filmavimo vietų paieška?
Iš pat pradžių norėjau filmuoti Bretanėje. Šis regionas – prancūziškai angliškas, siejasi su literatūra – „Vėtrų kalnu“ ir pan. Rašydama scenarijų įsivaizdavau būtent šiaurinę Prancūzijos dalį. Labai norėjau, kad tai būtų atoki, atšiauri vietovė, kurioje galėtų išsikeroti gotikinis ir romantinis filmo pasaulis. Pilies ieškojau labai ilgai – buvau lankiusi tik tas vietas, kur vyksta vestuvių šventės. Tačiau jose nėra autentikos. Pilis, kurią radome, – tai iki šiol tebeveikianti mažo miestelio rotušė. Tiksliau, rotušė įsikūrusi mažojoje jos dalyje, o likusi buvo nepaliesta metų metus ar visą amžių. Tai itin autentiška pilis, išsaugojusi praeities dvasią, todėl filmavimams beveik nieko nekeitėme – pastatėme medines dėžes, pakabinome linines užuolaidas, ir tiek.
Ankstesnių savo filmų veikėjų kostiumus parinkdavote pati. Šįkart pirmąkart dirbote su kostiumų dailininke Dorothée Guiraud.
Iš tikrųjų, kurti veikėjų siluetus, parinkti medžiagas ir spalvas buvo smagu. Personažams tarsi superherojams pritaikėme uniformas – Marianai raudonos, o Eloizai žalios spalvos suknelę. Šis sprendimas, mano nuomone, daro stiprų poveikį ir yra vykęs. Kai galiausiai pamačiau aktores, vilkinčias tais drabužiais, buvau sužavėta. Atrodė, kad jų personažai egzistavo iš tikrųjų. Beje, paskutinėje scenoje Eloiza vilki autentišką XVIII amžiaus suknelę! Tai jaudina.
Kodėl pasirinkote skaitmeninį formatą, o ne juostą? Galbūt filmui, kuriame kalbama apie tapybą, juosta tiktų labiau.
Bretanėje išbandėme abu formatus – 35 mm juostą ir skaitmeną. Iš pradžių galvojome filmuoti juosta, taip ieškodami medžiagiškumo. Vis dėlto po bandymų paaiškėjo, kad mums labiau tinka skaitmeninis vaizdas. Pagrindinių veikėjų odai jis suteikė švytėjimo ir apskritai organiškumo, dinamiškumo.