Kino ekosistema ir karantinas
Kaip karantinas pakeitė Lietuvos kino lauką? Kokių veiksmų ėmėsi Lietuvos kino centras paskelbus šalyje nepaprastąją padėtį?
Prieš paskelbiant karantiną baigėme planuoti šių metų veiklas, ir tuo metu nutiko mažiausiai tikėtinas dalykas, kuris viską apvertė aukštyn kojomis. Pandemija paveikė visas Lietuvos kino centro veiklas – visi parengti projektai turi būti peržiūrimi iš naujo, sustojo kino klasikos restauravimo darbai, bet kokie tarptautinių partnerysčių planai, radikaliai pasikeitė ir posėdžių temos, atsirado daugiau tarptautinio bendravimo. Karantinas paveikė visus: ir filmuoti ketinančiuosius, ir buvusiuosius filmavimo etape, studentus, kurie negali gintis savo darbų, nes jie dar nebaigti; mokesčių paskata kino gamybai ir komandos, į Lietuvą kvietusios investuotojus bei žinomus kino gamintojus, taip pat susiduria su sunkumais. Žinoma, stojo filmų judėjimas bei pasaulinė kino teatrų veikla, užbaigti filmai neturi kur arba nenori tokiomis sąlygomis būti rodomi, festivaliai ir renginiai turėjo ieškoti greitų sprendimų: ar atšaukti, ar atidėti, ar keltis į virtualiąją erdvę, o gal yra tarpinis variantas? Tačiau reikėtų nepamiršti, kad šie išbandymai globalūs, skiriasi tik šalių mastai. Spręsdami lokalias problemas turime nepamiršti, kad esame priklausomi ir nuo kitų šalių. Atlikome ekonominę analizę – vien kino teatrai neteko jau apie 8 mln. eurų pajamų ir iki metų pabaigos neteks dar 4 mln. eurų.
Bet didžioji dalis kino teatrų sistemos priklauso privačiam sektoriui. Ar LKC ketina remti ir juos?
Kinas – ekosistema, kurioje veikia daug skirtingų žaidėjų nuo filmo kūrimo iki jo pristatymo didžiajame ekrane, tad problema aktuali ir privačioms įmonėms. Kino sektorius buvo pirmasis, apibrėžęs problemas ir pasiūlęs būdus, kaip reikėtų remti nukentėjusiuosius nuo pandemijos sukeltos krizės. Gana greitai nustatėme, kam pirmiausiai reikalinga pagalba, kokie darbai yra prioritetiniai. Tačiau didysis išbandymas – rasti būdų, kaip viską padaryti greitai ir be ilgų sprendimų, juk pagalba reikalinga dabar ir čia. Esame nežinomoje situacijoje, kurios scenarijų gali būti visokių. Žinoma, daugiausia finansinių nuostolių ir projektų vykdymo komplikacijų patiria vaidybinis kinas, – filmavimo grupės buvo besirengiančios darbams arba jau filmavo, taigi nuostoliai sustojus tokiems procesams yra dideli. Sustojo ir tarptautiniai filmai bei susitarimai
Tačiau pandemijos akivaizdoje išryškėjo mažesnio sektoriaus privalumas – galėjome gana greitai įvertinti problemos dydį, sulaukti nuomonių ir priimti sprendimus. Didžiosiose šalyse šie sprendimai gerokai komplikuotesni.
Kaip konkrečiai esate numatę padėti šalies kino teatrams?
Visų pirma, net ir atsidarius kino teatrams, juos ribos griežti reikalavimai dėl saugaus atstumo sėdint salėje, tai reiškia – žiūrovų sumažės daugiau nei perpus, ir tai gali tapti mirties nuosprendžiu mažosioms kino salėms. Antra didelė problema – repertuarams trūks turinio. Didžiosios studijos filmus išleis tik nuo rugsėjo mėnesio, šiemet didžiuosiuose festivaliuose nepasirodė šimtai naujų filmų, o rodytieji Berlinalėje įšalo, visų laukia milžiniška konkurencija tarptautinėje rinkoje, esamomis sąlygomis platintojai nesiryžta leisti jau įsigyto turinio, ir tai suprantama. Tiesa, iki šiol nėra aiškių specialių nuostatų atsidarysiančioms kino salėms, nes ši veikla prilyginama tiesiog renginiams... Svarbu atkreipti dėmesį, kad kino rodytojų pajamas sudaro ne tik filmų bilietai, bet ir kiti pardavimai, kurie taip pat gali būti apriboti. Šiuo metu deriname kompensacijos schemą, siejamą su socialinės distancijos ribojamomis vietomis ir prarandamomis pajamomis. Panašus mechanizmas veikia tik Švedijoje, kitose šalyse yra per daug kino teatrų, kad tai būtų įmanoma. Deja, šie procesai yra imlūs laikui ir neturi analogų, tad suderinti trunka ilgiau. Antruoju etapu, siekdami padėti šalies kinui, kartu su LRT inicijuojame nacionalinę socialinę kampaniją, kviesdami žiūrovus į kino sales, juk filmas be kino teatro praranda prasmę.
Ėmėtės ir edukacinių veiksmų – padėjote mokytojams, parodėte nemažai lietuviškų filmų bendraudami su Lietuvos mokymosi įstaigomis.
Užsidarius mokykloms ir mokytojams ėmus mokyti nuotoliniu būdu, kilo sumanymas priminti apie kiną kaip būdą mokomiesiems dalykams aiškinti. Nebuvome iki galo tikri, tad norėdami sužinoti galimas nuomones paklausėme pedagogų, kurie naudojosi edukacinėmis priemonėmis, ar jie norėtų vėl tokios galimybės. Vos per kelias dienas sulaukėme daugiau kaip 400 pritariančių atsakymų. Tikrai džiaugiamės, kad šiuo laikotarpiu nuotolinės kino pamokos su lietuviškais filmais tapo vertinga, savalaike ir patrauklia mokymo priemone. Džiugu, kad mokytojai vis aiškiau supranta, jog kinas nėra tik vizualus medžiagos papildymas, – tai medžiaga, iš kurios galima mokytis tiesiogiai. Kitas svarbus dalykas – tai gera proga jaunajai kartai priminti apie galimybes ir būtinybę filmus žiūrėti legaliai, tam skirtose platformose. Karantino metu prisijungė 400 naujų vartotojų, filmai buvo peržiūrėti daugiau nei 5000 kartų. Nežinau, ar tai sentimentai, bet Arūno Žebriūno filmas „Gražuolė“ sumušė žiūrimumo rekordą. Projekto metu mokytojai prašė konkrečių filmų, tad mes kreipėmės į kūrėjus, taip antram gyvenimui sugrįžo Giedrės Beinoriūtės „Balkonas“ ir kiti.
Kas laukia Lietuvos kino kūrėjų? Kokia jų situacija?
Artimiausiu metu kino teatruose tikrai bus daugiau lietuviško turinio ir dėmesio jam, tai pagrindiniai kūriniai, kol laukiama tarptautinių. Taip pat remsime filmų platinimą. Kol lauksime užsienio produkcijos, lietuviškas kinas turi galimybę išgyventi renesansą. Laukiame ir neįvykusių, bet suplanuotų filmų premjerų – tarp jų Karolio Kaupinio „Nova Lituania“, Linos Lužytės „Pilis“, Jurgio Matulevičiaus „Izaokas“, Romo Zabarausko „Advokatas“ ir kiti.
Kūrėjams bus paskirstytos stipendijos, atkreipsime dėmesį į vadybininkus. Didinsime administracines išlaidas, susijusias su kinui skirtais renginiais. Dėl karantino paskelbus apribojimus, organizatoriai dirba toliau: kai kurie renginiai yra nukelti, bet projektams numatyti pinigai nėra didinami, todėl planuojame paremti čia dirbančius žmones ir išsaugoti visus finansuotus kino kultūros renginius, kitaip sakant, ieškome kelių ir formų išgyventi.
Nėra pamiršti ir laisvai samdomi žmonės, – rašantys, verčiantys, titruojantys ir t. t. Kvietėme juos užbaigti pradėtus darbus, svarbu nestovėti vietoje. Ketiname inicijuoti ir keletą kino rodymo projektų, skirtų kino klasikai, būtinai surengsime „Baltijos kino dienas“.
Kaip manote, kokie vis dėlto didžiausi išbandymai teko kino žmonėms?
Šis laikas labai sunkus visiems. Didžiausias artimiausių mėnesių iššūkis tenka kino teatrams ir renginiams, kurie patirs daugiausia tiesioginių nuostolių, nes niekas nežino, ko tikėtis. Kviesime sugrįžti į sales ir palaikyti savus herojus kine. Aišku, nežinome, kaip viskas pavyks, nežinome, kaip sureaguos kiti, bet bendradarbiaujame su kino rodytojais, kūrėjais, dalijamės įžvalgomis ir patirtimis. Nors vis daugiau virtualių platformų, sutariame vieningai – kinas kuriamas didiesiems ekranams, jo vieta yra tamsiose kino salėse. Bet suprantame ir tai, kad lankstumas gyvybiškai svarbus: ieškome būdų, kaip remti platinimą skaitmeninėse erdvėse, nes kinas vienintelis iš kultūros paslaugų toks tinkamas virtualumui krizės akivaizdoje. Kalbant apie vyresnio amžiaus žiūrovus bei gyvenančius rajonuose, platformos gali būti puiki proga atrasti nekomercinį kiną legaliose skaitmeninėse erdvėse, mokytis kompiuterinio raštingumo, rasti sau įdomų turinį.
Ateitis pasiūlys sprendimų ir galimybių ieškantiesiems atsakymų. Intensyviai bendraujame su visomis Europos kino institucijomis. Susiduriame su globaliomis problemomis ir visose šalyse iššūkiai tie patys – kūrėjų padėtis, nauji filmai, sustojusi produkcija, kino teatrų lankytojai, renginiai, tarptautiniai filmai. Simboliška, bet ši situacija krizės akivaizdoje visus suvienijo, didelės kino šalys ėmė labiau bendrauti su mažesnėmis – juk sprendžiame tas pačias problemas. Šiandieninės aplinkybės tikrai verčia į viską žiūrėti kūrybiškai, juk tikslas vienas – rasti būdų kuo labiau padėti savo sektoriui.
