Vytautas Žalakevičius: „Esu romantikas“
Pokalbis su režisieriumi 1978 metais
Pokalbis su režisieriumi 1978 metais
Jūsų kūrybai nesvetimas dėmesys politiniam kinui, tad pirmiausia norėtųsi išgirsti Jūsų nuomonę apie politinio kino sąvoką, gana nevienodai suprantamą.
Susitarkime, kad aš – ne teoretikas, tad galime tik empiriškai samprotauti, nepretenduodami į apibendrinimus. Politinis kinas iš tiesų nėra iki galo nusakytas. Po jo pastoge dažnai suburiami skirtingiausi filmai. Sunku duoti tikslų apibūdinimą, bet įnešti tam tikro aiškumo vis dėlto galima. Pirmiausia reikia atsiriboti nuo to, kas nėra politinis kinas. Tai istorinis filmas, nes pats žodis „politika“ suvokiamas nūdieniškai. Politikoje visuomet yra aktualija, nūdienos gyvenimo ir visuomeninio mąstymo procesai. Jie vyksta šiandien, o gal vyks ryt iš ryto. Netrukus šie procesai taps istorija, bet nebūtinai, nes politika dažnai miršta. Istorijai priklauso tai, kas politikoje išlieka reikšminga, apibendrinta. Politiniais filmais negalime laikyti ir revoliucinių filmų. Suprantama, kiekvieną filmą apie revoliucinį judėjimą praeityje galime vadinti ir politiniu, nes revoliucijos vyksta politikos pagrindu. Bet tai yra praeities politika.
Susidomėjimas politinėmis problemomis, pasireiškęs Vakarų kine šio dešimtmečio pradžioje, pastaruoju metu pastebimai išblėso. Žinoma, kalta temos komercializacija, bet gal esama ir gilesnių priežasčių? Gal politinės fikcijos srautas (nekalbu apie dokumentinį kiną) prarado aktualumą dėl savotiško abstraktumo, dėl to, kad netvirtai susijęs su realiais politiniais procesais, kurie įspraudžiami į fabulą, į detektyvo ar kitų žanrų rėmus? Gal tiesiog nusibodo žiūrovams ar pati politinė situacija pasikeitė kino nenaudai?
Politika kine atsispindėjo visuomet, tad jau ne pirmą politinio kino renesansą pradėjo prancūzų režisieriaus Costa-Gavraso filmas „Z“ (1969), sulaukęs įvairiausio pobūdžio sekimų. Be abejo, savo kapitalą į kino industriją investuojantys žmonės suprato, kad aktuali politinė medžiaga, kurią gabūs menininkai įkūnija ekrane, neša pelną. Tai nulėmė komercinį interesą ir politinių filmų bumą. Filmai greitai supanašėjo, atsirado standartizacija, schematizmas. Antra vertus, kinas tapo siaurų politinių grupuočių tribūna. Antai Paryžiaus kairieji pavertė jį trockizmo, maoizmo propagandos įrankiu. Panašūs reiškiniai negali neatstumti žiūrovų, kūrėjai lieka nuogi savo talento akivaizdoje. Bet Jūsų teiginį, esą politinis kinas staiga išblėsęs, mano supratimu, lemia tai, jog esame mažai informuoti apie Vakarų kinematografą. Prisiminkime, kad kadaise pastatytas daug triukšmo sukėlęs filmas „Geležinė uždanga“ („The Iron Curtain“, rež. William Wellman, 1948) išreiškė ekrane Šaltojo karo pozicijas. Tai irgi politinis kinas. Ir dešinieji žino, kad jis atneša ne tik komercinę, bet ir ideologinę naudą. JAV politinių filmų skaičius netgi auga, ir juose keliamos aktualios problemos. Filmas „Visi prezidento žmonės“ („All the President’s Men“, rež. Alan J. Pakula, 1976) liečia „Watergate’ą“, filmo „Lee Harvey Oswaldo byla“ („The Trial of Lee Harvey Oswald“, rež. David Green, 1977) dramaturginėje premisoje užprogramuotas klausimas, kas būtų buvę, jei Oswaldas nebūtų nušautas. Iš tikros istorijos iškupiūruotas Jackas Ruby, o toliau vyksta lyg ir dokumentinė politinė fantastika: Lee Oswaldo procesas.
Reiškinių, liudijančių politinio kinematografo tąsą, nemažai. Galbūt stačiai išblėso pasisekimo sukeltas šurmulys. Be to, iš politinio kino sferos pasitraukė kai kurie režisieriai. Pats politinis kinas turbūt niekada nepasitrauks iš mūsų interesų sferos. Juk gyvenimo ritmas glaudžiai susijęs su politiniais įvykiais. Pilietiškas interesas politikai per daug įsiskverbė į mūsų organizmą. Šiais laikais ji sąlygoja pačius elementariausius mūsų gyvenimo poreikius. Ji tapo norma mene – literatūroje, dailėje, muzikoje (protesto dainos). Gal todėl pradedam truputį mažiau tai pastebėti.
Na, o socialistinių šalių kinematografas? Jis visada buvo politiškas, bet ar tai politinis kinas? Gal politiniam kinui reikia gyvų procesų?
Sunku pasakyti, kas bus rytoj. Juk kartais viskas keičiasi greičiau, nei mes tikimės. Šiaip ar taip direktyvinė tarybinio meno tema – aktualūs visuomeniniai procesai. Politinis kinas, politinis romanas čia turi savo erdvę. Juk kalbame apie vidaus ir ekonominę politiką, apie mokslinę techninę revoliuciją. Mano supratimu, „Vienos dienos kronika“ buvo politinis filmas. „Premija“ (rež. Sergej Mikaelian, 1975) – irgi politinis filmas, nes jame keliami opūs visuomeniniai klausimai. Vakardienos ir nūdienos susidūrimas, kelių į rytdieną ieškojimas – visa tai kinui pakankamai svarbu. Ir filmų, kuriuose aiškiai matyti politinis menininko aktyvumas, esama, gal tik ne tiek daug, kiek norėtųsi. Kažką praleidžiame, kažko neįvardijame. Ne visi menininkai pakankamai akyli vykstantiems procesams. Manau, kad tai ir kino teorijos spraga. Ji ne visuomet įžvelgia kinematografe jau atsiradusius reiškinius, ne visuomet išryškina jo galimybes.
Tarybinis kinas dažnokai kreipiasi į aktualius reiškinius užsienyje. Nepakankamai pažįstant vaizduojamos šalies klimatą, kinematografinis atspindys pasidaro skurdesnis, nei yra iš tikrųjų. Naivi, schematiška terpė pakenkė net fantastiniam pamfletui (jau pačiu žanru linkstančiam į sąlyginumą) „Misterio Makinlio pabėgimas“ (rež. Michail Šveicer, 1975).
Sakote, kad statant filmus apie užsienį galima būti nekompetentingam ir prasilenkti su realybe, istorine ir menine tiesa.
O ar Jums neatrodo, kad yra daug knygų ir filmų apie mūsų gyvenimą, kuriuose irgi jauti nepakankamą kompetenciją, realybės nežinojimą, nesugebėjimą kurti tikrus konfliktus, charakterius, jau nekalbant apie klaidingas išvadas? Manome, jog statydami filmą apie užsienį galime suklysti, nes nepažįstame tikrovės. Kiek kartų klystame, statydami filmą apie savo tikrovę? Pavojus tas pats. Tūlas vienodai mato ir nutolusį daiktą, ir įsirėmęs į jį nosimi. Čia galioja kiti, intuicijos, mąstymo kriterijai. Tai apmąstymo laipsnio problema.
Dažnai sprendžiame apie autentiškumą galanterijos – rekvizito, siuvyklos – lygyje. Ne tai svarbiausia. Galų gale apie šiandieninę Australiją žinome daugiau nei apie XVI amžiaus Lietuvą ar Rusiją. Jei statai filmą apie tą laikotarpį, niekas nepagalvos, kad gali būti nekompetentingas. Domins nebent klausimas, kiek autorius jį išstudijavo. XVI amžius toliau nei Australija, jo nepasieksi, nepačiupinėsi. Nereikia XVI amžiaus, – negalim pasiekti to, kas buvo prieš keturiasdešimt, trisdešimt metų. Štai kur įdomus, slidus pažinimo kelias. Apie moldavų aktorių Mihajų Volontirą kartą pasakiau, kad kurdamas savo personažus jis keliauja kažkokiais keistais prisiminimais. Lyg jau sykį būtų nugyvenęs tą gyvenimą, jam reikia tik prisiminti. Žinoti tai, ko niekad nebuvo, ko nesi nei matęs, nei girdėjęs, ir autentiškai tai perteikti – štai kur paradoksali menininko ypatybė.
Po „Visos teisybės apie Kolumbą“ ir „To saldaus žodžio – laisvė!“ dabar statomu filmu „Kentaurai“ trečią kartą kreipiatės į Lotynų Amerikos realijas. Kuo aiškintinas toks Jūsų kūrybos kryptingumas?
Šiam pavojingam klausimui aš jau turiu labai gerą atsakymą. Lotynų Amerika – mano antroji meilė. Po to seka klausimas „O kas gi pirmoji Jūsų meilė?“ ir kalba pakrypsta kitur.
Bet vis dėlto Man regis, šioje Jūsų temoje vyksta savotiška konkretizacija. „Visa teisybė apie Kolumbą“ buvo filmas, kuriame nei veiksmo vieta, nei laikas nevaidino jokio vaidmens...
Taip, tai gryna abstrakcija.
„Tas saldus žodis – laisvė!“ jau aiškiai lokalizuotas žemyne. O „Kentaurai“ maksimaliai priartėja prie faktų. Perskaičius scenarijų nekyla abejonių, jog rekonstruojama politinė Čilės padėtis perversmo išvakarėse ir pats perversmas, nors tiesiai tai ir nenurodoma.
Labai myliu filmą „Visą teisybę apie Kolumbą“, nors filmuodami neturėjome gerų sąlygų. Stačiai buvo toks principas – sąmoningai atsiriboti nuo galanterijos. „Visą teisybę apie Kolumbą“ galėčiau pavadinti geriausiu savo filmu, o „Tą saldų žodį – laisvė!“, nepaisant visų regalijų, – blogiausiu. Galiu pasakyti, kodėl. Kaltas čia ne scenarijus, nors jis buvo toli nuo tobulybės. Kažkas labai suabejojo, ar galima ne tik Tarybų Sąjungoje, bet apskritai Europoje pastatyti autentišką filmą apie Lotynų Ameriką. Visai ne apie tai galvojau, filmo raktas turėjo būti artimesnis „Visai teisybei apie Kolumbą“, bet šis skepticizmas mane labai užgavo. Buvo pažeistos ne tiek asmeninės, kiek profesinės ambicijos, tad beveik visą energiją išliejau stengdamasis įrodyti, jog šis autentiškumas galimas, kad labai paprastai padaromas, jei autentiškumu laikysime formaliąją pusę.
Maskvos festivalio žiuri abejojančiųjų nuomonę nulėmė Brazilijos atstovo pasisakymas. Jo supratimu, tai pats lotynoamerikietiškiausias filmas, kokį jis matė per pastaruosius dešimt metų. Pavadinčiau tai galanterijos pergale prieš meną. Skaudžiai išgyvenau meninę filmo nesėkmę, tad filmu „Kentaurai“ lyg ir grįžtu prie „Visos teisybės apie Kolumbą“. Pirmiausia tai filmas apie žmogų, nors formali autentiškoji pusė čia irgi yra. Juk aš beveik metus išgyvenau Lotynų Amerikoje. Sukaupiau tam tikros patirties. Labai jos nevertinu. Nemanau, kad tai svarbiausia. Tiesiog – ką anksčiau dariau per jėgą, kančią ir prakaitą, dabar darosi savaime. Dar nežinau, koks filmas bus „Kentaurai“, bet kad ten yra bent jau vienas tikras žmogus, žmogus iš didžiosios raidės – Prezidentas, – neabejoju. Pirmą kartą gyvenime susidūriau su nežinomu man charakteriu. Šis nežinojimas ir prilygo įdomumo koeficientui, leido prisiliesti prie sudėtingo, nelaukto žmogiško charakterio. „Kentaurai“ – visiškai nekonkretus filmas, nors jame viskas gana keistai koegzistuoja.
Kaip galėtumėte suformuluoti pagrindinę filmo problemą, kurią įkūnija šis žmogus?
Procesas dar nebaigtas. Turiu sulaukti tos minutės, kai ateis žmogus, kurį aš vertinu, gerbiu jo nuomonę. Parodęs jam filmą, stebėdamas jį pustrečios demonstravimo valandos, aš gal galėsiu pačiam sau suformuluoti atsakymą į šį klausimą.
Menininkas yra aklas ir kurčias. Turi teisę dirbti todėl, kad nežino. Ieškojimas, noras sužinoti, pažinti, surasti gali pateisinti teisę dirbti. Nežinau, kokia ta problema.
Bet scenarijuje ji keliama labai aštriai. Mano supratimu, tai legalios revoliucijos slenksčiai.
Leisiu sau pasakyti paradoksą. Prozininkas turi stengtis paslėpti prasmę, o scenaristas turi ją apnuoginti, kitaip jo niekas nenorės suprasti. Bet statydamas filmą tą prasmę jis vėl privalo paslėpti, kaip prozininkas. Scenarijuje problema buvo apnuoginta, ar aš sugebėsiu ją pakankamai meniškai paslėpti, – nežinau.
Skaitant scenarijų man tarsi išryškėjo dvi jo dalys. Pirmą pavadinčiau analitine: tai politinės krizės panorama, pašnekesys apie revoliucijos perspektyvas. Antrą – romantine: tai didvyriška Prezidento rūmų gynyba. Man regis, pirmoje dalyje ir sutelktas filmo užtaisas.
Aš taip nemanau. Bet jei būtumėt teisus, manydamas, kad scenarijus viduje taip dalijamas ir kad pirmąją dalį galima taip apibūdinti, būčiau padaręs klaidą. Nes tokia analizė nėra meno objektas. Tai mokslo problema, arba dokumentikos, jei dokumentas gali užfiksuoti tikrąją daiktų padėtį. Nė vienas politikas negali tiksliai paaiškinti, kas gi įvyko Čilėje. Čilės patirtis iki šiol nagrinėjama.
Tačiau šie klausimai sudaro filmo konfliktą. Jei Orlandą galime pavadinti Prezidento oponentu, tai būtent tarp šių asmenų nuolat vyksta netiesioginis disputas.
Greičiau tai išorinė, matomoji pusė, reikalinga dramai konstruoti. Tai dramaturgo būtinybė priešpriešinti, organizuoti poliariškus personažus.
Prezidentas labai panašus į Salvadorą Allendę. Kaip kūrėte šį personažą? Ar ieškojote panašumo, ar siekėte apibendrinimo?
Nesąmoningai, man pačiam netikėtai, susimodeliavo toks metodas: visiškai autentiškos detalės, net dialogai susigyveno su intuicija ar net fantazija. Dokumentalumas, o jo kaimynystėje – išmonė, net tai, ko tiesiog negalėjo būti. Prezidentas – pirmiausia tai Donato Banionio, bet ir grimuotojų nuopelnas – maksimaliai panašus į Allendę. Daug kur improvizavome, bet sykiu su Banioniu nė akimirkai neužmiršome, kad dabar, praėjus tam tikram laikui, žinodami tai, kas įvyko Čilėje, mes neturime jokios teisės mokyti, kaip Salvadoras turėjo pasielgti. Veikiausia jis elgėsi optimaliai, jei optimaliais laikysime tuos demokratijos principus, kuriuos jis išpažino. Dabar galime samprotauti, kad jis buvo nepakankamai stiprus, kad buvo idealistas, kad jo marksizmas pynėsi su liberalizmu. Bet juk iš esmės jis neturėjo kitų galimybių, negalėjo būti stiprus, nes neturėjo nei jėgos, nei sąlygų. O kai negali būti stiprus, turi ieškoti, kaip paaiškinti ir sau pačiam, ir priešams, ir draugams, kodėl esi liberalus, kodėl nesi prievartininkas. Vienoje kalboje Prezidentas sako: „Mes turime tikėti, kad esame stiprūs.“ O kitas personažas replikuoja: „Maža tikėti, reikia būti stipriam.“ Bet juk jis niekada nebuvo stiprus, jam beliko, būnant nestipriam, eiti pasirinktu keliu ir vis tiek ko nors siekti. Juk viskas priklauso ne nuo asmens, o nuo objektyvių galimybių, nuo aplinkybių. Gal tik kurdamas šį filmą aš supratau Levą Tolstojų ir generolo Kutuzovo filosofiją.
Ar, be Prezidento, filme dar yra personažų, kurie turi realius prototipus?
Daugelis, ir pirmiausia Orlandas. Gyvenime jis vadinosi Eduardo Pérezas. Taip pat buvo gydytojas, artimas Allende’s draugas, ilgą laiką posėdžiavo parlamente, po to vadovavo prezidento apsaugai. Sukilus opozicinei spaudai, iš šio posto buvo pašalintas, paskirtas „Chile film“ direktoriumi. Tuomet aš su juo ir susipažinau. Dalyvavo rūmų gynyboje, buvo nukankintas kareivinėse.
Filmavimo grupė surinko gausybę medžiagos, fotografijų. Kad ir kur filmuotume – Vengrijoje, Čekoslovakijoje – mes visur vežiojomės tas fotografijas. Restauravome tiksliai apibrėžtą objektą, ir visi žinojo, kad jokių žaidimų a la theatre niekam nebus leidžiama.
Myliu šią šalį, jos žmones. Aplankęs Čilę pirmą kartą gyvenime pajutau, kad galėčiau gyventi toli nuo tėvynės. Kaip Maughamo novelėje Laivas, kuriuo iš kolonijų namo plaukė senas valdininkas, sustojo Aleksandrijos uoste. Keleivis išėjo į denį, pamatė Aleksandrijos peizažą, nusileido į kajutę, pasiėmė mantą ir nėrė į laivelį. „Jūs gi į Londoną.“ – „Ne ne, – atsakė septyniasdešimtmetis buhalteris, – tik čia tas miestas, kuriame galiu gyventi.“ Taip man pasirodė Čilėje. Tai visai ne Lotynų Amerika. Nepamatysi rėkiančios spalvos. Santjagiečiai mėgsta sakyti, kad jų miestas – tai Pietų Amerikos Londonas. Žmonės ten šneka pusbalsiu, kaip mes sekmadienio rytą, kaip šnekama Bulgarijoje, Čekijoje. Čilėje aš negirdėjau riksmo. Net kai mano pažįstami svarstė revoliucijos ateitį, – tai buvo trys mėnesiai iki perversmo. Negalėjau nė pamanyti, kad tie žmonės galėtų pralieti kraują. Tokie jie minkšti, žmogiški man pasirodė. Paskiau reikėjo tik grįžti į praeitį ir prisiminti, kas vyko Lietuvoje po karo.
Gal galėtumėte smulkiau papasakoti apie filmavimą, aktorius?
Manau, kad aš iki šiol statau lietuviškus filmus. Pirmoji serija vadinasi „Orlandas“, jį vaidina Regimantas Adomaitis. Antroji – „Prezidentas“, jį vaidina Donatas Banionis. Adomaitis filmavosi beveik visuose mano filmuose. Po „Niekas nenorėjo mirti“ su Banioniu nedirbau dvylika metų. Abejoju, ar kuris nors iš mudviejų būtų laimėjęs nuo šio nebendravimo. Mes abu tai gana aštriai suvokiame. Bet tai daugiau emocijos dalykas. Kartoju vėl: filme yra vienas labai didelis charakteris, ir tai stebėtinos Banionio pagavos rezultatas. Net ir turėdamas omeny visą didžiulį jo indėlį kultūron, drįstu tvirtinti, jog nei kine, nei teatre Banionis nėra padaręs nieko panašaus į tai, ką padarė per trisdešimt dienų, filmuodamasis „Kentauruose“. Įvyko kažkas nesuvokiama. Žinau, kiek laimingų sutapimų turi būti kine. Šis procesas toks nepanašus į dailininko ar rašytojo kūrybą, kur viskas gali palaipsniui susikristalizuoti menininko psichikoje. Kai viskas vyksta viešai, tai beveik neįmanoma. Net ir nedidelė sėkmė – naudingai susiklosčiusių aplinkybių rezultatas. Man regis, tokios aplinkybės susiklostė Banioniui, kuris buvo stebėtinai pasiruošęs šiam vaidmeniui. Gal tai mane net pernelyg nuramino. Filmas nebaigtas, o aš vien dėl Banionio jau jaučiu kažkokią dvasinę pusiausvyrą. Man tai didelis kūrybinis džiaugsmas. Retkarčiais sėkmė mane lydėdavo, bet ne kuriant charakterius. Man tai principinis, pamokantis dalykas. Liūdna, kad lietuviškas kinas užmiršo šį nuostabų aktorių.
Šiaip jau filmas – gana keistas gamybinis mezaliansas. Tai tarybinė-vengriška-čekoslovakiška produkcija, dalyvaujant Kolumbijai. Bet aš laikau jį lietuvišku.
Beliko tik įgarsinti „Kentaurus“, tad veikiausiai jau puoselėjate naujus kūrybinius planus?
Žinote, vyksta kažkas nesuprantama. Prieš penkerius metus pasakiau sau: užteks, kasmet po filmą. Buvau net nusipiešęs tokį plakatą. Gal ne ten jį pakabinau? Ir ką gi – per tą laiką tik vienas filmas. Statydamas jį buvau įsitikinęs, kad baigęs turėsiu ką dirbti toliau. Turėjau ir planų, jie man buvo įdomūs. O štai baigiu ir vėl atsiduriu lyg prie tuščio lovio. Manau, kad „Niekas nenorėjo mirti“, „Visa teisybė apie Kolumbą“ ir „Kentaurai“ yra trilogija, kuria baigsiu tai, ką vadinu ne politiniu, o romantiniu, herojiniu filmu. Aš niekada nedariau politinio kino. Juk pasižiūrėjus į šių filmų sąšauką, poetiką, patosą, aiškiai matosi, kad tai gryna romantika. Tai įsivaizduojamo pasaulio, herojaus kūrimas.
Bet Jūsų baladės visuomet turi konkretų visuomeninį pagrindą.
Taip, čia su Jumis sutinku.
O kaip su „Vienos dienos kronika“?
Ir su tuo sutinku. Ten nėra romantikos ir nėra heroikos. Tas filmas tikrai politinis, o šie – herojiniai, filmai baladės. Tai štai, ta knyga parašyta. Užverčiau paskutinį puslapį. Turi prasidėti kažkas visai kita. Iš esmės, prasidėjo seniai. Bet visa tai dar vystosi, evoliucionuoja. Negalima ramiai sugalvojus staiga viską apversti ir daryti kitaip. Jei man bus leista, tai viskas, ką dabar bandysiu daryti, bus labai privatu. Tai ne priešingybė, tik aš galvoju, kad mano vidinė romantika baigėsi anksčiau, nei baigėsi mano romantiški filmai.
„Kentaurai“ – ne inercija, tiesiog be jų gal būtų nesuprantama, ką aš dariau iš viso. Bet dar esu įsipareigojęs pabaigti vieną scenarijų, ir čia sau prieštarausiu. Jis vadinasi „Tironas“. Pastaruoju metu labai domiuosi Renesanso filosofija ir Machiavelli. Iš esmės problema ta pati – valdžia ir žmogus. „Kentaurus“ bandžiau spręsti kaip apysaką, o Machiavelli, atėmęs iš manęs visus 1977-uosius, guldosi į savotišką Renesanso dramą. Tai būtų ne vien susidomėjimo Machiavelli rezultatas, bet ir temos, apie kurią kalbėjomės, finalas: kas yra valdovas, kai jis gali viską ir kai pats turi spręsti.
Kaip suprantu, šį scenarijų rašote ne sau?
Nežinau, jei pasiseks gerai, tada ne sau. Jei blogai, – tada turėsiu įkūnyti ekrane, ko nesugebėjau parašyti.
Abstrakcijos laipsnis čia turėtų būti maždaug toks, kaip „Visoje teisybėje apie Kolumbą“?
Taip. Gal tai bus senoji Valakija. Yra ir prototipas, ir realios istorinės aplinkybės. Žiūrėsime. Bet vis tiek tai labai asmeniška. Savotiškas laipsniškas tematikos nusileidimas. Štai jau penkerius metus kalbu apie Thomo Manno „Užburtą kalną“. Labai norėčiau būtent juo pradėti kitą temą, bet kol kas viskas labai problemiška.
1976 metų birželį „Literaturnaja gazeta“ atspausdino Jevgenijaus Bogato teisminę apybraižą „Kolekcija“. Smuikininkas visą gyvenimą renka senienų kolekciją, turinčią, kaip jis mano, meninės vertės. Bet apgaudinėja save, jam tai pirmiausia materialinė vertė. Tai gerai suprato ir jo sūnus kibernetikas. Sulaukęs septyniasdešimties tėvas antrą kartą vedė, ir sūnus pareikalavo dalintis turtą, nes jaunai žmonai dabar turėtų atitekti palikimo dalis. Tėvas pasakė jau parašęs testamentą, davė sūnui penkis tūkstančius rublių ir atsisakė dalintis kolekcija. Tai už tuos penkis tūkstančius, kuriuos gavo lyg ir nusiraminimui, kibernetikas, mokslų daktaras, nusamdė žmogžudį. Įdomiausia, kad žmogžudys irgi buvo kibernetikas. Etiškai labai įdomus socialinis pjūvis. Nes žmogus pats pasiprašė, net pinigų nereikėjo. Kai sūnus, atsitiktinai susitikęs tą kolegą, pasakė, kad negali pasidalinti su tėvu, pastarasis pasiūlė: „Tai užmušk tu jį.“ Pati istorija taip šokiruoja, kad automatiškai tampa beveik komedine. Ji neturėtų jokios prasmės, jei veikiantieji asmenys būtų kiti. Teisme mokslų daktaras, kaltinamas nužudęs tėvą, papasakojo, kaip tėvas bufete užsisakydavęs po pusę stiklinės mineralinio vandens. Jis nenorėdavęs pilnos, tad kam gi už ją mokėti? Kai sūnus buvo dar vaikas, motina pavaišino jo draugus mandarinais, o išgirdusi grįžtančio tėvo žingsnius išplėšė mandarinus vaikams iš rankų ir puolė juos slėpti. Iš laiptinės pasigirdo tėvo balsas: „Mandarinais kvepia. Ką tai galėtų reikšti?!“ Ir kai proceso metu buvo atplėštas vokas su tėvo testamentu, paaiškėjo, kad visą kolekciją tėvas buvo užrašęs sūnui. Tai ne makabra. Ne juodasis humoras. Žmogus visą gyvenimą nelygioje kovoje grumiasi su daiktais. Tai viena principinių temų žmogaus gyvenime. Pasekti vieną šios kovos epizodą būtų labai įdomu. Smuikas, skaičiavimo mašina – viskas maksimaliai apnuogina idėją.
Turiu ir kitą sumanymą, dar visai naują. Jei „Užburto kalno“ klausimas užsitęs, gal statysiu televizijai „Mūsų laikų herojų“.
Lermontovo?!
Taip, Lermontovo. Kol nebuvau skaitęs Dostojevskio „Kipšų“ („Demonų“), tai buvo mano mėgstamiausias rusų literatūros kūrinys. Štai dar vienas įrodymas, kad esu romantikas.
Kalbėjosi Linas Vildžiūnas
