Žvilgsnis į laiką

Pokalbis su menininku Dariumi Žiūra

Darius Žiūra gimė Joniškėlyje ir dalį vaikystės praleido Gustonių kaime, Pasvalio rajone. Šios vietos gyventojai tapo jo ilgamečio projekto „Gustoniai“, kurį jis pradėjo kurti 2001-aisiais, dalyviais. Kas trejus metus kuriami filmai, kuriuose užfiksuoti vietinių portretai, virto meniniu dokumentu, perteikiančiu laiko tėkmę. 17-ąjį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį (VDFF) atidarysiantis Žiūros sukurtas filmas „Gustoniai Gustoniuose“ leidžia pažvelgti į jo užfiksuotus portretus kartu su pačiais dalyviais – filme vaizduojamas dviejų dienų festivalis, kurio metu projektas buvo pirmą ir kol kas vienintelį kartą pristatytas Lietuvoje. Pirmąkart ekrane save išvydo ir jame nusifilmavę žmonės.

Apie dvidešimtmetį besitęsiantį eksperimentą ir dokumentinį filmą kalbamės su autoriumi.

Anksčiau tapėte. Kaip pradėjote kurti videomeną?

Tikriausiai tapyba vien „dėl tapybos“ man niekada nebuvo pakankamai įdomi. Tačiau man buvo labai įdomūs tapybiniai aplinkos suvokimo dalykai, tapytojo matymas ir ką su tuo galima nuveikti už tapybos disciplinos ribų. Pavadinčiau tai tapyba išplėstame lauke. Neseniai kažkas manęs paklausė, ar tapau paveikslus? Juokais atsakiau, kad akimis nutapau 25 paveikslus per sekundę.

Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedroje 10-ajame dešimtmetyje studijavau tapybą. Tuo metu dar nebuvo Fotografijos ir medijos meno katedros. Tarsi pirmoji kregždė buvo Gintaro Šepučio pasirenkamosios videomeno studijos. Jų metu susipažinau su videokamera ir įgijau darbo su vaizdo medžiaga patirties. Tikriausiai šios studijos taip pat turėjo įtakos vėlesniems projektams.

2001 metų balandžio 1 dieną su filmavimo kamera nuvykote į gimtąjį kaimą. Kokia buvo pirmoji patirtis, įspūdžiai filmuojant gyventojus? Kaip juos įkalbėjote filmuotis?

Ši idėja atrodė labai rizikinga, beveik neįgyvendinama. Ar taip apskritai „galima“ daryti ir kas iš viso to išeis, buvo visiškai neaišku. Ar apskritai kas nors sutiks filmuotis, buvo taip pat neaišku. Visa tai atrodė kaip avantiūra, totalus išėjimas iš saugumo ir komforto zonos. Prieš filmavimą labai jaudinausi, drebėjo rankos ir kai kur videovaizde (tai buvo analoginė kamera be vaizdo stabilizavimo funkcijos), galima perskaityti mano širdies dūžius. Ką tik atšilusios pavasario žemės kvapas man iki šiol emociškai primena tą laiką.

Žmonėms, į kuriuos kreipiausi, tai buvo ne mažiau neįprasta. Visų pirma buvo labai keista, kad siūlau jiems filmuotis tiesiog taip, kaip jie tuo momentu atrodo – atitinkamai nepasiruošus, nepasipuošus, kasdieniais rūbais. „Tu čia mus prifilmuosi, o paskui ten mieste iš mūsų juoksis“, – teko ne kartą girdėti. Taip pat ir tai, kad tas „paveikslavimas“ trunka taip ilgai – ištisą minutę, ir yra neaišku, ką per tą minutę veikti. Jokios žmogui įprastos fotografavimosi strategijos čia neveikė. Reikėjo tiesiog minutę laiko išbūti prieš kamerą, neprisidengus jokiu išankstiniu scenarijumi.

Tačiau tikriausiai nugalėjo smalsumas ir nuostaba. Man – kad kažkas iš viso to apskritai „išeina“, o žmonėms, kurie sutiko filmuotis, – kad kažkas su videokamera sukorė tokį kelią ir atsibeldė į šį Dievo užmirštą kaimą pasaulio krašte, kur tebesitęsė 10-ojo dešimtmečio suirutė ir buvo neaišku, kas bus toliau. Socialinė ir ekonominė situacija buvo kritinė. Gustoniai buvo „niekur“ beveik tiesiogine prasme. Beje, kaip ir mano, menininko, situacija. Neturėjau jokio socialinio statuso ar bent kiek įtikinančio įvaizdžio. Niekam negalėjau papasakoti, ką aš dirbu ir kuo užsiimu, visa tai skambėjo per daug miglotai ir nesuprantamai. Tam tikra prasme mes visi buvome lygūs, gerokai lygesni nei dabar.

Projekto „Gustoniai“ dalyvių – kaimo gyventojų – portretus fiksuodavote kas trejus metus po vieną minutę. Kaip atsirado tokia struktūra?

Projekto struktūra vystėsi palaipsniui, o viskas prasidėjo, kai pats įsigijau videokamerą. Po tapybos studijų ir į meninius objektus orientuotos kūrybos laikotarpio buvo labai įdomu dirbti su judančiu vaizdu. Tuo metu ir sumaniau nufilmuoti visus Gustonių kaimo žmones. Pirmas projekto filmas buvo sukurtas daug nesvarstant – tiesiog sugalvoji, važiuoji ir darai. Tai buvo netikėta ne tik man, bet ir Gustonių žmonėms, išvydusiems mane savo kieme su videokamera ir keistu pasiūlymu – skirti vieną minutę dėmesio objektyvui.

Po trejų metų buvo įdomu, kaip tie patys žmonės atrodo po šitiek laiko, tad nufilmavau kaimą dar kartą. Tuo metu analoginį videoformatą jau pakeitė skaitmeninis. Buvau nustebęs, kad po trejų metų viskas atrodė kitaip. Buvo kitoks oras, kitokios nuotaikos, kitoks videovaizdas. Daugiau žmonių sutiko filmuotis. Abu filmai atrodė kaip atskiri savarankiški kūriniai, abu savaip įdomūs. Dar po trejų metų jau su aukštos raiškos (HD) videokamera nufilmavau trečią filmą. Tuo metu buvau ėmęs manyti, kad tai greičiausiai paskutinis kartas ir ši idėja išsisėmė.

Dingo nuostaba ir eksperimento džiaugsmas, ėmė smelktis menininko paranoja, kad jau imi kartotis ir tiražuoti save. Tačiau pristatant Gustonių filmus įvairiose šiuolaikinio meno parodų erdvėse atsirado minčių, kad būtų įdomu juos vertinti ne kaip atskirus filmus, bet kaip tęstinumą, kaip meninį dokumentą, vaizduojantį laiką. Tada projektas įgavo laiko perspektyvą. Atsivėrė galimybės, kurių iš pradžių neįsivaizdavau, tarsi antras kvėpavimas.

Filmuose Gustonių kaimo žmonės vaizduojami be garso, be efektų, be dirbtinės šviesos, be žodžių. Ar, jūsų nuomone, tai – trikdžiai, atitolinantys nuo tikrovės, tikro žmogaus?

Visi projekto epizodai buvo nufilmuoti su garsu, tik vėliau rodomi be garso. Kai kurie garsinės aplinkos momentai vėliau tapo neįkainojami kuriant kino filmą „Gustoniai Gustoniuose“. Beje, kai kurie projekto kadrai buvo nufilmuoti šviečiant elektros lemputei. Tai kažkuria prasme jau dirbtinė šviesa? Aš jokiu būdu neišsižadu garso, dirbtinės šviesos ir kitų raiškos priemonių. Tiesiog stengiuosi kuo kokybiškiau įrašyti medžiagą. Iš to vėliau gimsta skirtingos medžiagos pristatymo idėjos, skirtingi kūriniai.

Kaip jaučiatės nuvykęs į Gustonius? Įdomu, kaip metams bėgant vystosi jūsų santykis su vietiniais gyventojais.

Gustoniai man buvo ir liks vieta, kur išvydau pasaulį, ištariau pirmus žodžius, žengiau pirmus žingsnius, ėmiau suvokti aplinką ir save. Kiekvieną kartą tai lyg sugrįžimas į savo pradžią, kur viskas turi kažkokią sunkiai paaiškinamą, bet nujaučiamą prasmę. Kai kurie ten gyvenantys žmonės dar prisimena, kaip mažas rėplinėdavau po kiemą. Vystantis projektui su kiekvienu žmogumi kuriasi unikalūs asmeniniai ryšiai. Dabar tiesiog neįmanoma ateiti pas ką nors į namus, nufilmuoti ir trejiems metams dingti iš akiračio. Tai labai gerai iliustruoja laikas, praleistas filmuojant. Pirmas projekto filmas buvo sukurtas per vieną dieną, o dabar vienam filmavimui nebeužtenka visos vasaros.

Viename straipsnyje perskaičiau jūsų teiginį, kad pirmą kartą filmuodamas Gustonių kaime užfiksavote „tikruosius gustoniečius“. Kas jie? Ką turėjote omenyje?

Norėjau pasakyti, kad visi žmonės, kurie dalyvavo pirmame Gustonių filmavime, buvo nuolatiniai kaimo gyventojai. Daugelį jų atsimenu iš vaikystės. Tai nepaprastai raiškūs veidai, apie kuriuos galima pasakyti, kad jie yra kilę iš tikro lietuviško kaimo ir tokių veidų nepamatytum niekur kitur. Vėliau situacija po truputį keitėsi ir kaime ėmė atsirasti žmonių, kurie dalį laiko praleidžia Pasvalyje, Vilniuje ar kitur, ir jie taip pat tapo Gustonių gyvenimo dalimi, bet jų gyvenimas nebėra susijęs vien su Gustoniais. Panašių veidų galima pamatyti įvairiuose Europos miestuose. Internetas, globalizacija, migracija, vis didesni visiems prieinamos informacijos greičiai formuoja besikeičiantį kaimo įvaizdį. Kaip ir asfaltas vietoje balto dulkėto žvyrkelio, vandentiekis ir kiti dalykai, Gustoniuose atsiradę per pastarąjį dešimtmetį, teikia komforto ir patogumų, tačiau unifikuoja socialinį veidą ir tarsi daro mažiau autentišką. Nors iš tikrųjų gali būti ir taip, kad naujai ateinančios detalės tiesiog nesuvokiamos kaip autentiškos, kol neateina dar naujesni dalykai ir praeitis netampa matoma gilesnėje laiko perspektyvoje.