Apie žmones, kuriuos mes visi pažįstam

Pokalbis su režisieriumi Tomu Smulkiu

Tomas Smulkis
Tomas Smulkis

Pirmasis režisieriaus Tomo Smulkio ilgametražis filmas kalba apie žmogaus vidinius išgyvenimus ir jausenas kintančio miesto fone. Nors „Žmonės, kuriuos pažįstam“ buvo baigtas praėjusių metų pradžioje, režisierius sako, kad dabar puikus metas šiam filmui pasiekti žiūrovą – jo personažai lygiai taip pat sutrikę kaip mes visi ir turi atsakyti į klausimus, negalėdami su niekuo pasitarti. Vieninteliai, galintys jiems padėti, yra jie patys.

Filmo „Žmonės, kuriuos pažįstam“ kūrimo procesas vyko daugiau nei dvejus metus. Lietuvos žiūrovams jis bus parodytas kovo 27 dieną. Koks buvo filmo gyvenimas visą tą laiką?

Šis filmas yra ilgametražis projektas, su kuriuo pradėjau dirbti dar 2013-aisiais. Kai jau turėjau idėją, prie manęs prisijungė scenarijaus bendraautorė Birutė Kapustinskaitė, su kuria ilgai brandinome filmo mintį, rašėme, dalyvavome įvairiose kūrybinio rašymo dirbtuvėse užsienyje ir konsultavomės su scenarijaus konsultantais. Filmavimas vyko 2018 metų vasarą, – tai filmo laikas. Ta vasara buvo labai šilta ir iš 24 filmavimo dienų, kurios buvo suplanuotos iš eilės, lijo vos vieną. Oras padėjo sukurti tokią filmo nuotaiką, kokią aš ir įsivaizdavau.

„Žmonės, kuriuos pažįstam“ sudaro kelios istorijos: trys pagrindiniai veikėjai ir paauglys, vaikščiojantis po miestą, skambinantis į „Jaunimo liniją“ ir ten kalbantis su vienu iš personažų. Šią miesto liniją filmavome kartu su operatoriumi Vytautu Pluku dokumentine maniera: pasiimdavome kamerą ir ryte, vakare, naktį vaikščiodavome po miestą. Taip sukaupėme nemažai medžiagos ir baigus filmuoti laukė ilgas, beveik devynis mėnesius trukęs montavimas. Filmas buvo baigtas praėjusių metų vasarį ir visi žinome, kas tuomet atsitiko. Tačiau tai, kad jis pasirodo dabar, manau, nėra blogai. Man filmas brangus ir kadangi visas jo kūrimo procesas truko labai ilgai, išsiugdžiau tam tikrą kantrybę: jeigu nepavyko jo parodyti anksčiau, vadinasi, dar buvo ne laikas. Visą procesą stengiausi priimti labai natūraliai, neforsuoti, nedaryti skubotų sprendimų. Juo labiau kad ir pati filmo atmosfera lėta, o visa tai vienaip ar kitaip persikėlė ir už ekrano.

Jūsų trumpametražis filmas „Pietys“ pasakoja apie vyrą, gyvenantį savo paties spąstuose, nemokantį ir bijantį džiaugtis gyvenimu. „Rojaus beieškant“ dokumentuoja svajonės siekį. „Žmonės, kuriuos pažįstam“ sujungia keturias istorijas į būsenas, iš kurių kiekvienas veikėjas stengiasi ištrūkti. Regis, visus Jūsų filmus sieja panašus motyvas: nepasitenkinimas esama situacija ir noras ją keisti.

„Pietys“ sukurtas pagal Kazio Sajos novelę, kurioje jau padiktuota tema. Tačiau faktas, kad iš daugybės pasirinkau būtent šią novelę, matyt, kažką apie mane pasako. Visos istorijos mane pasiekia natūraliai – dauguma mūsų labai panašiai jaučiamės: nežinome, ko norime, bijome priimti tam tikrą sprendimą ar garsiai apie jį pasakyti. Kai pradedi garsiai kalbėti apie šiuos dalykus, supranti, kad nesi jau toks ir vienišas – žmonės, kurie tave supa, jaučiasi labai panašiai. Net keliaudamas ir būdamas kitoje šalyje pastebiu, kad mūsų prigimtis iš esmės skiriasi nedaug. Nors yra kitos sąlygos, aplinkybės, mus jungia tam tikri bendražmogiški norai arba siekiai. Todėl kalbėdamas šiomis temomis noriu žiūrovus pakviesti atsigręžti į savo gyvenimą, tam tikrą situaciją ir suvokti – pasidalijus savo sunkumais, skausmas palengvėja. Tos mumyse vykstančios mikrodramos, tie maži mūsų gyvenimo dalykai yra ne mažiau svarbūs nei dideli, gerai matomi.

Filmo „Žmonės, kuriuos pažįstam“ veiksmas vyksta Vilniuje, tačiau jo keliamos problemos lygiai taip pat aktualios ir kituose Lietuvos miestuose gyvenantiems žmonėms. Kodėl pasirinkote Vilnių?

Nors gimiau Klaipėdoje, Vilnius yra mano miestas, kur gyvenu nuo studijų laikų. Jis įdomus tuo, kad labai greitai keičiasi, ypač centrinė Vilniaus dalis: tvarkinga, graži, atnaujintais fasadais. Vaikštant šiame mieste man kyla klausimas: ar žmonės, kaip ir miestas, gali taip greitai pasikeisti? Atnaujinti sieną neužima daug laiko, bet kaip prie įvykusio pokyčio prisitaikyti toje erdvėje gyvenančiam žmogui? Pradėjus kurti filmą pasirodė įvairių pranešimų, kad Vilnius yra viena geriausių vietų gyventi. Matant tą gražią išorę buvo įdomu, kaip viskas yra iš tikrųjų: ar žmonės jame tikrai laimingi?

Filme pasakojamos kelios istorijos, kaip Jums pavyko jas sujungti?

Kartu su Birute kėlėme sau aiškius tikslus: aš norėjau kurti filmą, kuriame herojai tarpusavyje niekuo nesusiję, išskyrus tai, kad gyvena viename mieste. Filmo veiksmas vyksta tris didžiulio karščio kamuojamas dienas, kur ateinanti audra yra tarsi išsilaisvinimas nuo įtampos. Labai padėjo bendros atmosferos kūrimas: žmonės, esantys tam tikrose situacijose, išgyvena panašius jausmus. Taip pat labai svarbus elementas buvo vizualumas. Kartu su operatoriumi nemažai dirbome ir ieškojome santykio su kiekvienu personažu.

Ar keitėsi Jūsų parašytas scenarijus?

Filmuojant jis visiškai nesikeitė. Manau, dėl to, kad pats scenarijaus rašymas truko gana ilgai. Mes turėjome užtektinai laiko nuo jo atsitraukti, grįžti, patikrinti, kas veikia, o kas ne. Buvo scenų, kurios liko nuo pat pradžios, nes visada kėlė tam tikras emocijas.

Užsiminėte, kad konsultavotės su vadinamaisiais scenarijų gydytojais.

Kadangi tai pirmasis mano ilgametražis filmas, kildavo abejonių, ar pasakojimas perskaitomas, ar istorija atskleidžia temą, kuria norisi kalbėti. Todėl dalyvavome dirbtuvėse, per kurias pastebėjau, jog daugelis scenarijų gydytojų norėjo, kad filme atsirastų kas nors aštresnio. Pavyzdžiui, Goda filmo pabaigoje būtinai turėtų su kuo nors permiegoti, nes žmonės nesupras jos istorijos. Visada mėginau atsilaikyti prieš tokius pasiūlymus, nes siekiau parodyti, kad sprendimai, kuriuos turi priimti veikėjai, dažnai priimami giliai viduje, o kad jie pasikeistų, nebūtinai turi įvykti kas nors reikšminga išorėje. Todėl nemažai scenarijaus konsultantų pasiūlymų teko atmesti, dėl ko labai džiaugiuosi. Tai mano pirmas ilgametražis filmas, ir aš norėjau jį kurti taip, kaip jaučiu, būti sąžiningas sau. Tą visada sakiau ir savo kūrybinei grupei. Įdomu ir tai, kad mūsų scenarijaus konsultantas buvo graikų rašytojas, ir tam tikri dalykai filme jam atrodė pernelyg subtilūs. O mes su Birute sakydavome, kad siūlomi patarimai negali būti primityvesni. Labai jautėme kultūrinius skirtumus. Tačiau tam tikri dalykai rezonuoja lygiai taip pat. Buvo puiki galimybė pasitikrinti su kita, ne Lietuvos bendruomene, ką jie šiame pasakojime supranta.

Kiek atviras norite būti?

Kūrybos atspirties taškas ir turėtų būti atvirumas – jeigu nenori arba bijai toks būti, gal tada išvis nebūtina kurti, galima daryti visai kitus dalykus. Tačiau jeigu kurdamas filmą nesi atviras, jis greičiausiai nebus paveikus. Filme yra keturi personažai ir kiekvienas jų turi dalelę manęs. Žinoma, jie susidūrė su visai kitomis aplinkybėmis, transformavosi.

Aš visada stengiausi viską daryti atvirai ir nebijoti dalytis savo asmenine patirtimi. Tuo grįstas ir mūsų darbas su Birute: kai mes pradėjome su ja dirbti prie mano dokumentinio filmo ir ji padėjo man parašyti pasakotojo tekstą, aš gyvenau Stokholme, o ji mokėsi Vilniuje. Mums susitikus, aš jai tiesiog atidaviau savo dienoraščius, kad paskaitytų ir suprastų, kas aš toks ir kas man rūpi. Birutei tai buvo netikėta patirtis: žmogus, kurį mato pirmą kartą gyvenime, duoda tokį atvirą dienoraštį, kuriame ne tik tam tikros mintys, bet ir atskleidžiami jausmai, pojūčiai. Tačiau tas mūsų atvirumas turbūt ir padėjo mums atvirai dirbti toliau.

Kokius žmones pažįstate Jūs ir kiek tokių žmonių kaip filme sutinkate?

Atspirties tašku šio filmo scenarijui tapo realūs žmonės ir jų istorijos. Žinoma, jos taip stipriai pasikeitė, kad nelabai galima identifikuoti. Tačiau tai buvo žmonės, kurie mus supa. Įdomu, kad per visą filmo kūrimo laikotarpį teko sutikti vis daugiau žmonių, išgyvenančių labai panašias situacijas. Todėl manau, kad mes visi pažįstame tokių žmonių, turime jų savo aplinkoje ir patys esame vieni iš jų – žmonės, kuriuos pažįstam.

Filme pavargęs, nusivylęs žmogus pradeda kreipti dėmesį į ženklus, patvirtinančius jo būseną. Ar pats tokių pastebite?

Labai dažnai. Pastebėjau, kad tokie ženklai labai išryškėja esant vienos ar kitos būsenos: jeigu esi laimingas ir pakylėtas, pastebėti ženklai tai tarsi patvirtina. Ir atvirkščiai: tokie dalykai pradeda vykti tada, kai leidi sau suprasti, kas vyksta, nebandai pabėgti. Mano tikslas buvo sukurti būseną, kurioje mes visi kartu su herojais išbūtume. Žiūrint filmą gali pasirodyti, kad jame mažai veiksmo, tačiau sekdami emocinę amplitudę pastebime, jog tie dalykai vyksta žmonių viduje. Jie nėra išreikšti taip stipriai, bet tai nereiškia, kad yra mažiau svarbūs.

Tai paryškina ir Linos Lapelytės kurta muzika.

Su Lina susipažinome filmuodami „Rojaus beieškant“. Pradėjęs kurti šį filmą, dar prieš rašydamas scenarijų, aš iš karto žinojau, kad muzika turi būti tik jos ir niekieno kito. Linos muzika man yra apie būtį, bet ne apie buitį. Ši sąvoka filmo kontekste man labai svarbi. Norėjau, kad muzika šiek tiek atlieptų arba kontrastuotų su emocijomis, kad jos, neiliustruojamos tiesiogiai, išryškėtų. Muzika yra labai svarbus šio filmo elementas, ji nėra vien tik garso takelis tylai užpildyti – ji veikia ir pakylėja.