Apie kiną per prisiminimus ir patirtis
Lietuvoje panašaus tyrimo iki šiol, regis, nebuvo?
Raimonda Tamulevičiūtė: Taip, toks tyrimas, susijęs su regionine kino istorija, Lietuvoje tikrai vykdomas pirmą kartą. Užsienyje tai nebėra naujiena, tokio pobūdžio tyrimai siejami su Naująja kino istorija (New cinema history). Svarbiausia čia – ne paties kino, kaip meno srities, istorija, o jo funkcionavimo kontekstai. Tyrinėjamos kino demonstravimo erdvės, žiūrovų auditorijos sudėtis, kino vaidmuo kasdieniame gyvenime, su kinu susiję žmonių įpročiai ir ritualai.
Kuo Jus asmeniškai sudomino galimybė dalyvauti „Meno avilio“ projekte?
Austėja Kuskienė: Šiuo metu mokausi LMTA kinotyros studijose. Prisijungti prie projekto pasiūlė dėstytoja Lina Kaminskaitė. Man tai aktualu, nes kino paveldo tyrinėjimai tiesiogiai susiję su mano studijomis. Tauragė man artimas miestas, nes iš jos kilę mano seneliai. Na, ir reikėjo kalbinti žmones, o tai mano tiesioginis mėgstamas darbas.
RT: Mane patraukė tai, kad projektas orientuojamas į regionus, manau, tai svarbu. Mažai žinome, kas vyksta regionuose, tuo labiau apie istorinius, kultūrinius reiškinius, kurie neįtraukti į vadovėlius. Kultūros sklaida ten pastebima, gausu įvairių meno ir kultūros renginių, tačiau išsamesnių tyrimų, susijusių su kultūros reiškinių raida, labai mažai.
Tauragės apskrityje prasidėjęs projektas plėtėsi. Kaip tai vyko?
RT: Rinkome archyvinę medžiagą, periodiką, kalbinome žmones, ieškojome autentiškų kino rodymo vietų. Registravome sovietmečiu statytus kino teatrus, fotografavome juos. Kartu buvo labai svarbu rasti sovietmečiu kino teatruose dirbusius žmones, juos pakalbinti, užrašyti jų prisiminimus.
Kaip tai pavyko?
RT: Tapome savotiškais pėdsekiais. Kartu su projekto iniciatore Lina Kaminskaite archyve aptikome 1988 m. sąrašą su visais Lietuvoje sovietmečiu veikusiais kino teatrais, jų buvo daugiau nei 200. Ne tik kino teatrų, bet ir kino įrenginių kultūros įstaigose, mokyklose. Tada ėmėme ieškoti žmonių, – skambindavome į savivaldybių kultūros informacijos centrus ir pristatę projektą klausdavome, ar galėtų suteikti kokios nors informacijos. Miesteliuose žmonės vieni kitus pažįsta ir taip vieni per kitus atradome daugybę kinofikacijoje dirbusių žmonių, kurių gal dar padaugės.
Papasakokite, kas Jums pasirodė įdomiausia?
AK: Visų pirma, tai didžiulis informacijos kiekis... Susitelkiau į sakytinę istoriją ir išklausiau daugybės žmonių, nuo pat jaunystės visą savo gyvenimą atidavusių kinui. Įsiminė Ukmergės kino teatre „Draugystė“ dirbęs kino mechanikas Virgilijus Kojala. Tokių beprotysčių pripasakojo! Kino juostos buvo degios, projektoriai ne visada saugūs – gaisras galėjo kilti dažnai. Taigi, salėje rodomas filmas, o tuo metu aparatinėje kilo gaisras, ir mechanikai patys jį užgesino net nepranešę žiūrovams. Arba: Ukmergėje buvo trys kino teatrai, ir jeigu miestas gaudavo kokį nors „kasinį“ filmą, tą pačią jo kopiją vienu metu parodydavo visi trys kino teatrai. Atskiras filmo rites vieną po kitos perima antras, po to – trečias kino teatras, visi užsidirba pinigų, o žiūrovai yra laimingi pamatę garsią juostą.
O ar teko išgirsti ir nelinksmų istorijų?
AK: Buvo ir labai liūdnų. Kino mechaniko specialybė nelengva net fiziškai – dėžių su juostomis tampymas, transportavimas, chemikalai ir kenksmingos medžiagos, nuolati- nis gaisro pavojus ir t. t. Ypač sunku buvo kino mechanikėms moterims, o jų buvo nemažai. Ne vienas darbuotojas prisipažino pagadinęs sveikatą. Iš pasakojimų išryškėjo tikrasis, neegzotiškas kino darbuotojo paveikslas. Sovietmečiu tai buvo tiesiog sunkus, daug fizinių jėgų reikalaujantis darbas. Dėl to nuotraukų, suvenyrų išlikę mažai. Tik keli mano pašnekovai atminimui pasiliko juostos ritę ar pagyrimo raštą.
Ar išryškėjo dar kokie nors sovietmečio bruožai?
AK: Kadangi seansą sudarė filmų blokas (šalia vaidybinio filmo – kronika, o neretai ir dokumentinis filmas), kai kurie mechanikai, suprasdami, kad ta kronika žiūrovams nėra įdomi, fiktyviai įrašydavo, kad ji parodyta, arba, pavyzdžiui, padarydavo pertrauką ir leisdavo žiūrovams į salę ateiti po kronikos. Įdomu, kaip žmonės tame kontekste laviravo. Kartais būdavo registruojamas vienas filmas, o parodomas kitas, „kasinis“, pritraukdavęs daugiau žiūrovų.
Kokie filmai sovietmečiu surinkdavo pilnas sales?
AK: Favoritai buvo indų filmai. Žmonės juos prisimena dėl emocinio užtaiso, spalvų, muzikos, eskapizmo – nors trumpam galėdavai pabėgti į „kitą pasaulį“. Stereotipiškai vertinant, indiškas juostas labiau mėgo moterys. Tačiau tos juostos tenkino įvairius poreikius. Prancūzų filmuose neretai ieškota mados, net suknelės buvo siūdinamos pagal aktorių drabužių fasonus. Smalsu būtų pratęsti šį tyrimą, kad pamatytume ne tik regionų panašumus, bet ir skirtumus. Įdomu, kaip filmų paklausa kito pasienyje su Lenkija ir pan.
Kokios dar kino žiūrėjimo patirtys Jus nustebino?
RT: Man įsiminė toks faktas, kad kinas dažnai buvo neatsiejamas nuo šokių. Kultūros namuose, kur būdavo rodomas kinas, po seansų vykdavo šokiai. O kino mechaniko specialybė kartais būdavo šeimyninė. Dažnai dirbdavo abu sutuoktiniai – vyras vairuodavo automobilį ir kartu su žmona rodydavo kiną keliuose kaimuose. Mechanikai ne kartą minėjo, kad kai kurių filmų reikėdavo prašyti, skambinti, klausti, ar jau atvežė, rūpintis, kad juosta būtų kuo mažiau subraižyta. Apskritai kino mechaniko asmenybė regioninėje kino istorijoje buvo labai svarbi. Dar vienas įsiminęs aspektas – kino mechanikų apmokymas. Pavyzdžiui, Šilalėje ir aplinkiniuose kaimuose jį savo iniciatyva organizavo kino mechanikas Stasys Čekys, subūręs jaunųjų kino mechanikų būrelį, kur mokė vaikus kino mechaniko amato.
Projektas, regis, platus ne tik geografiniu požiūriu, bet ir laiko pokyčiais, pavyzdžiui, artėjant 10-ajam dešimtmečiui pradėjo rastis vaizdajuostės, kurios smarkiai pakeitė kino žiūrėjimo įpročius.
AK: Vaizdajuosčių atsiradimo laikas kino teatrams buvo tikras žlugimas. Maždaug nuo 1985-ųjų buvo platinamos juodojoje rinkoje pasirodžiusios nelegalios vaizdajuostės, atsirado filmų, kurių anksčiau negalėjai net susapnuoti. O tave kviečia į kino teatrą, kur didžioji dalis filmų žinome kokie. Kino teatrai valdžiai pritariant pradėjo steigti savo „vaizdajuosčių sales“. Jei gerai prisimenu, taip buvo Palangos „Naglio“ kino teatre, kur antrame aukšte buvo vaizdajuosčių salė, o apačioje – kino teatras.
Įdomu, koks likimas ištiko kino rodymo techniką, filmų plakatus ir t. t. – šiandien, regis, tai jau kone retenybės.
RT: Archyvavimas padrikas, susisteminto iš viso nėra. Tačiau žmonės savo iniciatyva renka medžiagą ir kaupia savo kolekcijose. Tokio entuziazmo pavyzdį galima pamatyti Gargždų „Minijos“ kino teatre, kur viename kambaryje įrengta senųjų kino projektorių ekspozicija. Kai fotografavome kino teatrą, aplankėme ir tą muziejuką. Tai gražus asmeninis pavyzdys, buvusio kino mechaniko pastangų rezultatas.
Kaip norintieji galėtų susipažinti su Jūsų tyrimu? Ar planuojate leidinį, interneto puslapį, knygą, parodą?
RT: Žmonių pasakojimus tekstų pavidalu siūlysime Lietuvos naujienų portalams ir žurnalams. Kitam projekto etapui planuojame pasikviesti menininkus, norime tarpdiscipliniško žvilgsnio įdomiai ir aktualiai pateikiant surinktą medžiagą. O šiuo metu rengiame instaliaciją „Projektorinė. Kino teatras regione“, galvojame apie mobilų parodos variantą, kuris vasarą galėtų keliauti po Lietuvos rajonus. Tęsdami tyrimą norėtume labiau įtraukti vietos bendruomenes. Tauragės apskrityje dar tik mėginome suprasti, kas ir kaip veikia, ieškojome būdų, kaip sisteminti medžiagą, kaip su ja dirbti.
AK: Manau, kad šio tyrimo paskatinti ir kiti kraštai, kitų miestelių gyventojai kitaip pasižiūrės į savo istoriją, pamatys naujų galimybių, įdomių perspektyvų, kaip ją galima tyrinėti.
Papasakokite plačiau apie minėtą „Projektorinės“ instaliaciją.
RT: „Projektorinė. Kino teatras regione“ – tai pasakojimas apie konkrečių miestų ir miestelių kino teatrus ir juose dirbusius žmones. Viskas prasidėjo nuo minėto archyvinio dokumento, kuriame surašyti ne tik kino teatrų pastatai, bet ir kilnojami kino įrenginiai. Kinas sovietmečiu buvo pagrindinė laisvalaikio forma. Palanga, Birštonas, Druskininkai – kone kiekviena sanatorija turėjo savo kino salę. Tačiau mus domino pastatai, specialiai statyti rodyti kiną. Susitelkėme į sovietmečio laikotarpį ir atsisakėme didžiųjų Lietuvos miestų – Vilniaus bei Kauno. Kartu su fotografu Simu Lin keliavome po Lietuvą fotografuodami kino teatrų architektūrą, interjerus, kino teatruose dirbusius žmones.
Kokių kino teatrų nuotraukas bus galima pamatyti?
RT: Sovietmečiu Lietuvos regionuose statyta daug kino teatrų, tačiau beveik visi yra privatizuoti ir neatpažįstamai pakitę, praradę savo pirminę paskirtį. Ieškojome kino teatrų, kurie būtų išlikę ir autentiška išore, ir, kiek įmanoma, interjeru.
Iš viso nufotografavome 16 kino teatrų. Labai liūdna, iš jų dabar veikia tik keturi – „Dainava“ Alytuje, „Minija“ Gargžduose, „Spindulys“ Marijampolėje ir „Virinta“ Alantoje. Dauguma kino teatrų statyti 7-ajame dešimtmetyje, kai buvo plečiamas kino tinklas, architektūroje vyravo modernizmas. Naujų kino teatrų statyba buvo susijusi ir su technologinėmis naujovėmis: atsirado plačiaekranis, plačiaformatis kinas ir pan. Instaliaciją kovo–gegužės mėnesiais bus galima pamatyti kino ir medijų erdvės „Planeta“ (A. Goštauto g. 2, Vilnius) languose. Taip pat norėčiau paraginti kino mėgėjus dalintis su „Meno aviliu“ savo patirtimis ar nuotraukomis apie senuosius kino teatrus savo miestuose.
