Žvilgsnis į kino aikštelę be rožinių akinių

Kalbamės su scenarijaus tęstinumo prižiūrėtoja Jelena Grišina

Jelena Grišina
Jelena Grišina

Gali būti, kad esate matę ne vieną filmą ar serialą, prie kurio atsiradimo prisidėjo Jelena Grišina. Ji dirba scenarijaus tęstinumo prižiūrėtoja ir jos užduotis – sekti pasakojimo tęstinumą ir stebėti vizualiąją dalį, kad neliktų jokių neatitikimų. Galima sakyti, scenarijaus tęstinumo prižiūrėtojas montuoja filmą galvoje. Jelenos darbo vieta – filmavimų aikštelės nuo Lietuvos iki Didžiosios Britanijos ir Honkongo. Ir nors savo darbą ji labai mėgsta, po daugiau nei dešimties metų kino industrijoje Jelena jau neberomantizuoja kino aikštelės.

Kaip tavo gyvenime atsirado kinas?

Gal trečiame anglų filologijos studijų kurse pamačiau skelbimą, kad ieškomi angliškai kalbantys studentai vasarą dirbti Lietuvos kino studijoje. Nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą, mane pakvietė į pokalbį ir pasiūlė būti scenarijaus tęstinumo prižiūrėtojos mokine (trainee). Tuo metu net nežinojau, kad yra tokia profesija. Atlikau šią praktiką-mokymąsi, už kurį man dar mokėjo ir algą – atrodė neįtikėtina! Viskas taip ir prasidėjo. Neplanuotai.

 

Koks buvo pirmasis projektas, prie kurio dirbai?

Suomių filmas apie zombius. Buvo pagrindinė scenarijaus tęstinumo prižiūrėtoja, o aš net nebuvau jos asistentė. Man faktiškai nereikėjo dirbti, tiesiog turėjau stebėti, ką ji veikia. Kai baigėsi projektas, pamaniau, kad tai buvo geriausia vasara, praleista Nemenčinės miškuose.

 

Ar žiūrėjai jau baigtą filmą?

Ne.

 

O ar šiaip dažnai žiūri filmus, prie kurių dirbi?

Tiesą pasakius, ne. Tačiau jei vyksta premjera, aišku, pasižiūriu. Ypač jei tai lietuviški filmai. Esu gal tik keletą kartų dalyvavusi kažkokiose tarptautinėse premjerose. Manau, dažnas kino darbuotojas pasakys, kad nėra matęs visų projektų, prie kurių dirbo. Tu dalyvauji gamybos procese, ir tiek. Svarbu paminėti ir tai, kad dirbi prie įvairiausių projektų, pavyzdžiui, komercinių, kurie nebūtinai tau patinka – dirbi dėl to, kad tiesiog išmanai amatą. Šiuolaikiniame pasaulyje mažai autorinio kino, kur kiekvienas, dirbdamas aikštelėje, degtų idėja. Tai tiesiog darbas, kuriame vis mažiau romantikos.

 

Kaip susirasdavai projektus tik pradėjusi dirbti?

Manau, iš dalies tai susiję su rinkos dydžiu. Lietuvoje tuo metu tiesiog nebuvo daug žmonių, išmaniusių šią sritį, tad į mane kreipdavosi prodiuseriai, kurie iš kažkur išgirsdavo, kad štai Jelena dirbo scenarijaus tęstinumo prižiūrėtoja tame suomių projekte. Iš pradžių nebuvo justi konkurencijos, o rekomendacijos eidavo iš lūpų į lūpas. Karjeros pradžioje tokios sąlygos buvo idealios. Jei gyvenčiau šalyje, turinčioje didelę kino industriją, manau, pradėti būtų buvę gerokai sunkiau. Yra gal tik vienas procentas profesionalų, su kuriais dirbti nori visi, tad užsisako juos iš anksto, tačiau didžioji dalis gauna darbo per rekomendacijas. Bet kad būtume rekomenduoti, reikia pažinoti žmones, kažkaip įsilieti į tą industriją. Lietuvoje tai labai paprasta. Čia tikrai puiki terpė pradėti karjerą, mat labai greitai gali susipažinti su 90 procentų industrijos atstovų.

 

Kai nusprendei užsiimti šia veikla, ar nesibaiminai dėl finansinio stabilumo?

Neabejoju, kad tai patiria kiekvienas laisvai samdomas asmuo. Net susitaręs dėl kito projekto nesi užtikrintas, kad jis tikrai įvyks.

 

Savarankiškai dirbantiems žmonėms svarbu išmokti įkainoti savo darbą. Kaip sekėsi tau?

Iš tikrųjų, labai sunkiai. Manau, iš dalies tai susiję ir su sociokultūriniais dalykais. Kalbu apie savo kartą, nemokėjimą kalbėti apie pinigus. Kliudė ir tai, kad neturėjome jokio finansinio raštingumo, nemokėjome pristatyti savo profesionalumo. Nei mokykloje, nei universitete. Gal dėl to ir šiandien santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo nėra visai lygūs.

 

Pasijutau patogiai tik pradėjusi dirbti užsienyje. Ten, bent jau kur teko dirbti man, derybos dažniausiai nevyksta. Yra labai aiškios rinkos taisyklės. Uždarbis dažniausiai priklauso nuo projekto biudžeto. Taigi jei dirbi prie milijoninių biudžetų – atitinkamas ir tavo darbo dienos įkainis. Tai, žinoma, susiję ir su profsąjungomis, nes kai kuriose užsienio šalyse jos yra labai įtakingos: pavyzdžiui, derybų su techniniu personalu būti negali. Po ilgo laiko vėl teko padirbėti Lietuvoje, ir supratau, kad dalykai čia dar nepasistūmėję. Mes neturime profsąjungos, o tai reiškia, kad kiekvienas darbuotojas turi tartis atskirai. Žinoma, yra žmonių, kuriems kalbėti apie pinigus lengva, bet daugumai, manau, tai sudėtinga. Jie jaučiasi nejaukiai, linkę su viskuo sutikti ir save sumenkinti.

 

Dar prieš kokį dešimtmetį mūsų rinka nebuvo labai aktyvi, tad akivaizdu, kad egzistavo baimė dėl ateities. Manau, tuo metu žmogus sutikdavo dirbti už bet kiek, kad tik gautų darbą. Dabar laikai pasikeitė, juk filmuoti į Lietuvą atvažiuoja nemažai užsienio kompanijų. Ir nors rinka atsigavusi, pastebėjau, kad pokalbis tarp darbdavio ir darbuotojo nepakitęs. Profsąjunga tikrai daug kam palengvintų gyvenimą. Taigi, kai nėra aiškių taisyklių, atsiranda daug pilkų zonų. Asmeniškai man be galo sudėtinga kalbėti apie pinigus: nesijaučiau patogiai, kovodama už savo atlygį. Šis psichologinis momentas, kai turi įrodyti savo kainą, kiša koją daug kam, mat pradedama abejoti savo kompetencija, mažiau pasitikima savimi. Labai viliuosi, kad ir Lietuvoje atsiras sąjunga, veikianti pagal patvirtintas taisykles, finansines gaires, ir žmonės jų laikysis. Ir joks prodiuseris neturės teisės klausti tavęs, kam tau tiek pinigų.

 

Esi sulaukusi tokio klausimo?

Žinoma. Manau, didžioji dalis kino darbuotojų yra sulaukę.

 

O kaip pradėjai dirbti užsienyje?

Dirbti tarptautiniu mastu visada buvo mano siekis. Juk gali dirbti bet kur, jei moki kalbą, kuria vykdomas projektas. Tačiau tam prireikė šešerių metų. Atėjus laikui, kreipiausi į agentūras visame pasaulyje ir ėmiau ieškoti agento. Po kelių pokalbių agentas atsirado. Daugumai kino aikštelės darbuotojų yra normalu turėti agentą: ne tik aktoriams, režisieriams, operatoriams. Žinoma, jei industrija maža, kaip Lietuvoje, jis ne itin reikalingas.

 

Kiek žinau, esi BAFTA (Britų kino ir televizijos meno akademijos) narė. Kaip ja tapai?

Didžioji dauguma žmonių, kurie dirba Didžiojoje Britanijoje arba su jos įmonių projektais, turi teisę tapti BAFTA nariais. Tiesiog reikia tam tikro projektų (ne studentiškų) skaičiaus. Sukaupusi pakankamai patirties, nusiunčiau Akademijai paraišką. Nieko romantiško čia nėra, veikiau – prestižo reikalas.

 

Ar tai reiškia ką nors profesine prasme?

Galbūt kažkam tai rodiklis, tačiau kinas yra verslas, tad rekomendacija yra kur kas svarbiau, nei priklausyti BAFTA. Man atrodo, žmogiškasis faktorius šioje industrijoje yra svarbesnis už visus medalius. Iš patirties žinome, kad apdovanojimus gauna ne visada patys maloniausi žmonės.

 

Kaip atrodo pasiruošimas projektui?

Turiu paruošti aibę dokumentų ir tam dažniausiai skiriu dvi savaites. Tad sėdžiu su scenarijumi prie kompiuterio.

 

O kiek laiko praleidi aikštelėje filmavimo metu?

Šalyse, kur labiau rūpinamasi psichine žmogaus sveikata, ryški tendencija mažinti darbo valandas. Iš pradžių būdavo dvylika arba vienuolika valandų su viena valanda pietums. Daug kur jau dirbama dešimt su puse – pusvalandis pietų pertraukai. Kasdien dirbdamas po dvylika valandų ir projektui artėjant į pabaigą, jautiesi visiškai išgręžtas. Ir fiziškai, ir psichologiškai. Realybė, kaip ją suvokiame, tarsi neegzistuoja. Gal kino industrija tuo ir žavi žmones, kad galima pabėgti nuo savo rutinos ir problemų.

 

Anksčiau man tai irgi imponavo, tačiau dabar, jei yra galimybė nesirinkti projekto, prie kurio tektų kasdien dirbti po dvylika valandų – nesirenku.

 

Karantino metu pradėjai vesti savo profesijos kursus.

Kursai naudingi ir man pačiai, nes galiu iš naujo permąstyti, ką veikiu, ir suvokti, kad yra nemažai dalykų, kurie mano darbe man imponuoja. Grįžus į aikštelę atsirado ir naujas užsidegimas, nors galvojau, kad to nebebus. Mano darbe mažai teorijos, bet reikia daug praktikos. Tad tvirtai galiu pasakyti, kad kursai yra gera investicija norintiems rinktis šią profesiją.

 

Kaip darbui atsiliepė pandemija?

Kaip ir visiems – netikėtai. Turėjau darbo planų vasarai nuostabioje saloje Tačiau tai buvo ir labai geras laikas imtis kitų dalykų, pasvarstyti, prie kokių projektų galėčiau prisidėti ne tik kaip techninė darbuotoja, o kaip kūrėja. Pernai gavau Lietuvos kino centro stipendiją asmeniniam projektui. Kuriam laikui iškristi iš komercinio pasaulio buvo finansiškai skausminga, bet naudinga.

 

Gal gali daugiau papasakoti apie savąjį projektą?

Tai bus dokumentinis filmas apie Lietuvos sentikių kultūrinį paveldą. Pati esu sentikė, o dokumentika man patinka gerokai labiau nei vaidybinis kinas. Sentikių paveldas užima svarbią vietą Lietuvos istorijoje, bet apie tai labai mažai kalbama. Mane visada traukė religijos tema, ypač sentikių, tam tikrų atskalūnų, kurie laikosi archajiškų papročių.

 

Ar esi susitarusi dėl kitų darbų?

Neseniai pabaigiau vieną projektą, tad apie darbą kol kas negalvoju. Šiuo metu noriu susikoncentruoti į savo asmeninį filmą, o komerciniai darbai kaip autobusai: atvažiuoja ir išvažiuoja.

 

Kalbino Živilė Zablackaitė