Architektūros klostėse slypinčios Kauno istorijos

Menininkė Aideen Barry apie stop kadro animacijos filmo „Klostės“ kūrimą

Aideen Barry
Aideen Barry

Vykdama į Europos kultūros sostinių veikloje dirbančių kuratorių bei menininkų konferenciją Pėče, Vengrijoje, vizualiųjų menų kūrėja Aideen Barry nebuvo nieko girdėjusi apie Kauną. Tačiau po Viltės Migonytės- Petrulienės pristatymo ir jųdviejų pašnekesio apie tarpukario Kauną vienu taksi grįžtant į Budapeštą, airių menininkė susižavėjo jai dar nepažįstamu Lietuvos miestu. Ši kuratorės bei menininkės pažintis buvo jau kelerius metus trunkančio bendradarbiavimo pradžia. Jo rezultatas – nespalvotas, nebylus, stop kadro animacijos filmas „Klostės“, įkvėptas Kauno tarpukario modernistinės architektūros. Filmo kūrimo procesą airių menininkė pavertė daugybę kauniečių subūrusiu socialinio įsitraukimo projektu, kuris, pasitelkus kūrybiškumą, sustiprino jų tarpusavio ryšius tada, kai to, regis, reikėjo labiausiai – netikėtai užklupus COVID-19 pandemijai.

 

Beveik prieš trejus metus Jūs pirmąkart atvykote į Kauną ir dalyvavote konferencijoje „Modernizmas ateičiai“. Savo prezentacijoje parodėte ištrauką iš vieno savo performanso ir juokaudama pasakėte, kad jeigu klausytojai nori pamatyti daugiau, jie turėtų pasiūlyti Jums sukurti performansą Kaune. Jei neklystu, per šią konferenciją Jums ir buvo pasiūlyta prisidėti prie dokumentinio filmo kūrimo.

Na, pajuokavau gal ir įžūlokai, bet aš manau, kad moterims kartais reikia būti įžūlioms ir tiesmukiškoms, mat labai ilgai mums buvo liepiama būti pernelyg kuklioms. Todėl aš atvirai ir pasakiau: jeigu jums manęs reikia – pakvieskite. Ir Viltei, vienai iš programos kuratorių, ir Virginijai Vitkienei, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ direktorei, mano paskaita patiko, tad jos pasiteiravo, ar nesutikčiau kitąmet surengti kūrybinių dirbtuvių apie socialinio įsitraukimo praktiką. Sutikau, tačiau nesitikėjau nieko daugiau. Antrasis apsilankymas 2019-ųjų gruodį atnešė man daug malonių patirčių bendraujant ne tik su dirbtuvių dalyviais, bet ir su pačiu miestu. Daug sužinojau ir apie tai, kaip kultūra tarpininkauja tarp skirtingo amžiaus ir socialinės padėties kauniečių bendruomenės atstovų. Na, ir visiškai netikėtai tapau viena iš pagrindinių projekto menininkių. Organizatoriai man pasakė, kad „Kaunas – 2022“ turi biudžetą dokumentiniam filmui apie tarpukario modernistinę architektūrą ir pasiūlė šį projektą būtent man. Bet juk aš niekad nekūriau dokumentinio filmo, esu tiesiog menininkė, dirbanti su kinu, – pasakiau. Tačiau buvau patikinta, kad turėčiau visišką carte blanche ir galėčiau kurti ne dokumentinį filmą, o labiau kūrybinį atsaką į poreikį sukurti tokį filmą.

 

Taigi, nusprendžiau pasinaudoti savo patirtimi vedant minėtąsias socialinio įsitraukimo praktikos kūrybines dirbtuves, tad šis filmas taip pat galėtų būtų socialinio įsitraukimo projektas, kurio rezultatas – kinematografinė patirtis. Taip 2020- ųjų vasarį tapau kviestine menininke ir galėjau pradėti savo darbą. Į Kauną ir vėl sugrįžau kovo mėnesį – būtent tada, kai Europą užklupo pandemija. Vos prasidėjus projektui kilo daugybė klausimų, ar turėtume tęsti ką tik pradėtą darbą, ar ne. Vis dėlto nusprendėme tęsti jį internetinėje erdvėje. Tęsėme ir numatytas dirbtuves, ir susitikimus su skirtingomis žmonių grupėmis. Man labai džiugu, kad pavyko išlaikyti žmonių susidomėjimą bei įsitraukimą.

 

Kokį įspūdį jums paliko pirmoji pažintis su Kaunu?

Buvau visiškai sužavėta šiuo miestu ir net negalėjau suvokti, kaip aš, būdama europietė, nepažinau jo anksčiau. Supratau, ką miestui teko išgyventi, stebėjausi, kad po viso to jis išliko toks gražus bei menkai paliestas. Kaunas man pasirodė puikus art deco pavyzdys, jūs šį stilių vadinate tarpukario modernizmu. Net ir dabar, lankydamasi vis kitame pastate, aš nenustoju stebėtis jo išsaugota autentika bei grožiu. Tai tiesiog nuostabu.

 

O kaip prasidėjo su Kaunu susijusi kūryba?

Tam, kad galėčiau iš tikrųjų suprasti šį miestą, man buvo būtina bendradarbiauti su jo gyventojais. Paprašyta kurti šį filmą, aš aiškiai pasakiau, kad negaliu kurti istorijos apie miestą, kurio nepažįstu, tad man reikėjo rasti būdą, kaip pritraukti vietinius kūrėjus, kad jie atskleistų šią užslėptą Kauno istoriją. Taigi subūrėme rašytojų grupę, kuriai vadovavo Sandra Bernotaitė. Grupę sudarė ir mėgėjai, ir profesionalūs menininkai, poetai ir prozininkai. Kartu su Sandra jie lankė tarpukario modernizmo pastatus. Tada Sandra paprašė juos parašyti kokį nors atsaką į istorines detales, susijusias su jų lankytais pastatais, – trumpas istorijas, kurios tapo man pagrindine medžiaga konstruojant filmo scenarijų, šio filmo vinjetes. Jei scenarijų būčiau rašiusi pati, filmas nebūtų autentiškas, tad bendradarbiauti su rašytojais bei kitais menininkais buvo tiesiog būtina. Taigi, pirmas žingsnis buvo pakviesti menininkus, tada jie du mėnesius kūrė medžiagą, kuri buvo išversta ir atsiųsta man, kad galėčiau konstruoti filmo naratyvą, jo tėkmę.

 

 

Kaip Jūs atsirinkote šias trumpas istorijas?

Taip, visų jų aš negalėjau panaudoti, bet tai, jog pradinės medžiagos turėjome tikrai daug, buvo labai šaunu. Savo asmeninėje praktikoje aš domiuosi kito balsu. Man įdomu į savo veiklą įtraukti, pavyzdžiui, lyčių binarumą peržengiančio, į Vakarų kultūros kanoną netelpančio arba traumą patyrusio asmens balsą. Tad rinkdamasi istorijas aš kreipiau dėmesį ir į šiuos aspektus. Pavyzdžiui, viena istorija yra apie Adelę Galaunienę, nuostabią operos solistę, deja, jos balsas garso įraše nebuvo įamžintas. Name, kuriame gyveno, Galaunienė atliko savotišką architektūrinę intervenciją – pažemino grindis, kad sukurtų geresnę akustiką. Tad, nors ir neturime jos balso įrašo, turime kitokią žymę, nusakančią ją kaip solistę, ir net netikėtą jos autorystę architektūroje.

 

Kitas labai svarbus filmo personažas yra japonų diplomatas Chiune Sugihara, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėję daug žydų, išduodamas jiems vizas. Mano Sugihara yra moteris – jo vaidmenį atlieka Kauno šokio teatro „Aura“ šokėja japonė Natsuho Matsumoto. Man atrodė labai svarbu pabrėžti lyties binarumą paneigusių 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečių Kauno menininkų istorijas. Mano žiniomis, Kaunas tuo metu buvo gana progresyvus miestas, kuriame galėjai sutikti labai neįprastų asmenų, nebijojusių nusistovėjusio heteronormatyvumo. Šiame filme jūs pamatysite vyrus vaidinančias moteris ir moteris vaidinančius vyrus. Tai tarsi būdas pažvelgti į Kauno praeitį, bet tai ir dabarties, ir ateities refleksija. Žinoma, pastarieji įvykiai galbūt verčia kai kuriuos žmones tuo suabejoti. Nors beveik visą laiką praleidžiu filmavimo aikštelėje, puikiai žinau apie neseniai vykusį šeimų maršą. Tokių konservatyvių žmonių yra ir Airijoje, tačiau jie yra mažuma. Esu įsitikinusi, jog mažuma jie yra ir Lietuvoje.

 

Į filmo scenarijų įtraukiau ir tremtinių, priverstų palikti šalį dėl okupacinio sovietų režimo, istorijas. Atskyrimo, dislokacijos trauma man atrodė būtinas naratyvo elementas, ne vien dėl to, kad tai labai svarbi lietuvių tautos istorijos dalis, bet ir todėl, jog okupaciją patyrusios šalies kontekstas artimas ir man. Lietuva ir Airija yra pokolonijinės šalys. Tačiau, priešingai nei lietuviai, airiai dėl kolonizacijos prarado didelę dalį savo identiteto. Tad aš kartais savęs klausiu, kaip mes galėjome prarasti taip daug ir kaip jums pavyko išsaugoti savitumą. Labai tikiuosi nunešti žinių apie jūsų patirtis į savo gimtinę.

 

Mane nustebino ir pagoniškas kultūros elementas, išreikštas velnio įvaizdžiu, kurį pamačiau Velnių muziejuje, taip pat pats faktas, kad Lietuva apskritai buvo paskutinė į krikščionybę atsivertusi šalis Europoje. Man tai pasirodė labai įdomu, todėl į filmą įtraukiau ir velnius. Savo scenarijuje susitelkiau į Velnių muziejaus įkūrėją Antaną Žmuidzinavičių bei keletą velnių, „apsigyvenusių“ muziejuje.

 

Filme taip pat išvysite mokslo srityje dirbusias moteris, ryškiai pasižymėjusias savo veikla. Mes dažniausiai mokomi apie garsius baltuosius vyrus, bet man aktualiau bandyti atskleisti tų vyrų užgožtą įvairovę. Man labai patinka Griseldos Pollock mintis, kad kanonas yra neteisingas, jis turi būti perrašytas iš naujo. Būtent tai aš ir bandau daryti savo kūryboje. Man visada svarbu sužinoti apie moteris, apie trans-, nebinarius asmenis, atrasti multikultūralizmą. Žinau, jog visa tai egzistavo ir Kaune, kadaise jis net buvo vadinamas Mažuoju Paryžiumi, nes buvo nuostabus daugiakultūris miestas.

 

Ar pats miestas ir buvo tas elementas, jungiantis šias istorijas, o gal tinkamą filmo tėkmę jums pavyko rasti kažkaip kitaip?

Filmo struktūrą pasiskolinau iš Italo Calvino knygos „Idėjų miestas“. Tai kūrinys apie imperatoriaus Kublai Khano keliones. Kurdamas naratyvą, Calvino konstruoja miestą mieste, o tą miestą dar kitame mieste ir taip toliau. Tad knygoje pasakojama istorija taip pat yra kitoje istorijoje, o ta istorija dar kitoje. Tokį principą pabandžiau panaudoti ir „Klostėse“. Tačiau tam, kad ši istorijos istorijoje struktūra būtų paveiki, man reikėjo aiškaus skyros taško. Juo filme tapo specifiniai rekvizitai.

 

Kai vedžiau minėtąsias dirbtuves, paklausiau jų dalyvių, ar jie galėtų įvardyti kokį nors dalyką, patinkantį daugeliui Lietuvos žmonių. Vienas asmuo nieko nelaukęs atsakė, jog tai galėtų būti „Great British Bake-Off“, ir kiti dalyviai su tuo sutiko. Tai man buvo dar vienas įdomus ir netikėtas faktas, ir aš nusprendžiau panaudoti jį filme. Taigi paprašiau susisiekti su kuria nors kulinarijos mokykla ir pasiteirauti, ar galėtų pagaminti šešis tortus, kurie reprezentuotų šešis modernistinius pastatus. Tai sutiko padaryti konditerės iš Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centro. Jos pačios išsirinko pastatus, kuriuos norėtų paversti tortais, vienintelė mano sąlyga buvo tokia, kad jų pasirinkti pastatai būtų susiję su vidurine, darbininkų klase. Taip pavertėme tortais Centrinį paštą, Nacionalinį M. K. Čiurlionio bei Vytauto Didžiojo karo muziejus, Ugniagesių rūmus, taip pat vieną modernistinį pastatą su nuostabiu apskritu langu ir vieną medinį gyvenamąjį namą.

 

Tada sugalvojome moters prabangiame restorane vaizdinį. Ji užsisako įvairius tortus, o tie tortai ir yra minėtieji Kauno pastatai. Atnešus tortus, kamera keliauja į jų vidų ir taip atkelia vartus į kiekvieną filmo vinjetę. Taip ir keliaujame iš vieno pastato į kitą, o išvydę juose vykstančias istorijas vėl grįžtame į restoraną, kuriame moteris užsisako vis naujus modernistinius pastatus reprezentuojančius tortus. Tie tortai tikrai buvo milžiniški. Čiurlionio muziejaus tortas net pateko į Gineso rekordų knygą kaip didžiausias modernistinis tortas pasaulyje, – buvo beveik tokio pat dydžio kaip ir stalas, ant kurio stovėjo. Taigi aš ir šį kartą pasiklioviau tortus gaminusių konditerių ir apskritai kauniečių dosnumu. Jų pasirinkti pastatai tapo pagrindiniu „Klosčių“ naratyvo konstrukcijos elementu.

 

O kaip Jūs įvardytumėte savo pačios vaidmenį šio filmo kūrime?

Manau, kad šiame projekte aš esu bendradarbė. Na, formaliai esu filmo režisierė, tačiau mano pagrindinė užduotis buvo išnarplioti susiraizgiusius kauniečių, nesvarbu, ar jie būtų vaikai, jaunesni ar vyresni žmonės, tarpusavio ryšius taip, kad jie galėtų dirbti kartu ir taip sukurti kažką magiško. Dirbant tokiu būdu, reikia nemažai laiko. Jei iš nežinia kur tiesiog nusileisčiau Kaune, negalėčiau surasti tų užslėptų miesto lobių. Nepatirčiau tų ypatingų momentų, kai aplinkiniai ima manimi pasitikėti ir noriai dalijasi šia nuostabia medžiaga. Medžiaga, kurią aš galiu pasiimti ir kaip nors transformuoti. Šiame projekte esu ir aš, esi ir tu, ir mes kartu bandome kažką sukurti. Kaip jau minėjau, esu ne režisierė, o su įvairiomis medijomis dirbanti menininkė. Mane labiausiai domina metodikos, pagal kurias galėčiau vystyti socialinio įsitraukimo praktiką.

 

Bet ar teko susidurti su kokiais nors sunkumais?

Na, šiame projekte buvo tik vienas piktadarys – mus visus užklupusi COVID-19 pandemija. Juk vis dėlto šio filmo pagrindas yra darbas su bendruomene, o aš vos pradėjusi turėjau sprukti atgal į sienas užveriančią savo šalį. Kaip minėjau, mums pavyko viską sėkmingai perkelti į internetinę erdvę, tačiau permąstyti visą mūsų darbo strategiją tikrai nebuvo lengva.

 

Pavyzdžiui, kaip dirbti su dvidešimt šešių dvylikamečių grupe man esant savo namuose Airijoje, o jiems – Kaune. Bet galų gale viskas puikiai pavyko, vaikai buvo nuostabūs šio nuotolinio darbo dalyviai.

 

Šiuo metu aš pagaliau ir vėl Kaune. Čia vyksta „Klosčių“ filmavimas, kuriam taip pat nepavyko išvengti koronaviruso keliamų trikdžių. Visų pirma, Londone gyvenanti mano kino operatorė lenkė dėl apribojimų negalėjo atvykti į Kauną tada, kai turėjome pradėti filmuoti. Laimei, aš suradau Miką Zabulionį. Iš pradžių darbas su žmogumi, su kuriuo nebuvau dirbusi, mane labai gąsdino. Baiminausi, ar jis sugebės dirbti su stop kadro animacija. Tai labai daug darbo reikalaujantis kino kūrimo būdas. Juk kiekvienas kadras turi būti užfiksuotas atskirai. Kuriant tokį filmą, penkias sekundes galime filmuoti net ir visą dieną. Tačiau nuostabus Miko kantrumas išsklaidė visas abejones. Jis tikrai puikus operatorius. Filmavimo metu keletui mūsų komandos narių taip pat buvo diagnozuotas koronavirusas, bet šį stresą turbūt labiausiai išgyveno patys užsikrėtusieji, mat jiems dėl to teko praleisti visą filmavimų smagumą. O mūsų filmavimai iš tiesų be galo smagūs. Kiekviena filmavimo diena mums tarsi šventė. Kaip gali būti kitaip, kai turime tiek daug saldžių tortų!

 

Jau ne pirmą kartą dirbate su bendruomenėmis ir stop kadro animacija. Kuo „Klostės“ skiriasi nuo ankstesnių Jūsų darbų?

Visų pirma, tai labai didelis darbas. Nuo projekto pradžios man turbūt teko dirbti daugiau nei su tūkstančiu žmonių. Didžiausia grupė, su kuria man teko dirbti prieš tai, buvo vos šešiasdešimties asmenų. Tad skirtumas tikrai didelis. Iš pradžių man net buvo baugu, ir esu be galo dėkinga savo prodiuserei Ugnei Marijai Andrijauskaitei, kuriai pavyko suvaldyti šiuos skirtingus žmonių srautus. Kurdama savo performatyvius videodarbus, esu pratusi stovėti ir už kameros, ir prieš ją. O šįkart man teko ramiai atsisėsti galinėje sėdynėje ir iš ten duoti nurodymus prieš kamerą stovintiems aktoriams. Man iš tiesų labai pasisekė, kad gavau galimybę dirbti su profesionaliais šokėjais. Jų kantrumas ir, žinoma, fiziškumas yra tiesiog neapsakomi. Filme vaidina ir kiti aktoriai, bet labiausiai aš džiaugiuosi šokėjais, juk jiems lengviau išlaikyti statišką pozą, pavyzdžiui, kokias 12 minučių. Ir vis tai kartoti.

 

O kodėl pasirinkote pavadinimą „Klostės“? Kai pirmą kartą lankėtės Kaune, sulyginote šį miestą su gintaru. Ar tai buvo vienas iš galimų pavadinimo variantų?

Ieškodama pavadinimo daug mąsčiau apie tai, kaip veikia laikas, kaip istorija turi tendenciją kartotis. Mąsčiau ir apie gintarą, ypač apie tai, kaip jis išsaugo kokį nors objektą sustingusį laike. Bet vėliau pradėjau svarstyti apie audinius ir kaip įvairiai juos galima klostuoti. Kaip mes žvelgiame į tą audinį ir grožimės jo klosčių bangavimu, tačiau nežinome, kas slypi tų klosčių viduje. Būtent ši idėja man pasirodė taikliausia aliuzija į pasirinktą naratyvo konstrukciją. Iš pradžių atrodo, jog į istoriją mes žvelgiame iš vienos perspektyvos, tačiau kartkartėmis ši istorija vis atsiveria ir jos viduje mes atrandame naujas istorijas. Tai staigmena, paslėpta savotiškoje kinematografinėje klostėje. Kiekvieną šią iš pirmo žvilgsnio besislepiančią istoriją mes apgyvendinome vis kitame tarpukario modernizmo pastate. Žvelgdami į šių pastatų fasadus, matome nuostabius architektūrinius motyvus, kurie man asocijuojasi su medžiagiškumu bei gamta. Šie fasadai filme veikia taip pat kaip audinių klostės. Iš pradžių mes matome tiesiog fasadus, bet netrukus sužinome, kad už jų slepiasi kažkas daugiau.

 

Visa kūrybinė grupė viliasi, jog „Klostės“ taps svarbiu kūriniu kauniečiams, tačiau kuo šis filmas svarbus Jums?

Tiesą sakant, galimybė sukurti stop kadro animacijos filmą Rytų Europos šalyje man yra savotiškas svajonės išsipildymas. Devintajame dešimtmetyje, kai dar buvau vaikas, airių televizijos biudžetas buvo labai skurdus. Tad ji rodė daugybę Rytų Europos šalių juostų. Prisimenu, kaip žiūrėjau rusų, čekų, lenkų, latvių filmus. Mūsų televizija rodė net Jono Meko, kuris, žinoma, gyveno Amerikoje, darbus. Ir visi šie filmai buvo rodomi ne bet kada, o žiūrimiausiu laiku. Tuo metu pamačiau ir labai daug stop kadro animacijos filmų, kurie man padarė neišdildomą įspūdį. Buvau sužavėta šių juostų technikos bei siurrealizmo, kuris virsdavo įrankiu, leidusiu kalbėti sunkiomis temomis. Šie darbai ilgą laiką išliko mano atmintyje ir tai, ką darau dabar, tikrai yra tarsi svajonės išsipildymas. Aš esu čia ir kuriu siurrealistinį stop kadro animacijos filmą, naudodama visas tas technikas, kurių išmokau žiūrėdama nuostabius Rytų Europos režisierių darbus. Tai tarsi dar viena netikėtai atsivėrusi klostė.

 

Kalbino Indrė Vėbraitė