„Tik norėjau pasakyti žmogiškus žodžius“
Henrikas Šablevičius
Henrikas Šablevičius
Pradėkime nuo pradžios.
Prieš ateidamas į kiną, dešimt metų dirbau aktoriumi – Kauno dramos ir Jaunojo žiūrovo teatruose. Ir visąlaik domėjausi kinu. O tuomet kaip tik iškilo italų neorealizmas. Pats įdomumas! Labai daug skaičiau – turėjau laiko ir tai teatre buvo pats geriausias dalykas. Be to, dirbau bibliotekos vedėju, o bibliotekinis abonementas turėjo sąlygas užsisakyti knygas iš Londono, Maskvos. Gal daugiausia ir skaičiau kino literatūros...
Kodėl išėjot iš teatro?
Mane atleido – reikėjo laisvo etato. O aš buvau jauniausias ir, atvirai sakant, nereikalingiausias. Beje, ne taip seniai sutikau vieną aktorių. Jis sakė savo sename dienoraštyje perskaitęs, kokį didelį įspūdį jam paliko mano vaidyba. Dickensą, Ostrovskį vaidinom. O paskui išėjau į Kino studiją ir dirbau Vytauto Mikalausko, Balio Bratkausko, Vytauto Dabašinsko asistentu. Statėm „Kalakutus“, „Julių Janonį“. Būti režisieriumi man pasiūlė tuometinės televizijos vadai. Atėjau į televiziją balandžio 1-ąją ir po ketverių metų balandžio 1-ąją išėjau vėl į Kino studiją.
Tai gal Jūs Lietuvos kine didžiausias melagis?
O jeigu... Gal būčiau laimingesnis. Melagis bent šiokį tokį pasiteisinimą meluodamas turi. Nors nepradėsiu skųstis, kad esu nelaimingas ar dirbau ne tuos darbus, kuriuos norėjau – Kino studijoje, televizijoje ar nuo 1972-ųjų Muzikos akademijoje, kur ir pats dėstau, ir iš studentų energijos gaunu.
Mano sūnus kartą klausė: „Operatorius filmuoja, dekoratorius daro dekoracijas, o tu ką darai?“ Gal, sakau, plepu. Kaip dabar.
Sugrįžkime į televizijos laikus, kai kūrėte Jūsų kūrybai netipišką filmą „Atspindžiai“. Beje, jis buvo labai netikėtas ir viso Lietuvos kino kontekste. Kas inspiravo šį sumanymą?
Maskva. Ten buvo labai populiarūs Stasys Krasauskas ir Eduardas Mieželaitis. Planuota kurti filmą, tačiau televizijos vadovas J. Kuolelis pasakė: „Negi dabar maskviečiai darys apie juos filmą.“ Pakvietė mane ir Vidmantą Puplauskį, svarstėme, koks tai turėtų būti filmas – menotyrinis, asociatyvus ar biografinis. Nusprendėme, jog kursime asociatyvų filmą. Kelis kartus perrašėme scenarijų, daug ko „Atspindžiams“ prigalvojo Leonardas Gutauskas, bet pats filmavimo procesas įdomus nebuvo. Tačiau būtent šis filmas sukliudė J. Januičiui (LTSR Ministrų tarybos radijo ir televizijos komiteto pirmininkas – R. P.) į mane ramiai žiūrėt.
„Atspindžių“ stilistika, maniera labai skiriasi nuo filmų, kuriuos kūrėte atėjęs į Kino studiją, nuo „Kelionės ūkų lankomis“, „Apolinaro“, „Žiniuonės“...
Didelio lūžio neįvyko. Ėjau įkaušęs, sutikau studijos direktorių Julių Lozoraitį, vedžiojantį šunį palei Nerį. „Norit, – sakau, – grįšiu į studiją.“ „Grįžk, – atsakė Lozoraitis, – bet parodyk savo darbus.“ Vienas iš parodytų filmų buvo „Atspindžiai“. Jis pasakė: „Tu tokio filmo nedarysi, neleisiu.“ Atėjau į studiją, ten reikėjo ką kita daryti. Bet negaliu skųstis, pirmą scenarijų, pagal kurį turėjau sukurti filmą, kritikai Saulius Macaitis ir Eustachijus Aukštikalnis parašė apie Donatą Banionį – „Aš – vargšas karalius“.
O ar daug melo buvo tuometinėje Kino studijoje?
Buvo visko daug. Sukurtą filmą tvirtindavo penkios komisijos. Apie vieną mano filmą Maskvoje pasakė „u vas objektivno nekrasivyje liudi“. Sugalvok tu man – „objektyviai negražūs žmonės“. O vienas mano draugas man pasakė, kad aš išimčiau nufilmuotą Velykų šventę iš „Kelionės ūkų lankomis“, antraip apskųsiąs mane Lozoraičiui. Pasakiau, apskųsi – tai duosiu kumščiu į marmūzę.
Vis dažniau pasigirsta balsų, jog redaktoriai tam tikra prasme užtikrino ir kokybę, ne tik buvo ideologiniais kenkėjais.
Kai vienąsyk buvau Maskvoje, sutikau Andrejų Tarkovskį. Jam redaktoriai siūlė sutrumpinti epizodą su El Greco (filme „Andrejus Rubliovas“ – R. P.). Jis tarėsi su manimi, trumpinti ar ne. Mačiau, kad epizodas tikrai ilgokas, vienos šnekos. Bet jam pasakiau tik tiek: „Tavo reikalas, tavo filmas.“ Maskva nepriėmė penkių mano filmų. O jau pertvarkos metais atvažiavo dvi damos iš Maskvos ir „priėmė“. Tada gavau visus honorarus, kurie nebuvo sumokėti, ir nusipirkau automobilį.
Kone daugiausia problemų dokumentikoje sovietmečiu kėlė teksto naudojimas.
Kai filmuodavome, sukdavome galvas, kaip nepasakyti vieno ar kito dalyko. Nufilmavus „Kelionę ūkų lankomis“, mane nušalino nuo darbo, nes nesutikau įvesti diktoriaus teksto. Ilgai sukom galvas, kaip padaryti, kad tekstas taptų artimas medžiagai. Įskaitėm jį aukštaitiška tarme. „Liuob šokt, liuob dainuot“ įskaitytas žemaitiškai – susietas su herojaus esybe.
Tai jau tam tikra prasme ideologija.
Žinoma, tai darėme sąmoningai. Kritikas Skirmantas Valiulis, jam, ryšium su Nacionaline premija, teko peržiūrėti visus mano filmus, pasakė: „Betgi tu nesukūrei nė vieno tarybinio filmo.“ O aš tikrai stengiausi, kad rusiški užrašai į kadrą nepatektų.
Tai jūs disidentas, sukūręs pusšimtį filmų?
Vienas saugumietis man pasakė „Tu – disidentas.“ Atsakiau: „Aš – ne disidentas, aš – režisierius.“ Tik norėjau kalbėti – pasakyti tam tikrus žodžius. Žmogiškus žodžius. Neseniai peržiūrėjau filmą „Už tėvynę Lietuvą“. Apstulbau, kokie žmonės ir ką jame kalba. Juk neįmanoma buvo sukurti filmo be to paprastos moters partizanės pasakojimo, kaip ji po nepavykusio bandymo nusišauti mėgino pažeisti sau smegenis šaukštu. Kad bendražygių neišduotų. Prisiminiau, kaip 1991-aisiais su operatoriumi Rimvydu Leipumi slėpėme mašinoje filmo juostos negatyvą nuo rusų kariuomenės...
Vienu metu turėjote galimybę pereiti iš dokumentinio kino į vaidybinį, bet šito nepadarėte.
Labai neįdomu man pasidarė montuoti. Nufilmuoji, kaip parašyta režisūriniame scenarijuje, ir atiduodi medžiagą montuotojui. Jis sumontuoja taip, kaip parašyta. Nieko savo negali montažo metu sugalvoti. Kankinančiai neįdomu. Iškart supratau, kad čia ne mano sritis. O kai pradedu savo dokumentinius montuoti – tai aš iš naujo galvoti pradedu. Kartais atsiranda visai kitokios medžiagos sandūros prasmės, kitokie nuoseklumai. Sugalvoji viena, o sumontuoji dar geriau, nei sugalvojai. Improvizacija...
Turbūt nemaža netikėtumų įvykdavo...
Žinoma. Pastatėm kamerą, paskambinom Eugenijai Šimkūnaitei (filmo „Žiniuonė“ herojė – R. P.) į duris. Ji atidarė ir kumščiu mums pagrasino. O būdavo, surežisuojam. Paprašėm aktorės Danos Rutkutės – nežinant Šimkūnaitei – filmavimo metu paskambinti ir skųstis gumbu. Šimkūnaitė barasi, sako: „Kažkokia boba skambina.“ Paskui prisipažinom, tai išvadino mus sukčiais. Bet apskritai ji buvo labai pareiginga, punktuali.
O nedisciplinuotų herojų teko sutikti?
Oi, ypač kankinomės su Apolinaru (filmo „Apolinaras“ herojus – R. P.), nes jei jam kas nors liepdavo tvarkyti reikalus, jis ir tvarkydavo į mus dėmesio nekreipdamas. Jei per dieną porą kadrų nufilmuodavom – tai džiaugsmo būdavo. Dokumentinis kinas tuo ir įdomus, jog viena suplanuoji, vis tiek nors truputį kitaip išeina.
Šiandien, būdamas Lietuvos muzikos akademijos Kino ir televizijos katedros vedėju, Jūs – turbūt galima taip pasakyti – esate atsakingas už ateinančias kartas.
Taip, dirbu su studentais, prisimenu savo gyvenimą, patirtį ir sakau jiems – štai vienas iš buvimo kine būdų. Visuomet teigiu studentams, kad jie turi pasirinkti vieno ar kito dėstytojo požiūrį, gerai, kad jų ne vienas. Štai Audrius Stonys – mano mokinys. Mūsų akademijoje jis studijavo aktorystę. Dėstydamas jam pasiūliau – tai viena iš mokomosios programos užduočių – sudėlioti iš nuotraukų siužetą. Stonį taip patraukė šis užsiėmimas, kad jis pradėjo galvoti tik apie tai, kaip taps kino režisieriumi. Bent jau taip jis man sakė. O vėliau ir Stonys, ir Arūnas Matelis, ir Andrius Šiuša pradėjo kurti tai, kas jiems patiko. Ir supratau, kad esu atsilikęs. Supratau, kad jų darbai labiau filosofiniai, kad tai minties filmai. O tai reikšmingiau.
Na, Muzikos akademija neretai, ypač pastaraisiais metais, sulaukia pretenzijų, kad blogai mokot.
Ne. Mokom gerai. Štai mano studentė Oksana Buraja už filmą „Mama“ šįmet tarptautiniuose festivaliuose gavo net tris prizus.
Kaip paaiškintumėte tai, kad Jūsų mokiniai labiau linksta į dokumentinį, o ne į vaidybinį kiną.
Yra keletas priežasčių. Pirma – akademija nesugeba sukaupti tiek finansų, kad galėtų sumokėti aktoriams bent minimalų honorarą. Antra – aš esu dokumentininkas. O dar viena, pagrindinė: aiškiname studentams, kad viskas turi būti padaryta vaizdu, o ne kalbėjimu. Kai su savo studentais buvau Olandijoje, jie man gyrėsi, kad yra gudresni už kitus. Mūsų humanitarinis parengimas stipresnis. Viename tarptautinių festivalių esame net prizą gavę kaip geriausios mokymo programos autoriai.
Kasmet sukuriate mažiausiai po vieną filmą. Ką pasiūlysite mums pažiūrėti netrukus?
Paskutinį savo filmą sukūriau vaizdajuostėje, jis vadinasi „Genties sambūris“. Sukviečiau į savo sodybą Perlojoje gimines – apie šešiasdešimt žmonių suvažiavo iš visų Lietuvos pašalių. Senesni, jaunesni, su vaikais. Daugelis nepažįsta vieni kitų. Iškabinom genties medį. Padariau šį filmą tik dėl to, kad pasakiau sau: užteks jau tų filmų, kur tik laidotuvės, šermenys, jubiliejai. Suvažiuokim be niekur nieko. Tai va – suvažiuoja gentis ir džiaugiasi, kad ji yra ant šio svieto... Ir tas jos egzistavimas yra reikšmingas, nes ji atstovauja savo šaliai.
Tai jau antras Jūsų filmas po „Neatėjo“, susijęs su Jumis pačiu, su Jūsų aplinka.
Nėra žmogaus, kuris negalėtų apibendrinti savo egzistencijos. Be to, stengiuosi savęs nefilmuoti – filme „Neatėjo“ yra tik mano kojos, o „Genties sambūryje“ atsisakiau labai daug kadrų su savimi. Tikrai nesu pats svarbiausias – nei savo kambary, nei sodyboj.
Na, ir jubiliejinis klausimas. Žvelgiant atgal turbūt tikrai yra kuo pasidžiaugti?
Vienas lenkų režisierius sakė, kad jeigu kine padarai bent dvidešimt penkis procentus to, ką užsibrėžei, – tai jau labai gerai. Seniai, dar tarybiniais metais, mums liepdavo surašyti savo kelerių metų planus. Surašiau, kad per kelerius metus pastatysiu dešimt filmų – vienus apgalvojęs buvau, kitus tą minutę spontaniškai parašiau. Jau vėliau radau tą sąrašą – pamačiau, kad aštuoni iš jų yra pastatyti. O viename „Kino pavasario“ žiūriu – stovi išsirikiavę devyni mūsų režisieriai. Septyni iš jų – mano mokiniai. Ko aš dar galiu norėti?.
Ir dar. 1991-ųjų sausio 13-ąją, kai buvo užpulta televizija, staiga neplanuotai parodė du mano filmus. Tą kartą pagalvojau – gal ir vertėjo juos sukurti.
Kalbėjosi Rasa Paukštytė „Kinas“, 2000, žiema, nr. 5 (276)
