Apdovanojimai garaže

Pokalbis su Algimantu Puipa

Algimantas Puipa
Algimantas Puipa

Pokalbis su žymiu lietuvių kino režisieriumi Algimantu Puipa vyko „Skalvijos“ kino teatre, vietoje, kuri tinka kalbėti apie meilę kinui. Daugiausia dėmesio skyrėme naujajam režisieriaus filmui „Sinefilija“, tačiau, atrodo, aprėpėme kur kas plačiau. Įvairios nuoširdžios ir ironiškos istorijos bei ryškių menininkų citavimas gyvi ne tik filme, bet ir režisieriaus pasakojimuose.

Tikriausiai jau pabodo, kad kalbant apie kūrybą vis paminimas Jūsų amžius. Vis dėlto negaliu nepaklausti – ką Jums reiškia tuzinas arba velnio tuzinas?

Kartais prisimeni tą velnio tuziną ir lėktuve atsisėdęs į tryliktą vietą apsidairai. Arba kino teatre per savo filmo premjerą atsisėdęs į tryliktą kėdę bandai persėsti į keturioliktą. Tikrini likimą ir džiaugiesi, kad nieko neįvyko, kad tai tik fantomas ar miražas. Skaičius trylika kartais būna ir laimingas, vienaip ar kitaip visi esame pasmerkti kažkokiems likimo išbandymams.

 

Pradėjau nuo to, nes Jūsų naujas filmas „Sinefilija“ yra kaip tik tuzinas, jei skaičiuotume filmus, sukurtus nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Na, jei įtrauktume ir televizinius filmus, būtų galima sakyti, jog ta riba jau peršokta. Iš tiesų, įdomu tai, kad po Nepriklausomybės tapote dar produktyvesniu kino kūrėju, kitaip nei dauguma Jūsų kartos režisierių. Vis dėlto, ar lietuviško kino kontekste nesijaučiate kiek atribotas nuo tų, kurie debiutavo po 1990-ųjų, tuo labiau nuo dabartinės jaunosios kartos?

Ačiū Dievui, kad ta riba peršokta. Dėl atribojimo tai ir taip, ir ne. Na, aš jau beveik dvidešimt metų dėstau akademijoj tiems, kurie debiutuoja ir daro pirmus filmus, esu su jais bendravęs ir daugelį likimų pats nusprendžiau. Visgi tie žmonės man yra, sakykim, ir konkurentai, ir savotiškai kaip viena režisierė yra pasakiusi: „Bet mes gi jūsų vaikai.“ Gerai, sakau, jūs mano vaikai, bet kai mes atsistojam prie lovio, kur kino centre dalinami pinigai, dažnai įvyksta kažkokios metamorfozės. Tai va, štai čia aš galbūt ir nesijaučiu tokiu „žmogumi iš praeities“. Nors paskutiniame filme daug ženklų apie dinozaurišką buvimą. Vienas iš Nacionalinių kino apdovanojimų žiuri narių man pasakė, kodėl už filmą „Kita tylos pusė“ nieko negavome. Esą tai senas kinas, jis jau nebepriklauso mūsų mentalitetui. Vieną dieną viską nubraukiau, su žmona Janina Lapinskaite supakavom visus apdovanojimus į dėžę, išvežėm į garažą ir daugiau prie tų daiktų prisiliesti nenorime, nors ten yra gana rimtų apdovanojimų. Anksčiau sėdėdavai kino salėje ir drebančia širdimi laukdavai, kada pasirodys tavo pavardė, kada būsi pastebėtas ar apdovanotas. Dabar mano santykis su tomis visomis vadinamomis šventėmis, konkursais pasikeitė, man visa tai jau nebeįdomu.

 

Manau, kad su paskutiniu filmu „Sinefilija“ ir kitoks supratimas. Norėjosi viską pakeisti, norėjosi jaunos kūrybinės grupės. Su pavydu žiūrėdavau į studentų darbus, į operatorių laisvą kamerą, neatsakingą judėjimą, į logikos nebuvimą ir galvojau, kodėl negalėčiau eiti šituo keliu, atrodo visai įdomu. Supratau viena, galiu, sakykim, pasirinkti gerą literatūrą, gerus aktorius, išstumdyti mizanscenas, sukurti pakankamai gerą filmą, kurį žiūrės mano kartos žiūrovai ir sakys: va, mes į šio režisieriaus filmus visada eisim, mes žinom, ką ten rasim, mums tai yra įdomu ir artima. Taip aš galiu dauginti iki begalybės, bet pačiam jau nebeįdomu. Mano idealas Béla Tarras vieną dieną pareiškė – „viskas, aš jau viską pasakiau“. Jis buvo net jaunesnis už mane, bet sukūrė „Turino arklį“ ir tuo baigė. Kita vertus, yra ir Woody Allenas, Clintas Eastwoodas, daugybė režisierių, kurie puikiausiai dar nejaučia amžiaus ir kuria. Suprantu, kad savotiškai esu paskutinis kartos, dar užgriebusios sovietinius laikus, režisierius, bet visąlaik buvau laisvas. Atsisakydavau darbų, kurie man gal būtų garantavę statusą toje sistemoje. Rasdavau priežastį atsisakyti netgi rizikuodamas savo karjera. Man padėjo literatūra.

 

Naujajame Jūsų filme destrukcija tampa vienu ryškiausių motyvų. Galima teigti, ji veikia keliais sluoksniais: kaip kino iliuzijos griovimas – metakinas, kaip vidinių veikėjų pasaulių ir nuoseklios naracijos suardymas. Beje, „Sinefilija“, kaip ir dauguma ankstesnių Jūsų filmų, sukurta remiantis literatūra, tai ar laikote save labiau literatūros griovėju, ar jos perkūrėju?

Na, griovėjas labai žiaurus žodis. Garsus rusų režisierius Aleksejus Germanas yra gražiai pasakęs, kad režisieriaus misija – ne iliustruoti spalvotais paveikslėliais literatūrinį žodį, o kurti sau artimą pasaulį tos literatūros pagrindu. Čia, aišku, daug visokių niuansų. Jeigu aš, pavyzdžiui, nuspręsiu, kad vietoj Anos Kareninos finale po traukiniu puls koks Kareninas, koks kitas personažas, niekas nesupras. Yra klasikiniai kūriniai, kurių geriau neliesti. Taip atsitiko su „Dievų mišku“. Iki šiol gailiuosi, kad neturėjau laiko ar autoriaus, kuris man būtų padėjęs. Buvo mintis sukurti filmą nuo tos vietos, kur Sruoga baigė savo romaną, bandžiau tekstą paversti vaizdu. Tačiau to padaryti nepavyko, turbūt ši knyga nėra ta, kuri lengvai ekranizuojama, o gal ir išvis neekranizuojama. Mėgstu autorių novelistiką, ką nors paimu iš vienos novelės ir suvedu su kita. Labai gražiai yra pasakęs Leonardas Gutauskas apie „Vilko dantų karolius“, kai jo paklausė, koks bus tas filmas pagal jo knygą. Jis atsakė, kad tai žino tik Puipa ir Dievas. Man patiko jo frazė. Aš, žinoma, naudojausi jo vizualiniais aprašymais, literatūriniais siužeto dalykais, bet kūriau savo pasaulį.

 

Nieko negaliu su savimi padaryti, kartais nejauku prieš patį rašytoją, norintį man padėti, kartu rašyti scenarijų. Bėda, kad nežinau, ką jam pasakyti, ko iš jo prašyti, nes tik pats žinau, ko noriu iš jo kūrybos. Juk ir daugybė kritikų apie mano stilistiką yra sakę, kad net imdamasis Franzo Kafkos „Proceso“ sukursiu savo „Procesą“. Išties pačiam įdomu, kaip gimė šio vieno man brangiausių filmų idėja. Perskaičiau, kad Franzas Kafka dirbo draudimo kompanijoje, bylinėjosi su darbdaviais, kurių darbininkai susižeisdavo ar įvykdavo koks nelaimingas atsitikimas. Jis yra pasakęs, kad nelaimės įvyksta vien dėl to, jog tie žmonės laisvadieniais geria, paskui eina žiūrėti visokių nesąmonių, visokių filmų. Pagalvojau, o kokius filmus galėjo matyti Kafka, miręs 1924 metais. Jis galėjo matyti Charlie Chaplino, Haroldo Lloydo filmus... Ir man staiga gimė mintis, kad jo personažas Jozefas K. turi būti sinefilas. Jis vaikšto į kino teatrą, žiūri filmus, ir tame kino teatre jį nužudo. Staiga man tapo aišku, ką aš darau ir koks tai bus filmas. Taigi toks tas mano santykis su literatūra.

 

O kaip susidomėjote Tomo Šinkariuko kūryba ir kodėl pasirinkote jo noveles filmui „Sinefilija“?

Tai visiškai nišinis autorius, apie jį labai nedaug kas žino, bet jis dvidešimt metų rašo pjeses, kurių nestato joks teatras. Jo kūryboje, regis, visiškai nėra logikos: kai supranti, kas įvyksta, tenka personažui nupjauti galvą. Štai atsiliepimas apie jo kūrybą: „Tomas Šinkariukas greičiau užribis, o ne ribinė kūryba, ant ribos balansuoja ne tik veikėjas, bet ir pats autorius, pasirinkdamas kraštutinių žmogiškų ribų apibrėžtus siužetus. Tai laukinis šokis greta lovos, kurioje miega mūsų vaizduotė.“ Tačiau jo vaizduotėje atradau labai daug, susiejau personažus iš įvairių novelių, suvedžiau į vieną. Šinkariuku susidomėjau dėl vienos priežasties. Kadangi LMTA dėstau ekranizaciją, pagalvojau, kad nesiūlysiu kokios Žemaitės, sakiau, paskaitykit Šinkariuką, nes manau, kad šis autorius gali būti artimas jūsų dvasiai, mąstymo būdui. Pora studentų jį pasirinko, tik nelabai sėkmingai pavyko pagal tas noveles sukurti savo pasaulį. Taigi vieną dieną, kai kilo noras kurti naują filmą, prisiminiau jo kūrinius. Gintaras Patackas, artimas jo draugas, apie jo kūrybą yra drąsiai pasakęs: „Perskaitęs jo tekstą pajunti tarsi pirštą subinėj, esi išdurtas, patenkintas tuo ar ne“. Susimąsčiau, kaip tai būtų įmanoma ekranizuoti. Ar pavyko tai padaryti „Sinefilijoje“ – bus matyti. Per filmavimą sulaukdavau klausimų: tai kas čia yra? Sakydavau, bandom išsiaiškinti kartu, nors kartais ir pats sutrikdavau.

 

Ar vis dar sutiktumėt su savo prieš kurį laiką pasakyta mintimi, kad kino kūrinys turi būti kuriamas pagal scenarijų, o ne pagal literatūrą, nes kitaip režisierius tampa „antrarūšiu žmogumi“?

Tai diskusija, kuri turbūt yra amžina. Pasaulinio masto režisieriai nekuria pagal literatūros kūrinius. Godard’as yra pasakęs: jeigu tavo kuriamas filmas seka literatūriniu žodžiu, tai praktiškai jis yra bevertis. Kinas vis dėlto yra vaizdas. Ir čia prasideda pamąstymai, kas yra tas antrarūšis kinas. Jeigu pasižiūrėtume į geriausius pasaulio filmus, rastume ten literatūrinį pagrindą. Labai nustebau sužinojęs, kad Michelangelo Antonioni filmas „Fotopadidinimas“ („Blow-Up“, 1966) yra sukurtas pagal Julio Cortázaro apsakymą „Laumės plaukai“, bet iš jo filme nieko neliko. Krzysztofas Kieślowskis yra pasakęs: jeigu turėčiau talentą, rašyčiau knygas, bet to talento aš neturiu, todėl užsiimu tokiu dalyku kaip kinas, pažvelgti į žmogaus vidų gali tik literatūra, kinas šito negali padaryti, bet aš stengiuosi bent priartėti. Aišku, įvyksta visokių konfliktų, pavyzdžiui, „Soliario“ autorius Stanisławas Lemas norėjo vos ne primušti Tarkovskį, kai pamatė iškraipytą jo mintį, kaip brangius jam pasaulio sukūrimo ir egzistavimo dalykus režisierius pavertė šeimos drama. Man pačiam lengviau sekasi bendraujant su literatūra. Ir studentams sakau, kad bent pirmuose filmuose remtųsi literatūra, būsit vienu laipteliu aukščiau už savo bendraamžius, nes jau turėsit siužetą, charakterius. O toliau jau ieškokit bendraminčių, scenaristų, kurkit savo istorijas. Kad ir kaip būtų, beveik niekas iš mūsų jaunesniosios kartos literatūra nesinaudoja, išskyrus Jurgį Matulevičių. Ir jam neblogai pavyko.

 

Jūsų filmų stilius dažnai vadinamas „puipizmu“, tačiau pats esate pabrėžęs, kad naujausiame filme „puipizmo“ nebėra ir apskritai teigiate, jog „Sinefilija“ – visiškai kitoks filmas. Galėtumėte daugiau atskleisti, kuo šis filmas kitoks Jūsų kūryboje?

Šiuo atveju buvau laisvas, surinkau naują grupę, su kuria beveik niekad nebuvau dirbęs, bet man buvo smagu ir nesijaučiau įpareigotas kažką paaiškinti. O „puipizmą“ sugalvojo Vaidas Jauniškis, visas žodynėlis buvo atspausdintas „Kino“ žurnale. Labiau kaip juoko forma, feljetonas. Net mano brolio tapybos apžvalgininkai naudojo žodį „puipizmas“, kuris turbūt ir atėjo iš to žodynėlio. Ta formuluotė, kurią vis stengiuosi įsiminti, bet visada užmirštu, reiškia kažkokį anekdotą. Taip sakant, nelogišką veiksmo pasikeitimą, kažkokį faktą ekrane, kuris neturi jokio paaiškinimo ar elementarios logikos. Dabar aš juokauju žaismingai klausdamas, ar negalima termino pakeisti, nes su „Sinefilija“ perėjau į kitą kūrybos etapą. Norėčiau, kad visa tai, ką darau, būtų pavadinta „sinefiliniu autizmu“. Tarp neįgalumo ir genialumo. Manęs klausė, kur šią frazę radau. Sakiau, medicinos žodyne. Aišku, nieko ten aš neradau, bet, tikiuosi, kritikai ją užsirašė. Tai tiesiog smagus žaidimas.

 

Dar noriu pridurti, kad „Sinefilijoje“ vadinamasis visiškas mano pasikeitimas nėra visiškai naujas. Galima rasti daug asociacijų su mano filmais „Žuvies diena“, „Žaibo nušviesti“, tuo pačiu Kafkos „Procesu“. Mane nustebino, kad net „Kitoje tylos pusėje“ kritikai įžiūrėjo kažkokių siurrealistinių dalykų. Tiesiog stengiausi naudoti tai, ką autorius man diktuoja, tos visos tokios drastiškos senatvės scenos jau buvo užprogramuotos literatūroje, aš jas tik suformavau, išskirsčiau. Ne tuščioj vietoj gimė tokia stilistika. Man patinka drastiška Quentino Tarantino mintis, kad reikia kartą ir visiems laikams pakeisti tikras istorijas, išbraukti jas iš vaidybinio kino ir paversti žanro pokštais. Tai tarytum jo manifestas – kurdamas savo pasaulį, jis perkuria istoriją. Man artimas toks kitų režisierių žaidimas.

 

Atrodo, Jūsų filmuose labai svarbi kino dailė. Kaip kuriate interjerus ir eksterjerus? Kas įkvėpė kuriant „Sinefiliją“?

Jau beveik dvidešimt metų pasitelkiu tapybą ir ji siejasi su viena pavarde. Tai amerikiečių dailininkas Andrew Wyethas, galbūt garsiausias jo kūrinys – „Kristinos pasaulis“, kurį citavau nuo „Amžinosios šviesos“ laikų. Ir prisimenu, kai parodydavau operatoriui ar dailininkui savo atsineštą reprodukciją, į kamerą galėdavau nebežiūrėti, jie suprasdavo, ko noriu. Tai išgryninimas, faktūrinės sienos, langai, pro kuriuos krenta šviesa, dengianti užuolaida, tokia keista kompozicija... Buvau visa tai pamiršęs, bet filmuojant „Kitą tylos pusę“ Mikutėnas pasakė – „sugrįžkim prie Andrew Wyetho“. Dar mane įkvėpė René Magritte’o tapyba, tas paradoksalus peizažas, jame stovintys personažai, kurie neturi logikos. Esu sugalvojęs tokią frazę, kurią dažnai kartoju: kas mąsto logiškai, tas kuria blogus filmus. Logiškai mąstant galima ką nors sukonstruoti, bet tai, kas kine labai dažnai yra svarbu, – atmosfera, paradoksai – tau bus nepavaldūs.

 

Jūsų filmai priskiriami autoriniam kinui, tačiau, atrodo, „Sinefilija“ yra filmas, kurį galima laikyti ir labai žiūrovišku. Ar pats pritartumėte, kad šis filmas žiūroviškiausias iš visos Jūsų filmografijos?

Neseniai nutariau parodyti dar nepabaigtą „Sinefiliją“ artimų draugų ratui ir porai žmonių, su kuriais esu daug bendravęs kūrybiškai. Jie man pradėjo aiškinti, kad reikia sėsti ir sumontuoti filmą iš naujo, bandyti perkurti taip, kad žiūrovas suprastų, ką aš čia dariau, nes kitaip ištiks katastrofa. Tada skambinau Juozui Budraičiui ir klausiau, kas įvyko, juk dešimt žmonių man sakė komplimentus, bet aš jų neatsimenu, pamenu tik dviejų žmonių frazes, visiškai mane išmušusias iš vėžių. Jis atsakė, kad tie žmonės pratę prie filmuose esančio naratyvo, o dabar nerado to, ko tikėjosi... Bet juk filmas yra tarytum sapnas, žiūrovas kino salėje sapnuoja svetimus sapnus, nori iš jų ištrūkti arba keliauti kartu. Taigi manau, nieko tokio, jei filmas suerzins. Galbūt galiu tikėtis kitų žiūrovų palankios reakcijos, nors ta karta, kuri žiūrėjo mano filmus, gali ir atsitraukti. Kad ir kaip būtų, manau, tai vienas žiūroviškiausių mano filmų. Sūnus, dažniausiai dirbantis mano filmų vykdomuoju prodiuseriu, parodė reklamines penkių minučių ištraukas daugybei žmonių. Dar Budraitis nusiuntė į Angliją savo dukteriai, ten susirinko pažįstami, beje, buvo ir kino žmonių, kuriems taip pat pasirodė labai įdomu. Kažkokie ženklai rodo, kad filmą žiūrės jau kita karta, ir aš būsiu kaip koks mano klasės draugas a.a. Vytautas Kernagis, kuris, dainavęs apie Severiutę ir boružėlę, sudainavo „Kancarą“. Tai dabar ir jaučiuosi tokiu kancaru, kuris atėjo į biškį žole kvepiantį vakarėlį.

 

Besidomintieji kinu „Sinefilijoje“ tikrai pastebės tam tikrų aliuzijų į kitų režisierių filmus. Vienas Jūs įkomponuojate subtiliai, kitas kaip tik išryškinate. Pavyzdžiui, šiuolaikinio meno parodos scenoje filmai „Zero“ pateikiami kaip išmatų eksponatai. Ar tai galima perskaityti kaip kritiką komerciniam kinui?

Galiu papasakoti tokią istoriją. Kadaise pas Salvadorą Dalí norėjo patekti Aramas Chačaturianas, garsus kompozitorius, sukūręs baletą „Spartakas“. Jis atvažiavo į Ispaniją ir Salvadoras Dalí sutiko jį priimti. Chačaturianas sėdėjo koridoriuje, bet niekas nesirodė. Ir staiga suskambo muzika iš jo „Spartako“, išbėgo nuogas Dali su kardu dantyse, perbėgo į kitą kambarį ir užsidarė, sako – priėmimas baigtas, aš tave žinau. Tai buvo Dalí signalas. Mano santykis su Vėlyviu yra labai pagarbus ir noriu pasakyti kodėl. Tai žmogus, atėjęs iš kitos srities, savarankiškai mokęsis kurti kiną. Tik kad tokių tarantinų kiekvienoj šaly yra mažiausiai po dešimt. Maža to, jis pradėjo visokiais būdais, sakykim, mane niekinti. Pavyzdžiui, viename jo filme stovi būda, ant kurios užrašyta „Puipa“, ten gyvena šuo Puipa. A.a. Šapranauskas vaidina prodiuserį, už jo nugaros kabo „Elzės iš Gilijos“ plakatai, neva tai jo produkcija. Ir vienąkart atsivertęs kažkokį žurnalą perskaičiau frazę iš jo interviu. Jo paklausė, ką galima išmokti iš vyresnės kartos. Jis atsakė, kad vienintelis, iš kurio negalima mokytis, yra Puipa, sako nesuprantantis, kodėl jį dar laiko akademijoj. Tada supratau, kad riba peržengta, tad kaip Salvadoras Dalí daviau ženklą, kad kažką apie jį žinau. Buvo gana juokinga, mat Feliksas Abrukauskas buvo jo operatorius, tad reikėjo galvoti, kaip tą problemą išspręsti. Taigi pasiūliau jam, kad šį epizodą nufilmuotų asistentas, bet Abrukauskas atsakė, kad nereikia, mat Vėlyviui labai patiks, jis ilgai juoksis. Taigi tai mažytis priminimas, savotiškas šokis su kardu.

 

Jau ir filmo pavadinime aiškiai akcentuota liguista meilė kinui, o siužete veikia daugybė išprotėjusių ar išprotėjančių personažų. Vienas jų – Režisierius, kurį įkūnija ne viename Jūsų filme vaidinęs Juozas Budraitis. Ar šis personažas yra ir Jūsų paties kaip režisieriaus sinefilo atvaizdas? Ir įdomu, ar Juozui Budraičiui pasiūlėte šį vaidmenį ne tik dėl ilgametės bičiulystės, bet ir dėl to, kad turite išvaizdos panašumų, norėjote sukurti kuo atpažįstamesnį, ryškesnį savąjį alter ego?

Iš pradžių Režisieriaus personažo nebuvo, Budraitis turėjo vaidinti valkatą, tačiau išliko tik mažytis gabaliukas. Tai buvo smagus vaidmuo, net atsisiuntėme iš Amerikos vieną akį, mat personažas turėjo būti aklas, sudarkytas. Budraitis džiaugėsi, nes mėgsta siurrealistinius vaidmenis, bet kai filmavom, supratau, kad tas herojus labai trukdo, jis nieko naujo neduoda. Ir tada veikėją perrašiau, sukūriau Režisieriaus vaidmenį kaip kompensaciją už tai, ką išmesiu iš jau nufilmuotų epizodų. Galbūt tai labiau susiję su mintimi, kad esu dinozauras. Atsimenu, labiausiai iš jaunų žurnalisčių bijodavau klausimo „ar tai jūsų paskutinis filmas?“ Kartą filmuojant „Dievų mišką“ atvažiavo mergaitė ir toks buvo jos pirmas klausimas. Mane ištiko isterijos priepuolis, ji išėjo iš aikštelės, o aš tą klausimą iki šiol nešioju pasąmonėj.

 

Galbūt tame Režisieriuje yra to žaidimo, savęs pristatymo kaip dinozauro. O Budraičio personažas labiau panašus į Scorsese iš portreto, kur jis su akiniais ir šiaudine skrybėle. Paskui netgi kiek gailėjausi, kam man reikėjo to Scorsese prototipo, būtų užtekę, kad Budraitis būtų savaime kaip figūra. Nors iškrito dalis epizodų, jam šįkart buvo daug įdomiau, nei kankintis vaidinant „Kitoje tylos pusėje“. Budraitis – labai plataus diapazono aktorius. Socialūs vaidmenys, bent dabar, suvaidinus tiekoje filmų, jam jau yra nusibodę. Jis yra sakęs, kad pas jaunus žmones vis senukus vaidina, nesijaučia patogiai, kaip jaunimas į jį žiūri. O pas mane jis jaučiasi gerai, dešimties metų skirtumas jam padeda suprasti ir stebėti mane kino aikštelėje.

 

Apie kūrybą, ypač apie filmavimus, esate ne kartą kalbėjęs kaip apie prievartą. „Sinefilijoje“ prievartos motyvas seka greta destrukcijos ir išprotėjimo, tačiau galiausiai kiekviena situacija perteikiama paradoksaliai bei ironiškai. Ar į kūrybą ir genialumo siekį Jūs žvelgiate pašaipiai?

Geras yra Woody Alleno pasakymas – tai, kad esu ne genijus, įrodo mano filmai. Žmogus, pasirinkęs kurią nors meno sritį, dažnai turi vieną misiją: susilaukti tarptautinio pripažinimo, garbinimo, o kai tai neįvyksta, jis supranta, kad kažką pasiekė, bet jis nėra genijus. Užtat jis svarbus savo šaliai. Pradėjau galvoti, kas iš lietuvių rašytojų yra tarptautinio lygio... Galėjo būti Kondrotas, Sruoga, jeigu būtų išleidę knygą Vakaruose tuo metu, kai ją parašė. Sruoga galėjo gauti ir Nobelio premiją, nes tuo metu niekas taip nerašė apie tą laiką, žaizdas, tą žmogaus dramą. Visi kiti tėra lietuvių rašytojai, geri rašytojai, žinomi Lietuvoje. Na, gal dar kur netoliese. Iš esmės kūryba yra fantomas, tai yra iliuzija, o į kiną žiūrovas ateina sapnuoti svetimų sapnų. Išsivaduoja iš jų tik tada, kai užsidega šviesa. Aš bandau truputį sugriauti tą kino iliuziją. Kartais net pastebiu, jog susitikęs su žiūrovais norėčiau atsiprašyti už tai, kad tiek metų verčiau juos juoktis, verkti ir jaudintis dėl mano fantazijų.

 

Minėjote, kad dar nuo savo kūrybos pradžios laukėte įvertinimo, bet nuo kada pats į save pradėjote žvelgti kaip į režisierių?

Nuo „Moteris ir keturi jos vyrai“. Praktiškai visi keturi filmai, sukurti iki tol, tarp jų ir „Velnio sėkla“, man buvo didelis kompleksas. Kai man reikėjo sukurti filmą diplomui, pradėjau ieškoti literatūros ir pačiame institute Maskvoje, bibliotekoje, gulėjo Žalakevičiaus scenarijus „Pasaulis, kuris priklauso vyrams“, jį sudarė daug novelių. Pasirinkau mažą novelytę „Šeši karpiai“, vėliau gavau iš Žalakevičiaus leidimą kurti pagal ją diplominį. Kai parodžiau jam filmą, jis atsakė, kad neliko nė vieno jo karpio žvyno, bet buvo įdomu. Taip ir išsiskyrėm, po poros metų jis mane susirado, kai dar buvau kariuomenėj. Sako, ateik, turiu minčių, vėliau paaiškino, kad rašo man scenarijų „Velnio sėkla“. Jo autoritetas buvo be galo didelis, sudėtinga literatūra, man buvo sunku ją pakelti, nebuvau tokio lygio, kad būčiau vertas to scenarijaus. Daug kartų aiškinau, kad turbūt jam pačiam reikėjo kurti filmą. Bet kad ir kaip ten būtų, baigus filmuoti, jis atsisėdo prie montažinio stalo ir supjaustė jį į gabalus, išmetė visus mano dalykus.

 

Kai buvo restauruotos „Velnio sėklos“ premjera, aš pasakiau, kad nemyliu šito filmo, nes jis sunaikintas, jį sunaikino žmogus, kurio, kaip sakant, filmus naikino kiti. Tuomet Živilė Pipinytė labai gražiai parašė, kad nors filmas ir sumontuotas Žalakevičiaus, jame jaučiamas ir Puipos talentas. „Moterį ir keturis jos vyrus“ Žalakevičius vėl pjaustė, bet visąlaik kartojo, kaip sunku supjaustyti genialią medžiagą, ją sunaikinti. Mes jau buvom geri draugai, bet jis matė, kad tame filme man reikia padėti. Sako, filmas be stabdžių, reikia surasti kažkokią logiką, prifilmuota visokių gražių dalykų, bet nepavyksta jų suveržti, taigi jis man padėjo. Sakykim, „Amžinoji šviesa“ jau mano autorinis filmas, bet „Moteris ir keturi jos vyrai“ buvo tas startas, dėl kurio galiu vadinti save režisieriumi.

 

Norėčiau paklausti: filmavimo aikštelėje labiau jaučiatės kaip Dievas ar velnias?

Visų pirma, yra visokių režisierių, pavyzdžiui, vėl grįžkime prie Žalakevičiaus. Stebėdavau, kaip jis dirba aikštelėje su aktoriais, kokiu hipnozės būdu netgi patį netalentingiausią aktorių įkvepia. Kartais klausdavau, kaip jam tai pavyksta. Jis sakė, kad su jais nekalba apie vaidmenis, su jais nerepetuoja, nes jei ateis į filmavimo aikštelę surepetavęs, tai jau bus pavėluotas filmavimas. Jis su jais kūrė čia pat, bendravo, norėjo, kad per tą laiką vienas kitą pamiltų. Be to, tą bendravimą su aktoriumi jis vadino „pasivaikščiojimu pamiškėm“. Ne mišku, o šalia miško. Galėjo kalbėtis su jais asociacijomis, apie piešinius olose, nupieštus prieš 10 000 metų... Aš šito išmokti negalėjau. Bet išmokau kitų dalykų. Labai daug dėmesio skyriau operatoriui, nes man patinka vizualiniai dalykai, savo laiku ir fotografavau. Juk per vizualumą gali išspręsti tai, ko galbūt nesugebi įteigti per aktorius. Tai va, yra toks terminas ir greičiausiai aš esu „eismo reguliuotojas“. Esi eismo reguliuotojas, bet visi galvoja, kad tu režisierius.