Apdovanojimai garaže

Tikriausiai jau pabodo, kad kalbant apie kūrybą vis paminimas Jūsų amžius. Vis dėlto negaliu nepaklausti – ką Jums reiškia tuzinas arba velnio tuzinas?

Kartais prisimeni tą velnio tuziną ir lėktuve atsisėdęs į tryliktą vietą apsidairai. Arba kino teatre per savo filmo premjerą atsisėdęs į tryliktą kėdę bandai persėsti į keturioliktą. Tikrini likimą ir džiaugiesi, kad nieko neįvyko, kad tai tik fantomas ar miražas. Skaičius trylika kartais būna ir laimingas, vienaip ar kitaip visi esame pasmerkti kažkokiems likimo išbandymams.

Pradėjau nuo to, nes Jūsų naujas filmas „Sinefilija“ yra kaip tik tuzinas, jei skaičiuotume filmus, sukurtus nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Na, jei įtrauktume ir televizinius filmus, būtų galima sakyti, jog ta riba jau peršokta. Iš tiesų, įdomu tai, kad po Nepriklausomybės tapote dar produktyvesniu kino kūrėju, kitaip nei dauguma Jūsų kartos režisierių. Vis dėlto, ar lietuviško kino kontekste nesijaučiate kiek atribotas nuo tų, kurie debiutavo po 1990-ųjų, tuo labiau nuo dabartinės jaunosios kartos?

Ačiū Dievui, kad ta riba peršokta. Dėl atribojimo tai ir taip, ir ne. Na, aš jau beveik dvidešimt metų dėstau akademijoj tiems, kurie debiutuoja ir daro pirmus filmus, esu su jais bendravęs ir daugelį likimų pats nusprendžiau. Visgi tie žmonės man yra, sakykim, ir konkurentai, ir savotiškai kaip viena režisierė yra pasakiusi: „Bet mes gi jūsų vaikai.“ Gerai, sakau, jūs mano vaikai, bet kai mes atsistojam prie lovio, kur kino centre dalinami pinigai, dažnai įvyksta kažkokios metamorfozės. Tai va, štai čia aš galbūt ir nesijaučiu tokiu „žmogumi iš praeities“. Nors paskutiniame filme daug ženklų apie dinozaurišką buvimą. Vienas iš Nacionalinių kino apdovanojimų žiuri narių man pasakė, kodėl už filmą „Kita tylos pusė“ nieko negavome. Esą tai senas kinas, jis jau nebepriklauso mūsų mentalitetui. Vieną dieną viską nubraukiau, su žmona Janina Lapinskaite supakavom visus apdovanojimus į dėžę, išvežėm į garažą ir daugiau prie tų daiktų prisiliesti nenorime, nors ten yra gana rimtų apdovanojimų. Anksčiau sėdėdavai kino salėje ir drebančia širdimi laukdavai, kada pasirodys tavo pavardė, kada būsi pastebėtas ar apdovanotas. Dabar mano santykis su tomis visomis vadinamomis šventėmis, konkursais pasikeitė, man visa tai jau nebeįdomu.

Manau, kad su paskutiniu filmu „Sinefilija“ ir kitoks supratimas. Norėjosi viską pakeisti, norėjosi jaunos kūrybinės grupės. Su pavydu žiūrėdavau į studentų darbus, į operatorių laisvą kamerą, neatsakingą judėjimą, į logikos nebuvimą ir galvojau, kodėl negalėčiau eiti šituo keliu, atrodo visai įdomu. Supratau viena, galiu, sakykim, pasirinkti gerą literatūrą, gerus aktorius, išstumdyti mizanscenas, sukurti pakankamai gerą filmą, kurį žiūrės mano kartos žiūrovai ir sakys: va, mes į šio režisieriaus filmus visada eisim, mes žinom, ką ten rasim, mums tai yra įdomu ir artima. Taip aš galiu dauginti iki begalybės, bet pačiam jau nebeįdomu. Mano idealas Béla Tarras vieną dieną pareiškė – „viskas, aš jau viską pasakiau“. Jis buvo net jaunesnis už mane, bet sukūrė „Turino arklį“ ir tuo baigė. Kita vertus, yra ir Woody Allenas, Clintas Eastwoodas, daugybė režisierių, kurie puikiausiai dar nejaučia amžiaus ir kuria. Suprantu, kad savotiškai esu paskutinis kartos, dar užgriebusios sovietinius laikus, režisierius, bet visąlaik buvau laisvas. Atsisakydavau darbų, kurie man gal būtų garantavę statusą toje sistemoje. Rasdavau priežastį atsisakyti netgi rizikuodamas savo karjera. Man padėjo literatūra.

Naujajame Jūsų filme destrukcija tampa vienu ryškiausių motyvų. Galima teigti, ji veikia keliais sluoksniais: kaip kino iliuzijos griovimas – metakinas, kaip vidinių veikėjų pasaulių ir nuoseklios naracijos suardymas. Beje, „Sinefilija“, kaip ir dauguma ankstesnių Jūsų filmų, sukurta remiantis literatūra, tai ar laikote save labiau literatūros griovėju, ar jos perkūrėju?

Na, griovėjas labai žiaurus žodis. Garsus rusų režisierius Aleksejus Germanas yra gražiai pasakęs, kad režisieriaus misija – ne iliustruoti spalvotais paveikslėliais literatūrinį žodį, o kurti sau artimą pasaulį tos literatūros pagrindu. Čia, aišku, daug visokių niuansų. Jeigu aš, pavyzdžiui, nuspręsiu, kad vietoj Anos Kareninos finale po traukiniu puls koks Kareninas, koks kitas personažas, niekas nesupras. Yra klasikiniai kūriniai, kurių geriau neliesti. Taip atsitiko su „Dievų mišku“. Iki šiol gailiuosi, kad neturėjau laiko ar autoriaus, kuris man būtų padėjęs. Buvo mintis sukurti filmą nuo tos vietos, kur Sruoga baigė savo romaną, bandžiau tekstą paversti vaizdu. Tačiau to padaryti nepavyko, turbūt ši knyga nėra ta, kuri lengvai ekranizuojama, o gal ir išvis neekranizuojama. Mėgstu autorių novelistiką, ką nors paimu iš vienos novelės ir suvedu su kita. Labai gražiai yra pasakęs Leonardas Gutauskas apie „Vilko dantų karolius“, kai jo paklausė, koks bus tas filmas pagal jo knygą. Jis atsakė, kad tai žino tik Puipa ir Dievas. Man patiko jo frazė. Aš, žinoma, naudojausi jo vizualiniais aprašymais, literatūriniais siužeto dalykais, bet kūriau savo pasaulį.

Nieko negaliu su savimi padaryti, kartais nejauku prieš patį rašytoją, norintį man padėti, kartu rašyti scenarijų. Bėda, kad nežinau, ką jam pasakyti, ko iš jo prašyti, nes tik pats žinau, ko noriu iš jo kūrybos. Juk ir daugybė kritikų apie mano stilistiką yra sakę, kad net imdamasis Franzo Kafkos „Proceso“ sukursiu savo „Procesą“. Išties pačiam įdomu, kaip gimė šio vieno man brangiausių filmų idėja. Perskaičiau, kad Franzas Kafka dirbo draudimo kompanijoje, bylinėjosi su darbdaviais, kurių darbininkai susižeisdavo ar įvykdavo koks nelaimingas atsitikimas. Jis yra pasakęs, kad nelaimės įvyksta vien dėl to, jog tie žmonės laisvadieniais geria, paskui eina žiūrėti visokių nesąmonių, visokių filmų. Pagalvojau, o kokius filmus galėjo matyti Kafka, miręs 1924 metais. Jis galėjo matyti Charlie Chaplino, Haroldo Lloydo filmus... Ir man staiga gimė mintis, kad jo personažas Jozefas K. turi būti sinefilas. Jis vaikšto į kino teatrą, žiūri filmus, ir tame kino teatre jį nužudo. Staiga man tapo aišku, ką aš darau ir koks tai bus filmas. Taigi toks tas mano santykis su literatūra.