Apie besąlygišką meilę
Kalbamės su režisieriumi Andriumi Blaževičiumi
Kalbamės su režisieriumi Andriumi Blaževičiumi
Kai pirmąkart Jus kalbinau, kalbėjote apie palankesnes galimybes debiutuojantiems režisieriams pradėti, įsteigus Lietuvos kino centrą. Nuo Jūsų pirmojo filmo sukūrimo praėjo penkeri metai. Ar antrojo filmo kūrybos ir gamybos aplinkybės buvo lengvesnės, ar sunkesnės?
Buvo lengviau: po pirmojo filmo pasitikėjimas yra didesnis, tad ir biudžetą pavyko gauti didesnį. Kuriant pirmą filmą egzistuoja tam tikros lubos, nors, kaip debiutiniam filmui, manau, jos visai neblogos. Pasisekė, kad filmavimai vyko dar iki karantino, o po to – jau atskira ir nelabai maloni tema. Mūsų koprodiuseriai buvo čekai: garsą ir vaizdą planavome suvesti Čekijoj. Ir tuomet buvo įvestas karantinas... Viskas labai nusikėlė ir nežinojome, kada išvis baigsime filmą.
Spaudoje rašyta, kad „Bėgikės“ pasaulinė premjera virtualiai įvyko vienoje iš Kanų kino festivalio programų, didžiajame ekrane jis parodytas tarptautiniame Karlovi Varų kino festivalyje, o netrukus filmas pasieks ir Lietuvos kino teatrus. Ar manote, kad laikas nacionalinei premjerai yra tinkamas? Kuo „Bėgikė“, Jūsų nuomone, turėtų patraukti žiūrovus?
Parodymas Kanų programoje buvo susijęs su industrijos reikalais, bet premjera įvyko Karlovi Varų festivalyje. Buvome atrinkti į „East of the West“ programą, sulaukėme gerų recenzijų.
Tiesą pasakius, jau neįsivaizduoju, ko galima tikėtis, nes viskas, ką žinojome iki kovido, nebegalioja. Kas tikrai nuspėjama – žiūrovų nebus labai daug. Net lietuviškos komedijos, kurioms yra suplanuota po 200 000 žiūrovų, surenka tik 30 ar 40 tūkst. Nieko negali žinoti, gal ir vėl kino teatrai bus uždaryti. Parodyti filmą žiūrovams be galo svarbu, tad, aišku, norime, kad ateitų kuo daugiau žmonių, bet daugelis tiesiog neina į kiną. Nenorėčiau užsiimti reklama, bet vienas tikrai geras dalykas šitame filme – labai gerai vaidinantys aktoriai.
Iš tiesų, psichologinių, juo labiau veiksmo trilerių lietuvių kine nėra daug. Scenarijų rašėte kartu su ankstesniojo filmo bendrakūrėjomis Tekle ir Marija Kavtaradzėmis. Nuo ko prasidėjo šio filmo užuomazgos? Taip pat įdomu, kodėl nusprendėte pakeisti filmo pavadinimą ir vietoje „Paralyžiaus“ pavadinote „Bėgike“?
Viskas prasidėjo panašiai kaip ir su „Šventuoju“. Sugalvojau trumpą siužetą, aišku, kalbu supaprastindamas, pristačiau Teklei ir Marijai, jos susidomėjo, tada pradėjome dirbti kartu. Beje, jau nuo pat pradžių žinojau, kad pavadinimas bus kitoks. Pavyzdžiui, „Šventasis“ iš pradžių turėjo vadintis „Krize“, o trumpametražis „Dešimt priežasčių“ – „Vytas“. Tiesiog darbinis pavadinimas yra viena, o kai atsiranda filmas, supranti, kad reikia kito. Ir, aišku, manau, kad pavadinimas „Paralyžius“ galėtų suklaidinti, nes filmas, nors yra psichologinė drama su trilerio užuomazgomis, turi vieną privalumą – jį gana lengva žiūrėti. Tad išgąsdinti žiūrovą pavadinimu būtų nesąžininga.
„Bėgikėje“ Jūs akivaizdžiai pinate sąsajas su savo pirmuoju filmu, tarsi kuriate „Šventojo“ istorijos tęsinį, kuriame Vytas tampa antraplaniu veikėju, skatinančiu veikti naują protagonistę Mariją. Jūsų filmai siejasi ir tematiškai: tai meilės, santykių krizės ir psichologinio nestabilumo tyrinėjimai, neištikimybės, kapitalizmo bei laisvės troškimo motyvai. Kodėl sumanėte tęsti istoriją?
Man atrodo, filmai vis tiek yra labai skirtingi. Bet kažkur esu paminėjęs, kad visąlaik mačiau tuos du filmus kaip diptiką. Vienas yra apie meilę ir krizę, o kitas – apie meilę ir laisvę. Bent taip įsivardijau pats. Nors, žinoma, iš pradžių norėjau sukurti visiškai priešingą filmą. Turiu omeny spalvų gamą, kitokį protagonistą ir ritmą. Nuotaika, nepaisant ritmo, spalvų, vis dėlto yra gimininga. Kuo, net nežinau kaip suformuluoti, bet gal ir gerai – tada būtų neįdomu. Tiesiog visąlaik maniau, kad meilėje egzistuoja dvi pusės. Iš pradžių personažas vėl turėjo būti vyras. Tas pats Vytas. Man lengviau įsivaizduoti personažą vyrą, bet kodėl negalėtų būti moteris? Vienoje televizijos laidoje, kur prie apskrito stalo kalbasi režisieriai ir aktoriai, jei neklystu, Cate Blanchett, pasakodama apie savo patirtis skaitant scenarijus, pasakė, esą užtenka pakeisti vardą, pavyzdžiui, Džoną į Džein, ir aktorius laisvai suvaidintų abu. Protagonisto vyro pakeitimas moterimi įvyko labai natūraliai.
Ar tai, kad prieš režisūrą studijavote bei buvote susidomėjęs istorija ir kultūros antropologija, skatina kine nagrinėti visuomenės gyvenimą tam tikru laikotarpiu, išgyvenant tam tikrą krizę? Kokias šiuolaikines problemas siekėte perteikti „Bėgikėje“?
Nemanau, kad ankstesnės studijos daro man įtaką. Tiesiog visada įsivaizdavau, kas būtų, jei egzistuotų paraleliniai pasauliai ir jei Vytas būtų gimęs visai kitam mieste, kitais metais, būtų truputį jaunesnis ir galėtų būti visai kitas žmogus... Ir jeigu dar kursiu kiną, tai greičiausiai visa mano filmografija vienaip ar kitaip suksis apie Vytą. Kartu sąmoningai norėjau pabėgti nuo pirmojo filmo, ypač stilistiškai, nes pradėjo erzinti kritikų replikos, kad esu rumunas. Rumunų kino atstovas Lietuvoje. Manau, tai labai diletantiškas požiūris. Kodėl aš ne prancūzas, pavyzdžiui, jei jau taip norime klijuoti etiketes? Aišku, socialinės tematikos vis tiek neišvengėme, nes kalbame apie psichologinės sveikatos problemas, bet vėlgi, nemanau, kad filmas yra apie psichologinę visuomenės sveikatą. Viską galima pritempti, bet lygiai taip pat ir suabejoti. Kaip jaučiasi ir pati Marija. O nuolatinė baimės atmosfera Lietuvoje labai netiesiogiai siejasi su Marijos psichologine būsena.
Neseniai kelioms valandoms sutrikus socialiniams tinklams galutinai paaiškėjo, kad daugelis nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be socialinių medijų. Jūsų filme „Šventasis“ Vytas sako, kad „internete galima surast viską“, o ir su savo draugu jie ieško vyro, internetinėje erdvėje pasidalijusio vaizdo įrašu, kad prie daugiabučio sienos matė Jėzų Kristų. Naujame filme feisbukas pasitelkiamas dingusio psichozės ištikto mylimojo paieškoms. Tačiau abiejuose filmuose veikėjus socialiniai tinklai galiausiai paveikia neigiamai. Kaip internetinė erdvė tapo Jūsų tiriamų problemų kine dalimi?
Internetinė erdvė atsirado labai natūraliai, juk mes visi gyvename su telefonais rankose. Sakyčiau, net labai intensyviai. Anksčiau, neturėdamas ką veikti, galėjai tiesiog sėdėti ir žiūrėti sau į tolį, jei nesi namie ar šalia neturi knygos. O socialiniai tinklai „Bėgikėje“ buvo svarbūs kalbant apie laisvės temą ir kas yra toji laisvė pagrindinei veikėjai Marijai. Kas yra ta asmeninė laisvė, kai myli, bet kenti, kur yra ribos? Kas yra laisvė, kai esi kūne, kuris pradeda lūžinėti? Kas yra laisvė, kai visąlaik esi už ką nors atsakingas? Visi šie klausimai filme natūraliai pinasi. Tokia yra šiuolaikinė realybė: gyvename toje internetinėje erdvėje ir esame nuo jos labai priklausomi. Pavyzdžiui, Marija labai bijo kažką parašyti apie Vytą feisbuke, nenori jam pakenkti, bet kartu bijo, kad ir jos įvaizdis nebūtų sumenkintas. Baimės tema taip pat atsiremia į laisvės temą.
Jūsų filmuose svarbią vietą užima provincijos, miesto ir miegamųjų rajonų vaizdai. „Bėgikėje“ veiksmas vyksta Vilniuje, tačiau miestas neužgožia veikėjų, atvirkščiai, jo vietos fiksuojamos tik prabėgant. Vis dėlto tvarkomos, renovuojamos miesto teritorijos keliose scenose gana ryškios. Ar filmuodami stengėtės užfiksuoti dabartinį Vilnių? Galbūt filmo įgyvendinimui ieškojote kokių specifinių vietų?
Tiesą sakant, norėjau parodyti platesnį vaizdą. „Šventojo“ veiksmas vyko provincijoje, mažame neįvardytame miestelyje. O „Bėgikėje“ man norėjosi Vilniaus. Bet juk Vilnius – ne tik atvirukas su senamiesčiu. Filme nefiksuojamos miesto panoramos, bendri vaizdai, kokie buvo „Šventajame“, nes tuomet norėjome parodyti, kaip stipriai provincija veikia Vytą. O „Bėgikėje“ miestas turi visai kitokį poveikį, jis nėra toks gniuždantis. Kiekviena užfiksuota vieta turi prasmę. Tai miškas, kuriuo ji bėga, ar upė, per kurią perbrenda... Senamiestis, kuriame gyveno kartų kartos, ir senų mūrų fone – besikeikianti tatuiruota mergina.
Žurnalo „Variety“ apžvalgoje kino kritikė Jessica Kiang „Bėgikę“ antraštėje įvardija taip: „Panikos priepuolį primenanti drama apie kitokią meilę bėgomis“. Autorė pabrėžia, kad daugumoje trilerių veikėjai bėga gelbėdami savo gyvybę ir tik retais atvejais veikėjas tą daro aukodamasis dėl kito. Kodėl pasirinkote antrąją priežastį?
Pasikartosiu, kad seniai norėjau padaryti filmą apie laisvę, kaip aš ją suprantu, kas ji man yra. Kine labai svarbu siužetas: negirdėtas, bent kažkiek originalus. Taip atsitiko, kad kai kurie gyvenimo įvykiai man tokį siužetą pamėtėjo. Supratau, kad būtent taip galima kalbėti apie meilę. Man atrodo, kad tai labai moderni meilės istorija. Meilė nėra plepalai, tai yra veiksmas. Ir tai tapo raktiniu žodžiu, kai ėmiau galvoti, kaip tą meilę reikia parodyti, lygiagrečiai vystant laisvės temą. Supratau, kad tai turi būti konkretus veiksmas. Marija turi veikti...
Žiūrėdama Jūsų filmą prisiminiau vokiečių režisieriaus Tomo Tykwerio juostą „Bėk, Lola, bėk“ („Lola Rennt“, 1998). Tam tikra prasme siužeto vystymas, iš dalies stilistika bei pagrindinės veikėjos energija, akcentuojama raudona spalva, atrodo atpažįstami. Gal šis filmas įkvėpė Jus ir scenaristes?
Visiškai ne. Šį filmą mačiau dar būdamas paauglys ir nelabai ką prisimenu Pirmiausia kuriant „Bėgikę“ atsirado siužetas, o raudoną spalvą labai mėgstu, juo labiau kad norėjau atsisakyti savo paskutinių dviejų filmų pilkų ir tamsiai mėlynų atspalvių gamos. Pamaniau, kad žmonės gali lyginti, bet iš naujo filmo nežiūrėjau.
„Bėk, Lola, bėk“ – labai postmodernus filmas, ten beveik viskas yra netikra, jokio santykio su realizmu. Įtaka nebent galima pavadinti bandymą kuo labiau nuo šio filmo atsiriboti. Na va, buvau rumunas, dabar vadins „bėk, Lola, bėk“.
Esate sakęs, kad „Šventojo“ scenarijų rašėte jau žinodamas, kad pagrindinį veikėją Vytą vaidins Marius Repšys. Ar Marijos vaidmuo taip pat buvo iš anksto patikėtas aktorei Žygimantei Elenai Jakštaitei?
Turėjo vaidinti kita aktorė, bet galiausiai teko daryti aktorių atranką ir labai džiaugiamės, kad būtent Žygimantė vaidina šį personažą. Man atrodo, filmas dėl to tik išlošė. Jis labai emocionalus, o tas emocijas Žygimantė suvaidino nuostabiai. Žinoma, džiaugiuosi ir didžiuojuosi visais: ir Laima Akstinaite, ir Marium Repšiu, ir Valentinu Krulikovskiu, ir Viktorija Kuodyte. Žygimantė prisijungė, kai jau buvo aišku, kad protagonistė bus ribinė, prieštaringa. Žygimantei iš pradžių kilo klausimų, kodėl Marija taip bendrauja su drauge, kodėl ji tokia pikta, atžagari, nors žmonės nori jai padėti. Man viskas atrodė labai aišku, bet mes šimtu procentų ir nesusikalbėjome. Turbūt mūsų prigimtis skirtinga: jai atrodė, kad negalima taip bendrauti su tau padedančiais žmonėmis, o man – kad su žmonėmis galima bendrauti visaip. Kitas įdomus dalykas, kurį pastebėjau Karlovi Varų festivalyje, kad žmonėms į vakarus nuo Lenkijos sunku suprasti, kodėl ji bėga paskui mylimą žmogų, kodėl bando jam padėti, nors filme akivaizdu, kad jai gresia pavojus. Tada pamaniau, kad jie kažkaip kitaip mato meilę, galbūt saugiau, ne taip emociškai, nes jos veiksmus traktavo kaip persistengimą.
Spaudoje skelbta, kad į Jakštaitę atkreipė dėmesį tarptautinis tinklas „European Film Promotion“, ji buvo atrinkta į programą „European Shooting Stars“, į kurią šiemet pakviesta dešimt naujai atrastų talentų. Marijos vaidmuo Jūsų filme yra pirmas aktorės pagrindinis vaidmuo kine. Ar galima tikėtis, kad ji, kaip ir Marius Repšys, taps Jūsų filmų pagrindine aktore?
Kiek žinau, Lietuvoje ji jau yra atrinkta keletui pagrindinių vaidmenų. Tikiuosi, kad karjera jai klostysis gerai, nes, manau, ji jau įrodė, kad gali vaidinti kine. O dėl mano filmų – nežinau, bus matyti. Priklauso nuo idėjų. Vizijas pasiliksiu paslapty.
Kokių reakcijų sulaukėte dėl finalinių scenų, ypač tos, kurioje įvyksta auginta kulminacija?
Galiu pasidalyti tik tuo, ką mačiau Karlovi Varų festivalyje. Daug žmonių verkė, tikrai. Net nesitikėjau, kad taip bus; mano ankstesni filmai nesukelia tokių emocijų. Manau, kad vieni tos scenos nekęs, kitiems ji labai patiks. Kad ji padalys žmones į dvi stovyklas. Vieni manys, kad tai nesąmonė, o kitiems tai bus meilės apoteozė. Man pačiam tai ir yra meilė, arba kaip aš ją įsivaizduoju.
