Dirbti kartu

Pokalbis su kino prodiusere Klementina Remeikaite

Prodiuserė Klementina Remeikaitė ir režisierius Laurynas Bareiša
Prodiuserė Klementina Remeikaitė ir režisierius Laurynas Bareiša

78-ajame Venecijos kino festivalyje režisieriaus Lauryno Bareišos debiutinis ilgametražis filmas „Piligrimai“ pripažintas geriausiu filmu „Orizzonti“ („Horizontai“) programoje. Tai vienas didžiausių įvertinimų Lietuvos kino istorijoje. Apie lietuviškų filmų pristatymą užsienyje, prodiuserio svarbą, naująją Lietuvos kino kartą kalbamės su „Piligrimų“ prodiusere – Klementina Remeikaite. Tai pirmasis ilgametražis filmas jos biografijoje, kurioje jau dešimt trumpametražių filmų, apkeliavusių tarptautinius Berlyno, Lokarno, Venecijos, San Sebastiano kino festivalius.

Kaip prasidėjo tavo kelias į kiną?

Jis buvo gana ilgas. Kiti dar mokykloje pajunta norą sieti savo gyvenimą su kinu, o man reikėjo pagalvoti. Baigusi mokyklą įstojau į Mykolo Romerio universitetą studijuoti socialinį darbą, tačiau supratau, kad ši specialybė ne man. Pradėjusi labiau domėtis kinu, galiausiai pasirinkau kino studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Mokėmės daug bendrų dalykų, kultūros politikos, trūko dėstytojų, kurie išsamiau atskleistų prodiuserio vaidmenį, tad nebuvo iki galo aišku, ką darau. Paraleliai mokėsi režisierių (Marijos Kavtaradzės, Kamilės Milašiūtės, Roberto Neveckos) ir operatorių (Lauryno Bareišos, Vytauto Katkaus) kursas. Trečiame kurse dar nebuvau pasirinkusi režisierių, su kuriais dirbčiau. Buvo likę tik Laurynas ir Marija. Dirbti kartu pradėjome atsitiktinai, bet dirbame iki šiol, o ilgas kelias į prodiusavimą tik leido labiau subręsti.

 

Tad kokie tavo prodiusuojamų filmų pasirinkimo kriterijai?

Akademijoje užsimezgusi bičiulystė tęsiasi. Žinoma, atsiradus patirčiai ir įvertinimams, dirbti kartu pasisiūlo ir kiti. Pirmiausia man svarbu sužinoti, kaip žmonės mąsto, kokia jų pasaulėžiūra, vertybės. Kaip režisieriai supranta filmo gamybos procesą, ne tik pasakojamą istoriją. Su Laurynu mus sieja bendras požiūris į kūrimo procesą, kūrybinę grupę, pagarba vienas kitam. Tai palengvina tarpusavio supratimą, tuomet filmą kurti lengviau. Šiuo metu dirbu ir su režisieriumi, scenaristu Titu Lauciumi. Vasarą nufilmavome jo pirmąjį ilgametražį filmą. Su Titu esame draugai, susipažinome akademijoje, todėl ir klausimas, kas prodiusuos filmą, neiškilo. Filmo kūrimo procesas – įsipareigojimas keleriems metams, tad negali dirbti su bet kuo. Svarbiausia vertybė – pagarba žmogui. Filmo kūrimui, kaip ir gyvenimui, svarbus žmonių suderinamumas.

 

Su Laurynu Bareiša įkūrėte ir filmų gamybos kompaniją „Afterschool“. Papasakok plačiau apie jūsų duetą.

Bendras požiūris, panašios vertybės ir patirtys suvedė nuolatiniam bendradarbiavimui. Kinas į mūsų abiejų gyvenimą neatėjo iš karto. Buvome tame pačiame lygyje, kartu klydome ir mokėmės. Baigę studijas galvojome, ką veikti toliau.

Nusprendėme įsteigti savo įmonę ir kurti filmus nepriklausomai. Pradėjome nuo studentiškų, trumpametražių filmų, o toliau viskas vystėsi savaime. Taip galiausiai atsidūrėme ten, kur esame. Kai daugelis bendrakursių ėjo užsidirbti pinigų į reklamą, aš galvojau: „Užsidirbsiu vėliau, dabar reikia kurti filmus.“

 

Tavo prodiusavimo biografijoje išties nemažai trumpametražių filmų,
o su kokiais iššūkiais susidūrei prodiusuodama savo pirmąjį ilgametražį filmą?

Kai Marija Kavtaradzė filmavo savo debiutinį filmą „Išgyventi vasarą“, teko prie jo prisidėti. Laurynas šiame filme dirbo operatoriumi, o aš kartu su Marija Razgute koprodiusavau. Daugiausia dirbau filmavimo aikštelėje, o Marija rūpinosi bendrais filmavimo reikalais. Būtent iš jos labai daug išmokau, pamačiau, kaip kuriamas pilno metražo filmas. Yra daugiau pamainų, procesas ilgesnis, didesni biudžetas ir komanda, tačiau esminių skirtumų nepamačiau. Galbūt dėl to, kad visą laiką dirbame su ta pačia kūrybine grupe, pradedant dailininkais, gamybos vadovais, baigiant techniniais darbuotojais. Pradėjome nuo trumpo metražo ir iki šiol dirbame kartu. Tai suteikia saugumo, pasitikėjimo, užtikrintumo.

 

Kaip atrodo pasiruošimas projektui? Koks prodiuserio vaidmuo skirtinguose filmo kūrimo etapuose?

Daugiausia darbo yra scenarijaus vystymo etape, parengiamajame filmavimo darbe ir jam pasibaigus. Vyksta finansavimo paieškos, svarbu patekti į scenarijaus vystymo ir projektų pristatymo dirbtuves, tai padeda prisistatyti užsienio industrijai. Su „Piligrimais“ dalyvavome „Torino FeatureLab“ – vienoje stipriausių scenarijaus vystymo ir filmo gamybos dirbtuvių, į kurias Lietuva buvo atrinkta pirmą kartą. Šiame etape esu linkusi suteikti visišką laisvę scenaristui ar režisieriui, nes tai yra jų istorija ir pozicija. Tačiau susipažįstu su scenarijumi iš gamybinės pusės, tariamės, dalinuosi savo nuomone, tenka daryti kompromisus, kurie svarbūs filmui. Būti filmavimo aikštelėje man taip pat svarbu, nors ir neprivaloma, tai padeda kitaip pažvelgti į kino kūrimo procesą. Esi stebėtoja, matai, kurie kadrai ir kiek laiko yra filmuojami, o tai leidžia padaryti montavimui svarbias išvadas. Aikštelėje galiu ir kavos panešioti, juk kuriame tą patį filmą, todėl visų darbai vienodai reikšmingi. Baigiamųjų filmo darbų etape taip pat ieškome galimybės dalyvauti įvairiose dirbtuvėse, kuriose gali susirasti pardavimų agentą, festivalių, platintojų. Prodiuseris visuomet laviruoja tarp kelių projektų. Kai „Piligrimai“ buvo baigiamųjų darbų etape, Tito Lauciaus filmas – parengiamajame. Su juo dalyvavome festivalio „Cottbus“ filmų projektų pristatyme „cocoPITCH“, kur laimėjome geriausio pristatymo apdovanojimą. Susilaukėme nemažai dėmesio, dalyvavome susitikimuose su industrijos atstovais. Būtent ten ir susipažinome su Venecijos kino festivalio programos sudarytoju, kuriam pasiūliau pasižiūrėti „Piligrimus“.

 

Koks buvo „Piligrimų“ kūrimo procesas?

Iš Lietuvos kino centro gavome finansavimą parengiamiesiems filmo darbams. Šiame etape pinigai skiriami scenarijaus rašymui, aktorių atrankai, filmavimo vietų paieškoms. Taip pat daugelis kūrėjų nufilmuoja anonsą, kuris į filmą neįeina, tačiau prideda vizualumo teikiant paraišką filmo gamybai. Laurynas pasiūlė šias lėšas skirti trumpametražio filmo kūrimui. Taip nufilmavome filmą „Atkūrimas“, tapusį savotiška „Piligrimų“ priešistore. Vienas iš veikėjų žiūri įrašą, kuriame nusikaltėlis pasakoja apie jo brolio nužudymą. „Atkūrimą“ nufilmavome vos per pusantros pamainos, jo premjera įvyko tarptautiniame Berlyno kino festivalyje, Laurynui tai padėjo neprarasti pulso ir suteikė daugiau pasitikėjimo savimi.

 

„Piligrimų“ filmavimas buvo netradicinis, nes įvykius fiksavome chronologiškai. Personažai atvažiuoja į miestelį ir vaikšto įvykdyto nusikaltimo vietomis, žvelgia iš nusikaltėlio perspektyvos. Gamybine prasme tai labai brangus sprendimas, nes negali grįžti perfilmuoti tose pačiose vietose, įkainiai didesni. Kadangi filmavome Karmėlavoje, iš kurios kilęs Laurynas, žmonės mus priėmė draugiškai. Pats filmas tapo piligrimyste, o miestelio vietos – filmo personažais, tad chronologiškas filmavimas atrodė natūralus. Kiekvienas projektas turi savo gamybos būdą, kurį atradus filmavimas vyksta sklandžiai. Čia atsiskleidžia keistoka prodiuserio kūrybos pusė.

 

Kino kūrimas – ilgas, atsidavimo reikalaujantis procesas. Kaip nepristigti tos motyvacijos ir ką darai, kai ateina krizė?

Kuriant pirmuosius trumpametražius galvodavau, kad kiekvienas filmas – paskutinis. Tačiau su kiekvienu filmu išmoksti kažko naujo, žinai, kokių klaidų nekartosi. Nesibaigiantis tobulėjimo procesas, pilnas naujų iššūkių, motyvuoja labiausiai. Šiuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstau filmo gamybą paskutinio kurso režisieriams, operatoriams ir garso režisieriams. Režisieriai ketvirtakursiai, o prodiuseriai – antrakursiai, todėl režisierių lūkesčiai, susiję su jaunaisiais prodiuseriais, dar nežinančiais, ko iš jų reikalaujama, itin dideli. Nesusikalbėjimas, komunikacijos stoka netgi pastūmėja žmones mesti studijas. Tai rodo, kaip sunku dirbti esant skirtinguose taškuose. Tai galioja ir filmo kūrimo procese. Man įdomu tai, kad kiekvienas projektas reikalauja kitokio požiūrio – surinkti žmones, kurie kartu gyventų mėnesį ar būtų motyvuoti dirbti vien dėl idėjos. Kaip prodiuserė stengiuosi, kad kiekvieną kartą viskas būtų tik lengviau.

 

Filmui „Piligrimai“ laimėjus „Liūtą“ Venecijos kino festivalyje, atsidūrėt žiniasklaidos ir kino gerbėjų dėmesio centre, sulaukėte palaikymo iš kolegų. Ką reiškia šis pelnytas apdovanojimas filmui ir tau?

Su Laurynu turime gana prastą bruožą – nemokame apie save kalbėti, garsiai džiaugtis. Atrodo, kad nuveikta daug darbų ir jie patys kalba už save. Tačiau paskleisti žinią, išeiti iš kino industrijos burbulo tikrai svarbu. Dėmesys, kurį gavome po apdovanojimo, palengvino šį procesą, o žmonės sužinojo apie mūsų darbus. Laikome šį apdovanojimą viso Lietuvos kino laimėjimu. Kai filmo pardavimo agentas atsiuntė „Forbes“ sąrašą su Venecijos kino festivalio nugalėtojais, kuriame įrašyta: „Piligrimai“, Lietuva“, vis dar negalėjau patikėti. Tikiu, kad šis apdovanojimas padės labiau pasitikėti jaunąja kino karta ir debiutiniais filmais – tai mūsų visų laimėjimas.

 

Ne paslaptis, kad lietuviški filmai kuriami su ribotu biudžetu. Kaip tai veikia darbą? Ar daro įtakos tam, kad Lietuvos vardas ne visuomet atsiduria užsienio kino industrijos akiratyje?

„Liūto“ apdovanojimas Venecijoje puikiai įrodė, kad filmo kokybė priklauso ne nuo biudžeto. Žinoma, kiekvienas finansinis kompromisas yra skaudus. Tačiau panašu, kad būtent debiutantų – Andriaus Blaževičiaus, Karolio Kaupinio, Marijos Kavtaradzės – filmai šiuo metu labiausiai supažindina su Lietuvos kinu. Manau, kad kiekvienas toks laimėjimas prisidės prie geresnių finansavimo sąlygų. Norėtųsi, kad būtų paremta daugiau debiutinių filmų, kurių dabar per metus paremiama vos vienas ar du. Tačiau Lietuva, lyginant su panašaus dydžio Latvija ar Estija, turi puikias kūrybos galimybes. Finansuojama net 90 proc. viso filmo biudžeto, taikoma 30 proc. mokestinė lengvata. Matome, kad į Lietuvą atvykstama kurti vis daugiau užsienio projektų, o jų autoriai pasitiki lietuvių profesionalais ir paslaugų kokybe. Žinoma, ribotas debiutinio filmo biudžetas įstato į rėmus, tačiau iššūkiai ir kompromisai padeda suprasti savo galimybes.

 

Kur slypi „Piligrimų“ sėkmė?

Vertinimo komisijos pirmininkė, režisierė Jasmila Žbanić, režisavusi filmą „Quo Vadis, Aida?“, po apdovanojimų ceremonijos pasveikino su laimėjimu, pasidalijo savo mintimis. „Piligrimai“, pasak jos, atrodo labai paprastas, nesudėtingai pagamintas detektyvinis-psichologinis filmas. Tačiau iš detektyvinių filmų žiūrovas dažnai tikisi kažko ypatingo – specialiųjų efektų, kaskadininkų. Jai atrodė neįtikėtina, kad toks paprastas filmas gali sukelti tokias stiprias emocijas – ne viskas yra parodoma, tačiau perteikiama visai kitu būdu, per jausmą. Manau, kad tas paprastumas komisiją labiausiai ir papirko.

 

Pastaruoju metu esame linkę sakyti, kad į kino industriją atėjo nauja Lietuvos kino karta. Kokia ji?

Jaunoji karta pasižymi drąsa, plačiu mąstymu, veržlumu. Mes su Laurynu neturime taisyklių rinkinio, kaip reikia daryti filmą. Kalbi apie tai, kas nuoširdžiai rūpi, ką tikrai išgyveni, o ne perskaitai knygose. Kai rodai tai, kas asmeniškai svarbu, jautru, viskas tampa gerokai nuoširdžiau. Akademijoje susibūrė tarsi maža bendruomenė, kur mokėmės vieni iš kitų. Vieni kitiems perdavėme estafetę – vieni pas kitus dirbo, pateko į festivalius, o kažkas ir laimėjo, pamatėme, kad viskas neapsiriboja vien Lietuva. Toji bendrystė, dalijimasis patirtimi labai padeda. Iš vyresniosios kino kartos taip pat mokomės, jie įkvepia savo darbais, yra mūsų autoritetai. Smagu matyti šį pokytį ir progresą, ir visa tai – tik pradžia.

 

Ar „Piligrimuose“ plėtojamos temos tau artimos?

Tokių patirčių, kai reikėtų susitaikyti su patirtomis traumomis ar netektimi, neturėjau. Tačiau supratau, kaip dažnai nepastebime žmonių, kurie tai išgyvena. Labai svarbu tai pamatyti, kelti klausimus, apmąstyti. Lauryno filmų idėjos dažnai ateina iš socialinių, žiniasklaidoje aktualių, kriminalinių temų, kurios viešoje erdvėje matomos vos kelias dienas. Toks žmonių požiūris ir susidomėjimas labai įdomus – jie dvi dienas būna baisiai pikti, komentuoja, o tuomet pamiršta, gyvena toliau. Tačiau žmonės, susidūrę su tuo tiesiogiai, šiose situacijose pasilieka. Tai nėra tik akimirka. Žmonės gyvena miesteliuose, kuriuose įvyko tragiškos istorijos, ir nieko negali padaryti, tik susigyventi. Šis filmas išties daugialypis, jame gausu įvairių temų, tad kiekvienas atras kažką sau. Jis teikia vilties ir tikrai nėra liūdnas, tamsus lietuviškas filmas. Labai tikiuosi, kad išsivaduosime nuo šių stereotipinių epitetų apie lietuvių kiną.

 

Kokia „Piligrimų“ kelionė dar iki premjeros Lietuvoje?

Filmas tęs kelionę tarptautiniuose festivaliuose. Lietuvoje „Piligrimus“ tikimės parodyti kitų metų pradžioje. Dažnai po nacionalinių ar tarptautinių apdovanojimų filmui skiriama daug dėmesio, tačiau žmonės jo nėra matę. Todėl filmą norėjome parodyti iškart po Venecijos, tačiau nebuvome tikri dėl pandeminės situacijos, kino teatrų lankomumo ir susidariusio lietuviškų filmų premjerų „kamščio“.

 

Prodiuserio profesija vis labiau matoma, reprezentuojama viešumoje. Dėmesio skiriama ir kūrybinei grupei, ne tik filmo režisieriui. Ar pastebėjai tokį pokytį?

Taip, pastebiu ir nustembu, kai norima pakalbinti prodiuserį. Požiūris, kad režisierius yra svarbiausias asmuo, buvo įsitvirtinęs mokantis akademijoje. Ir pati to nekvestionuodavau. Tačiau smagu, kad požiūris keičiasi ir įvertinama prodiuserio svarba, be jo filmo sumanymas paprasčiausiai nebūtų įgyvendintas. Prodiuseris nėra tik pagalbininkas, jis ir bendrakūrėjas, suburiantis komandą, prižiūrintis ir prisiimantis atsakomybę už didelį biudžetą. Tai tokia pati rizika kaip ir režisieriaus, rizikuojančio savo idėja ir reputacija.