Gyvenimo paradas

 

Esi minėjęs, kad renki įvairias keistas istorijas iš laikraščių. Regis, tokia žinutė pasitarnavo tavo trumpametražiam filmui „Gyvatė“. Ar taip atradai temą ir ilgametražiam debiutui?

Ne. Anksčiau rinkdavau. Mus LMTA to išmokė dėstytojas Raimondas Paškevičius. Kai neturi temų, geriausia vartyti dienraščius. O „Parado“ sumanymas atsirado tada, kai mano mama pasakė, jog skiriasi su tėčiu, nors jie išsiskyrę jau daugiau nei 25 metus. Klausiau, tai kaipgi čia yra? Mama atsakė, kad dabar per Bažnytinį teismą, apie kurį ji irgi anksčiau nežinojo. Papasakojo, kad buvo pas kunigus teisėjus. Tikras šokas. Tėtis man nieko nesakė, tačiau aš jį išklausinėjau. Tad viskas prasidėjo nuo pokalbių su tėvais, o po to pradėjau domėtis smulkiau. Pats ėjau į teismą.

 

Ar lengvai įsileido?

Delsiau iki paskutinės akimirkos, bet žinojau, kad būtinai reikia eiti. Kadangi rėmiausi tik savo tėvų pasakojimais, turėjau sužinoti, kaip yra iš tikrųjų. Parašiau į tribunolo elektroninį paštą ir nusiunčiau pirmąjį scenarijaus variantą bei klausimus apie teismą. Jie maloniai atrašė, kad turės laiko mane priimti. Kai nuvykau, mane priėmė kunigas teisėjas. Jis labai greitai, gal per 15 minučių, viską susakė: čia ne taip, o štai taip gali būti, tas gal ir nelabai, bet iš esmės nemeluoji. O baigdamas pasakė, kad filmas nėra antikrikščioniškas, tarsi davė leidimą. Ne visos Bažnyčios vardu, bet sakė, kad jos neįžeisiu.

 

Filme Miglė pildo anketą tribunolui, kurioje atsako į įvairius klausimus, susijusius su santuokiniu gyvenimu. Ar tokia anketa yra?

Taip, tokioje anketoje reikia atsakyti į Bažnytinio teismo pateiktus klausimus. Jie gana abstraktūs, todėl priklauso nuo žmogaus, kiek jis nori pasakyti.

 

Rasa Samuolytė vaidino tavo ankstesniame trumpametražiame filme „Šeima“. Ar ėmęs kurti „Paradą“ jau žinojai, kad ji atliks pagrindinį vaidmenį, ar galvojai ir apie kitas aktores?

Iškart žinojau, kad vaidmenį rašysiu Rasai. Atsitiktinai susitikome Šiaurės miestely. Ji buvo su mama, o aš gėriau kavą. Keista vieta susitikimui. Tada jai pasakiau: man atrodo, aš tau rašau filmą. O ji atsakė: man atrodo, aš sutiksiu. Ar kažkaip panašiai. Kitiems aktoriams vyko atranka. Iškart lengviau rašyti scenarijų, kai matai akyse žmogų.

 

Jau „Šeimoje“ buvo scena su daugeliu aktorių. „Parade“ jų irgi netrūksta. Atsiranda ir vaikų. Kaip sekėsi viską suvaldyti kino aikštelėje?

Man patinka, kai vaidina aktorių ansambliai. „Parade“ jų net norėtųsi daugiau. Filmuodamas „Šeimą“ jau išmokau kai kurias pamokas. Atsirado daugiau pasitikėjimo, ypač scenose, kur aktoriai kalbasi sėdėdami prie stalo. Jau žinojau ne tik kaip jas nufilmuoti, bet ir kaip iškadruoti. Su vaikais ir gyvūnais buvo sunkiausia. Tai neprognozuojama ir daug kas priklauso nuo sėkmės. Prisideda ir tai, kad turi tik vieną pamainą, pradeda lyti, aktoriai sušalę. Aišku, tai tik pasiteisinimai. Manau, kad viskas pavyko. Bet daugiausiai malonumo suteikė scenos, kuriose dirbo profesionalūs aktoriai. Tada tiesiog turi laiko pasigilinti įniuansus.

 

Rasos Samuolytės vaidinama Miglė yra vaikų orkestro dirigentė. Ar tai tikras orkestras?

Turiu padėkoti aktorių atrankos režisierėms Marijai Kavtaradzei ir Ugnei Šiaučiūnaitei. Jos surado orkestrą. Tai buvo didelis galvos skausmas. Kadangi pats groju, man labai nepatinka, kai žiūrėdamas filmą matai, kad iš tikrųjų negrojama. Todėl norėjosi tikro orkestro. Tai pučiamųjų instrumentų orkestras „DoMiNo“, jo vadovas Mindaugas Rarivanas. Dėl karantino beveik 90 procentų vaikų buvo negroję gyvame koncerte. Jie tiesiog repetavo naują programą. Manau, tai mus išgelbėjo. Filme Justino Važnevičiaus sukurti ir aranžuoti orkestro kūriniai yra gana sudėtingi, todėl vaikams per trumpą laiką buvo sunku juos išmokti. Pasakėme, grokit, stenkitės, bet nebūtinai viskas turi būti kokybiška. Kai groji triūba ir nepataikai, visi žino, koks būna juokingas garsas. Bijojau, kad jie pradės juoktis. Kai pradėjome filmuoti, jie buvo tiesiog nuostabūs. Jie visiškai vaidino save. Nors net negaliu pasakyti, vaidino ar ne. Net nenoriu žinoti.

 

Miglės vadovaujamas orkestras ruošiasi paradui, kur bus pagerbtas kažkoks Andžejus Mlockis. Ar tai išgalvotas žmogus?

Ne, tai tikras asmuo. Norėjau surasti tokį, kuriam nebūtų prasmės rengti parado. Gal tik man taip atrodo, bet kartais per šventes nelabai žinai, kam jos skirtos, kokius žmones ir kodėl svarbu pagerbti. Man atrodė, kad reikia tikro nežinomo asmens. Mano tėtis baigė istoriją. Paskambinau jam ir paklausiau, gal žino kokį nors sparnuotą husarą, ką nors panašaus. Jis paprašė savaitės, nuėjo į archyvą ir jame rado Andžejų Mlockį. Apie jį buvo parašyta tik keli sakiniai: buvo karininkas, karšto būdo, labai geras karys. Ir viskas. To vardo archyvuose užteko. Žinome Steponą Batorą, bet nežinome ryškių, garsesnių asmenybių, susijusių su sparnuotais husarais. Todėl ir norėjosi surasti tokį, apie kurį nesame girdėję.

 

Ilgainiui filme keičiasi intonacija. Istorija prasideda labiau kaip komedija, baigiasi kaip drama. Ar toks ir buvo sumanymas?

Taip. Kai kalbame apie nostalgiją, prisimename tik gerus dalykus. Viskas labai linksma, vyksta žaidimai. Bet po vakarėlio, kaip žinai, būna pagirios. Norėjosi, kad žaidimas baigtųsi. Nežinau, ar filme pasikeičia žanras, bet pati istorija kiek surimtėja. Man atrodė, kad to reikia, kaip ir pačios pagrindinės veikėjos kelionei.

 

Kaip filmui rinkaisi muziką? Labiausiai man įstrigo scena, kurioje skamba Vytauto Kernagio „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“.

Tema pasiūlė. Labai norėjau nostalgijos jausmo. Atsimenu iš vaikystės, ko tėvai tuomet klausėsi. Senos dainos suvienija. Norėjau dainos, kurią visi galėtų dainuoti. Tačiau vieniems gal tai nostalgija, o kitiems tiesiog balius. Ir kitos dainos atsirado todėl, kad norėjosi gero, bet ne banalaus jausmo, kuris būtų ironiškas. Norėjosi kažkiek paslėpti, kad veikėjai meluoja, kad daro nesąmones.

 

Pagrindiniai veikėjai, priversti aplinkybių, turi peržiūrėti filmuotą savo vestuvių medžiagą. Žvelgiant į ją, galima pagalvoti, kad ji tikrai nufilmuota 10-ajame dešimtmetyje. Matėme, kaip su tikra archyvine medžiaga vaidybiniame kine dirbo Dovilė Šarutytė. Ar norėjai sukurti panašų efektą? Suklaidinti žiūrovą?

Norėjosi padaryti kuo tiksliau, realistiškiau. Filmavome su VHS kamera ir pasikvietėm visus gimines. Buvo ir mano diedukas, pusbroliai, broliai. Surengėm vakarėlį ir parinkom dokumentinį filmavimo būdą. Buvo ką tik pasibaigęs karantinas, visi buvo išsiilgę koncertų. Grojo grupė ir mums nieko nereikėjo daryti. Operatorius Laurynas Bareiša tiesiog vaikščiojo tarp šokančiųjų. Gal dėl to ta medžiaga taip atrodo, smagu ją žiūrėti.

 

Humorą visi supranta skirtingai. Filmo premjera įvyko Taline. Ar buvo baimės, kad užsienio žiūrovai gali nesuprasti lietuviško humoro?

„Pasiklydę vertime“ jausmas visada lieka. Taline iš vienos frazės juokėsi tik mūsiškiai, kita buvo juokinga visiems. Juokingesnė pirmoji, kurioje yra žodžių žaismas. Kurdamas filmą per daug apie tai negalvojau. Tiesiog rašiau scenarijų taip, kaip, man atrodo, žmonės kalba. Kalba man labai svarbus dalykas. Tikriausiai prie to ir praleidau daugiausiai laiko.