Festivalis bendruomenei

Kaip prasidėjo „Kreivės“?

Augustas Čičelis: Viskas prasidėjo nuo LGBT+ festivalio „Kitoks kinas“. Tačiau norėjome paliesti daugiau kultūros sričių, ne tik kiną. Netenkino ir pavadinimas.

 

Laura Varžgalytė: „Kitokiame kine“ mes apšilome. Supratę, kad nebūsime konkurentai, nusprendėme daryti kažką savo.

 

A. Č.: Mums buvo svarbu rengti festivalį sau, kaip saviraiškos formą. Nebandant kam nors įtikti.

 

L. V.: Nekūrėme produkto pardavimui, nesiekėme pelnyti publikos. Galvojome apie save ir sau artimą auditoriją.

 

A. Č.: Pradžioje labai palaikė didelis susidomėjimas ir alkis. Kai pradėjome rengti festivalį, nebuvo tiek renginių, festivalių. Gerai prisimenu, kaip rugsėjo mėnesį klijuodavom plakatus. Labai mažai kas vykdavo, beveik nieko. Po kelerių metų nebegalėjome įtalpinti plakato tarp kitų. Renginių taip padaugėjo, kad netgi iškilo klausimai, kur mūsų vieta ir ar apskritai mūsų dar reikia? Kur esame? Kaip neištirpti sraute?

 

Kodėl „Kreivės“?

A. Č.: Laikui bėgant daug kas įgyja papildomų reikšmių. Prieš dešimt metų būtume kalbėję kitaip. Man atrodo, „Kreivėse“ svarbus queer^[1] aspektas. Nors pačioje pradžioje, atrodo, tokios tiesioginės sąsajos nebuvo.

 

L. V.: Tik gal pats žodis „Kreivės“ neturi tos neigiamos konotacijos kaip queer. Neturi tos istorijos. Nors „kreivas“ ir lietuviškai nėra labai gerai.

 

A. Č: Esu girdėjęs komentarų: „Kodėl „Kreivės“, kodėl būtinai turi būti kreiva? Juk esame tokie pat žmonės, kaip visi kiti.“ Tačiau esmė ta, kad nieko blogo būti kreivam. Pavadinimas gana platus, neuždarantis durų. Leidžiantis kalbėti apie įvairias patirtis ir tapatybes.

 

Viktorija Kolbešnikova: Kai prisijungiau prie festivalio, man buvo aišku, kad jis apie queer. Labiausiai patinka, kad ne kreivė, o kreivės – daugiskaitinė forma. Kreivės gali būti įvairiausios...

 

Kaip per dešimtmetį keitėsi festivalis ir jūs patys?

A. Č.: Darant tai, kas įdomu, atsiranda kūrybos džiaugsmas. Iš pradžių atrodė, kad reikia daugiau ir plačiau. Antrasis ir trečiasis festivaliai buvo visiškai crazy. Rengėme ir kituose miestuose, ir skirtingose erdvėse. Renginiai dubliavosi ir visur nesuskubdavome. Po to praktiškai neturėjome finansavimo – surengėme labai mažą festivalį ir supratome, kad būtent to ir reikia. Kad kiekvienas komandos narys galėtų būti ten, kur nori, kad galėtume būti kartu vienoje vietoje. 2017 m. formatas buvo toks, kokio norime, kokį galime aprėpti.

 

2017 m. pervadinome „Kreives“ iš LGBT į queer festivalį. Galvojome apie tai ir anksčiau, bet manėme, kad nebus suprantama. Juk net LGBT buvo nelabai suprantama. 2017 m. žymi tokį atsigręžimą į save, nes jeigu mums suprantama, tikrai bus žmonių, kurie supras ar bus progos susipažinti. Aišku, gal kam nors reikia aiškesnio formato, tradicinių filmų su aiškiu naratyvu. Coming out, skausmo ar džiaugsmo istorijos. Tačiau mums pasirodė, kad daug LGBT+ kino jau yra kituose festivaliuose. Jeigu meinstryminis LGBT+ kinas atsiduria didžiuosiuose festivaliuose, tai gal galime paieškoti ko nors įdomesnio. Gal nesutrauks masių, nesirikiuos žmonės už durų. Tikriausiai neateis tiek žmonių, kiek į „Vadink mane savo vardu“, bet gal galime parodyti ką nors kitu kampu, įdomaus ir įsimenančio.

 

V. K.: Iš pradžių buvau žiūrovė. „Kreivės“ man buvo svarbus būdas atrasti žmones ir bendruomenę. Tam tikra prasme augau su festivaliu. Pamenu, pirmą kartą atvažiavau 2014 m., didelėm akim ir su kaunietiškais kompleksais. Vėliau lankiausi būdama Lietuvoj, nes studijavau užsienyje. „SapfoFest“[2], „Kreivės“, lyčių studijų vasaros mokykla Vilniuje tikrai padėjo pasirinkti lyčių studijas. Grįžusi galvojau, kaip galėčiau tęsti veiklą, Augustas pasiūlė daryti archyvą, kažkaip savaime prisidėjau ir prie festivalio organizavimo.

 

Norėjau paklausti apie egzistencines krizes. Ar esate jų patyrę?

A. Č.: Vienaip ar kitaip egzistencinė krizė ištinka kasmet. Buvo metų, kai apskritai galvojome, kiek dar galėsime tempti. Dešimt metų – nemažas laiko tarpas. Dabar į festivalį ateina žmonės, kurie prieš dešimt metų buvo ketvirtoje klasėje. Tačiau išlikti padeda nuolatinė transformacija, paieškos. Aišku, tai irgi sunku, juk paprasčiau veikti įprastais būdais. Jeigu pavyksta, naujovės leidžia judėti į priekį.

 

Tai kokie gi tie pokyčiai?

L. V.: Nuo plataus temų spektro pasukome prie labiau eksperimentinio kino, pakeitėme pavadinimą, susitraukė trukmė. Atsirado naujų dalykų, pavyzdžiui, skaitymai per festivalio uždarymą. Jie tapo privalomu momentu.

 

V. K.: Mums pasisekė, kad kovido metais nereikėjo pereiti į online. Man transformacija reiškia ir kažko pastovaus išlaikymą. Festivalis su tam tikrais apribojimais išliko kaip vieta, kurioje galima susitikti. Dar vieną transformaciją patyriau lankydamasi festivaliuose kitose šalyse ir pamačiusi, kad viską darome gerai. Nes progresyvesnėse šalyse festivaliai nėra įdomesni nei „Kreivės“.

 

L. V.: Tai pastebėjau Londono queer kino ir meno festivalyje „Fringe!“. Vartau jų programą ir matau, kad mes atsisakėme ir to, ir šito... O jie rodo! Taip pasijunti labiau užtikrinta ir net pagalvoji, kad gal kažkas geriau padaryta.

 

A. Č.: Daug dirbame su trumpametražių filmų programa. Skelbiame atvirus kvietimus, gauname nemažai filmų. Mums svarbu, kad konkursinė programa yra dėl kūrėjų, jų filmų pasiekiamumo. Aišku, neturime tinkamos filmų pateikimo sistemos, negalime išsipirkti platformų, kuriose būtų lengva ir paprasta teikti bei žiūrėti filmus, turime eikvoti kur kas daugiau jėgų jų ieškodami. Nėra labai prestižiška dalyvauti tokiame mažame festivalyje kaip mūsų, konkuruoti su dideliais festivaliais irgi nėra prasmės. Nebent taptume didesnio festivalio dalimi. Kaip Kyjivo „Sunny Bunny“, kuris buvo „Molodist“ festivalio dalis ir iki šiol priklauso nuo šio festivalio. Kai turi tokį užnugarį, gali, pavyzdžiui, formuoti programą imdamas filmus iš pagrindinio festivalio.

 

Užtat esate visiškai nepriklausomi.

A. Č.: Taip, tai pasirinkimas. Tačiau neturime lėšų nuolatiniams darbuotojams, kurie užsiimtų visų nemėgstama administracine veikla. Aišku, sukandę dantis dirbame. Paraiškas finansavimui reikia teikti iškart po festivalio. Bet kaip galime žinoti, kas bus kitame festivalyje po metų? Nebent rengtum labai specifinę retrospektyvinę programą. Jei taip nėra, iškyla daug klausimų. Ar socialinė vertė tolygi meninei vertei? Ta sankirta yra pilkoji zona. Neaišku, kaip bus, vienam vertintojui tai svarbu, o kitam ne. Nors man atrodo, kad socialiniai aspektai, visuomenei tampant sąmoningesnei, turėtų darytis vis svarbesni.

 

Tai kas užtikrina jūsų egzistenciją?

A. Č.: Keletą metų gauname finansavimą iš Lietuvos kino centro, tačiau jis nepastovus. Taip pat šiek tiek remia Vilniaus savivaldybė. Dar kartais ambasados, bet tai labai priklauso nuo filmų. Niekada iki galo neįgyvendiname to, ko norime. Paraiškose rašome apie New Queer Cinema, apskritai apie queer kino svarbą, paminime ir kūrėjus, tačiau galiausiai išeina šnipštas, nes gauname dvigubai mažiau nei prašome. Retrospektyvos ypač brangios, reikalauja daug darbo, reikia gauti teises, kurios dažniausiai priklauso didelėms kompanijoms, „Sony“ ar „Pathé“, – jos net neatsakinėja. Tada kaskart turime derintis prie aplinkybių. Rengiame tęstinį festivalį, bet LKC jo nelaiko tęstiniu. Teikiame kiekvienais metais paraiškas ir nežinome, ką naujo įrašyti. Nors kokybė turėtų būti vertinama atsižvelgiant į ankstesnius festivalius.

 

L. V.: Norint gauti finansavimą iš socialinių fondų, reikia išryškinti socialinius aspektus. Kad galėtum parodyti filmą, reikia rengti diskusijas, užsiimti kita socialine veikla.

 

A. Č.: Keletą metų gavome paramos iš Europos ekonominės erdvės programos, bet festivalis gali būti tik maža tokio projekto dalis. Reikia kitokio formato socialinės veiklos... Mes niekada to nevengėme, queer archyvas, konsultavimas, psichologinė parama atsirado iš vidinio poreikio. Bet, panašu, vien to nepakanka, reikia kažką „pridurti“, ir taip tampi finansavimo įkaitu...

 

Kokį atbalsį jaučiate iš kino bendruomenės? O gal tai jums nėra aktualu?

A. Č.: Būna visaip. Su „Meno aviliu“ mūsų santykiai labai geri, ir dėl tarpusavio supratimo, ir dėl požiūrio. Kalbant apie kitus... Kartais tenka patirti tam tikrą nevisavertiškumo jausmą, nes dažniausiai mums primetamos sąlygos. Jaučiamės neįvertinti ir dėl nepakankamai žinomo turinio, bet tai juk sąmoningas mūsų sprendimas. Pavyzdžiui, kai rodėme Rainerį Wernerį Fassbinderį, sulaukdavome komentarų, kokia gera programa. O jei turi daug nežinomų vardų, nepažįstamų veidų, tai jau...

 

V. K.: Kaune tikra tragedija, nes visur kišasi savivaldybė. Buvo sunku susitarti su „Romuva“, mus traktavo kaip vaikų darželį, negalėjo net plakato pakabinti.

 

Ar seniai festivalis vyksta ir Kaune?

V. K.: Festivalis su visa programa, atidarymu, vakarėliu ir skaitymais Kaune vyko pastaruosius dvejus metus. Tik socialinis centras „Emma“ ir Kauno menininkų namai yra draugiškos erdvės, nors savivaldybės įstaigos sulaukia nuolatinio spaudimo iš viršaus, net skambučių, kas čia per renginys. Kaune „Kreivės“ vis dar andergraundas.

 

Apie kitus miestus net nerealu pagalvoti?

A. Č.: Buvome porą kartų Klaipėdoje. Mūsų tikslas – festivalis bendruomenei ir su bendruomene. Šviečiamoji veikla gali būti tik papildantis veiksnys. Esame nemažai dirbę su LGBT+ artimaisiais, tada rengėme labiau šviečiamojo pobūdžio peržiūras. Bet jei nėra iniciatyvios bendruomenės, kuri prisidėtų prie organizavimo, nematome tikslo kur nors važiuoti.

 

Pristatykite savo komandos narius. Kiek žmonių šiuo metu rengia festivalį?

A. Č.: Šiuo metu esame septyniese. Branduolys buvo Laura, Justinas Šuliokas, Justina Puzinaitė ir aš. Vėliausiai prisijungė Antonas Karyukas, ukrainiečių kilmės menininkas, Viktorija ir Marija Martinaitytė, mūsų plunksnos žmogus.

 

L. V.: Esu atsakinga už „Kreivių“ žurnalą, bet tai kiek atskiras dalykas, nebūtinai susijęs su festivalio data. Pavyzdžiui, vieną iš numerių sudarė „SapfoFest“ – visas turinys, kuravimas. Vis labiau linkstu į žurnalo rengimą, bet šiaip darau viską, ko reikia.

 

A. Č.: Iš esmės visi darome viską, jei reikia.

 

Kaip renkatės filmus ir sudarote programą?

V. K.: Svarbu skirtingos patirtys, tapatybės, kad nedominuotų vyrų kinas, kurio yra daugiausia.

 

A. Č.: Neimame filmų tik dėl temos, bandome derinti įvairias patirtis su filmų menine verte. Neimame filmų vien dėl kūrėjų palaikymo. Nors, aišku, filmai daugmaž atitinka mūsų skonį. Ir nebūtinai visada sutariame.

 

V. K.: Mums svarbu, ir iš kur tie filmai, pavyzdžiui, iš posocialistinio regiono. Dažnai atsisakome filmų su atvira homofobija – realybė ir taip žiauri, tad norime suteikti malonesnių patirčių, kad nereikėtų iš filmo išeiti su kartėliu. Taip pat svarbu ir temų įvairovė, o ne vien tapatybės tema.

 

A. Č.: Arba neįprastas formatas, kad tai nebūtų tradiciniai filmai, pavyzdžiui, „kalbančių galvų“ dokumentika. Žinome, kad jei atrinksime standartinį „gėjišką“ filmą, tikrai ateis daug žmonių. Bet ieškome ko nors įdomesnio. Bandome rasti tam tikrą balansą, nors, pavyzdžiui, gauname įdomaus videomeno.

 

Kas yra queer kinas ir kultūra apskritai?

A. Č.: Kreivas kinas remiasi New Queer Cinema. Tai kinas kaip pareiškimas, kurį sunku kategorizuoti. Tai nėra konformistinis, atsiprašantis kinas ar tiesiog bandymas integruotis į visuomenę. Ne. Mums svarbu parodyti, kad galima įgyti jėgos paraštėse, taip pat atsiimti praeitį. Kuriame festivalį kaip kūrinį ir mažai galvojame, kokį tai turės poveikį visuomenei. Rašydami socialinius projektus, turime įtraukti poveikį visuomenės nuomonei. Bet mums tai nėra svarbu, norime padėti įsigalinti bendruomenei.

 

V. K.: Kalbant apie visuomenę – nėra nesvarbu. Gal kaip tik kartais norisi konflikto, konfrontacijos. Kartais kaip tik norisi tėkšti: mes tokie, ir ką mums padarysite? Pavyzdžiui,  prisimenant Kauną, kai darėme festivalio atidarymą „Romuvoje“.

 

A. Č.: Taip, „Romuvą“ pasirinkome dėl to, kad tai savivaldybės įstaiga, o savivaldybė prieš. Gerai, tada darykime atidarymą „Romuvoje“. Ir dar LGBT+ vėliavas išsikabinkime. Per simboliką mes taip pat įsigaliname. Pavyzdžiui, 2021 metų festivalio simbolis buvo čiulpinukas gaidelis. Tame yra įvairių prasmių. 2022 metais buvo avietė ir agrastas. Tai žaidimas.

 

L. V.: Mes išdrąsėjome, tai taip pat transformacija. Anksčiau vizualinėje komunikacijoje buvo tik rankytės ir visokios šriftinės kompozicijos. Tai susiję su augimu, vidiniu saugumu.

 

Kaip queer kultūra reiškiasi Lietuvoje?

A. Č.: Labai daug įvyko per pastaruosius dešimt metų. Atvirumo prasme. Tuomet atrodė, kad tik nedaugelis kalba nuo savęs, pirmu asmeniu. Nebent aktyvistai. Dabar nemažai žmonių jau gali kalbėti atviriau ir kuria queer tematika.

 

L. V.: Manau, kad menininkai dažnai išreiškia tai, kas greitai taps meinstrymu, o meno lauke įsitvirtina queer tematika...

 

A. Č.: Taip pat ir kine, gauname vis daugiau trumpametražių filmų, kurie yra baigiamieji Lietuvos studentų darbai. Anksčiau buvo tik vienas režisierius, dabar situacija, atrodo, keičiasi.

 

L. V.: Kai prieš dešimt metų Laima Kreivytė kuravo parodą „Nuo sutemų iki aušros. 20 LGBT laisvės metų Lietuvoje“, teko rinktis vis tuos pačius menininkus arba darbus, kuriuos galima interpretuoti kaip queer. Dabar būtų daug paprasčiau.

 

Jūs dar turite ir archyvą...

A. Č.: Esame „išgirstì“ erdvėje. Prieš keletą metų pradėjome queer archyvą, jį kuruojame su Viktorija. Pavyzdžiui, ankstesnis „Kreivių“ žurnalo numeris buvo skirtas archyvui. Festivalio programoje taip pat bandome įtraukti atminties temą įvairiais aspektais. Surengti retrospektyvą arba kalbėti apie atmintį, kaip ji formuojasi. Net tapo įdomiau kalbėti ne apie šiuolaikinį kiną, o apie senesnius filmus ar juos jungti tematiškai.

 

V. K.: Suskaitmeninome „Naglį“, „Amsterdamą“. Publikuojame interviu. Archyvo forma keičiasi, tai gali būti ir parodos, performansai. Norėdami pakalbėti apie atmintį, sugalvojame formą. Pavyzdžiui, darėme interviu „Queer pandemijos patirtys“, kaip žmonės išgyveno kovido laikotarpį. Lietuvos queer istorija dar neparašyta, yra tik užuomazgos. Tad mūsų tikslas yra paskatinti šio lauko tyrimus ir suaktualinti juos pačiai bendruomenei.

 

A. Č.: Darėme interviu su kitais archyvistais ir istorikais. Archyvas – tai didelė galimybė kalbėti.

 

V. K.: Jis gali veikti ir kaip nuoroda, pavyzdžiui, kad dabar vyksta Vėros Šleivytės paroda Nacionalinėje dailės galerijoje arba Virgilijaus Šontos paroda. Nukreipti, parodyti, o ne vien kaupti. Esame tarpininkai tarp bendruomenės ir tyrimų, parodų, kuriose kalbama apie atmintį.

 

Kuo „Kreivės“ išsiskiria iš kitų festivalių?

A. Č.: Iš esmės veikiame bendraminčių principu, festivalį matome kaip kolektyvinį kūrinį ir darome tai, kas mums svarbu.

 

V. K.: Man „Kreivės“ yra socialinė, susitikimų, bendruomenės erdvė. Eini žiūrėti ne tik filmų, bet ir pabūti kartu.

 

A. Č.: Dažnai kartojamas žodis „erdvė“ tapo kone banalybe. Bet „Kreivės“ iš tiesų yra socialinė-kultūrinė erdvė. Šie aspektai persipynę. Manau, tuo ir esame išskirtiniai.

 

Kaip manote, ar pavyko sukurti / suburti bendruomenę?

A. Č.: Ji keičiasi. Jauni žmonės ateina ir išeina. Yra mažiau prisirišimo nei anksčiau. Kai kurie žmonės lieka. Manau, LGBT+ bendruomenės kontekste „Kreivės“ – svarbus reiškinys. Nėra daug renginių, kurie būtų matomi, turėtų kokį nors statusą. Aišku, kam nors gal atrodo, kad esame aprūpinti, turime daug resursų. Nors tie resursai dažniausiai žmogiškieji.

 

Kaip įsivaizduojate festivalį po 5–10 metų?

A. Č.: Sunku pasakyti. Festivalis keičiasi ir tikriausiai keisis toliau. Prisitaikant prie kintančių komandos ir apskritai žiūrovų poreikių. Galėtų būti visiškai kitas formatas. Bandome organizuoti renginius visus metus. Nežinau, ar queer festivalis turi būti koncentruotas. Ar jis gali būti kaip intervencijos? Tai svarbus klausimas. Matau festivalį kaip kintantį dalyką. Išdrąsėjus ateina daugiau idėjų.

 

Ko sau palinkėtumėte? Daugiau drąsos?

L. V.: Taip, ir didesnio atsipalaidavimo.

 

Kalbėjosi Ilona Vitkauskaitė