Atminties medžioklė su varovais

 

 

Ar ilgai truko „Mamutų medžioklės“ atsiradimas? 

Visą gyvenimą ir dar septynerius metus. Užaugau su pasakojimais apie Jono Jurašo spektaklius. Labiausiai įstrigusi legenda, kurią girdėjau iš savo tėčio aktoriaus Česlovo Stonio, buvo apie „Mamutų medžioklę“. Spektaklis, sarkastiškai vaizdavęs režimą, po visų trukdymų galiausiai buvo pastatytas, vėliau uždraustas, o tada slapta nufilmuotas. Aišku, vaizduotę audrino pasakojimas, kad susukta kino juosta buvo paslėpta tuščiuose vyno buteliuose. Viena legenda bylojo, kad jie kažkur užkasti, kita – kad butelius išsidalijo saugoti režisieriui ištikimi trupės žmonės. Man buvo įdomu, kodėl per penkiasdešimt metų niekam nepavyko rasti dingusios juostos.

 

Labai gerai atsimenu, kada legenda virto kino sumanymu. Visi pasakojo apie dingusią juostą, o apie patį filmavimą – ne. Pradėjau domėtis, kas galėjo spektaklį filmuoti. Abejojau, ar tuo pasirūpino pati trupė. Juk tada retas turėjo ir asmeninę kamerą. Nufilmuoti spektaklį reikia ir įgūdžių. Netrukus sužinojau, kas iš profesionalių operatorių tą naktį galėjo būti teatre. Paskambinusi vienam iš jų paklausiau, ar gali būti, kad jam teko slapta filmuoti „Mamutų medžioklę“? Ir išgirdau atsakymą: „Aiste, tai ne telefoninis pokalbis“. Atsimenu net vietą kambaryje, kur tuo metu prisėdau. Po penkiasdešimties metų kažko negalima atskleisti telefonu! Ir sau nusišypsojau – juk tai kinas.

 

 

Iš pradžių filmą į priekį veda detektyvinė intriga. Vėliau „medžioklės plotai“ išsiplečia. Kaip keitėsi filmo sumanymas?

Pradžioje norėjosi susekti istorijos liniją. Ji intriguojanti ir paini. Tai, kas vyko prieš mano akis: žmonių pasakojimai, atsivėrimai, nutylėjimai, bandymai raustis sandėliukuose, rūsiuose, bibliotekų ar teatro archyvuose, ieškant senų ričių su pamirštais ir neskaitmenintais įrašais – visa tai buvo maži kinematografiniai stebuklai.

 

Į juostos paieškas įtraukiau begalę žmonių: istorikus, kurie padėjo nepasimesti KGB archyvuose, teatrologus, aktorius, to laiko liudininkus, kurie dalijosi įvairiausiomis versijomis. Kartais neįtikėtinai įdomiomis, bet klaidingomis. Tikrindama visas „dvylika kėdžių“ gana greitai supratau, kad legenda apie sukarpytą ir vyno buteliuose suslėptą juostą – tik gražus padavimas, kad būsiu radusi antrąjį šios istorijos dugną, apie ką Jurašas neįtarė. Klausimus, kur galėtų būti dingusia laikoma juosta, keitė nauji. Gal daugelį metų jos ieškota visai ne ten? O kas, jei kažkam buvo naudinga juostos nerasti? Ar jos buvimo vieta atskleistų ilgus metus saugotą paslaptį?

 

Detektyvinė filmo linija leido atlikti laikmečio pjūvį ir atverti platesnius horizontus nei vieno spektaklio istorija. Pamažu keitėsi ir filmo vektorius. Jurašo kelionė paskui dingusią kino juostą tapo kelione į save – atsiskleidė skausminga akistata su laiku. Ir ne tik pagrindiniam herojui teko atsakyti į klausimą, ar kadaise padaryti pasirinkimai vis dar atrodo teisingi.

 

 

Ar nepalietė ši tema ir asmeniškai, bandant suprasti ne tik žinomo režisieriaus, bet ir Jūsų tėvo, glaudžiai susijusio su šia istorija, pasirinkimus?

Filmuodama nebuvau apie tai susimąsčiusi. Bet garsiai tai įvardijo brolis, pirmasis pažiūrėjęs filmą: kad aš, bandydama suprasti Jurašo likimą, bandau suprasti ir mūsų tėčio pasirinkimus, jo, kaip kūrėjo, pasipriešinusio sistemai, likimo dramatizmą. Ir jis teisus. Jurašo išvarymas – vienas skaudžiausių Lietuvos teatro istorijos puslapių, o mums tai šeimos drama ir legenda.

 

 

Kaip visos tos žmogiškos dramos, padaryti pasirinkimai atrodo iš laiko perspektyvos?

Menininkų pasirinkimus, matyt, galima vertinti tik įsigilinus į istorinį kontekstą. Norėjau, kad žiūrovas nuo pirmos sekundės įsitrauktų į kino juostos paieškas ir taptų sąjungininku, norinčiu ne ką nors nuteisti, bet perprasti vieną įdomiausių Lietuvos teatro paslapčių.

 

Man pačiai buvo įdomu pažvelgti į tą sudėtingą istorinį laiką, pareikalavusį iš menininkų kartais pasiaukojimo ir drąsos, o neretai ir prisitaikymo, norint toliau kurti. Vaikštant praėjusio amžiaus teatro istorijos užkulisiais, man atrodo, galima rasti atsakymų į svarbius klausimus. Ką reiškė būti kūrėju nelaisvės sąlygomis? Ar turėtų sąskaitas su savo sąžine dabar suvesti tie, kurie padorumą buvo iškeitę į galimybę tiesiog netrukdomai dirbti? Noriu palikti galimybę į tai atsakyti žiūrovui.

 

 

Kaip į filmo kūrimą pažiūrėjo pats Jurašas? Kaip sekėsi su juo bendrauti?

Pirmą kartą jį sutikau prieš gerus dešimt metų. Važiuodama pas jį į Merkinę daryti interviu, nežinojau, ar jis žino, kieno dukra esu. Atvažiavus jis pirmiausia nusivedė prie klojimo, atkėlė sunkias duris: viduje kabojo milžiniškas Dievo Motinos paveikslas – spektakliui „Barbora Radvilaitė“ Janinos Malinauskaitės sukurta Aušros Vartų paveikslo kopija. Ta pati, kurios Jurašas, apgavęs cenzorius, nenuleido per generalinę repeticiją, bet nuleido per premjerą, skambant Giedriaus Kuprevičiaus muzikai ir giesmei „Pašlovinkim meilę, pagarbinkim mielaširdingumą“. Po tokio epilogo spektaklis buvo uždraustas, o režisierius išvarytas iš teatro ir Lietuvos. Mano tėtis spektaklyje vaidino Juokdarį, į kurio lūpas Juozas Grušas, tarsi žinodamas, kas įvyks Kauno dramos teatre, įdėjo tokį tekstą: „Nebūkit, broliai, juokdariai, kada pasauly blogis viešpatauja.“ Kitą dieną po Jurašo išvarymo tėtis padavė pareiškimą išeiti iš teatro. Kaip pats sakė – nusiėmė juokdario kepurę su gaidžio skiautere ir išėjo iš scenos ir teatro. Likti nebematė prasmės. Tada buvo išleistas įsakymas nepriimti Česlovo Stonio į jokį kitą teatrą. Jurašas apkabino mane per pečius ir pasakė: „Žinojau, kad tau bus jautru. Mums šitas paveikslas daug reiškia.“ Tokia buvo mūsų bendravimo pradžia.

 

Jau vėliau įsišnekėjome apie dingusią „Mamutų medžioklės“ juostą. Paaiškėjo, kad jis visus tuos metus jos ieškojo, bet ji prapuolusi kaip į vandenį. Tada pagalvojau, kad labai keista – kiek žmonių slapta visą naktį filmavo spektaklį ir visa ši rizika baigėsi tuo, kad juosta tiesiog ėmė ir dingo? Kai grįžau pas Jurašą su filmo idėja, jau žinojau šiek tiek daugiau nei jis.

 

 

Ar Jurašas jau matė Jūsų filmą?

Jurašas prisileido mus labai arti. Fantastiškos operatorės Kristinos Sereikaitės dėka pavyko užfiksuoti labai jautrias jo gyvenimo scenas. Stengiausi suprasti jo likimo dramatizmą. Ir tą dariau su didele meile ir pagarba jam. Bet, žinoma, jaudinausi, kaip jis tai priims. Filme palikau scenas, kurios leidžia pažvelgti į viešumoje egzistuojančios legendos naratyvą iš kitos perspektyvos. Ir tai gana skausminga. Labai apsidžiaugiau gavusi iš jo gražų laišką po peržiūros.

 

 

Kaip sekėsi bendrauti su kitais filmo dalyviais? Grįžti į praeitį nėra lengva.

Visi žmonės, kuriuos filmavau, ir patekę, ir nepatekę į filmą – be galo ryškios, legendinės asmenybės. Beveik visus pažinojau iki filmavimo. Išskyrus vieną. Pas antrąjį operatorių, kuris filmavo uždraustą spektaklį, važiavome nežinodami, ar tai tikrai tas žmogus. Su komanda kalbėjome, kad labai gali būti, jog prarasime pamainą, jei jis pasakys, kad pirmą kartą girdi apie „Mamutų medžioklę“. Akimirką, kai prasidėjus filmavimui ir man dar nepabaigus sakinio, kodėl čia atvažiavome, jis pertraukė, kad žino kodėl, stojo visiška tyla – visi sulaikė kvėpavimą. Tiek metų su kūrybine grupe braidant detektyvinės istorijos pėdsakais bet koks atrastas siūlo galas visiems suteikdavo daug džiaugsmo, o prodiuseriams vilties, kad vieną dieną baigsim savo medžioklę.

 

 

Kuriant šį filmą, matyt, susidūrėte su žmogaus atminties subjektyvumu, – kiekvienas pasakojo savo atsiminimų versiją.

Galimos „tiesos“ atkūrimo procesas buvo be galo įdomus. Bandėme įvairiausius būdus – kalbinti herojus po vieną, pažadinti kolektyvinę atmintį, atrakinti atsiminimus per šaltinius: laiškus, fotografijas, išlikusius garso įrašus. Bet kas kartą atrodydavo, kad bandymas priartėti prie tiesos dar labiau paklaidina tos istorijos labirintuose.

 

Vienu metu pasirodė, kad mane apsėdusi „Mamutų medžioklės“ legenda yra mano pačios lengvas pamišimas. Nes po pirmųjų susitikimų su trupės aktoriais, kurie neprisiminė, kad būtų dalyvavę spektaklio filmavime, pradėjau galvoti, jog galbūt visa ši dingusios juostos legenda yra mano pačios sufantazuota. Kaip tik tuo metu užėjau į vieną dailės galeriją, kur ant sienos išvydau dailininkės Aistės Kisarauskaitės darbą „Lapeliai“. Anotacijoje dailininkė pasakojo, kad šios litografijos buvo sukurtos pagal jos prisiminimus, kai jos tėvas, dailininkas Vincas Kisarauskas, grįžo iš Berlyno, kur lankėsi pas sveikstantį dailininką Algimantą Švėgždą. Jis rodė atsivežtus Švėgždos kūrinius ir pasakojo, kad po operacijos dailininkas, kęsdamas nuolatinį troškulį, vadavosi iš jo kurdamas grafiką – sudžiūvusius lapelius. „Susisukusių, rudos spalvos lapelių litografijos atspaudus puikiai pamenu. Tačiau kai 2011 m. pradėjau jų ieškoti, niekas tokių menininko kūrinių neprisiminė. Jų nebuvo nei Švėgždos retrospektyvoje, nei sūnaus Martyno kolekcijoje, dr. Jurgita Ludavičienė, tyrusi menininko palikimą Vokietijoje, taip pat nieko pasakyti negalėjo. Visai gali būti, kad tokie Švėgždos kūriniai niekada neegzistavo, tad man nieko neliko, kaip juos sukurt“, – rašė anotacijoje Kisarauskaitė. Perskaičiusi sustingau. Ir pagalvojau, kad labai gali būti, jog ir man nieko kito neliks, kaip tik pateisinti savo susikurtą legendą vizualizuojant ją kino pasakojime. Tačiau netrukus televizijos archyvuose radau prieš trisdešimt metų Jurašo duotą interviu vienam kultūros laidos žurnalistui. Interviu pabaigoje žurnalistas pasako žinantis labai įdomią istoriją, kad „Mamutų medžioklė“ buvo slapta nufilmuota, o juosta dingusi. Atsimenu, kelis kartus atsisukau tą vietą ir paskambinau broliui pasidžiaugti, kad neišsikrausčiau iš proto.

 

 

Atmintį tyrinėjate ne tik šiame filme, bet ir savo doktorantūros darbe „Laiko dramaturgija dokumentinio kino kūrimo procese“.

Laiko ir atminties temos labai susijusios. Filmuojant dažnai atrodydavo, kad praeitį herojų atmintis tarsi būtų padengusi šydu. Žmogaus sąmonė ne tik archyvuoja, bet ir trina prisiminimus, užmaršties skyles lopo kurdama neegzistuojančius prisiminimus, kurie dabartyje išnyra kaip nenuginčijama istorinė tiesa. Nesvarbu, kad visų skirtinga. Matyt, žmogaus sąmonė, bandydama atsikratyti to, kas sukelia nepasitenkinimą, linkusi falsifikuoti įvykius. Kino audinyje ta fantazminių elementų atmintis kartais iš tiesų atrodydavo praradusi ryšį su tikrove. Todėl tikrus atsiminimus, kuriuos laikas pakeitė fantazmais, pabandžiau kaip pabirusias detales surinkti ir sudėlioti į vientisą mozaiką.

 

 

Kaip sekėsi ieškoti archyvinės medžiagos? Su kokiais klodais susidūrėte?

Filmo kūrimo procese supratau, kad klausti, ar žmonės neturi archyvų, reikia du kartus. Kartais žmonės būna pamiršę, koks lobis dūla jų sandėliukuose ar po laiptais. Esu be galo dėkinga Marijai Vildžiūnienei, kuri tiesiogine to žodžio prasme iš po laiptų ištraukė dėžes su kino ritėmis ir leido suskaitmeninti jų su vyru 16 mm kamera nufilmuotus kadrus. Apskritai, ieškant archyvų šiam filmui nutiko daug neįtikėtinų dalykų. Tai, kad kažkada Kauno dramos teatre dirbęs garso režisierius perdavė išsaugotą 9 mm juostą su spektaklio garso įrašu iš filmavimo nakties, prilygo stebuklui. Pavyko rasti ir spektaklio nuotraukas, kurios, kaip paaiškėjo, buvo išmestos į šiukšlyną, ir tik smalsus praeivis, supratęs, kad tai greičiausiai kažkokio spektaklio archyvas, jas nunešė į teatrą. Atskiros istorijos verti archyvai Londone, į kuriuos patekau radusi drąsos parašyti garsaus disidentus ginančio žurnalo „Index on Censorship“ įkūrėjui Michaelui Scammellui. Džiaugiausi kaip vaikas, kad Niujorko literatūriniame ir akademiniame pasaulyje labai žinomas žmogus ne tik suvedė su Londono istorikais, bet ir sutiko pasidalyti prisiminimais, kaip Jurašo protesto laiškas per rankas pasiekė Londoną, kaip jie pasikabino jį redakcijoje ant sienos ir tai galbūt padėjo išsaugoti Jurašo gyvybę. Maskvą pasiekė žinia, kad laisvasis pasaulis žino lietuvių režisieriaus istoriją, ir susidoroti tyliai nebepavyks.

 

Nepasiklysti KGB archyvuose labiausiai padėjo istorikas Arvydas Anušauskas. Jis buvo vienas pirmųjų, kuriam papasakojau filmo sumanymą ir iš kurio sulaukiau be galo vertingų patarimų, kaip susigaudyti bylose, į ką būtina atkreipti dėmesį.

 

 

Ką ten radote?

Nenorėjau surengti raganų medžioklės. Leidžiu herojams kalbėti, o žiūrovams klausytis. Kad ši istorija paliesta saugumo čiuptuvų, pakankamai akivaizdu, bet filme labai svarbu išgirsti, ką pasakoja daugelį metų su KGB bylomis dirbantis istorikas. Jis daug ką paaiškina.

 

 

Į tuos archyvus einate su Aušra Marija Sluckaite-Jurašiene. Kaip ji sutiko ten apsilankyti?

Klausiau jų abiejų, ar norėtų pamatyti jiems užvestas bylas, su kuriomis ruošdamasi filmavimui buvau susipažinus. Jurašas sakė, kad nežino, ar verta. Aušra Sluckaitė sutiko su mumis nueiti. Ta scena archyve tikrai jautri. Pamatyti savo siųstas nuotraukas ar laiškus draugams, kurie jų niekada nepasiekė, nes nusėdo KGB archyve, gana stiprus išgyvenimas. Kaip ir suprasti, kad visą laiką, kol gyveno Lietuvoje, vėliau Austrijoje, Vokietijoje ir JAV, buvo sekami. Bylose išsaugoti duomenys, jiems abiem duoti „objektų pavadinimai“, sukonspektuotas visas jų gyvenimas.

 

 

Kaip manote, ar „Mamutų medžioklės“ istorija jau baigėsi?

„Mamutų medžioklė“ yra apraizgiusi ne vieno žmogaus likimą. Žinau daugiau, nei galima buvo sudėti į filmą. Todėl dabar su komanda juokaujame, ar neatsitiks taip, kad po filmo pasirodymo atsivers nauji medžioklės horizontai – su mumis susieks žmonės ir pasidalins savo versija, kurią, filmui išėjus, jau galima nesibaiminant įvardinti.

 

 

„Mamutų medžioklė“ ne tik jos dalyviams, bet ir kitiems, gyvenusiems tuo laiku, sukelia audrinančių tiek asmeninių, tiek istorinių sentimentų ir prisiminimų.

Labiausiai jaudinuosi dėl asmeninių sentimentų – juos patirs tie, kuriems „Mamutų medžioklė“ buvo kone metafizinis potyris. Filmas sugrąžina dalį žiūrovų į jaunystės laiką, žadina prisiminimus. To nesiekiau, bet pati istorija – tai praėjusio laiko paieškos. Tai viena įdomiausių temų man pačiai įvairiais lygmenimis. Visi išgyvename skausmingą akistatą su mintimi, ar įmanoma susigrąžinti praėjusį laiką ir savo „aš“, kurio galbūt nebėra.

 

 

Kaip manote, Jūsų žurnalistinė patirtis padeda ar trukdo kine?

Kine patirtis, atėjusi iš kito kūrybinio lauko, man labai praverčia. Į kino mokslus atėjau su publicistiniame lauke pralavintais įgūdžiais ieškoti archyvų ir istorijų. Publicistika išmokė į laiką žiūrėti ne tik filosofiniu aspektu, bet ir labai pragmatiškai – fiksuoti nelaukiant.

 

 

Dabar kuriate filmą apie fotografą Virgilijų Šontą, bandote įminti jo tragišką likimą. Gal tai Jūsų tema – XX a. 7–9-ojo dešimtmečių Lietuvos menininkų dramos?

Kartais atrodo, kad nugyvensiu du gyvenimus. Vieną savo, kitą – su pokario karta. Man atrodo, kad sekdama jos menininkų likimus daugelį jų gerai pažįstu, nors jie iškeliavo, kai dar buvau vaikas. Bet tas praėjęs laikas man lyg gyvas ir toks įdomus. Suprasdama, kad su paskutiniais liudininkais jis nugrims į užmarštį ir nebūtį, bandau gręžtis į jį su kino kamera. Noriu sugrąžinti istorijas, kurios rezonuoja ir šiandien, kai kalbame apie vertybinius pasirinkimus, identiteto paieškas, apie kūrybą, kuri gali išsaugoti laiko ženklus.