Miestas ir žmonių nesąmonės

 

Filmo pavadinime minimas Vilnius. Ar šiomis istorijomis norima pasakyti kažką specifiško apie Vilnių – ar galbūt jos galėjo nutikti bet kur?

 

Vilnius yra esminė filmo dalis. Norėjau, kad atsispindėtų mano asmeninė patirtis, Vilniaus perspektyva. Izraeliečių istorija – apie moterį, kuri bando išsiaiškinti, kas per Holokaustą nutiko jos seneliui – labai akivaizdžiai susieta su Vilniumi. Segmente apie lenkų porą taip pat yra kažkiek Vilniaus istorijos. Istorija apie airių mergvakarį turi kažkokių senesnių Vilniaus atspindžių, kai vakariečiai atskrisdavo čia savaitgaliui pigiai pašvęsti. Tai irgi kažką pasako apie tas aires, kad jos dešimt metų po bangos atvaro į Vilnių.

 

Arba istorija apie vengrą didžėjų... Būdamas Amerikos lietuvis, visad čia mačiau du pasaulius, du socialinius ratus: vietinių ir užsieniečių. Jie čia apsilanko, suranda kažkokią trumpalaikę meilę. Ir tas veikėjas vengras nebūtinai turėjo būti vengras, mes jo priešistorę pakeitėm per aktorių atranką. Filme neteisiu nė vieno iš veikėjų, visus norėjau pavaizduoti jautriai ir žmogiškai. Taigi kiekviena istorija norėjau kažkokį asmenišką Vilniaus atspalvį parodyti.

 

 

Kartu filme miesto nerodoma daugiau, nei matosi pro buto langą. Kodėl?

 

Pirmas sumanymas buvo tiesiog sukurti filmą apie seną butą, parodyti, kaip tas senas šimtametis butas pamato visas žmonių nesąmones: dramas, absurdus, tragedijas. Jos juokingos iš šono žiūrint, bet tuo momentu jas išgyvenantiems veikėjams – tai labai svarbios asmeninės krizės. Todėl sumanymas buvo toks, kad viską matysim tik buto akimis, tik tiek miesto, kiek mato butas. Kadangi jis yra centre, pro langą vis vien matosi katedra, Gedimino bokštas, taigi tai nėra visiškai abstrakti aplinka.

 

 

Vengro personažas, sakai, buvo pritaikytas jį vaidinančiam aktoriui Gézai Röhrigui. Kaip konkrečiai?

 

Iš pradžių ieškojome skandinavo arba vokiečio, bet galų gale tautybė nėra svarbi. Tai viena iš sudėtingiausių istorijų, nes personažas, bent jau scenarijuje, atrodo toks, nenoriu sakyti, šlykštus, bet mažiausiai subrendęs, jį galima labai lengvai nurašyti ir su juo nesitapatinti. Tad norėjau rasti aktorių, kuris įneštų empatijos. Kažkokia nuoskauda kad matytųsi akyse, jautrumas. O Géza yra tiesiog superinis aktorius, jis labai daug atnešė savo balsu, savo kūnu. Supratau, kad jis suteiks gaivumo.

 

 

Ar ir kiti personažai buvo pritaikyti prie aktorių?

 

Visada. Kai darau atranką, dažnai ką nors perrašau. Airių istorijoje Megan iš pradžių buvo įsivaizduota kaip truputį aktyvesnis personažas, bet dėl aktorės Valene Kane ji tapo melancholiška, susimąsčiusi.

 

Ir valytoja – aš tiesiog pavogiau Veltos Žygurės istoriją ir įdėjau į scenarijų. Ji yra latvė, buvo labai perspektyvi Latvijos aktorė, bet susipažino Maskvoje su Vytautu Anužiu, jie įsimylėjo ir galų gale persikėlė į Lietuvą. Ji čia dėstė, bet dėl akcento negalėjo vaidinti. Galima sakyti, ji paaukojo savo karjerą dėl šeimos. Man tai pasirodė jautri istorija. Jau žinojau, kad personažas bus valytoja, bet nebuvo nieko nei apie Latviją, nei apie persikėlimą. Man patiko Veltos istorija, tad įrašiau į scenarijų, kad ir veikėja latvė, buvo latvių kalbos mokytoja, bet Lietuvoje nebuvo ką daryti, todėl tapo valytoja. Tad čia toks ryškus pavyzdys, kur tiesiog vagiu iš aktorių gyvenimo.

 

 

Viena istorija yra apie porą iš Izraelio. Moteris ieško žinių apie savo senelį, tos žinios nebūtinai bus malonios, ir kartu ji bando pastoti. Tokia priešprieša tarp praeities ir ateities – kai įsikabinimas į praeitį slegia ir riboja ateitį – buvo ryškus motyvas ir tavo ankstesniame filme „Gimtinė“. Kodėl ši tema tokia svarbi?

 

Kai rašai, tiesiog atrodo, kad čia kažkas įdomaus, eisiu toliau šituo keliu, kažką toliau pakrapštysiu. Ir tik vėliau supranti, kad temos kartojasi. Tai tikrai nėra daryta sąmoningai. Mes kalbėjomės su scenarijaus bendraautore Tatia Rosenthal, ir ji pasakojo, kaip Izraelyje jos kartai yra didelis spaudimas turėti kuo daugiau vaikų, tarsi pareiga tautai. Dabartinę kartą tai jau truputį užkniso. Filme vaidinanti aktorė Hadar Ratzon Rotem irgi turi gal tris ar keturis vaikus. Bet tokia yra visuomenė. Tatia apie tai papasakojo, kai mes jau buvo sugalvoję, kad būtų gerai įtraukti istoriją apie izraeliečius, kurie grįžta dėl Holokausto, nes tai Lietuvoje jautri tema. Ir taip ironiška pasirodė – bando ieškoti savo praeities ir kartu ateitį kurti. Matai tik kažkokį vieną tikslą, ir kartu visas pamatas pradeda byrėti. Ta istorija labai smagi, nes čia daug sluoksnių, kontrastų – labai rimtų dalykų ir kartu absurdiškų nesusipratimų. Norėjau filmo toną išlaikyti ant ribos tarp komedijos ir tragedijos.

 

 

Byrantis pamatas filme pasirodo labai tiesiogiai – pastatas, kuriame yra butas, palaipsniui griūva, kol galų gale jo nebelieka. Kaip turėtume skaityti tokią pabaigą – kaip egzistencinę grėsmę ar tam tikrą išsilaisvinimą?

 

Man labai patiko tokia metafora. Buvau skaitęs apie kažkokį senamiesčio pastatą, paskelbtą avarinės būklės, – jo sienos įskilo ir gyventojai turėjo būti evakuoti. Aš tuo metu dalyvavau mūsų namo bendrijos susitikime, irgi kalbėjo, kaip kažkas slysta, kažkas skyla, nes pastatas ant pelkės pastatytas. Ir pradėjau galvoti apie butą kaip metaforą, kaip gali būti kažkoks mažas nematomas skilimas, kuris vis didėja ir didėja, kol galiausiai viskas ima griūti. Man pasirodė, kad tai puiki metafora žmonių santykiams.

 

Filmo pabaigoje pastatas nugriaunamas – man atrodo, kad reikėjo tai parodyti. Nes visi santykiai iš esmės subyra. Bet tada norėjosi, kad pabaiga, filmo koda, parodytų, kad kažkas naujo bus pastatyta jo vietoje. Man tai pasirodė svarbu. Aišku, Vilniaus atveju tai tragedija, turint omeny, kas naujus pastatus stato kur papuola, bet filmas ne apie tai. Kažkas bus pastatyta, gyvenimas tęsis, bus nauji butai, kiti kambariai, juose toliau kažkas vyks.

 

 

Dar viena istorija yra apie du vaikinus. Kodėl įtraukei ją į filmą – tai kvotos įvykdymas ar norėjai pasakyti kažką specifinio apie meilę tarp tos pačios lyties žmonių?

 

Buvo svarbu keletas dalykų. Žodis „kvota“ man nelabai patinka, bet man pasirodė, kad būtų visiška nesąmonė, jei filme apie meilę būtų vien heteroseksualios poros. Ne taip atrodo meilė, ypač Lietuvoje tai vis dar svarbu parodyti.

 

Kita vertus, šitas filmas nėra apie Holokaustą, nėra apie homoseksualumą. Tai tiesiog fonas žmogiškoms meilės istorijoms. Man atrodo, šitoje istorijoje visai lengva pakeisti vieną iš vaikinų mergina, niekas pernelyg nepasikeistų, gal viena eilutė scenarijuje. Ir man gal tas yra svarbiausia, kad galiu susitapatinti su kiekvienu filmo veikėju. Visi mes patyrėm šitokias vaikiškas, paaugliškas emocijas. Šiame filme yra daug man asmeniškų momentų. Užaugau ir mokiausi labai progresyvioje aplinkoje. Mano draugų rate tai nebuvo neįprasta, juolab keista.

 

 

Ar draugai tave konsultavo, ką nors patarė?

 

Taip, aišku. Daug kas sakytų, kad per „Grindr“ susitikimus niekas neieško meilės. Bet aš turiu ir labai romantiškų draugų, kurie ieško. O kad nori padaryti įspūdį savo simpatijai – tai tiesiog žmogiška, visi esame tai patyrę ir tai neturi nieko bendro su seksualine orientacija. Ypač šis personažas – jis labai jautrus, matome visą filmą, kaip jis tiesiog nori įtikti, nori būti geras. Man todėl ir jautri ta istorija, aš visiškai tapatinuosi su tokiu noru. Tai noras būti tokiam, kokį, tau regis, norėtų matyti tavo norimas partneris. Apie tai ir yra ta istorija.

 

 

Ar filmą sumanei kaip tiesiog atskirus pasakojimus, kuriuos sieja tik bendra veiksmo vieta, ar vis dėlto jie turėjo susilieti į vieną temą?

 

Scenarijaus juodraštyje buvo 20–30 istorijų, iš kurių rinkomės taip, kad būtų kuo įvairesnės, bet vis vien galėtum įsivaizduoti jas vykstant šiame bute ir kad parodytų įvairiapusišką meilės veidą. Ir sietųsi su bendra filmo tema: kažko trokštame, visi norime matyti ir būti matomi, norime mylėti ir būti mylimi. Visi jaučiame tą tuštumą, kurią bandome užpildyti per meilę. Visi einam per šitą, atsiprašant, mėšlą tuo pačiu metu – už sienos kaimynai jaučia gal taip pat, tik kiek kitaip atrodo.

 

Kai aš galvojau apie šį filmą, buvau ką tik baigęs „Gimtinę“. Keliavau, gyvenau „Airbnb“ butuose – Hamburge kūrėm garsą filmui. Pabaigus filmą ištinka labai stiprus emocinis momentas, nes taip ilgai laukei, taip ilgai svajojai apie tą pirmą filmą. Ir pabaigęs supranti, kad niekas nepasikeitė, gyvenimas eina toliau. Buvo kažkokia depresija apėmusi ir šiaip sunkus laikas. Aš visokias nesąmones išdarinėjau, ir meilėje, ir apskritai, savidestruktyvumas kažkoks labai stiprus apėmė. Jaučiau, kad kažkas ne taip, reikėjo laiko nusiraminti ir pabūti su savimi. Ir kai esi tokios labai atviros ir jautrios būsenos, kai viskas, atrodo, byra gyvenime, tai ir kažkokią baimę prarandi, ir atviresnis tampi. Pradėjau suprasti, kad ne aš vienas taip gyvenu. Kai keliauji, gal lengviau, nes niekada nebepamatysi žmonių, kuriuos sutinki, gali sakyti viską, ką nori, mažiau atsakomybės.

 

Viskas taip ir susidėjo. Tai buvo pirminė mintis, po to vystėsi. Pradėjau galvoti, kiek mano paties butas Vilniuje matęs nesąmonių.

 

 

Ar kūrimo procesas atrodė veikiau kaip vieno ilgo filmo, ar atskirų trumpametražių?

 

Vienas ilgas. Nors ir tas, ir tas. Pačioje pradžioje galvojau: bus labai lengva, galiu penkis trumpus filmus parašyti labai greitai, pasiilgau trumpo formato. Tada parašai juodraštį ir supranti, kad nesąmonė, nesijaučia kaip filmas. Nenorėjau kurti filmo, kuriame, kaip „Niujorke, myliu Tave“ ar „Myliu tave, Paryžiau“ tiesiog suklijuoti trumpi filmai. Norėjau, kad žiūrovas išeitų su kažkokiu vienu jausmu, jaustųsi taip, lyg buvo kelionėje su kažkokiu tikslu.

 

Aišku, viską nuo pat pradžių sujungia butas kaip perspektyva. Bet vis vien buvo labai sudėtinga. Prasidėjo perrašymai, bendraautorės paieškos ir visa kita. Man atrodo, kad sudėtinga padaryti vadinamus antologinius filmus. Taip atsirado valytojos personažas. Manau, kad tūkstantį kartų sunkiau išlaikyti žiūrovo dėmesį, kai nėra vieno pagrindinio personažo, kuris siekia savo tikslo, o tu jam tiesiog kaišioji visokius pagalius. Tai struktūriškai paprastesnis formatas. Bet nenorėjau atsisakyti pirminės idėjos. Ilgai rašiau, perrašinėjau, kankinausi su scenarijumi – kaip sukurti vientisą emocinę struktūrą. Labai trapu ir daug darbo.

 

Filmavimas irgi sunkina gyvenimą: atvažiuoja kiekvieną sekmadienį visai nauji aktoriai, valandą ar daugiausia dvi parepetuoja ir kai tik įsivažiuoji, jau išskrenda. Kitą savaitę vėl nauji žmonės. Tai vargina – bet ir rokenrolas, man patiko. Patirtis tokia, lyg daug filmų būčiau nufilmavęs. Nors vieta ta pati, tai irgi buvo iššūkis, – kad būtų vaizdas įvairus, kad pakeistume ir garsu, ir šviesomis, kad neatrodytų taip pat ir atspindėtų kiekvieną personažą. Kiekvienas čia ateinantis žmogus pakeičia erdvę.