Kostiumas apibūdina personažą

Kalbamės su kostiumų dailininkėmis Fausta Naujale ir Monika Vėbraite

Fausta Naujalė. Narvydo Naujalio nuotr.
Fausta Naujalė. Narvydo Naujalio nuotr.

Ką veikia kostiumų dailininkai, koks jų darbas? Kaip atėjo į šią profesiją, kokių savybių ir žinių jai reikia? Koks santykis su kitais filmo kūrėjais, režisieriais, aktoriais? Nusprendėme to paklausinėti dviejų patyrusių kostiumų dailininkių – Faustos Naujalės („Tu man nieko neprimeni“, „Bėgikė“, „Devintas žingsnis“, „Išgyventi vasarą“, „Šventasis“, „Čia buvo Saša“) ir Monikos Vėbraitės („Nova Lituania“, „Stebuklas“, „Žmonės, kuriuos pažįstam“, „Per arti“, „Uogos“).

 

Kaip pasirinkote kostiumų dailininko darbą?

 

Fausta Naujalė: Baigiau mados dizainą Vilniaus dizaino kolegijoje, tačiau kolekcijų nekūriau, tai gana brangu. Į kiną atvedė dėstytoja Jolanta Rimkutė. Iš pradžių atlikau praktiką, po to savarankiškai padirbėjau kaip kostiumų dailininkė filmuojant reklamas, susipažinau su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentais, pradėjau dirbti studentiškuose, vėliau – studijas baigusių kūrėjų filmuose. Visko išmokau dirbdama. Asistente dirbau neilgai, gaudavau projektų kaip kostiumų dailininkė. Dirbu jau keturioliktus metus.

 

Monika Vėbraitė: Baigiau scenografiją Vilniaus dailės akademijoje, tuo metu visi buvo ruošiami kaip teatro dailininkai, kino dailininko specialybės dar nemokė. Pabandžiau teatre, paskui atsitiktinai, per pažįstamus, asistente pasikvietė kostiumų dailininkė Daiva Petrulytė, daug dirbau su kostiumų dailininke Agne Rimkute. Ir lietuviškuose, ir užsienio projektuose. Tai ilgai išbuvau asistentė. O apskritai dirbti su kostiumais pradėjau iškart po studijų, nuo 2008 ar 2009 metų.

 

 

Kokių įgūdžių, žinių reikalauja ši profesija?

 

M. V.: Kiekvienas projektas vis kitoks, kaskart turi sužinoti daug nauja.

 

F. N.: Taip, visada būna kas nors, ko dar nedarei. Tuo ir vilioja ši profesija. Kitas filmas – kita komanda, turi prisitaikyti prie pokyčių, būti lanksti. Ir nepasiduoti pesimizmui, juk nėra padėties be išeities.

 

M. V.: Labai svarbu žinoti mados istoriją, ypač dirbant su istoriniais projektais. Kiekviename istoriniame filme turi gilintis iš naujo. Tyrinėti kuriamą istoriją, nuotaiką, personažą, jo profesiją, kitus dalykus.

 

F. N.: Turi pažinti medžiagas, audinius, suvokti jų faktūrą, kaip krenta, ką tai duoda. Kaip sakė Monika, turi išmanyti kostiumų istoriją, stilių, spalvas, mokėti taisykles ir kaip jas laužyti. Reikia žinoti ir drabužio sukūrimo techniką, išmokti visokių gudrybių, pavyzdžiui, kaip greitai ką nors pataisyti. Kaip drabužius dažyti, sendinti.

 

M. V.: Taip pat turi gebėti dirbti komandoje. Be pagalbos labai sunku ką nors padaryti. Net jei skyriuje esi viena, dirbi su kitais skyriais. Man pasisekė, kad teko dirbti įvairiose kostiumų skyriaus pareigose. Pavyzdžiui, būti atsakingai už kostiumų tęstinumą, tai labai techniškas dalykas, taip pat – už drabužių sendinimą.

 

Kalbant apie kostiumų tęstinumą, kadangi dažniausiai scenas filmuojam ne iš eilės pagal scenarijų, o aktoriai turi vilkėti kostiumą, priskirtą konkrečiai scenarijaus dienai, tas kostiumas turi sutapti. Dažniausiai interjerą ir eksterjerą filmuojam dideliu laiko skirtumu, todėl svarbi dalis yra sužiūrėti, kad aktorius į pastatą įeitų ir iš jo išeitų su tuo pačiu drabužiu. Montuojant gali išlįsti klaidos, kartais net kitaip užrišta skarelė jau neatitinka prieš tai buvusios scenos. Visa tai prižiūri žmogus, stebintis kostiumų tęstinumą.

 

F. N.: Svarbu žinoti, kaip konstruoti ir pasiūti drabužį, nes tai pagrindas. Žinoti, iš ko susideda ir kaip formuojamas drabužis. Dažniausiai dirbdama turi siuvėją, pati nesiuvi, bet paaiškini, ko nori, kartu atrandi sprendimą. Turi mokėti paaiškinti.

 

 

Kuo drabužių parinkimas ekranui skiriasi nuo kasdienės aprangos?

 

F. N.: Gali ir visai nesiskirti. Priklauso nuo poreikio.

 

M. V.: Kuri personažą. Tai konkretus asmuo, kuris gyvena konkretų gyvenimą. Nuo to ir pradedi. Jei tai šiuolaikinis filmas, gali būti ir taip, kaip sako Fausta. Bet vis viena svarbu spalva, kuri perteikia personažo charakterį, konkretus drabužis ar jų derinys arba atskiros detalės, aksesuarai.

 

F. N.: Kiekviena scena turi nuotaiką, vyksmo aplinkybes, pagal tai ir renkiesi tam tikrus drabužius. Turi galvoti ir apie tęstinumą. Jei nori sustiprinti personažo emocijas ar jauseną, renkiesi tam tikrus kostiumo elementus. Daug dėmesio skiriu filmavimo vietoms, dailininko darbui, kad kostiumas nepradingtų. Arba atvirkščiai – gal reikia, kad pradingtų. Viską įrėmina scenarijus, kadruotė, personažas.

 

M. V.: Svarbu ir aktoriai, su kuriais deriname kostiumą, nes jie galiausiai turi jį vilkėti ir tapti personažais.

 

F. N.: Svarbiausia dalis mūsų darbe man yra „primatavimas“. Įsiklausau į aktorių nuomonę, nes jie kuria personažą, jie jį pažįsta.

 

M. V.: Jie daug ilgiau būna tie personažai.

 

F. N.: Visada garsiai svarstau, kodėl kuriu kostiumą vienaip ar kitaip. „Primatavimai“ atneša daugiausia kūrybinių sprendimų, personažo kostiumo įvaizdis arba sukuriamas, arba suprantu, ko dar reikia.

 

M. V.: Ir dažnai būna netikėtų atradimų. Aktoriai patys turi sumanymų, konkrečioms scenoms jau yra sugalvoję, kokio kostiumo reikėtų.

 

 

Kaip bendradarbiaujate su kitais filmo kūrėjais?

 

F. N.: Visi turi vadinamuosius moodboard’us, kuriuose sudėtos nuotraukos, tad bendravimas tarp skyrių dažniausiai vyksta per vaizdus. Kūrybiniuose komandos susitikimuose aptariamos filmavimo vietos, dailininko darbas, operatorius išdėsto savo viziją, režisierius – savo sumanymą. Ir supranti, kokia bus filmo stilistika, ko reikia. Ar reikia daugiau spalvų, ar jas prigesinti.

 

M. V.: Visada daliniesi savo įsivaizdavimu, ką jautei perskaitęs scenarijų. Bendruose susitikimuose stengiamės išsiaiškinti, ko norime, kokia nuotaika, tada jau pereiname prie konkrečių scenų ar kadrų.

 

 

O kaip bendradarbiaujate jau per filmavimą?

 

M. V.: Glaudžiausiai bendraujame su grimo skyriumi, nes dirbame su tuo pačiu aktoriumi. Ieškom dermės, kartais reikia ką nors dengti ar išryškinti.

 

F. N.: Didelio susiklausymo reikalauja žaizdos, kraujas. Labai svarbus scenarijaus tęstinumą sekantis žmogus. Taip pat rekvizitininkas. Atsitinka visko. Sakykim, tenka neplanuotai smarkiai padirbėti su dailės skyriumi. Nemažai ir su kaskadininkais, jei reikia apsaugų muštynių ar kitokioms pavojingoms scenoms. Jie dažniausiai turi savo apsaugas, bet gali prireikti atsarginių ar didesnių drabužių, kad tilptų apsaugos. Arba jie įspėja, kad drabužį teks karpyti, ir pan.

 

 

Įdomu, kur yra skyrių atsakomybės ribos?

 

F. N.: Jei gali paimti daiktą į rankas, tai rekvizitas, jei rengiesi – tai kostiumas. Daug kas yra ir susitarimo reikalas. Akiniais švedų filmuose rūpinasi grimuotojai, Lietuvoje – dažniausiai mes. Rankinės, jei masuotės – rekvizitai, jei aktorių – tai mūsų.

 

M. V.: Taip, tariamės dėl daugelio dalykų. Jei kadre, pavyzdžiui, yra personažo spinta, dailės skyrius gali prikabinti drabužių, bet mes geriau žinome, ką tas personažas dėvi, gal atvešim ką nors iš nepanaudotų kostiumų.

 

 

Ar būna nesusipratimų iš anksto nesusitarus?

 

F. N.: Pasitaiko. Bet aš savo komandai visada patariu nekelti panikos, nes viską galima išspręsti ir visada viską išsprendžiam.

 

 

Ar šiame darbe pasireiškia jūsų kaip kūrėjų individualumas?

 

M. V.: Man atrodo, jis labiau susijęs su gebėjimu susikalbėti ir suprasti, ko reikia filmui ar kitiems komandos nariams, aktoriams, nes stilistikų ir istorijų gali būti pačių įvairiausių.

 

F. N.: Seniau man atrodė, kad režisierius pasakė, ir viskas, aš tai ir darau. Dabar manau, kad svarbu nepamesti savęs. Kai dirbau su Andriumi Blaževičiumi „Bėgikėje“ (2021), jis davė man visišką laisvę. Žodžiu, spalvos, hipsteriai, viskas buvo kaip aš įsivaizduoju. Buvau nominuota „Sidabrinei gervei“, vien ši nominacija man yra nemažas pasiekimas. Nes tai šių dienų filmas, gatvė, barai, Vilnius. Aš tuo didžiuojuosi. Nes paprastai nominuojami filmai su istoriniai kostiumais. Todėl galvoju, kad labai svarbu nepamesti savęs. Reikia įsiklausyti į tai, ką sako režisieriai, bet visada pasiūlyti ką nors savo. Kartais „primatavimuose“ padarau daugiau nei reikėtų, bet visada pasiūlau savo matymą. Tai man atrodo labai svarbu – nepasimesti toje didelėje kūrybinėje komandoje.

 

M. V.: Pritariu Faustai. Ir labai svarbu, kad atsirado tokia „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų nominacija. Džiugu, kad šis darbas yra pastebimas.

 

 

Kaip kostiumai veikia aktorių darbą?

 

F. N.: Džiaugiuosi, jei jie nejaučia kostiumo.

 

M. V.: Kostiumas gali padėti arba trukdyti. Jei nepatogu, reikia ką nors keisti.

 

F. N.: Kartais reikia, kad būtų nepatogu. Viename projekte man prireikė graužiančio megztinio, kad būtų diskomfortas. Bet dažniausia stengiesi, kad būtų patogu. Ypač batai.

 

M. V.: Yra ir techninė mūsų darbo dalis. Turime stengtis, kad aktoriui nebūtų šalta ar karšta, kad nesusiteptų maistu, nepaslystų ir t. t.

 

F. N.: Dažnai ankstyvą pavasarį mes vaizduojam, kad tai vasara. Aktorius turi vilkėti drabužį trumpomis rankovėmis. Filmavimai dažnai įstumia į tokias situacijas, kai aktoriui bus baisiai šalta. Ir šauksmai: „Kostiumai, darykit ką nors!“ Bet ką čia padarysi? Viename filme aktorius turėjo bėgti per pelkę basomis kojomis kovo mėnesį.

 

M. V.: Bet yra ir daug pagalbos, kas nors jau trina kremu, kad šiltų, kiti stato palapinę, šildytuvą, neša butelius su karštu vandeniu arba arbatą.

 

F. N.: Turi susikrauti į kostiuminės sunkvežimį apšildymui skirtus daiktus, jie užima nemažai vietos. Tai irgi mūsų darbo dalis.

 

 

Ką jūsų skyrius veikia aikštelėje?

 

M. V.: Apvelka filmuojamai scenai numatytais kostiumais, prižiūri kostiumų tęstinumą, sutvarko sušlapusius ar išteptus kostiumus, rūpinasi, kad visi būtų patenkinti ir galėtų galvoti apie savo darbą. Kartą diskutavome, kad Lietuva perėmė sistemą, kai daug žmonių daro labai specifinius dalykus. Gali pasirodyti, kad štai žmogus stovi, nieko neveikia, o kitas laksto, bet jie visi žino, kada jiems bėgti, kur ir kodėl. Kiekvienas atsakingas už savo mažą sritį.

 

F. N.: Daug kas priklauso nuo projekto dydžio. Aš stengiuosi turėti bent vieną asistentę, prie monitoriaus stebinčią kostiumų tęstinumą. O kitos – rengia.

 

M. V.: Jei projektas mažas, viską sužiūrėti turės viena asistentė, nors stengiamės to išvengti.

 

 

Kaip kostiumai padeda kurti personažus?

 

F. N.: Kaip ir gyvenime. Kostiumas gali parodyti personažo ryšį su aplinka, su savimi arba padėti atskleisti jo emocinį pasaulį. Kol filme personažas dar nėra atsiskleidęs, iš kostiumo jau galime spręsti, kur jis dirba, ką veikia, kokie jo pomėgiai. Kostiumas labiausiai atspindi personažo socialinę aplinką.

 

M. V.: Stengiamės, kad žiūrovas patikėtų personažo tikrumu. Bandome taikytis prie jo profesijos, charakterio savybių, išorinių arba vidinių išgyvenimų, kuriuos gali perteikti kostiumas. Ar personažas ekscentriškas, ar uždaras, kokiam socialiniam sluoksniui priklauso.

 

F. N.: Dažnai padeda aplinkos, žmonių stebėjimas.

 

M. V.: Kartais ką nors pamatai ir negali patikėti, nes pats taip nė nesugalvotum.

 

 

Kas svarbiausia kuriant kostiumus istoriniams filmams? Ar svarbu autentiškumas?

 

M. V.: Žinoma, svarbu, jo visada norisi kuo daugiau. Tačiau tai priklauso nuo finansų. Kurį laiką dirbau švedų projekte „Ronja“ („Ronja Rövardotter“, 2024), kostiumų dailininkė buvo švedė. Ten viskas buvo siuvama rankomis, kiekvienas dygsnis turėjo būti autentiškas, visi kailiai buvo siūti rankomis, šarviniai marškiniai sunerti rankomis. Pasiruošimas truko apie metus, kas kine tikra prabanga. Režisierės Eglės Vertelytės „Stebuklas“ (2017) irgi vaizduoja konkretų laiką. Iškart nutarėme, kad jei nepasieksime visiško autentiškumo, nieko baisaus, mums svarbiau yra nuotaika, pačios scenos, įtikinantys personažai. Tada gali varijuoti tose ribose. O kartais filmai būna tarsi belaikiai, gali savo pasaulį sukurti.

 

F. N.: Nedaug dirbau istoriniuose filmuose, bet man atrodo, kad, nepaisant tyrimų, šalies, netgi miesto, konkrečių įvykių, galų gale svarbiausias yra personažas. Kostiumą derini prie jo asmeninio pasaulio.

 

M. V.: Istoriniai projektai būna labai skirtingi. Pernai dirbau dviejuose to paties laikotarpio projektuose. Dešimtasis dešimtmetis, vienas – Lietuvoje, kitas – Balkanuose. Laikas tas pats, bet istorijos tokios skirtingos, tokios skirtingos mados skirtingose šalyse, kad, atrodo, įžengi beveik į kitą pasaulį.

 

 

Kur ieškote daiktų?

 

M. V.: Didesniam istoriniam projektui reikia važiuoti ieškoti į sandėlius. Senesniam laikui iš žmonių ar parduotuvių nebesurinksi. Jei ne, tai vis tiek apvažiuoji savo ratą, gimines, draugus, pažįstamus.

 

 

Ką darote su drabužiais, kurių nebereikia?

 

F. N.: Aš kaupikė. Turiu kostiuminę ir nuomoju projektams. Iš to nieko neuždirbu, bet man svarbu tvarumas – galimybė vėl panaudoti. Viską turi sukabinti, kompaktiškai sudėti, tai nėra pigu. Patalpos, pakabos, kabyklos, dėžės, lentynos. Bet kaupiu ir toliau kaupsiu. Labai palengvėja darbas. Kai prasideda projektas, tu žinai, kad daug ką turi, nereikia pradėti nuo nulio.

 

M. V.: Aš irgi turiu kostiuminę. Daugelis kostiumų dailininkų turi, didesnę ar mažesnę. Yra daug techninių dalykų, kurie reikalingi projektams, arba autentiškų dalykų, kurių negali sau leisti išmesti. Yra paprastų drabužių, kuriuos vis tiek panaudosi, pavyzdžiui, balti marškiniai, marškinėliai. Bet yra charakteringų dalykų ar drabužių, kuriuos panaudoju tik kartą. Charakteringas drabužis turi sulaukti savo personažo.

 

F. N.: Dažnai duodu savo drabužius filmavimams. Arba aksesuarus. Savo galiu atiduoti viską. Filme „Tu man nieko neprimeni“ panaudojom mano vestuvinę suknelę. Tik jos labai mažai matosi, nufilmuota buvo kur kas daugiau. Bet man buvo smagu įamžinti savo vestuvinę suknelę kine.

 

 

Kokie filmai jus įkvepia?

 

F. N.: „Prasti reikalai“ („Poor Things“, 2023). Labai labai labai.

 

M. V.: Man patinka britų istorinės dramos, jie viską daro labai tiksliai ir skoningai, turi ilgą istorinių dramų tradiciją. Puikūs serialai „Karūna“ („The Crown“, 2016–2023) ar „Dauntono abatija“ („Downton Abbey“, 2010–2015). Labai patiko ir Sofios Coppolos „Marija Antuanetė“ („Marie Antoinette“, 2006).

 

F. N.: Žinau, kiek darbo įdėta į kostiuminius filmus, bet mano mėgstamas laikotarpis yra 9-asis ir 10-asis dešimtmečiai. Kai žiūrėjau Xavier Dolano „Bet kokiu atveju Lorens“ („Laurence Anyways“, 2012), verkiau. Nežinau, ar dėl ypatingos meilės istorijos, ar dėl kostiumų. Man viskas labai patiko – spalvos ir kaip kostiumai suderinti su aplinka.

 

M. V.: Weso Andersono filmai labai vizualūs. Stanley Kubricko „Prisukamas apelsinas“ („A Clockwork Orange“, 1971) man labai įsiminė dėl kostiumų. Ten ir yra tas kitas, sukurtas pasaulis.

 

 

Ar galėtumėte pakomentuoti kostiumų skyriaus pareigybes, skaitant filmų ar serialų titrus, jų nemažai. Kas ką ten daro?

 

M. V.: Yra kostiumų dailininkas, skyriaus galva, kaip dažnai vadinam. Jam priklauso visas sumanymas, bendras stilius. Jei projektas didesnis, jis turi asistentų, kurie padeda aprėpti, parengti techninius dalykus. Jei dar didesnis, atsiranda kostiumų vadovas (angl. costume supervisor), kuris prižiūri visą skyrių, nes reikia skirtingų padalinių – siuvėjų, aikštelėje dirbančių ar masuotę „primatuojančių“ žmonių, taip pat tokių, kurie važiuoja su masuote į aikštelę. Kostiumininkas (angl. costumer) rengia pagrindinius aktorius.

 

F. N.: Kostiumų vadovas organizuoja viso skyriaus darbą...

 

M. V.: ...kad viskas vyktų sklandžiai, kad nieko netrūktų, kad vyktų rotacija ir viskas būtų užsakyta bei gauta. Tai labiau koordinatoriaus pareigos. Aišku, irgi priklauso nuo projekto. Nors „Ronja“ turėjo kostiumų vadovą, nemažai dalykų pati pirkau mūsų Kaziuko mugėje, nes tai labai autentiški dalykai.

 

 

Ką dabar veikiate ar ketinate veikti?

 

F. N.: Dirbu reklamose, rengiu teatro spektaklį. Tai pirmas mano darbas teatre, labai džiaugiuosi. Laukiu atsakymo dėl vieno užsienio projekto. Kiti metai žada keletą filmų. Irgi labai laukiu.

 

M. V.: Ruošiuosi debiutiniam režisierės Gabrielės Urbonaitės filmui.

 

Kalbino Jorė Janavičiūtė