Apie neleistiną meilę ir žmogiškus džiaugsmus

Pokalbis Kanuose su Indijos režisiere Payal Kapadia

„Viskas, ką įsivaizduojame kaip šviesą“, rež. Payal Kapadia
„Viskas, ką įsivaizduojame kaip šviesą“, rež. Payal Kapadia

Kanų kino festivalyje Payal Kapadia filmas „Viskas, ką įsivaizduojame kaip šviesą“ („All We Imagine as Light“, Prancūzija, Indija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Italija) buvo apdovanotas Didžiuoju žiuri prizu. Filme pasakojama trijų draugių Prabhos, Anu ir Parvati istorija, paliečianti skirtingus moterų suvaržymo Indijos visuomenėje aspektus ir sunkumus, kuriuos sukelia greitas Mumbajaus vystymasis. Nors filme susitelkiama į sudėtingas temas, režisierė nepameta iš akių kasdienių džiaugsmų, draugystės reikšmės ir, svarbiausia, meilės vienas kitam.

 

Šiame filme labai svarbi moters perspektyva. Kaip jūs nagrinėjate moterų problemas?

 

Jei filme yra daug vyrų, niekas nesako, kad tai filmas apie vyrų problemas. O jei filme yra daug moterų, iškart sakoma, kad filmo centre – moterys. Ne, tai tiesiog filmas, kuriame yra daug moterų. Juk žiūrėdami Guy’aus Ritchie filmą, kuriame vos viena moteris, mes nesakome, kad tai filmas tik apie vyrus. Didelės problemos mūsų visuomenėje susijusios su meilės tema, ir vyrai taip pat su jomis susiduria. Jei mano filme vaikinas būtų ėjęs pas tėvus pasakyti, kad nori vesti Anu, jie taip pat būtų nesutikę.

 

 

Ankstesniame jūsų dokumentiniame filme „Nežinojimo naktis“ („A Night of Knowing Nothing“, 2021) irgi pasakojama meilės istorija, kuri bando skleistis labai represyvioje aplinkoje. Paliečiamos ir asmeninės, ir sisteminės plotmės.

 

Tai, kas labai asmeniška, kas liečia tik du žmones, meilė – man tai priemonė pereiti prie platesnio socialinio ir politinio diskurso. Šių dviejų elementų jungimas ir iš to kylantis konfliktas pasako labai daug apie visuomenę plačiąja prasme. Be to, man atrodo, kad tai yra universalu ir šis konfliktas gali būti suprantamas daugelyje kitų šalių. Nors Indija ir labai specifinė savo kastomis ir religija.

 

 

Pirmoje šio filmo dalyje labai svarbus Mumbajus, o antroje dalyje keliaujama į užmiestį. Kas lėmė tokį erdvių pasirinkimą ir perėjimą iš vienos į kitą?

 

Mumbajus yra miestas, į kurį atkeliauja dirbti daugybė žmonių iš skirtingų šalies kampelių. Tas pats vyksta ir Europoje, pavyzdžiui, daug žmonių atvyksta į Paryžių. Bet mums tai emigracijos klausimas šalies viduje, nes kiekvienoje Indijos valstijoje kalbama skirtinga kalba. Pavyzdžiui, jeigu atvyksti iš Keralos į Mumbajų, gali nekalbėti tos vietos kalba. Taigi vyksta tam tikras susvetimėjimas. Aš pati tai pastebėjau, kai įstojau į kino mokyklą, nes mano kurso draugai buvo iš skirtingų vietovių ir visi buvo priversti išmokti hindi kalbą. Juk sudėtinga, kai persikeli į naują vietą, esi priverstas išmokti naują kalbą – visa tai gali būti skausminga. Taip pat gerai pažįstu šią erdvę – aš gimiau Mumbajuje ir nors augau kitur, vis grįždavau ir dabar jame gyvenu. Kita priežastis yra tai, kad šiame mieste moterims dirbti šiek tiek lengviau. Galbūt taip yra tik dar keliuose Indijos miestuose. Nagiri, kur vyksta antra filmo dalis, kai filmo veikėjos padeda draugei persikelti, yra priemiestis į pietus nuo Mumbajaus. Čia XX a. pradžioje vyko didžiulė migracija. Daugybė žmonių kėlėsi dirbti medvilnės fabrikuose. Šios dvi erdvės jungiamos per migracijos temą. Bet taip pat bėgant metams daug žmonių prarado darbus ir moterys turėjo pradėti dirbti, kad kompensuotų vyrų prarastus darbus. Šio priemiesčio moterys man atrodo ypač stiprios ir atsparios. Jos tampa nepriklausomos, nes pačios uždirba pinigų, bet sykiu jos negali priimti daug kitų gyvenimo sprendimų. Man buvo įdomu pasigilinti į šią prieštarą.

 

 

Filme daug mėlynos spalvos. Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie darbą su operatoriumi Ranabiru Dasu?

 

Indijoje yra tik du sezonai – karštasis ir musoninių liūčių. Joms prasidėjus išties jautiesi puikiai, nes vasara baigėsi, padvelkė vėjas, bet kuo toliau, tuo labiau tai tampa siaubinga, nes viskas patvinsta. Sunku nuvykti į darbą, gali lengvai susirgti. Visi romantiški pasišokinėjimai lietuje užsimiršta. Musoninis sezonas filmui buvo labai svarbus, nes tai šį bei tą pasako apie miestą. Šviesa tuo metu yra melsva. Ilgų magiškų Europos vasaros vakarų mes neturime. Taigi liūčių sezonas yra vienintelis metas, kai šviesa tokia melsva. Būtent to norėjau pirmai pusei filmo. O antroje dalyje norėjau daug karštos saulės – geltonos ir raudonos šviesos. Nagiri būdinga raudona spalva, ten daug raudonų plytų pastatų. Geltona ir raudona yra tarsi sausėjimo spalvos, kurios pakeičia musoninį sezoną. Be to, šis priemiestis yra prie jūros ir kitų vandens telkinių, bet nėra vandens kaupimo sistemos. Iškart po musoninio sezono jie išdžiūva, kas taip pat yra problema ten gyvenantiems žmonėms. Jų ūkininkavimas priklauso nuo vandens. Labai sunku uždirbti iš sausos žemės. Norėjau prieštaros tarp šių dviejų erdvių ir skirtingų sezonų.

 

 

O kaip atsirado pačios istorijos, jos gana išskirtinės?

 

Nėra konkretaus šaltinio – tai tiesiog mano sutiktų žmonių, draugų, artimųjų istorijos. Vyresnės moters istorija man yra Mumbajaus istorija. Ji ilgai gyvena savo namuose, bet jos teisės į namus yra nepripažįstamos. Kadangi ji neturi pinigų ar paramos, ji negali išsikovoti teisių į būstą. O juk tai jos namai, ji ten gyveno dvidešimt metų. Ji tarsi išstumiama iš miesto. Tai apie konkurenciją dėl miesto erdvių ir kas tampa tavo draugais bei šeima tokioje erdvėje.

 

 

Jūs pavadinote šį filmą antiindustrine kritika.

 

Tai kapitalizmo kritika. Aš nesu prieš industrializaciją, taigi tai antikapitalistinė laikysena.

 

 

Filme keliamas klausimas apie miesto plėtrą. Jūsų veikėjos mėto akmenis į prabangaus rajono vystytojų reklamą.

 

Būtent tame Mumbajaus rajone yra didžiulis nekilnojamojo turto bumas. Turgus, kurį matote filmo pradžioje, yra labai senas ir tradicinis, bet po trečios valandos ryte jis atitenka tarptautinėms kompanijoms. Ankstyvą rytą ten gėlių turgus, tada jis išvalomas ir galima matyti visišką gentrifikaciją. Kritika šiam miestui yra tokia, kad jis tarsi turėtų būti visų, bet priklauso tik tiems, kurie turi pinigų, antraip būsi lengvai išspirtas.

 

 

Tai tarsi Indijos amerikietiškos svajonės versija.

 

Mes judame iš bergždžios sistemos į ekstremalų kapitalizmą. Mūsų šalyje buvo socializmo momentas, kuris visiškai nepasiteisino ir žlugo. Keli dalykai, kurie išliko, tai viešos mokyklos. Dabar prabangesniuose rajonuose matai pastatus, į kuriuos be specialaus leidimo nepateksi. Yra specialūs liftai ten dirbantiems žmonėms. Mane labai liūdina kapitalizmo pasekmės Indijoje.

 

 

Jūsų filme taip pat yra komentaras apie vazektomiją, kurią valstybė remia ir skatina. Kaip atsirado ši tema?

 

Labai daug skaičiau apie tai, kaip mūsų šalyje pateikiama kontracepcija. Kalbėjausi su viena sesele, kuri vykdavo į miesto pakraščius dalinti kontracepcijos priemonių. Ji pasakojo, kad kartais, skatindami vyrus pasidaryti vazektomiją, jie duodavo kibirą ir pinigų. Tai buvo prieš keletą metų, bet mane labai nustebino, tad šį faktą panaudojau filme. Man tai pasirodė juokinga. Dabar tokios iniciatyvos nebėra taip paplitusios.

 

 

Filme daug dėmesio skiriama kasdienybei, bet jis ir labai poetiškas. Be to, nors matome užgniaužtus jausmus, viskas perteikiama lengvai.

 

Galbūt taip yra dėl mano charakterio – mane daug dalykų džiugina. Mes įpratę galvoti, koks siaubingas yra gyvenimas, bet tai nėra tiesa. Kartais tu išties kenti, bet yra ir kitų dalykų, kurie tave džiugina – klausaisi muzikos ir jautiesi gerai, suvalgai skrudintų bulvyčių ir jautiesi gerai. Šie žmogiški džiaugsmai man labai svarbūs ir norėjau, kad jie atsispindėtų.

 

 

Kokį kiną labiau norite kurti – dokumentinį ar vaidybinį? Ar skirties čia nematote?

 

Ne, man tai yra tas pats – tai kinas. Skiriasi tik darbo procesas. Dokumentiniame kine gali truputį pafilmuoti, grįžti namo, peržiūrėti medžiagą, sumontuoti, tuomet vėl filmuoti. O vaidybiniame kine įtraukiama kur kas daugiau žmonių, turi tiksliai planuoti. Bet aš stengiuosi šiek tiek išsaugoti ir dokumentinio kino procesą – filmavau dviem etapais. Po pirmojo etapo galėjau truputį pamontuoti ir pareflektuoti, ir tai šiek tiek pakeitė antros dalies scenarijų. Pamačiau, kaip nuostabu dirbti su trimis puikiomis aktorėmis (Kani Kusruti, Divya Prabha, Chhaya Kadam), kai jos visos būdavo kartu, tai liepsnojo lyg ugnis. Tad antroje dalyje nusprendžiau daugiau filmuoti jas visas kartu.

 

 

Ar pritartumėt, kad jūsų filme justi neorealizmas?

 

Manau, būdas, kuriuo filmavau Mumbajų, gali sudaryti tokį įspūdį. Man patinka neorealizmo jungimas su fantazija.

 

 

Ką mėgstate kine?

 

Žiūriu labai daug filmų, esu sinefilė. Man labai patinka Alice Rohrwacher, Apichatpongo Weerasethakulo, Miguelio Gomeso, kuris taip pat yra konkurse, filmai.

 

 

Šiuo metu pastebimas didelis Indijos kino pagyvėjimas – daug nepriklausomų jaunų režisierių savo filmus pristato Sandanso, Kanų, Berlyno festivaliuose. Kokia to priežastis?

 

Manau, kad vis daugiau Indijos kino kūrėjų supranta, jog verta siekti finansavimo iš europietiškų kompanijų, nes mes neturime pakankamo finansavimo kurti nepriklausomus filmus. Neturime fondo. Kai kurios valstijos turi, pavyzdžiui, Kerala. Anksčiau buvo nacionalinis fondas ir 7-ajame dešimtmetyje jis klestėjo, taigi turėjome daugiau nepriklausomų filmų. Bet dabar nepriklausomą kiną skatina būtent partnerystė su kitomis šalimis. Kamera žmonėms tapo labiau prieinama ir tai leidžia lengviau filmuoti. Vieno mano kurso draugo filmas taip pat yra Kanuose – „Acid“ programoje. Jis nufilmavo jį savo gimtinėje, nes sugebėjo gauti kamerą. Galėjo sukurti labai specifinį filmą su mažesniais resursais, ir tai yra labai gražu.

 

 

Ar nepriklausomas kinas populiarus ir pačioje Indijoje?

 

Indijoje labai daug žmonių. Taigi galima tikėtis bent 20 000 žiūrovų, kas Bolivudui būtų menkniekis, bet nepriklausomam kinui yra visai geras skaičius. Indijoje filmą vis vien kas nors pamatys.

 

 

Ar Indijos žiūrovams svarbu, kad jūsų filmo premjera įvyko Kanuose?

 

Indijoje turime visai kitokią kino cirkuliaciją, ir festivaliai nėra labai svarbūs. Daugelis žmonių turbūt net nežino, kas yra Kanų kino festivalis, bet, žinoma, yra ir tokių, kuriems tai bus svarbu.

 

 

Pagal apskrito stalo diskusiją parengė Mantė Valiūnaitė