Neidealizuoti veikėjai

 

Kaip kilo filmo sumanymas?

 

Pirmas impulsas istorijai buvo naujas Rusijos invazijos Ukrainoje etapas 2022 m. vasarį, nes tai nubloškė į praeitį ir privertė susimąstyti, kad tai, kas atrodė nebeįmanoma, kas atrodė praeityje, visgi yra labai šalia. Manau, daug kam kilo panašių minčių, emocijų. Tuo metu labai aiškiai suvokiau, kad Vakarai tikrai nesupranta Rusijos grėsmės, kaip ją suprantame mes, ir šiuo klausimu galime jaustis pranašesni savo žiniomis, perspektyva – norėjosi ja pasidalinti. Tai, kas šiuo metu vyksta mūsų regione, daro įtaką visam pasauliui.

 

Kartu kiekvienas filmas pirmiausia yra kūrinys. Norėjosi, kad jis būtų emociškai paveikus. Pats esu labai sentimentalus. Šio filmo meninė vizija – sukurti amerikietišką fantaziją. Prieš keliolika metų studijavau kiną Paryžiaus Sen Deni universitete ir metams buvau jį „išmainęs“ į Hanterio koledžą Niujorke, kur nufilmavau 10 minučių savo debiutinio filmo „Streikas“ (2013) – tad jau turėjau ten kontaktų.

 

Amerikietišką fantaziją įkvėpė seni Holivudo filmai, tarp jų – mano mėgstamiausias „Viskas, ką leidžia dangus“ (1955) ir jo režisierius Douglas Sirkas. Jis buvo 6-ojo dešimtmečio Holivudo melodramų kūrėjas, ir filmas yra apie našlę, kuri įsimyli savo sodininką. „Rašytojas“ įkvėptas ir Alfredo Hitchcocko ar kitų 6–7-ojo dešimtmečio Holivudo filmų, kur viskas filmuota studijoje ir jaučiasi šiek tiek teatrališkumo. Na, ir netgi sitcom komedijų bei jų aplinkos, stiliaus, vadinamosios ketvirtosios sienos atsisakymo.

 

 

Taigi norėjai, kad užsienio auditorija suprastų, kas vyksta mūsų regione ir kaip mes jaučiamės?

 

Tai buvo tik pradinis impulsas – noras perteikti savo perspektyvą, emociją, kai jautiesi nesuprastas. Stengiuosi atsargiai formuluoti tikslus, nes jaučiuosi dažnai spraudžiamas į rėmus – neva stengiuosi edukuoti viena ar kita tema. Bet aš pats savo kino taip nematau. Net ir „Rašytojas“ perteikia du vienas kitam dažnai prieštaraujančius požiūrius.

 

 

Prie „Rašytojo“ dirbo net keturi scenaristai. Kaip tai vyko?

 

Iš esmės atrodė taip: kalbėjau su kiekvienu iš scenarijaus bendraautorių, diskutavome įvairiomis temomis, kuriomis kalba ir personažai. Tai buvo vienas bendradarbiavimo aspektas. Kai parašiau pirminį scenarijaus variantą, siunčiau jį skaityti bendraautoriams. Tuomet jie pateikė pasiūlymų konkretiems dialogams, bet ir toliau vyko aptarinėjimas. Ir dar vienas bendradarbiavimo aspektas – kai kurios vietos yra įkvėptos bendraautorių asmeninio gyvenimo.

 

Su Marcu Davidu Jacobsu, škotų sinefilu, autoriumi, bendradarbiauju jau seniai, tik šis bendradarbiavimas buvo mažiau pastebimas – Marcas buvo „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ (2016) ir „Advokato“ (2020) scenarijaus konsultantas. Mūsų pažintis užsimezgė prieš dešimt metų. Mums tiesiog patiko kalbėtis. Nors iš tiesų su juo labai daug ginčijomės ir dažnai turime skirtingas nuomones (kaip ir su visais bendraautoriais). Sociologas Artūras Tereškinas pats tarnavo sovietų armijoje Stavropolyje, baigė doktorantūrą Harvardo universitete, dešimtmetį gyveno JAV. Dauguma jo knygų, aišku, mokslinės, bet yra ir grožinė „Nesibaigianti vasara“. Jo patirtys tikrai daug kuo sutampa su veikėjų. O Anastasia Sosunova yra vizualaus meno kūrėja, nagrinėjanti panašias posovietinio regiono temas savo kūryboje. Na ir kartu ji yra rusakalbė lietuvė, ypač padėjusi patikslinti ir pagilinti tam tikras Dimos personažo aplinkybes. Man atrodo, aš iš visų scenarijaus autorių labiausiai pritariu Dimos perspektyvai, o visi trys labiau pritarė Kostui.

 

 

Kokios tos abiejų personažų perspektyvos?

 

Dimos požiūris labiau liberalus, provakarietiškas ir optimistiškas, tikintis asmeninio pasirinkimo galia, bendradarbiavimo su JAV svarba. Kostas – labai savikritiškas, kairuoliškas, šiek tiek net socialistinių pažiūrų. Jo nuomone, asmeninis pasirinkimas yra labai ribotas ir viską lemia socialinės, istorinės aplinkybės. Tiesa tikriausiai yra šiek tiek per vidurį, bet stengėmės atspindėti abiejų veikėjų pasaulėžiūros argumentus.

 

 

Rašydami jūs taip ir nesusitikot? Tu rašei daugiausia?

 

Taip, visi kartu nesusitikome, net per premjerą. Marcas buvo atvykęs į Talino premjerą. Anastasia ir Artūras filmą pirmą kartą pamatė tik dabar. Iš esmės scenarijų rašiau aš, bet mes kartu brainstorminom ir skirtingi bendraautoriai vykdė įvairių krypčių tyrimą. Visi trys labai padėjo. Dažnos mūsų diskusijos ir prieštaravimai ir nusėdo į scenarijų. Tam tikras konkrečias vietas parašė bendraautoriai. Pavyzdžiui, Anastasia – dialogą apie barščius, Marcas irgi pasiūlė daug konkrečių sprendimų, filme atsirado nemažai Artūro biografijos faktų...

 

 

Kaip radai amerikiečius aktorius Bruce’ą Rossą ir Jamie Day pagrindiniams vaidmenims?

 

Pats aktorių atrankos procesas nebuvo kuo nors ypatingas. Niujorke dirbantis aktorių atrankos režisierius įdėjo skelbimus į įvairius interneto portalus ir sulaukėme apie 40 aktorių įrašų. Peržiūrėjau, išsirinkau ir Niujorke susitikau su keliais aktoriais, tuomet atsirinkau Bruce’ą Rossą Kosto vaidmeniui. Aktoriaus Dimos vaidmeniui dar norėjau paieškoti, bet jau turėjau grįžti į Lietuvą. Tad pratęsėme paiešką nuotoliu; internetu susitikau su Jamie, po to su jais abiem, kad pamatyčiau, kaip atrodo kartu.

 

 

Kaip gavai finansavimą? Naudojiesi ir privačiomis lėšomis, o Lietuvoje nusistovėjęs modelis, kad iš privačių lėšų finansuojami komerciniai filmai.

 

Nuo pat pradžių nusprendžiau, kad šis filmas bus sukurtas neeuropietišku modeliu. Struktūruojant filmo gamybą kaip bendrą gamybą su JAV, nebegali pretenduoti į Lietuvos kino centro finansavimą. Ne visi tą žino, bet mūsų taisyklės numato, kad Lietuvos finansuojama koprodukcija turi atitikti Europos Tarybos konvenciją arba turi būti pasirašyta konkreti bendradarbiavimo sutartis su tam tikra šalimi. Tačiau JAV nėra valstybinio kino centro, kuris finansuotų kino gamybą. Kreipiausi į LKC dėl galutinio oficialaus atsakymo, buvo dar kartą atskirai persvarstyta, kaip turėtų būti interpretuojama tvarka, ir gavau atsakymą, kad tikrai negalima.

 

Aš galėjau bandyti struktūruoti JAV partnerius kaip investuotojus, nevadinti to bendra gamyba ir pretenduoti į Lietuvos finansavimą. Tačiau to nedariau – norėjau sukurti filmą kitaip. Tai pavyko padaryti, nes savo veiklos pradžioje vykdžiau daug sutelktinio finansavimo kampanijų ir kai kurie ryšiai su jų rėmėjais išaugo į ilgalaikį bendradarbiavimą. Dabar nedarau tokių kampanijų – manau, kad jos tinkamesnės pradedančiam kūrėjui, nes man jau būtų sunku įtikinti, kodėl turiu telkti tą finansavimą, kodėl negaliu jo gauti kitaip. Bet džiaugiuosi, kad ryšiai su rėmėjais peraugo į naują etapą. Taip sukurtas ir „Rašytojas“, taip pat pasinaudojus Lietuvos pelno mokesčio lengvata kino gamybai. Iš esmės „Rašytojas“ yra trijų šalių filmas – Lietuvos, JAV ir Vokietijos, kiekvienos šalies įmonei atlikus skirtingą funkciją.

 

 

Nuo veiklos pradžios esi ir savo filmų prodiuseris. Ką tau tai davė ar gal kaip tik – kartais atėmė?

 

Manau, kad tai tikrai turi ir privalumų, ir trūkumų. Mano pirmasis trumpametražis filmas „Porno melodrama“ turėjo prodiuserę, Kseniją Koženkovą, filmas buvo sukurtas jos įmonės. Jis pasirodė Berlyno kino festivalio „Panoramos“ programoje 2011 metais, kai Lietuvos kino tarptautinių pasiekimų buvo daug mažiau negu dabar. Kai per lietuvišką filmo premjerą „Kino pavasaryje“ atsiskleidžiau kaip homoseksualus, kilo ažiotažas, nes tuo metu buvo labai mažai atvirų žmonių... Manau, tai sukūrė mano skandalingą įvaizdį ir apsunkino prodiuserio paiešką. Tad susiklostė taip, kad įsteigiau savo įmonę ir pats ėmiausi prodiusavimo. Reikia turėti omeny, kad tada LKC dar nebuvo, industrijos aplinka buvo visai kitokia.

 

Man visada buvo labai svarbu išlaikyti ir kūrybos, ir komunikacijos kontrolę. Kadangi mano filmai susiję su LGBT+ veikėjais, gana jautrus klausimas, kaip tiksliai tai pateiki ir kaip tai komunikuoji. Tad pagrindinis mano prodiusavimo privalumas yra kūrybinė kontrolė – ir tai šiek tiek paradoksalu. Kita vertus, ilgainiui tikrai įgijau prodiuserio patirties. 2023 m. Berlyno kino festivalyje buvau vienas iš dvylikos Baltijos šalių „Upcoming Producers“, šiemet tapau Lietuvos nepriklausomų prodiuserių asociacijos valdybos nariu, pasiekiu neblogų filmų platinimo užsienyje rezultatų.

 

Tačiau būdamas savo filmų prodiuseriu, bendradarbiauju ir su kitais. „Rašytojo“ atveju tai Glennas Elliottas ir Aidanas Tumas, koprodiusuojančių įmonių vadovai, „Aktyvisto“ – irgi Elliottas ir Gabrielė Misevičiūtė. Tad vis tiek pasidalinu atsakomybe ir filmavimo metu atsiriboju nuo organizacinių klausimų.

 

O trūkumai: tai tiesiog neįprasta, ypač Europoje. Tarsi reikia įrodyti, kad galiu kalbėti ir apie kūrybinę, ir apie finansinę ar rinkodarinę filmo dalį. Ir gal, pavyzdžiui, sinefilų aplinkoje, mano kaip prodiuserio kalbėjimas gali atstumti tuos, kurie labai rimtai vertina meną. Nes reklamuodamas filmą kaip prodiuseris, negaliu tuo pačiu metu kurti atsiskyrėlio menininko įvaizdžio.

 

 

Manai, kad toks kūrėjo įvaizdis vis dar egzistuoja?

 

Tai keičiasi, bet aš pradėjau kurti anksčiau. Manau, kad daugiausia buvau nesuprastas ne vien dėl savo atsiskleidimo, bet ir dėl veržlumo – tai tikrai buvo labai neįprasta. Ir dabar vis dar gana reta, ne visi nori tą daryti. Tačiau nebe taip neigiamai vertinama. Bet vis tiek, jei pažiūrėsime į garsiausius mūsų kino kūrėjus, man atrodo, kad dauguma įdeda labai mažai pastangų komunikuodami apie savo kūrybą. Mane tai glumina.

 

 

Tavo darbai išsiskiria politiniu angažuotumu ir dėmesiu politikai.

 

Iš esmės pasakyti, kad vieno ar kito kūrėjo filmas yra politiškas, šiandien nebereiškia nieko. Jau daug suprantame apie meno politiškumą ir galime analizuoti kiekvieną kūrinį jo politiniame kontekste. Sakykim, jei tai populiari komercinė komedija, ji politiška tuo, kad atspindi savo meto visuomenės vertybes ir pataikauja joms – dėl to gal ir tampa populiari.

 

Yra be galo daug skirtingų būdų būti politiškam kine. Tačiau kai žmonės kalba apie politinį kiną, neretai turi omeny kiną kaip edukaciją. Mano kinas taip pat dažnai matomas kaip pamokslaujantis ir šia prasme politinis, bet aš su tuo nesutinku. Jei žiūrėsime į mano filmų siužetus, į personažus, tai dažnai mano LGBT+ veikėjai būna neigiami. „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ pagrindinis veikėjas esu aš pats, padedantis savo draugei aktorei, kuri nužudė mamą ir pavogė jos pinigus, kad pabėgtų iš Lietuvos. Nesuprantu, kodėl tai laikoma edukaciniu kinu. Ko tai moko? Mano kino prielaidos – kaip tik paieškos kažko autentiško ir originalaus, net apmąstant pačią reprezentacijos temą. Tikrai jaučiuosi gana nesuprastas kaip menininkas. Tad taip, galiu pasakyti, kad mano kinas politiškas, – bet aš visą kiną laikau politišku. Be to, laikau savo kiną politišku, nes jis ir tiesiogiai kalba politinėmis temomis – bet ne todėl, kad siekčiau auklėti ar edukuoti.

 

 

Filme „Rašytojas“ ir kituose savo filmuose kalbi apie istorinius ar politinius įvykius. Prisiminiau kino kritikės Živilės Pipinytės tekstą „Mažieji lietuviai, arba Kasdienybės dramos“ („Kinas“, 2023, nr. 4), kur pamini, kad bent jau tavo personažai domisi politinėmis temomis.

 

Pipinytės tekstas labai geras. Jei atvirai, kritiškai vertinu suformuotą naratyvą apie mano kūrybą. Labai įdomu apie tai kalbėti „Kinui“, nes, mano nuomone, šis žurnalas ir buvo vienas to naratyvo formuotojų.

 

Manau, kad tai, ką įvardiji, susiję su keliais skirtingais dalykais. Įtaką vis dar daro sovietų okupacijos palikimas, nes pusę amžiaus buvo žlugdoma pilietinė visuomenė, ir tai, kas buvo kalbama apie politiką, visgi buvo propaganda. Kokie dalykai buvo kalbami viešai – apie tautų brolybę, žmonių ir lyčių lygybę. Tam tikra prasme tai yra labai panašūs dalykai, kuriuos ir man tenka kalbėti – nebūtinai savo filmais, bet šalia jų. Vyresniems žmonėms, gyvenusiems sovietmečiu, tokios kalbos kelia alergiją, nes tuo metu tai buvo tiesiog melas. Be to, žmonės tiesiog išmoko nutylėti savo nuomonę, nes jei ją išsakydavai, tapdavai kankiniu, tave pasodindavo į kalėjimą, ištremdavo ar bent jau prarasdavai darbą – priklauso nuo sovietmečio laikotarpio. Na, ir tas įprotis patylėti nepasikeitė per dieną.

 

Atkūrus nepriklausomybę, daugelis rūpinosi savo materialine gerove, bet įtarumas visuomeniniams, moraliniams naratyvams išliko. Tik dabar mes suprantam, kad gyvenam laisvoje visuomenėje ir turim rasti būdus kalbėtis vieni su kitais, siekti pokyčių. Menas sovietmečiu kalbėjo apie politiką poetiškai, išpuoselėta Ezopo kalba, bet irgi reikia suprasti, kad laisvoje visuomenėje taip kalbėti nebėra prasmės. Tu negali metaforiškai kalbėti apie laisvę, kai jau esi laisvas. Tai toks didžiulis lūžis. Vis dar ne iki galo suvokiama, kas yra laisva visuomenė, demokratija ir kad meninė raiška tokiose aplinkybėse taip pat keičiasi.

 

 

Manai, jei studentai, sakykim, kuria filmą apie tai, kaip jie tūsina – tai susiję su tradicija, vis dar besitęsiančia nuo sovietmečio?

 

Nuoširdžiai manau, kad tradicija tęsiasi – tai tam tikra snobizmo ar elitistinė perspektyva. Tarsi jei kinas kalba apie aktualijas, jis yra laikinas, o menas juk turi būti amžinas. Manoma, kad menas neturi būti naujienų kanalas, komentuojantis realybę. Bet aš sutinku ir pats, kad menas neprivalo atlikti kažkokios edukacinės funkcijos. Tačiau kokia prasmė vengti aktualumo? Juk antikinės dramos irgi buvo aktualios, dažnai kalbėdavusios apie to meto aukštuomenę ar mitus. Man juokingas toks požiūris, kad ieškoti įkvėpimo realybėje yra savaime kažkaip netikra ar neigiama. Bet taip, manau, kad apolitiškumas yra susijęs su sovietmečio okupacijos pasekmėmis, nes dar nespėjo subręsti adekvati vidurinė klasė ir pilietinė visuomenė.

 

 

Kadangi tu ir prodiuseris, tau svarbi kino aikštelė, inicijavai lygybės ir nediskriminavimo rekomendacijas, kaip suprantu, laikaisi ir tvarumo principų.

 

Mano kaip darbo vadovo atsakomybė yra rūpintis, kad aikštelės aplinka būtų etiška ir teigiama. Su advokate Jovita Gabniene sukūrėme „tarpusavio supratimo memorandumą“, kurį naudojome 2019 m. „Advokato“ aikštelėje, o vėliau atnaujinome ir naudojome per „Rašytojo“ bei „Aktyvisto“ filmavimus. Tai kelių puslapių sutarties priedas, nurodantis tvarką, kaip kreiptis dėl patirto seksualinio priekabiavimo ar užgauliojimo, ir kaip tokia situacija būtų sprendžiama. Tai atlieka prevencinę funkciją. Šis dokumentas atviras visiems, rekomenduojamas, beje, ir Nepriklausomų prodiuserių asociacijos, ir LKC.

 

Dėl tvarumo taip pat stengiamės. Nuo 2020 m. mano įmonė už visus skrydžius apmoka anglies dvideginio kompensacijas myclimate.org. Tai šveicarų paramos fondas, kuris padeda apskaičiuoti žalą ir ją kompensuoti – netobulas dalykas, bet geriau negu nieko. Na ir beveik dešimt metų esu veganas, prašau kostiumų dailininko ar dailininkės kiek įmanoma vengti gyvulinės kilmės produktų.

 

 

Tavo filmai „Advokatas“, „Rašytojas” ir būsimas „Aktyvistas“ yra trilogija?

 

Iš tiesų „Rašytojas“ įsiterpė tarp dviejų filmų. Trilogiją sieja vyrų porų istorijos skirtingose politinėse aplinkybėse. O ieškant daugiau sąsajų – visi filmai kalba apie tam tikrą Rytų ir Vakarų santykį ir apie ganėtinai globalius, sudėtingus, šiuolaikinius liberalių demokratijų reiškinius. „Aktyvistas“ pasakos apie spaustuvės darbuotoją, kuris infiltruojasi į neonacių grupuotę, kad rastų savo vaikino žudiką. Šis filmas pasirodys kitais metais. „Aktyvistą“ finansavo LKC, jis sukurtas jau Europoje įprastu būdu.

 

 

Ką manai apie LGBT+ bendruomenės reprezentaciją Lietuvoje ir kiek tau pačiam svarbu ją reprezentuoti ir viešajame diskurse, ir kine?

 

Noriu kurti autorinį, meninį kiną, kaip jį suprantu. Tik manau, kad svarbu autentiškumas, o gebėjimas sukurti kažką originalaus atsiranda, kai pasiremi ir savo patirtimis, ir įžvalgomis – dėl to labai natūraliai mano kine kol kas dominavo LGBT+ personažai. Vis dėlto kiekvienas filmas turi savitą temą ir, mano manymu, LGBT+ kinui, jei brėžiame tokią kategoriją, gana nebūdingą. Turiu galvoje tai, kad mano kinas tiesiogiai niekad nesirėmė atsiskleidimo ar diskriminacijos temomis. Kiekvienas filmas kalba vis kita gana universalia tema. Tarkim, „Rašytojas“ klausia, kiek kiekvienas turime laisvės rinktis, o kiek mūsų gyvenimus nulemia istorinės, politinės, socialinės aplinkybės.

 

Spaudimas vienu ar kitu būdu reprezentuoti LGBT+ bendruomenę kaip tik vargina. Mane labiausiai domina laisvė kurti personažus su visomis jų ydomis. „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ atveju save patį pavaizdavau kaip neigiamą personažą, būtent siekdamas apmąstyti reprezentacijos temą. „Advokato“ pagrindinis veikėjas yra gana ciniškas, ir abu veikėjai tam tikra prasme bando vienas kitu pasinaudoti. Filme „Rašytojas“ Kostas ir Dima daug ginčijasi ir yra padarę rimtų klaidų. Man tai ir įdomiausia – nerodyti LGBT+ personažų kaip kankinių ar herojų, o būtent kaip žmones su visais savo trūkumais. Visada turėjau tokį tikslą. Dabar atrodo, kad tarsi „Rašytoją“ geriau „perskaitė“ Lietuvos žiūrovai ir kritikai, neva filmas atskleidžia veikėjų įvairiapusiškumą. Bet man atrodo, tas dvilypumas, kompleksiškumas buvo ir anksčiau: niekad neidealizavau savo veikėjų.