Mes nefilmuojame savo herojų kaip eksponatų ar objektų
Kristina Sereikaitė ir Linas Mikuta apie naują filmą
Šių metų „Scanoramoje“ įvyks naujos jų juostos „Gabrielius iš neprarasto Rojaus“ premjera. Filmas – tai bandymas suvokti neįgalaus vaiko vidinį pasaulį ir jo artimuosius, kuriems teko didelis išbandymas, bet ir didelė laimė – šalia augantis žmogus „iš neprarasto rojaus“. Apie filmą kalbamės su jo režisieriumi Linu Mikuta ir operatore Kristina Sereikaite.
Sakote, visi herojai patys ateina į jūsų filmus. Kaip atėjo Gabrielius, o su juo ir būsimo filmo sumanymas?
Kristina Sereikaitė: Labai gerai prisimenu tą pavasarį ir mūsų susitikimą. Buvome neseniai nusipirkę sodybą Anykščių rajone, tą dieną prie namo sodinau gėles. Staiga išgirdau lojant atbėgantį šunį. O palaidų šunų aš labai bijau, nes kadaise man toks mažas, bet piktas šuniukas buvo stipriai įkandęs. Krūptelėjusi atsisukau – matau, atbėga didelis šuo, bet greitai nusiraminau, nes pamačiau ateinant ir moterį su į jos parankę įsikibusiu vaiku. Pamačiusi mane taip išsigandusią, ji iš karto sudrausmino šunį ir maloniai pasisveikino. Sako, aš su sūnumi Gabrieliumi dažnai ateinu į šią sodybą pasivaikščioti, labai patinka pušynas aplinkui, tos medinės sūpuoklės... Ir aš pagalvojau: po mūsų sodybą vaikšto svetimi žmonės, na, įdomu... Pakvietėm juos užeiti arbatos. Prisėdom pavėsinėje, o tas berniukas iš jos pasišalino, atsistojo už didelio medinio sodybos kryžiaus, pasislėpė už jo ir viena akimi mus stebėjo. Vis iškišdavo galvą.
Labai kinematografiška pažintis su filmo herojumi.
K. S.: Taip, labai. Pagalvojau – koks įdomus, net magiškas momentas. Jis pasislepia už kryžiaus, iškiša galvą, vėl pasislepia. Po to pradėjo linguoti į šonus. Koks įdomus vaikas, kas su juo vyksta, ką jis galvoja?
Filme yra scena, kur Gabrielius taip linguoja išgirdęs bažnyčios varpus.
K. S.: Būtent. Ši scena man labai priminė tą pirmą mūsų susitikimą.
Linas Mikuta: Čia reikia pasakyti, kad autizmo spektro sutrikimą turintį vaiką labai sujaudina, sutrikdo netikėti, nepažįstami dalykai. Jis pradeda jaustis nesaugus, ir tada keičiasi jo prisitaikymas prie aplinkos. Galbūt iš baimės ar nežinojimo, ką daryti. Kai Kristina nešė arbatą į pavėsinę, berniukas laikė rankoje tokį padėkliuką ir stukseno juo. Kristinai einant pro šalį, kelis kartus stuktelėjo ir jai. Ne agresyviai, bet iš streso. Kristina labai išsigando. Kai Gabrielių apima nerimas, jis ima stuksenti į sieną ar į stalą. Tarsi duoda sau ritmą. Ir varpai, kurių jis vis klauso, yra tam tikra ritmika.
Gal ir vibracija?
L. M.: Taip, ritmika, vibracija, kurioje Gabrielius nusiramina. Tada jis patenka į tą keistą savo būseną, kuri jį ir ramina, ir pakylėja. Ta būsena man pasirodė kone bukoliška, kaip avelės, besiganančios lauke.
K. S.: Bet ta būsena per filmavimą keitėsi. O stuksenimas tapo filmo ritminiu akcentu, gal net dramaturgiškai svarbiu, atėjusiu iš paties Gabrieliaus. Dar, prisimenu, pamačiusi jo rankas pagalvojau, – kokios jos kinematografiškos. Kokie ilgi pirštai ir visai sąnarių nesimato.
Bet kaip atsirado mintis sukurti apie jį filmą?
L. M.: Dar pabaigsiu apie tą pirmą susitikimą. Atsisveikinant aš paspaudžiau ranką mamai Jūratei. O Gabrielius taip žiūri į mane ir šypsosi. Ilgai ir tokiu intensyviu žvilgsniu, ir nepaleidžia mano rankos. Bandau atitraukti, bet neleidžia. Ir tas žvilgsnis, besiskverbiantis kiaurai. Mes taip kokias penkias minutes stovėjome, jo laiko pojūtis visai kitoks, ir žiūrėjome vienas į kitą. Šiaip keista, nes autizmo spektro sutrikimą turintys asmenys paprastai nenori ryšio su žmonėmis, jie dažniausiai būna savo emocijose ir būsenose. Tai toks buvo mūsų pradinis kontaktas, atsirado kažkoks tarpusavio ryšys, pajautimas, supratimas.
K. S.: Tada dar Jūratė pasakė: „Linai, tu jam patinki.“
L. M.: Kitą kartą susipažinome ir su Gabrieliaus tėvu Juozu, jis atėjo jų pasitikti. Po to kelis kartus buvome nuėję pas juos.
Bet iš filmo supratau, kad berniuko tėvai – Jūratė ir Juozas – yra išsiskyrę?
L. M.: Tuo metu dar nebuvo išsiskyrę, gyveno kartu. Nuo to filmas ir prasidėjo. Pas juos pamatėme tikrą idilę, bet po ja jautėme didelę įtampą.
Ji aiškiai jaučiama filme, nors ekrane matome tiesiog rojaus vaizdus, bet jauti, kad kažkas čia ne taip.
L. M.: Tada ir pajutome, kad yra potenciali drama, konfliktinė situacija. Nieko idiliško po tuo išoriniu sluoksniu nėra – vyksta kažkas intensyvaus ir tiršto. O Gabrielius atrodo tarsi iš kito pasaulio. Jame yra dieviškumo, neišvaryto iš rojaus žmogaus nekaltumo, bet sykiu jis kažkaip susijęs su gamtiškais dalykais, pirmapradžiais instinktais. O tai vėlgi labai tinka rojaus sampratai. Jis nepažįsta šio pasaulio ir viską suvokia labai tyrai. O šalia vyksta suaugusių žmonių, kurie atrodo protingi, galintys tvarkyti savo gyvenimą, dramos. Man ta mintis pasirodė labai įdomi. Ta dramatinė įtampa tarp vaiko tyrumo ir jį supančių žmonių konfliktiškumo, kartais vidinio, užslėpto, kartais ir atviro.
K. S.: Ta įtampa buvo nuolatinė. Nebuvo lengva.
Apskritai tokia situacija – auginti neįgalų vaiką – yra didžiulis išbandymas šeimai.
L. M.: Sakyčiau, filme yra dvi realybės: vaiko realybė ir ta neišsipildžiusi realybė, kurią siekė sukurti jo tėvai. Jie tarsi nori sukurti rojų ir labai idiliškai to siekia.
Iš filmo pavadinimo atrodytų, kad jo centre yra Gabrielius. Tačiau vienodai svarbūs visi trys – vaikas, motina ir tėvas. Kiekvienas iš jų turi savo istoriją, savo santykį su tuo, kas juos ištiko.
L. M.: Taip, kiekvienas filmo herojus turi svajonių, įsivaizdavimų apie šeimos santykius, apie savo gyvenimą. Kiekvienas žmogus, eidamas į artimą kontaktą su kitu, turbūt negalvoja, kad gali būti blogai. Tikisi, kad viskas bus gerai. Mes kursime savo rojų, gal pabėgsime nuo visuomenės, ten bus idilė, ten kepsime duoną, puoselėsime namus, džiaugsimės vienas kitu... Gabrielius buvo dalis tos idilės. Jūratė matė viziją berniuko, bėgančio su vėliavėle... Toks rojaus pažadas. O Gabrielius ateina kaip prakeiksmas tai idilei, nes tai sunkiai neįgalus vaikas. Bet vėl paradoksas, – būtent Gabrielius ir įkūnija tą idilę. Tą tyrą santykį su pasauliu. Be dramos, be konflikto, be negerų minčių. Galbūt tas vaikas vienintelis yra laimingas toje šeimoje.
Filme balansuojama tarp tų įtampų – herojų noro sukurti rojų ir jų gyvenimo realybės. Kaip sekėsi filmuojant tai perteikti, kaip tai veikė filmo dramaturgiją?
L. M.: Mes pradėjome filmuoti, kai šeima dar gyveno toje idilėje, nors įtampa po ledkalniu jautėsi. Nufilmavome epizodus sode, kur jie švenčia Tėvo dieną, bet jau tada matėme ir Jūratės priekaištus, ir Juozo, ir vaiko neramumą. O po kelių mėnesių paskambino Jūratė ir pasakė, kad nebegyvena su Juozu.
K. S.: Paskui ji dar bandė sugrįžti. Ta scena, kurioje visi trys žiūri vaidinimą, buvo bandymas susitaikyti. Bet ko verta vien jos frazė Juozui, atsigėrus vandens iš jo buteliuko: „Tavo tas vanduo kažkoks keistas, dumblu smirda, pelkių vanduo.“
L. M.: Taip, vėl buvo bandymas kurti idilę, bet nepavyko. Ji su Gabrieliumi išvažiavo gyventi į Klaipėdą, į Dituvos sodus.
K. S.: Iš tikrųjų, buvo nelengva rasti ryšį su herojais, kurie yra ant skyrybų slenksčio. Mums nuolat kildavo klausimas, kaip bendrauti su Jūrate ir kaip su Juozu, kad jie mumis pasitikėtų ir galėtų atsiverti. Dažnai atsidurdavome tarsi tarp dviejų ugnių. O ir Gabrielių, regis, atrodė lengva filmuoti – neįgalus vaikas, filmuok iš kurios nori pusės ir kaip nori. Tačiau tai buvo didžiulis iššūkis. Juolab kad kartais būdavo tokių situacijų, kai jis būdavo nenuspėjamas. Vieną minutę gali šypsotis, o kitą – staiga, atrodo, visai be priežasties, griebdavo ranką ir keistai pasižiūrėdavo, kad net šiurpas kūnu pereidavo. Būdavo sunku suprasti, ką jis galvoja, jo veiksmų logiką. Ir nepasakysi jam, kaip būna kartais dokumentikoje, – dabar nueik nuo vieno taško iki kito, nes reikia dengimams. Čia buvo kitaip. Turėdavau jautriai reaguoti į Gabrieliaus elgesio pasikeitimo niuansus, jo emocijas ar nenumatytus veiksmus. O tokių momentų buvo tikrai nemažai.
L. M.: Buvo iššūkis Gabrielių prisijaukinti, kad jis netraktuotų mūsų kaip pavojingos aplinkos. Juk mes ateiname su kameromis, garso įrašymo priemonėmis, vis dėlto kažkiek okupuojame jų namus. Reikėjo neprarasti ryšio su visais trimis ir išlaikyti jų norą dalyvauti filme.
Kaip jie apskritai sutiko filmuotis?
L. M.: Gal tas hermetiškas pasaulis, kuriame jie gyveno, irgi buvo tam tikras postūmis. Gal filmo kūrimas buvo būdas išsikalbėti. Toks vienijantis būdas kontaktuoti ne tik su mumis, bet ir vienas su kitu. Galbūt dėl to tas filmavimas vis toliau tęsėsi.
K. S.: Mane ši istorija labai palietė asmeniškai. Kai filmuoji besiskiriančius žmones, nori nenori tave tai veikia. Būdavo, pagalvoju, kas būtų, jei mums taip atsitiktų, kaip reaguotų ir jaustųsi mūsų vaikai. Po kai kurių epizodų mes su Linu analizuodavome, kodėl tai vyksta, kas čia kaltas, kokios to priežastys. Juk apmąstydamas kitų santykius susimąstai ir apie savuosius – ką galbūt mes darome ne taip, kaip išmokti pamatyti ne tik šalia esančio, bet ir savo klaidas. Už tai esame dėkingi šitam filmui.
Kaip pavyko užfiksuoti tokias intymias mamos ir vaiko scenas? Tai sudėtinga ir techniškai, ir emociškai, ir kūrybiškai.
K. S.: Filmuoti Dituvos soduose man buvo ypač sudėtinga, nes ten labai maža erdvės, viskas labai arti. Pamačiau, kad toji aplinka – tokia, kokios labiausiai bijo operatoriai: baltos sienos ir suspausta erdvė... Norėdama paryškinti tam tikrus momentus specialiai kaitaliojau optiką, kad matytųsi detalės, niuansai. Aišku, gaudavau ir režisieriaus nurodymų – fiksuok tą, daryk tą. Bet viskas vyko labai greitai. Filmavau beveik reportažiniu stiliumi. Žinoma, stengiausi kuo estetiškiau.
L. M.: Kristina turi labai stiprų ir gilų stebimosios dokumentikos operatorės instinktą. Ji iš karto jaučia, kas vyksta ir ko tam epizodui reikia. O atsakant į klausimą, kaip mus įsileido į tokias intymias scenas, tai mes neateiname filmuoti savo herojų kaip eksponatų, objektų. Ateiname kaip pas artimus žmones. Man atrodo, kad tai viena iš filmavimo sąlygų – tampi artimas tiems žmonėms, ir jie tau tampa artimi.
K. S.: Gal dėl tos momento nuojautos aš ir dirbu dokumentikoje. Būna, kad tiesiog jauti, – tuoj kažkas įvyks, stipri dramaturginė situacija. Ir jei taip nutinka, labai džiaugiuosi. Pažindama herojus, jų charakterius, kartais galiu numatyti, nuspėti, kada ir kur gali nutikti kažkas įdomaus.
L. M.: Tik, aišku, kai kamera įjungta, visada atsiduri prieš dilemą, kiek gali eiti toliau, kiek gali peržengti ribas.
Amžinas dokumentikos klausimas.
K. S.: Pradėjome filmuoti tarsi be jokių apribojimų, nusiteikę filmuoti viską, kas vyksta. Bet būdavo tokių scenų, kad suprasdavome – toliau eiti negalime. Tai per stipru ir galų gale visi mūsų filmavimai gali baigtis.
Ar filmo herojai jau jį matė?
L. M.: Jūratė su Gabrieliumi jau matė, o Juozas dar ne.
K. S.: Mes labai jaudinomės, kaip jie sureaguos, o ypač Gabrielius, kuris yra nenuspėjamas. Kartais net parodyta tėvo nuotrauka jam sukeldavo labai stiprias emocijas. Bet gerai prisimenu Jūratės reakciją. Ji ilgai tylėjo ir pasakė: „Mane taip įtraukė filmas, net pamiršau, kad mes esame to filmo herojai. Žiūrėjau kaip į svetimo žmogaus istoriją.“
Kiek laiko truko filmo kūrimas?
L. M.: Ilgai. Pradėjome rimčiau filmuoti 2019 metų pradžioje.
Filme dar yra labai svarbios tikėjimo, religijos temos. Kaip jos atsirado?
L. M.: Tuos dalykus padiktavo pats Gabrielius. Iš pradžių jis labai bijojo bažnyčios erdvių, bet vėliau pajuto, kad jam ten gerai. Bažnyčioje jis jaučiasi pakylėtas, jaučia net kažkokią euforiją. Iš tiesų, mane labai domina, kaip, iš kur žmonėse gimsta tas religinis jausmas. Ar jis ateina iš proto, ar iš kitų dalykų. O Gabrieliaus religingumas ateina tarsi iš nieko. Man tai išliko paslaptis.
K. S.: Kartą Jūratė atsiuntė žinutę, kad jiedu buvo Kalvarijų atlaiduose, ir ten nutiko labai įdomių momentų su Gabrieliumi. Sulaukėme kitų metų ir vykome su kamera į tuos atlaidus. Ir iš tiesų, filmavimas visiškai pasiteisino, pavyko nufilmuoti keletą stiprių epizodų.
L. M.: O koks dar Gabrieliui džiaugsmas likęs? Tos apeigos, kunigai, ritualai, tie varpai, vėliavos. Čia jis jaučiasi gerai, jaučia džiaugsmą.
Visuose jūsų filmuose matome tuos, kurie yra už priimto „normalumo“ ribų, kažkokie kitoniški. Kodėl?
L. M.: To kitoniškumo akivaizdoje galime labai aiškiai pamatyti, koks mūsų santykis su kitoniškumu ir normalumu. Taip mes kiekvienas galime permąstyti savo gyvenimą, požiūrį į pasaulį, į savo tariamą visagalystę, respektabilumą, saugumą ar socialinį statusą. Pažvelgti į save tokiame keistame veidrodyje. Žiūrėdami į kitoniškus žmones, jaučiame arba labai aiškų skirtumą, arba panašumą. Tie dalykai išryškėja, ir staiga pagalvoji – kas lieka, kai nieko nebelieka. O kas būtų su mumis, jei mums nieko nebeliktų. Ar nebūtume tokie patys kitoniški?
Gal ir blogesni.
L. M.: Gal blogesni. Ir kaip elgtumės tose situacijoje, ar stengtumės sugrąžinti status quo, kurį turėjome. Kiekvieno žmogaus gyvenime yra kertinių lūžių, kai turime pasirinkti. Tuos pasirinkimus išsprendžiame arba ne. Kaip tai nulemia tolesnį žmogaus gyvenimą. Ir visai kitaip tada pasirodo pasaulio rupumas ir trapumas.
Jūs beveik visada dirbate kartu ir labai nedidelėje grupėje. Linas yra ir režisierius, ir scenarijaus autorius, montažininkas, prodiuseris... Kokie to glaudaus kūrybinio bendradarbiavimo privalumai ir kokios problemos?
K. S.: Dokumentikoje, aišku, tai labai padeda. Mes kartu jau 23 metai. Aš Liną suprantu iš mažiausių gestų, žinau, ko jam reikia. Mūsų pasaulio matymas, suvokimas jau, matyt, supanašėjo. Kurdama su Linu, galiu drąsiau improvizuoti. Filmuodama su kitais režisieriais pasitaiko, kad norėčiau kamerą kaip nors kitaip pasukti, bet nežinau, gal nereikia, ar tiks. Daugiau galiu sau leisti klysti su Linu. Kaip režisierius montuodamas jis pasakys, kokių čia nesąmonių pridarei, bet kaip vyras man atleis. Žino, kad aš norėjau geriausio. Su juo filmuodama jaučiu didesnę laisvę.
L. M.: Ir gerai, ir sunku. Kai gerai pažįsti žmogų, viskas vyksta ranka rankon. Ypač dokumentikoje režisieriaus ir operatoriaus ryšys turi būti labai glaudus, kad pasiektum norimą rezultatą. Bet mums vis sunkiau dirbti kartu dėl buitinių dalykų. Turime du vaikus, be to, Kristina pradėjo daugiau dirbti su kitais režisieriais. Ir aš gal ateity daugiau filmuosiu su kitais operatoriais. Bet kol kas mes jaučiame, kad mūsų bendras kūrybinis matymas yra labai gera kūrybinė kelionė. O kalbant apie tai, kodėl daug dalykų kine darau pats – aš taip suvokiu filmo kūrimą. Man tai kaip drobės tapymas. Pats pasiimi porėmį, aptrauki, nusigruntuoji, žinai, kokiomis spalvomis tapysi... Nežinau, ar tai gerai, ar blogai.
K. S.: Filmuojant su Linu man teko ir garsą įrašinėti. Taip darydavome ne tik iš taupumo, bet taip tiesiog lengviau galime pasiekti norimą rezultatą. Kuo daugiau žmonių aplinkui, tuo labiau filmo herojai užsisklendžia, jiems sunkiau. Nedidelė filmavimo komanda nuteikia intymumui, kurį esame sukūrę savo filmuose.