Filmavome tarsi būtume 90-uosiuose
Ignas Miškinis apie „Pietinia kronikas“
Susitikome su Ignu Miškiniu pakalbėti apie šį ir ankstesnius jo filmus, temas ir kaip jis matė besikeičiančią Lietuvą ir kiną.
Kaip prisijungėte prie „Pietinia kronikas“ projekto?
Pirmą kartą buvau pakviestas į kino projektą kaip režisierius. Sukurti filmą pagal „Pietinia kronikas“ sugalvojo Eglė Vertelytė su prodiuseriu Luku Trimoniu. Eglė yra šiaulietė, jai knyga labai surezonavo. Jie nusipirko teises ir Eglė parašė scenarijų. Kiek žinau, pradžioje lyg pati planavo režisuoti, bet galiausiai nusprendė pasikviesti ką nors iš šalies. Buvo juokinga istorija: Lukas man skambina, o pas mane namie vamzdžiai trūkę, remontuoju kažką, jis apie kažkokius filmus šneka. Sakau jam: „Viso gero“. Paskui susiskambinom vėl, perskaičiau Eglės scenarijų. Tiesą pasakius, pradžioje jis man nepatiko. Tada perskaičiau knygą, ji manęs irgi nesužavėjo. Taip buvo tikriausiai todėl, kad aš 90-uosius visiškai kitaip įsivaizduoju. Prisimenu tą laikmetį kaip juodžiausią gyvenimo periodą, jis mano prisiminimuose yra tarsi toks dumblas, drumzlės. O čia skambina ir sako, reikia komediją padaryti. Galvoju, komedija apie 90-uosius? (Juokiasi) Iš pradžių reakcija buvo gynybinė. Ką jūs čia šnekat? Visiškai žaizda valstybės laike. Nepriklausomybę iškovojom, ir tada tokia šikna. Nenoriu nieko įžeisti, bet toks nesibaigiantis turgus, apgavystės, reketas... Vis dėlto paskui susitikau su Egle, pašnekėjom, ką ji galvoja, ir pamatėm, kad iš tiesų panašiai mąstom. Tada susitikau su Rimantu Kmita, irgi labai šiltai ir atvirai pašnekėjom, tarsi seniai pažįstami būtumėm. Jis Eglei ir man duodąs visišką laisvę: darykit ką norit.
Tuomet Eglė rašė, buvo penki juodraščiai, visąlaik bėgom nuo knygos. Ir jau įpusėjus metams, su trečia scenarijaus versija buvom tikrai pabėgę, o paskui kažkas pasikeitė. Knygoje – savirefleksija, prisiminimai, siužeto kaip ir nėra. O filmui jo reikia. Eglė bando sulipdyt, dar aš jai ant galvos. Taigi nusprendėm, kad einam negera linkme, reikia grąžinti kai kuriuos personažus, juos išvystyti. Rimantas su tuo irgi sutiko – kai kurių personažų ar įvykių knygoje yra mažiau negu filme. Kažkaip išsilaisvinom ir taip pabaigėm scenarijų. Įvyko toks keistas dalykas: su scenarijumi bėgome nuo knygos, o filmas, manau, nors ten daug kas skiriasi nuo knygos, idėjų, temų prasme grįžo prie jos. Rimantas pats taip sakė.
Kiek užtruko filmo kūrimo procesas?
Scenarijus – maždaug metai, o gamyba užtruko ilgai, nes buvo trys ar net beveik keturi filmavimo etapai. Užtruko gauti finansavimą, filmavome bandymus, buvo labai ilga aktorių atranka. Pradėjome filmuoti 2022 m. vasarą, baigėme 2023 m. žiemą. Per tą laiką turėjome 28 filmavimo pamainas.
Kuo skiriasi Jūsų darbas, kai projektas autorinis ir kai gaunate pasiūlymą režisuoti?
Supratau, kad skirtumas yra tik pradžioje, kol susipažįsti. Su Luku mūsų susitarimas buvo toks – jeigu aš ateinu, tai darau, kaip man patinka ir kaip man atrodo, nes nenoriu užsakymo. Reklamoje esu atidirbęs už visus – už save ir dar už draugus. Paskui susigyvenau su medžiaga, scenarijumi, kitais kūrėjais. Kai teikėm paraišką projekto vystymui, buvo labai paprastai sutarta, kad aš aiškiai pateikiu idėją, ir jeigu gausim finansavimą, galiu daryti tai, ką esu sugalvojęs. Taip Lietuvos kino centro finansavimas realiai uždėjo antspaudą ant mūsų sutarties su Luku. Visiems tiko, ir tada – važiuojam.
Ar Kmita dalyvavo filmo kūrimo procese? Matome jį epizodiniame vaidmenyje.
Jis nedalyvavo rašant scenarijų. Mes jam nusiųsdavom, jis sakydavo, kad viskas gerai, ir dirbdavom toliau. Žmogus žino, kas yra kūrybinis procesas. Jis dalyvavo gamyboje, aš jam pasiūliau vaidmenį, iš pat pradžių žinojau, kad taip padarysiu. Bet paskui jis labai įsitraukė į gamybą dėl kalbos. Monika Geštaltaitė iš Šiaulių dramos teatro buvo kalbos koordinatorė. Aktoriai ir telefonu susisiekdavo su ja, bet būdavo momentų, kad Rimantas kartais dalyvaudavo filmavime. Jis labai greitai pasižiūrėdavo. Nes nei Džiugas Grinys, nei Digna Kulionytė, nei Robertas Petraitis nėra šiauliečiai. Vaidilė Juozaitytė, kuri vaidino Editą, vienintelė iš Šiaulių. Paskui Rimantas daug padėjo po filmavimo. Labai svarbus filme užkadrinis balsas. Ir jis gana komplikuotas. Norėjau, kad nebūtų distancijos. Tai visąlaik duodavau jį perskaityti Rimantui ir jis taisydavo, kad tai būtų šiauliečio tarmė.
Ką turi galvoje kalbėdamas apie distancijos nebuvimą?
Vos prisijungęs prie filmo to norėjau. Jeigu darom kažką, tai darom tarsi būtume 1994-uosiuose – kad nebūtų jokių packshot’ų, pasaldinimų, pagražinimų, jokių dronų, jokių kranų, jokių steadicam’ų ir t. t. Noriu, kad filmas atrodytų tarsi 1994 metų. Tam tikra prasme, žiūrint iš šiuolaikinės perspektyvos, – skurdžiau. Mes net filmuodami juokaudavom: „Per gerai atrodo, per gera šviesa, reikia blogiau.“ (juokiasi). Stengiausi, kad tai nebūtų mano vizija, projekcija į tą laikmetį. Dėl to aktorių atranka vyko labai ilgai, ieškojau veidų, kurie būtų panašūs į to laiko. Jeigu pasiimtum dvyliktų klasių nuotraukas ir eitum atgal, tai artėjant link 1990-ųjų visi atrodo kaip dėdės ir tetos. Buvo kitas gyvenimas. Žmonės kitą maistą valgė, kitaip prausėsi, kitas priemones naudojo. Vėliau žmonių veiduose toks minkštumas, šviesumas atsirado. Dabar pas mus daugiau šviesos, daugiau aiškumo, šiuolaikinis žmogus labiau atsipalaidavęs, jau kitoks. Nežinau, kiek to matosi ekrane, bet man tai buvo labai svarbu parodyti. Taigi dėl distancijos – kad filme būtų tas laikas.
Tas pats buvo su užkadriniu balsu, kad neskambėtų taip, lyg personažas po kokių dvidešimties metų žiūri į save ir tarsi komentuoja tai, kas vyksta. Norėjau, kad jis būtų tarsi tuo metu. Panašiai kaip knygoje, bet ten dar kitaip. Filme yra tokių dalykų, kad staiga vidury dialogo pradeda eiti pagrindinio personažo mintys, bet tada vėl grįžtame į dialogą, viskas susipina. Tas užkadrinis balsas nėra kaip diktoriaus. Jis – istorijos pasakotojas, bet jis ne iš šalies: „Buvo tokia istorija, gyveno toks Rimantas.“ Atvirkščiai – jis pasakoja apie tai, kas vyksta, iš savo perspektyvos, bet tuo metu.
Kostiumai, šukuosenos šiame filme, mano nuomone, atrodo tikroviškiausiai iš visų matytų šiuolaikinių lietuviškų filmų. Dažnai žiūrėdama lietuviškus istorinius filmus jausdavausi tarsi kostiumai mane „išmestų“ iš filmo realybės, atrodydavo dirbtinai.
Tai ir kadravimo klausimas, ir didžiulis kostiumų dailininkės Agnės Biskytės indėlis. Ji, beje, šiaulietė, labai prisidėjo prie filmo, ne tik kostiumais, pas jos tėvus net filmavom. Ji darė labai ilgą tyrimą, iškart suprato, kad 90-uosius nufilmuoti neužtenka aktorių treningu apvilkti. Kitas dalykas – kino kalba. Kaip tu formuoji pasakojimą. Agnės darbą reikia ir išnaudoti, o tai operatoriaus ir režisieriaus atsakomybė. Kaip iš to nepadaryti atviruko. Atvirukais vadinu kadrus, kurie mums tarsi galėtų patvirtinti, koks tai laikotarpis, ar kažkokį jam būdingą stilių nurodyti. Šitame filme mes to vengėm, norėjau autentikos. Esmė ta, kad 1994-aisiais kažkoks kostiumas ar kelnės, kepurė, dar kažkas nekėlė klausimų, jie buvo siekiamybė, bet nebuvo egzotika. Tarkim, originalūs džinsai buvo vertybė, bet bendrame fone jie kelia disonansą, atrodo kaip atviruke. Agnės darbas buvo kolekcinis, atskirą parodą galėtum surengti. Bet ji suprato, kad mes neakcentuosim to, tai bus tiesiog bendras fonas, kontekstas. Bet kad tai suveiktų, reikia labai daug pasiruošimo.
Taip, lietuviški istoriniai filmai turi šią problemą – būtinai pabrėžti laikotarpį...
Mes darėme atvirkščiai. Su daile ir grimu, šukuosenomis buvo tas pats. Tai kartu ir daug darbo prieš filmavimą, ir susitaikymas, kad nebus atviruko. Ne šiame filme. Kažkoks kitas pasakojimas galbūt to net reikalautų. Tačiau filme buvo daiktų ar batų, kurie siužetiškai svarbūs ir turėjo tęstinumą, keliavo per visą istoriją, pavyzdžiui, ausinukas ar „Adidas“ regbio bateliai, bet nedarėme iš jų packshot’ų – pabrėži, kad personažui tai brangu. Arba knyga „Meilės vardu“, gal ne visi, bet dalis auditorijos žino, kad knyga iš tų laikų ir turi tam tikrą kontekstą.
Ankstesniam „Kino“ numeriui dariau interviu su „Pietinia kronikas“ montažo režisieriumi Danieliumi Kokanauskiu. Jis sakė, kad per filmavimą buvote rokenrolą įjungę su operatoriumi. Ar galite papasakoti apie tai daugiau?
Danielius yra jėga. Mes kursiokai. Dabar pirmą kartą po studijų dirbome kartu. Mano manymu, taip išmanančių kino kūrimą žmonių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje labai nedaug, man buvo didelė patirtis su juo dirbti. O pats darbo metodas turbūt nelabai skyrėsi nuo kitų mano filmų. Aš labai daug ruošiausi ir buvome pasidarę fotokadruotę, visi filmo kadrai išfotografuoti. Kino operatorius Narvydas Naujalis, taip pat superprofesionalas, buvo po kaulelį išnarstęs kiekvienos lokacijos rakursus. Bet filmavimo dieną daug nenumatytų dalykų įvyksta, ir iš viso to pasiruošimo mes nufilmavome tik 6 kadrus. Tačiau aš tikiu pasiruošimu. Kitaip nemoku, turiu labai tiksliai pasiruošti, nors nebūtinai tą darysiu. Tiesiog tampu laisvas. Visa komanda tampa laisva ir, kai reikia improvizuoti, visiems atrištos rankos. Kai tu tą kodą atrakini, gali daryti, ką nori. Tas rokenrolas ir buvo toks. Kai su Danieliumi pradėjom montuoti, jis sako, nesuprantu, jeigu darai, kaip turi būti, viskas susideda, bet neįdomu. Bet jeigu darai atvirkščiai – viskas išeina. Kai jis tai pagavo, visiškai panėrė į montažo procesą. Filme to nesimato, atrodo, kad viskas taip ir turi būti.
Ar Jums kine svarbu humoras?
Kai mums labai blogai, mes bandome juokauti. Tai ir skausmo slėpimas, ir būdas kovoti su tamsa. Humoras – galingas ginklas, bet humoras tik dėl humoro ir tik paviršiaus... Filmavimo metu kas nors vis pajuokaudavo: „Miškai, ar nepamiršai, kad mes komediją filmuojam?“ Kai mano žmona Ieva pamatė pirmą montažo variantą, sakė: „Tavęs prašė komediją nufilmuoti.“ Visai kitaip pamatė filmą. Gal tiksliausiai Rimantas nusakė filmo žanrą: „Komedija su druska.“
Kaip renkatės filmų temas, kas Jums įdomiausia? Man visad atrodė, kad esate šiuolaikybės, miesto gyventojų vienatvės stebėtojas.
Mano ankstesni filmai visada vyko „čia ir dabar“. Bet ta šiuolaikybė yra fonas. Gal aš ne iškart suprasdavau ar aiškiai suformuluodavau, bet man atrodo, kad man visa ko variklis yra žmogaus veržimasis iš vienatvės. Kažkokio kontakto, ryšio su aplinka ieškojimas. Bet kai kuri filmą, to iki galo neapmąstai. Neturiu nieko prieš režisierius teoretikus, bet nežinau, ar reikia save analizuoti, ką tu čia darai ir kas tu toks esi. Reikia gerai žinoti temą, ko nori tavo personažas, bet recenzijos savo filmui negalėčiau parašyti. Šiame filme mes nusikeliam į praėjusį laiką, bet brendimo dalykai, tiek personažo, tiek aplinkos, tiek valstybės, tiek tikro ryšio ieškojimai – tokie patys.
Kaip Jums pavyko išlikti kino industrijoje?
Nežinau, ar mano karjerą galima pavadinti sėkminga, nes tarp mano filmų – labai dideli tarpai. Po kiekvieno filmo sakau, kad daugiau to nedarysiu, kad tai nesąmonė. Yra kitų dalykų, kurie man įdomūs ir nebūtinai susiję su kūryba. Bet paskui kas nors atsitinka: arba aš sugalvoju grįžti, arba kas nors išverčia iš lovos kaip Lukas su Egle. „Karalių pamaina“ irgi atsirado dėl Sauliaus Drungos, mes rašėm ilgą scenarijų, man nuvažiavo stogas, supratau, kad per sunku visa tai. Bet kol aš vasarą žvejojau ar prie jūros sėdėjau, Saulius iš vieno mūsų rašyto scenarijaus epizodo surašė traktuotę, paskambino, sako, darom. Mane kažkas turi išjudinti. Kartais man atrodo, kad ne visai suvokiu šios profesijos rimtumą. Į režisūrą labai fragmentiškai įšoku. Reklamų tikrai daugiau nei reikėjo nufilmavau. Tas, aišku, užaugino odos ir tam tikrus ne kūrybinius, o techninius raumenis. Dingo baimė. Čia lyg į sudėtingas treniruotes eitum.
Dabar neteikiau jokios paraiškos. Kitas dalykas – labai baisus šiuolaikinis fonas. Ir tada ateina klausimas, ar aš turiu tai reflektuoti. Turiu galvoje politinį – pasaulio, karo – kontekstą. Personažai, kurie atrodo juokingi, kaip iš filmo scenarijaus, – labai pavojingi. Juokingas kvailys staiga tampa matomas ir reikšmingas.
Kaip, Jūsų akimis, keitėsi Lietuvos kinas per tą laiką, kai jame esate?
Dėl temų nežinau. Po „Lengvai ir saldžiai“ (2004) ir „Diringo“ (2006) esu susilaukęs iš vyresnių kolegų patarimų, kad turėčiau plačiau, globaliau, ne taip siaurai ir lėkštai mąstyti. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje po truputį išsivaduota iš minties, jog mes turim kažkokį nacionalinį kiną kurti. Jei klaustum manęs, kas man labiausiai patinka, tai man labiausiai patinka tas originalus kursas – Marija Kavtradze, Laurynas Bareiša, Giedrius Tamoševičius, Austėja Urbaitė, Robertas Nevecka, Vytautas Katkus. Dabar Kotbuso kino festivalyje apsilankiau Kamilės Milašiūtės ilgametražio filmo pitching’e, aš jau laukiu filmo. Živilė Pipinytė juos įvardijo kaip „mažuosius lietuvius“. Jie visai ne mažieji, jie didieji. Gali pradėti kaltinti, kad kažkas nuspėjama ar lėkšta, bet jie pramušė tą kompleksą. Niekas nebešneka, kad Žalgirio mūšį reikia filmuoti. Tamoševičiaus ir Vytauto V. Landsbergio „Poetas“ taip pat iš dalies užbaigė diskursą apie partizaninio pasipriešinimo filmus, tik filmas šiek tiek pavėlavo, jo būtų labai reikėję prieš 15 metų. Dingo kompleksai, kad mes būtinai privalome parodyti Europai, kokie esam.