Siekiant emocinio poveikio

 

Apie tai, kokia galinga kino poveikio priemonė yra garsas, kalbamės su garso režisieriumi Sauliumi Urbanavičiumi, pelniusiu tris „Sidabrines gerves“ už garso takelį filmams „Sengirė“ (rež. Mindaugas Survila, 2017), „Ponas Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (rež. Sergejus Loznica, 2021) ir „Čiulbanti siela“ (rež. Deimantas Narkevičius, 2023), taip pat du Latvijos kino apdovanojimus už geriausią garsą. 

 

Sauliaus Urbanavičiaus biografijoje – daugiau nei 60 vaidybinių, dokumentinių bei animacinių filmų, bendradarbiaujant ne tik su Lietuvos, bet ir užsienio šalių filmų kūrėjais. Naujausias jo darbas – garso takelis Maciejaus Drygaso filmui „Traukiniai“ („Pociągi“), kuris dokumentinio kino festivalyje IDFA neseniai išrinktas geriausiu tarptautinės programos filmu ir apdovanotas už geriausią montažą.  

 

Banalus klausimas: ką iš tiesų veikia garso režisierius? 

 

Jis atsakingas už filmo garso takelio visumą. Kartais garso režisierius painiojamas su kompozitoriumi, bet filmo muzika yra kompozitoriaus darbas. Aš prie muzikos tiesiogiai prisiliečiu tik ją montuodamas, ieškodamas balanso tarp muzikos ir kitų filmo garsų, atrasdamas muzikai vietą bendroje filmo dramaturgijoje. Galima sakyti, garso režisierius visomis turimomis garso priemonėmis kuria garsinę filmo dramaturgiją. 

 

Kokios tos priemonės? Kaip atsiranda garsai, kuriuos naudojate?

 

Jeigu yra galimybė, stengiuosi visus filme naudojamus garsus įsirašyti pats. Kai jos nėra, naudojuosi garsų bibliotekomis, bet tuomet filmas nebebus unikalus, nes šių bibliotekų ištekliais naudojasi daug kūrėjų. Jeigu dalyvauju filmavime, fiksuoju kadre vykstantį garsą – dialogus ar monologus. Tačiau filmo garsų paletė daug platesnė nei vien kalbamas tekstas. Pavyzdžiui, filmo veiksmas vyksta naktiniame Vilniuje – tamsiame, romantiškame; tuomet galvoju, kaip gali skambėti būtent toks Vilnius, vaikštau po jį, ieškau, renku garsus. 

 

Kaip atrodytų filmas, jeigu jame nebūtų garso režisieriaus?

 

Ne visi supranta muzikos ir garso svarbą, ne visi jį išnaudoja. Garsas veikia pasąmonę, racionaliai jo, priešingai nei kur kas apčiuopiamesnio vaizdo, nesuvokiame. Filmas be garso režisieriaus būtų tiesiog neišbaigtas, nebūtų perteikta filme vykstančio veiksmo atmosfera.

 

Ar kino kritikai ir žiūrovai pastebi ir įvertina jūsų darbą? 

 

Geriausias komplimentas garso režisieriui yra jo nebuvimas. Jeigu vykstant kino seansui žiūrovas staiga atkreipia dėmesį į garsą, vadinasi, su tuo garsu kažkas negerai. Žiūrėdamas filmą, žiūrovas turi būti jo istorijoje, plaukti su ja. Tuomet jis išeina susijaudinęs, kažką išgyvenęs ir negali suformuluoti, kokie filmo elementai konkrečiai jį sujaudino, paveikė, nes atmintyje išlieka visuma. Filmo garsas ir muzika palenda po oda, ir tikrai ne visose scenose garsas yra pirmame plane. Sąmoningai žiūrovas jį pastebi tik tuomet, kai garsu siekiama konkretaus efekto, tačiau toks atvejis veikiau išimtis nei taisyklė. Pastebimumo prasme mano profesija nėra labai dėkinga.

 

Bet juk ne kartą buvote apdovanotas. Kokiais kriterijais vertinamas garso režisieriaus darbas? 

 

Išties nežinau, kokie tie vertinimo kriterijai, bet pirmiausiai turi būti geras, dėmesį atkreipiantis ir palankiai kritikų vertinamas filmas kaip visuma. Pavyzdžiui, Mindaugo Survilos režisuota „Sengirė“ buvo pastebėta todėl, kad tai buvo dokumentinis filmas apie mišką. Jame neskamba jokia muzika, joks žmogaus balsas, tik gamtos garsai. Būtent tai ir atkreipė dėmesį ir į filmą, ir į jo garsą. Tuomet, kai dokumentikoje naudojama archyvinė medžiaga ir garsą tenka rekonstruoti, kaip, pavyzdžiui, Sergejaus Loznicos filme „Ponas Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“, garsas dėmesį atkreipia kitaip – juk žinoma, kad garso originalioje dokumentinėje medžiagoje nebuvo arba jis buvo prastos kokybės. 

 

Ar visuomet lengva atskirti garso režisieriaus ir kompozitoriaus darbą? Pavyzdžiui, Deimanto Narkevičiaus „Čiulbančioje sieloje“ muzikos ir aplinkos garso takoskyra nėra labai aiški.

 

Taip, kartais atskirti garsą nuo muzikos tikrai sunku. Man patinka, kad ši riba nėra aiški. Bet manau, kad „Čiulbančioje sieloje“ dėmesį į garsą atkreipė lietuviškam kinui neįprastas 3D formatas, kuris leido ir garsui būti kitokiam – imersiniam, visaapimančiam. Esame pratę matyti kitokius 3D formato filmus, pavyzdžiui, veiksmo ar blokbasterius. O „Čiulbanti siela“ – mažytis pasaulėlis, rodomas iš viršaus, iš paukščio skrydžio, Dievo perspektyvos. Todėl ir garso bei vaizdo jungtis tapo kitokia, neįprasta. 

 

Garso režisierius – tai kūrėjas ar techninių užduočių vykdytojas?

 

Kūrybos mano darbe yra nemažai, bet priemonės, kuriomis kuriu garsą, yra techninės. Tad manau, kad esu per vidurį – ir kūrėjas, ir garso technikas. Savo darbe visuomet turiu generuoti garso dramaturgijos sprendimus, tačiau turiu mokėti ir juos įgyvendinti. Juk gali įsivaizduoti, kaip turi skambėti garsas, bet nežinoti, kaip tą norimą skambesį pasiekti. O jį pasiekti – tai jau amatas, praktika. 

 

Kaip garso režisierius bendradarbiauja su filmo režisieriumi? 

 

Visi režisieriai dirba skirtingai, tačiau visuomet stengiuosi suprasti, ko jis ar ji nori ir padėti tai įgyvendinti. Darbo procese labai svarbus pasitikėjimas. Jei drauge dirbame ne pirmą kartą, žinome vienas kito lūkesčius ir galimybes, tuomet ir kūrybinės laisvės yra daugiau. Kai kurie režisieriai suformuluoja labai konkrečias užduotis, tačiau tas konkretumas neretai būna ribotas, netikslus – juk ne kiekvienas turi muzikinį išsilavinimą ir valdo muzikinį žodyną, tad komunikuojame asociatyviai. Pavyzdžiui, režisierius sako, kad nori tam tikros nuotaikos. Tačiau aš tą nuotaiką ir jos garsinį įgyvendinimą galiu įsivaizduoti visai kitaip. Tad labai svarbu atrasti reikiamą kodą.  

 

Ar pasitaiko, kad komunikacija neįvyksta ir filmo garsas neatitinka režisieriaus lūkesčių? 

 

Pasitaiko, ir gana dažnai. Juk muzika, garsas yra labai asmeniški ir abstraktūs dalykai. Dažnai juos susiejame su savo asmenine patirtimis ir asociacijomis. Yra buvę, kad režisierių garsinėje atmosferoje kažkas labai erzino, bet jis negalėjo pasakyti kas. Pasirodė, kad tai buvo aukšto dažnio garsas, jam nepriimtinas fiziologiškai. Dirbdamas kiekvieną garsą stengiuosi reflektuoti ir išgyventi pats, tačiau garsus žmonės girdi kitaip. Kartais režisierių tenkinantis variantas pasiekiamas ne kalbantis, bet tiesiog bandant. 

 

Koks filmas jums buvo didžiausias iššūkis?

 

Sunkiausia dirbti autorinio kino projektuose. Režisieriai turi labai drąsių vizijų, filmai būna nepanašūs į tuos, su kuriais teko dirbti, kartais tenka pradėti nuo nulio. Toks buvo vienas naujausių filmų, Maciejaus Drygaso „Traukiniai“. Filmo pagrindą sudaro iš archyvinės dokumentinės medžiagos sukonstruota garvežio istorija nuo atsiradimo iki tol, kol juo liautasi naudotis. Režisierius turėjo aiškią garso koncepciją nuo pat pradžių – tai turėjo būti muzikinis filmas, kuriam muziką kūręs kompozitorius yra senas Drygaso kūrybos partneris. Tačiau kai filmo muzika buvo baigta, režisierius suprato, kad ji netinka; pradinis sumanymas pasirodė neteisingas. Buvo daug desperacijos, nes šis filmas yra filosofinis, poetinis pamąstymas apie žmoniją, apie civilizacijos cikliškumą, tad jam netinka realistinis garso dizainas. Ilgos diskusijos niekur nevedė. Galų gale pabandžiau įgyvendinti vieną savo sugalvotą idėją, kuri netikėtai „suveikė“, režisieriui labai patiko. 

 

Kuo skiriasi garso režisieriaus darbas dokumentiniame ir vaidybiniame kine? 

 

Dokumentiniame kine yra mažiau galimybių garsinėms manipuliacijoms, svarbu tikslumas. Juk dokumentika daugiau ar mažiau yra tikrovės atspindys, čia veikia tikri žmonės, yra tikros aplinkos. Dokumentikoje pasakojamų istorijų negali interpretuoti laisvai, o meniniame kine gali, jei tik nori. Gali filmuoti Vilniuje ir vaizduoti, kad tai Kaunas, gali meluoti garsais. 

 

Nuo ko pradedate dirbti su filmo garsu? 

 

Prie filmo garso visada stengiuosi priartėti emociškai. Man svarbi istorija, kurią pasakoja filmas. Stengiuosi ją suprasti ir sau pačiam paaiškinti, ką reiškia kiekviena scena, kodėl ji yra būtent čia ir kodėl būtent tokia. Manau, kad filmas su žiūrovu turi komunikuoti per emocijas, nuo to priklauso filmo sėkmė. Man rūpi, kaip žiūrovas supras konkrečią sceną, kaip jis jausis. Bandymas pamatyti filmą iš žiūrovo pozicijos nusako mano sprendimus. 

 

Koks filmas ir kodėl yra jūsų mėgstamiausias? 

 

Dažniausiai pastebiu tuos filmus, kurių garsiniai sprendimai yra unikalūs. Jeigu reikia išsirinkti vieną – tebūnie tai Franciso Fordo Coppolos „Pokalbis“ („The Conversation“, 1974).