Kai fikcija tikresnė už realybę

 

Pernai Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje parodytas „Potvynis“ („Straume“, Latvija, Belgija, Prancūzija, 2024) pasakoja apie katę ir staiga griūvantį jos idilišką pasaulį, kai ekologinei katastrofai prilygstantis potvynis užlieja viską, kas pasitaiko kelyje, įskaitant senovinius miestus ir katės namus. Nors žmonių materialinis palikimas – namai, skulptūros, valtis – filme egzistuoja, pačių žmonių niekur nebėra. Gelbėdamasi nuo potvynio, katė randa prieglobstį savotiškoje Nojaus arkoje, kurioje glaudžiasi lemūras, labradorų veislės šuo, didžioji kapibara ir paukštis sekretorius. Tai filmas apie išlikimo instinktą ir galingą bendradarbiavimo jėgą. Nors filmo personažai gyvūnai, režisierius neslepia autobiografinių motyvų.

 

Istorija apie potvynį ir katę iš tiesų Zilbalodžiui yra itin asmeniška. Baigus savo ankstesnį solo filmą „Toli nuo namų“ („Away“, 2019) ir supratus, kad kitam projektui jam teks atsisveikinti su individualaus kūrėjo statusu ir prisitaikyti prie darbo komandoje, menininkui ėmė kilti siaubingas nerimas dėl ateities, kamuoti nežinia, ar jis sugebės prisitaikyti. Katė ir ją palengva supantis vanduo tapo vaizdinga šio nerimo iliustracija. 

 

Režisierius sako, kad kelionė, prasidėjusi dar prieš Kanų kino festivalį, kai vos pabaigęs filmą jis kartu su komanda nėrė tiesiai į paties svarbiausio kino festivalio sūkurį, nebuvo nė akimirkai nutrūkusi. Kanuose sulaukęs vienbalsio pripažinimo, „Potvynis“ kaip iš katapultos šovė į platų tarptautinės kino sklaidos vandenyną. „Kelionė Kanai – „Oskarai“ man tapo vertinga mokykla apie anksčiau nepažintą kino industrijos pusę – kino platinimą ir viešųjų ryšių bei rinkodaros kampanijos subtilybes.“ Per pusę metų jam kliuvo vos keletas laisvų dienų Latvijoje.

 

Zilbalodis sako puikiai žinojęs, kad kūrėjams iš Baltijos šalių labai sunku būti pastebėtiems, juo labiau – nukeliauti ligi „Oskarų“, kur dažniausiai patenka tik gerai žinomi režisieriai ir aktoriai: „Nuo pat pradžių buvo akivaizdu, kad einame prieš srovę. Juk prieš tai nebuvo tokio precedento, ypač nepriklausomai animacijai. Jau atranka į Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ programą buvo milžiniškas pasiekimas, o tada viskas ėmė klostytis labai greitai – gavome puikų platintoją JAV, vėliau pasipylė apdovanojimai, kitos platinimo sutartys. Džiaugsmą stelbė nebent nuolatinis džetlagas, visgi tai buvo itin varginantis procesas. Per šį laikotarpį daviau daugiau nei 400 interviu.“ 

 

Vengdama pasikartojančių klausimų, pokalbį kreipiu link režisieriaus latviškos patirties: Latvijoje filmą jau pamatė daugiau nei 240 000 žiūrovų – tai visų laikų žiūrimiausias latviškas filmas. Šalyje su nykštukiniu biudžetu kinui tarptautiniai „Potvynio“ įvertinimai yra reikšmingesni nei bet kur kitur. Nors nacionaliniu herojumi tapusio režisieriaus pavardė mirga žiniasklaidos antraštėse, Zilbalodis sako, kad visa ši viešuma jam gana svetima: „Man patinka likti užkulisiuose, bet suprantu, kad mano dalyvavimas „Potvynio“ viešinimo kampanijoje yra būtinas, nes filme nėra aktorių ar kitų garsių vardų, į kuriuos būtų galima nukreipti dėmesį.“ 

 

Zilbalodis stengiasi, kad visa tai per daug jo nepasiglemžtų, ir šiuo metu dirba prie kito filmo, kurį būtų norėjęs kurti net jei „Potvynis“ nebūtų sulaukęs tokios sėkmės. „Toks dėmesys gali būti paralyžiuojantis, jei stengtumeisi pakartoti kažką panašaus, bet vis dėlto manau, kad šią akimirką svarbu išnaudoti. Kalbu ne tik apie save, bet apie visą Latvijos kino industriją. Greičiausiai kitas filmas nebus toks sėkmingas, nes tokią sėkmę sunku pakartoti, be to, nežinau, ar tai sėkmė, ar aplinkybių sutapimas, ar sunkus darbas – turbūt visko po truputį. Dirbu prie naujo filmo, nes man svarbu išlaikyti kasdienę rutiną, tai palaiko sveiką protą. Mėgaujuosi procesu, man labai patinka būti užsiėmusiam. Šiuo metu „Potvynio“ kampanija yra tikras darbas, o po jo grįžtu prie kūrybos, kuri mane atpalaiduoja.“ 

 

Tokiose šalyse kaip Latvija tarptautinį kūrėjų pripažinimą dažnai lydi ir įsipareigojimas atstovauti savo šaliai, asmeninė šlovė tampa ir šalies šlove, staiga Latvija ir jos kinas pasirodo žemėlapyje, žmonės pradeda domėtis ne tik filmu ir kūrėju, bet ir visa šalies kultūra. 

 

„Nežinau, kokiems filmams sekasi Lietuvoje, tačiau Latvijoje tai dažniausiai didelės istorinės patriotinės dramos. „Potvynis“ – visai kas kita, ir aš labai džiaugiuosi, kad žmonės jį taip šiltai sutiko. Galbūt netiesiogiai šis filmas yra apie Latviją – apie katę, kuri nori būti nepriklausoma ir daryti dalykus savaip, ji yra introvertė, tačiau leidžiasi į kelionę, kur turi sugyventi ir su kitais. Filme neišvengiamai atsiranda šiek tiek latviško identiteto, bet mes nesistengėme perspausti. Filmo pradžia tikrai galėtų būti Latvija, bet vėliau katė leidžiasi į tolimas ir keistas vietas“, – apie paraleles svarsto režisierius. 

 

„Latvijos kultūra keičiasi, po truputį imame suprasti, kad nesame vien praeitis. Man didelė garbė būti pirmo tokią sėkmę patyrusio latviško filmo režisieriumi. Galbūt daugeliui pasaulyje tai bus pirmasis pamatytas latviškas filmas. Tai primena Dovydo ir Galijoto kovą – maža šalis, mažo biudžeto filmas, maža komanda nugali milžinus. Tai tapo filmo viešinimo kampanijos naratyvu, kuris prisidėjo prie to, kad filmas buvo pastebėtas. Tikiu, kad šis pavyzdys gali įkvėpti kurti nepriklausomai, nes parodo, kad nebūtina kopijuoti didelių biudžetų filmus, galima išsiskirti kuriant savitai, akcentuojant dalykus, kuriuos galime tik mes. Tokio filmo kaip „Potvynis“ turbūt negalėtum sukurti Jungtinėse Valstijose, jo idėja išvirstų į visai kitokį filmą, esu tikras, kad būtent toks jis galėjo atsirasti tik Latvijoje.“

 

„Manau, dabar jau tikrai aišku, kad investuoti į animaciją ir bandyti ją stumti į priekį tokiose šalyse kaip mūsų yra prasminga, nes šitokie filmai gali šiek tiek lengviau keliauti tarptautiniame festivalių tinkle nei vaidybiniai.“ „Potvynyje“ nėra dialogų – tai padaro filmą prieinamą bet kur, nes jis nėra pririštas prie specifinės šalies ar kultūros. 

 

Kitaip nei Lietuvoje, Latvijoje animacija turi gilias tradicijas ir nėra kino industrijos bei kino kultūros paraštėse. Zilbalodis sako, kad net neegzistuojant specialiai mokyklai ir pakankamam finansavimui (Latvijos kino biudžetas yra mažiausias Baltijos šalyse) istoriškai susiklostė taip, kad animacijai tenka svarbus vaidmuo Latvijos kultūroje. Prie to prisidėjo ir tokie garsūs vardai kaip Signe Baumane, Edmunds Jansons, Vladimirs Leščovs ir kiti, tačiau, kitaip nei Estijoje, kur universitete dėstantis meistras Priitas Tenderis daro stiprią įtaką nacionalinei animacijai, jų nejungia vienas stilius.

 

Pirmas režisieriaus filmas „Toli nuo namų“, kuriam beveik viską kūrė jis pats, tapo puikiu įrodymu, kad svarbiausia ne biudžeto dydis, o „Potvynis“ kainavo daugiau nei 3 milijonus eurų, kas animacijoje vis dar yra itin mažas biudžetas. „Tačiau tikrai neskatinu ir toliau kurti filmus partizaninėmis sąlygomis. Po mano pirmo filmo buvo komentarų, kad jei galiu padaryti filmą taip pigiai, gal ir nereikia daugiau pinigų. Dabar infliacija smarkiai sulygino paslaugų kainas Latvijoje ir Vakarų Europoje, tačiau skiriasi darbo strategijos, tad pas mus vis dar įmanoma filmus kurti pigiau. Noriu pasakyti, kad mums reiktų labiau koncentruotis į kūrybinius aspektus ir ieškoti originalių būdų istorijų pasakojimui. Nekopijuoti sistemų ir strategijų, bet bandyti išrasti savas.“

 

Iki „Potvynio“ Zilbalodis neturėjo patirties vadovauti animacijos studijai, tad nenuostabu, kad ir su didesne komanda jis nedirbo standartiškai: „Mes peršokome keletą tradicinių etapų, sutaupėme resursų, pavyzdžiui, nepiešiau kadruočių ir daug ką dariau nemokamai prieinamoje programinėje 3D įrangoje („Blender“). Daug komandos narių dirbo keliose pozicijose, atmosfera buvo gana laisva, darbas nestruktūruotas. Galima buvo baimintis, kad tai labai neprognozuojama, tačiau, manau, tai ir lėmė išskirtinį rezultatą. Supomės ant aukštų sūpuoklių, rizikavome, bet mums pavyko.“

 

Tokiam aukštų statymų žaidimui pasirašyti galėjo tik bendraminčiai. Zilbalodis dirbo su Matīssu Kaža – turbūt produktyviausiu ir perspektyviausiu jaunosios kartos latvių prodiuseriu, kuris užtikrino savitarpio supratimą ir prie projekto prisijungus tarptautiniams partneriams. Savo paties prodiusuotą ir be scenarijaus kurtą pirmą ilgametražį filmą „Toli nuo namų“ profesionaliai animacijos nesimokęs Zilbalodis vadina tikriausia mokykla, kuri jam leido eksperimentuoti ir visko išmokti pačiam, neinant tradiciniu keliu, kai iki galimybės režisuoti ilgai tenka dirbti kieno nors pagalbininku. Po debiuto sėkmės, kai Ansi kino festivalyje filmas pelnė vieną pagrindinių prizų, jis buvo pasiruošęs ir didesniam projektui. Tačiau buvo sunku, nes reikėjo scenarijaus. Kaža padėjo sustruktūruoti Zilbalodžio idėjas rašant scenarijų ir vėliau prisijungė kaip prodiuseris. „Panašios vertybės, jautrumas ir pasitikėjimas vienas kitu atnešė gerų rezultatų“, – sako režisierius. 

 

Nepaisant neįprastos sudėties – komandoje nedirbęs režisierius ir animacijos neprodiusavęs prodiuseris – prie „Potvynio“ prisijungęs Prancūzijos prodiuseris Ronas Dyensas atvirai priėmė nekonvencines latvių kūrybines praktikas ir kantriai laukė ilgai nepasimatančio rezultato. „Jis mumis labai pasitikėjo, neprieštaravo mūsų alternatyviems studijos darbo metodams, kūrybinės grupės nariai turėjo daug laisvės, pavyzdžiui, jei kam nors geriau, galėjo dirbti naktį ar 14 valandų ir vėliau pasiimti kelias laisvas dienas. Prancūzijoje įprasta dirbti nuo 9 iki 17 valandos. Turbūt kitame savo filme sieksiu kažko per vidurį – išlaikyti tą beprotišką kūrybinę energiją, kurią buvom sukaupę studijoje Latvijoje, tačiau pasiekti šiek tiek daugiau struktūros, suteikiančios daugiau nuspėjamumo.“

 

Zilbalodis sako, kad ir kitas jo filmas inspiruotas asmeninių patirčių, tačiau nebus tiesiogiai autobiografinis. „Kuriant man svarbu, kad filmas būtų apie tai, kas rūpi šią akimirką, dėl to negaliu vystyti kelių projektų vienu metu, nes keičiuosi aš ir keičiasi pasaulis aplink mane.“

 

„Potvynio“ skirtingumas nuo šiandien kino teatruose rodomos animacijos neliks nepastebėtas, ypač vaikų, kurie sugadinti hiperrealsitinės animacijos, efektais perkrauto ekrano. Jie nustebs matydami iš pažiūros gana paprastą stilizuotą animaciją, kuri kur kas tiksliau užčiuopia gyvūnų judesius ir emocijas. Režisierius neslepia, kad šiuolaikinė animacija jam nuobodi: „Juk senasis „Disney“ studijos „Liūtas karalius“, kurio animacija buvo piešta ranka, yra emociškai kur kas paveikesnis už naujausią hiperrealistinę jo versiją, kurioje nebeliko individualumo ir ekspresyvumo.“ Zilbalodis sako, kad tai, kas nerealu, visada yra emociškai paveikiau, o kartu ir estetiškai patraukliau. 

 

„Mums taip pat buvo labai svarbu perteikti gamtos stichijas: vanduo turėjo būti labai šlapias, o žolė – plaikstoma vėjo. Kad sukurtume šį įtraukiantį jausmą, turėjome foną padaryti intensyvesnį ir detalesnį už veikėjus. Kai personažai būna per daug detalūs, jie nustoja būti išraiškingi ir praranda dalį savo paveikumo. Norėjau, kad jie atrodytų tarsi piešti ranka, todėl nepamatysite kūno detalių, tik stilizuotą siluetą. Tai atrodo tikroviškiau nei tikri gyvūnai. Dar vienas svarbus dalykas – žiūrovai filme mato savo kates bei šunis, dėl to patirtis yra emociškai labai paveiki ir kiekvienam žiūrovui vis kitokia.“

 

Kartu su komanda Zilbalodis peržiūrėjo daugybę valandų kačių ir kitų gyvūnų videoįrašų, stebėjo gyvūnus zoologijos sode, tačiau judesių ir išraiškų nei kopijavo, nei antropomorfizavo. Jis sako: „Kopijavimas animacijoje dažniausiai neįtikina žiūrovų, tik meninė interpretacija sukuria tai, ką jie vertina kaip tikra – juk dažnai fikcija atrodo tikresnė už realybę. Mes turėjome keletą taisyklių, susijusių su judesiais, pavyzdžiui, kad katė niekada nesukioja akių, visada tik galvą, nes sukiojamos akys atrodo komiškai.“

 

Nors „Potvynyje“ vaizduojamas fantazijos pasaulis, jis labai panašus į realų. „Filmas yra papasakotas iš katės perspektyvos ir fokusuojasi į skirtingų veikėjų santykius. Pradėjau nuo kelionės ir veikėjų emocijų, o tada aplink juos kūriau pasaulį. Santykiai ir perspektyva – esminiai filmo elementai, o istorijos ir veiksmo aplinkybės nėra tokios svarbios – jas skirtingai įsivaizduoja kiekvienas žiūrovas. Katė nežino, kur dingo žmonės, kaip nežino ir to, iš kur atsirado potvynio vanduo ir ar jis kada nors atslūgs.“ 

 

Kvapą gniaužianti animacinė kelionė turi laimingą atomazgą, kurios linkiu ir įtemptai „Oskarų“ kampanijai, o tai paaiškės šio žurnalo puslapiams atsidūrus po spaustuvės presu. Pirmieji pasauliniai Latvijos kino laimėjimai sulauks atgarsio ir Lietuvoje. „Potvynis“ yra pirmas latviškas ir pirmas animacinis filmas, atidarantis festivalį „Kino pavasaris“.