Nebijantis rizikuoti: James Franco

Amerikiečių žurnalui „Elle Magazine“ Abramović prisipažino, kad Franco – ypatingas aktorius: „Manau, kad Jamesas Franco yra vienas įdomiausių šiuolaikinių aktorių. Kodėl? Jis nebijo eksperimentuoti ir patirti nesėkmę. Jo veikla įvairiapusė, nors jo filmai ne visada sėkmingi ir populiarūs. Jamesas galėtų būti tik Holivudo aktorius, tačiau jis peržengia visas įmanomas ribas... Procesas jam svarbesnis už rezultatą.“

Jiedu susipažino 2010 m. menininkės parodoje Niujorko Moderniojo meno muziejuje ir nuo tada draugauja. Kai 2011 m. buvo kuriamas dokumentinis filmas „Marina Abramović: dalyvauja menininkė“ („Marina Abramovic: The Artist Is Present“), Franco mielai jame nusifilmavo.

Sunku nepritarti menininkei. Trisdešimt penkerių Jameso Franco kūrybinė veikla kupina įvairių užsiėmimų – jis vaidina ir epizodinius, ir pagrindinius vaidmenis didelio biudžeto kino projektuose ir nežinomų režisierių filmuose, baigė rimtą aktorių mokyklą, daug laiko skyrė rimtoms humanitarinėms ir režisūros studijoms, pats režisuoja ir prodiusuoja filmus, rašo pjeses, eiles, piešia. Franco kaip niekas kitas mėgsta riziką ir todėl yra viena spalvingiausių sapnų fabriko figūrų. Prie žinių ir mokslo laipsnių dera dailus kūnas ir gražus veidas. O visus šiuos talentus slepia garsųjį Češyro katiną primenanti aktoriaus šypsena, prieš kurią taip sunku atsilaikyti.

Jamesas Franco prisimena: „Gyvenimas sugebėjo skausmingu būdu išgydyti mane nuo keleto dalykų. Tarp jų ir nuo pasipūtimo. Aktorių mokykloje leidau sau įsikalbėti, kad aktorius svarbiausias filmavimo aikštelėje. Juk persikūniju į personažą ir geriau žinau, kaip vaidinti. Todėl dažnai teko konfliktuoti su režisieriais. Mane būdavo sunku įtikinti, kad ne visada esu teisus. Kildavo problemų, nes barnis filmavimo aikštelėje iškart paveikia visos grupės darbą. Tad mano bloga diena tokia tapdavo visiems. Laimė, man pavyko save nugalėti. Turėjau savo emocijų akmenį, nuo kurio reikėjo išsivaduoti. Tikiuosi, dabar su manim jau galima dirbti.“

Jamesas Edwardas Franco gimė 1978 m. balandžio 19 d. Palo Alto miestelyje, Kalifornijoje. Tėvo Douglaso Franco šaknys portugališkos ir švediškos, motina Betsy Verne – žydė emigrantė iš Rusijos. Jaunystėje ji rašė eiles, dirbo redaktore. Jamesas augo kaime su dviem jaunesniais broliais Tomu ir Dave’u. 1996 m. jis baigė Palo Alto mokyklą, kur bendraklasių buvo išrinktas „pačia žaviausia šypsena“. Mokykloje Jamesas nebuvo pavyzdingas berniukas, jis net buvo sulaikytas už smulkią vagystę – kartu su bendraklasiais vogė krautuvėje kosmetiką. Įdomus sutapimas: nuo 2008-ųjų Franco yra „Gucci“ kvepalų reklaminis veidas.

Norėdamas nugalėti drovumą jis dar mokykloje ėmė vaidinti scenoje. „Nemokėjau bendrauti su žmonėmis, – nenoriai patvirtina aktorius. – Vaidyba man prilygo stebuklui. Galėjau išreikšti save ir jaustis laisvas. Manyje siautė daug įvairiausių jausmų, bet nežinojau, kaip juos išlieti. Kai persikeldavau į kitus pasaulius, galėjau ištėkšti visas tas emocijas be neigiamų pasekmių.“

Nuo tada Franco visada svajojo vaidinti. Nors mamos veikiamas domėjosi literatūra ir įstojo į Kalifornijos universitetą, kur studijavo anglų kalbą, noras vaidinti nugalėjo. Baigęs pirmą kursą, universitetą jis paliko ir pasirinko aktoriaus karjerą. Franco mokytoju tapo žinomas aktorius ir dėstytojas Robertas Carnegie’s iš „Vakarų teatro“ (Playhouse West). Pinigų mokslams stigo, ir devyniolikmetis vaikinas naktimis dirbo „McDonald’s“ restorane. Taip pat jis lankė privačią dailės mokyklą, jo paveikslų parodos buvo surengtos įvairiose Los Andželo galerijose, o jų įsigijo net Sharon Stone.

Prasimokęs penkiolika mėnesių, Franco ėmė aktyviai lankyti įvairias aktorių atrankas. Negalima teigti, kad jam iš karto pasisekė, jis dalyvavo šimtuose aktorių atrankų ir ilgą laiką jam tik retkarčiais pavykdavo gauti nedidelį vaidmenį televizijos seriale. Franco skausmingai išgyveno tuos momentus, kai būdavo atmetamas. „Lyg tau tiesiai sakytų: „Tu mums nereikalingas, tu neįdomus.“ Jis atsimena, kad tada sau dažnai kartodavo: „Svarbiausia bet kurį darbą dirbti kuo geriau ir tikėtis geriausio.“

Pirmą kartą televizijos ekranuose Franco pasirodė vienoje iš serialo „Žydrasis vandenynas“ („Pacific Blue“, 1997) serijų. Vėliau šmėkštelėjo televizijos detektyve „Žudiko portretas“ („Profiler“, 1999), seriale „Policininko ženkliukas“ („To Serve ant Project“, 1999).

1999 m. epizodiniu Džeisono Vejaus vaidmeniu jis pagaliau pasirodė didžiajame ekrane – komedijoje „Dar nebučiuota“ („Never Been Kissed“, 1999), kur Franco partneriai buvo Drew Barrymore ir Davidas Arquette’as. Būtent šis filmas padėjo jam atsidurti populiariame Juddo Apatow prodiusuojamame jaunimo seriale „Freaks and Geeks“ (1999–2000), kur jis suvaidino jauną nihilistą Danielą. Serialas pelnė „Emmy“ apdovanojimą už geriausią aktorių ansamblį, o Franco pastebėjo kino žmonės. Nuo tada jis draugauja su savo partneriu komiku Sethu Rogenu, su kuriuo vėliau vaidins net keliose komedijose. Televizijos seriale „Sėkmė bet kokia kaina“ („At Any Cost“, 2000) Franco vaidino narkomaną muzikantą. Matyt, ypatingas, subtilus aktoriaus stotas lėmė, kad tų narkomanų jo kino karjeroje buvo ne vienas.

2000 m. už vaidmenį romantinėje komedijoje „Bet kokia kaina“ („Whatever It Takes“) Franco buvo nominuotas „Teen Choice“ prizui. Schematiškoje jaunimui skirtoje komedijoje Jamesas įkūnijo lovelasą Krisą, kuris įkalba savo draugužį įtartinu būdu užkariauti merginas.

2001 m. posūkiu jo karjeroje tapo pasiūlymas suvaidinti televizijos filme kultinį amerikiečių aktorių Jamesą Deaną. Iš pradžių Franco nenorėjo imtis šio vaidmens, kad visiems laikams neliktų antruoju Jamesu Deanu, tačiau sužinojęs, kad filmą režisuos Marcas Rydellas, puikiai pažinojęs kultinį aktorių, sutiko surizikuoti. Besiruošdamas vaidmeniui jis išmoko daug ko, pavyzdžiui, važiuoti motociklu, groti gitara, rūkyti. Franco ištisas dienas žiūrėjo Deano filmus, skaitė jo biografiją ir kalbėjo su jį pažinojusiais žmonėmis. Net tarp dublių Franco neišlįsdavo iš Deano kailio: „Deanas dirbo lygiai taip pat – jis buvo įsitempęs kaip styga, kaip nuolat skausmingas nervas, visą save atiduodavo vaidmeniui. Aš stengiausi tapti tokiu, kaip jis.“

Franco atsiskyrė nuo pasaulio keturiems filmavimo mėnesiams. Jis gyveno motelyje, nebendravo su artimaisiais, draugais, savo mergina. Tai jam padėjo priartėti prie tos emocinės būklės, kurią išgyveno atstumtas vienišius Jamesas Deanas.

Žurnalo „Entertainment Weekly“ apžvalgininkas rašė: „Franco galėjo automatiškai suvaidinti savo vaidmenį, sukurdamas labai paviršutinišką Deano charakterį, bet jis įsiskverbė į pačią šio savimi nepasitikinčio žmogaus, kurio nepalaikė artimieji ir giminės, esmę.“ Už Deano vaidmenį Franco pelnė „Auksinį gaublį“, buvo nominuotas „Emmy“ ir kitiems garbingiems apdovanojimams. Jis ne tik išoriškai primena kultinę žvaigždę, aktoriui pavyko perteikti emocionaliai pažeidžiamo ir kupino kompleksų vaikino vidų.

Visi ankstesni projektai nebuvo pelningi ir Franco sutiko dalyvauti Samo Raimi filmo „Žmogus-voras“ („Spider Man“, 2002) aktorių atrankoje. Iš pradžių jis bandėsi Žmogaus voro vaidmeniui, tačiau šis atiteko Tobey’ui Maguire’ui, o režisierius po kelių savaičių paskambino Franco ir pasiūlė suvaidinti Harį Osborną. Bendraklasis ir geriausias draugas, sužinojęs, kad žmogumi voru tapęs draugas nužudė jo tėvą – grėsmingąjį žalią gobliną, imasi keršyti ir tampa svarbiausiu priešu. Aiškindamas, kodėl ėmėsi šio vaidmens, Franco pripažįsta, kad tai tikrai nėra rimtas, gilus filmas, tačiau jam teko dirbti su įdomiais, talentingais partneriais, įdomiu režisieriumi, be to, šis populiarus personažas tapo artimas kiekvienam paaugliui. Trilogija apie Žmogų vorą Franco iškart pavertė atpažįstama žvaigžde, o filmas uždirbo kelis šimtus milijonų dolerių ir kiekvienoje serijoje Franco honoraras vis augo.

Įdomus vaidmuo laukė režisieriaus Michaelio Catono-Joneso kriminalinėje dramoje „Miestas prie jūros“ („City by the Sea“, 2002), kur Franco partneriu buvo Robertas De Niro. Tiriantis žmogžudystės bylą tėvas (De Niro) sužino, kad žudikas jo sūnus (Franco). Tėvas išsiskyrė su isteriška žmona ir mažai skyrė dėmesio sūnui Džojui. Palikęs motinos namus, vaikinas tapo valkata narkomanu. Kad įsijaustų į Džojaus vaidmenį, Franco bendravo su benamiais, net nakvojo apleistuose namuose. Jis sukūrė įtikinamą atstumto, nemylimo, nelaimingo, kupino pykčio vaikino vaidmenį. Franco ateidavo į filmavimo aikštelę net laisvomis dienomis, kad stebėtų, kaip dirba De Niro. Prieš pirmąją sceną, kurioje jie turėjo vaidinti kartu, Franco negalėjo užmigti, tačiau De Niro profesionalumas ir sugebėjimas dirbti su partneriais greitai padėjo jaunam aktoriui įveikti stresą. De Niro negailėjo komplimentų savo partneriui: „Jis dirba tiesiog pritrenkiančiai. Jis ne tik darbštuolis, bet ir kūrėjas. Franco sugebėjo užpildyti vaidmenį visais būtinais ingredientais. Jei jis nebūtų radęs balanso tarp blogų ir gerų Džojaus savybių, filmas nebūtų pavykęs. Jis suvaidino puikiai.“

Tais pačiais metais Franco suvaidino savo kūną pardavinėjantį vaikiną Nicolaso Cage’o režisūriniame debiute „Sonny“. Tai tikrais įvykiais paremtas pasakojimas, pasak aktoriaus, atskleidęs jam visai nepažįstamą, svetimą pasaulį. Jis susipažino su parsiduodančiais vyrais Naujajame Orleane, kalbėjosi apie jų darbą, stebėjo gestus ir manieras. Vėliau aktorius prisipažino, kad kurdamas šį personažą sužinojo tokių dalykų, kurių net neįsivaizdavo. 2003 m. jis nusifilmavo Roberto Altmano filme „Trupė“ („The Company“), pasakojančiame apie vienos Čikagos baleto trupės kasdienybę. Čia filmavosi tikri baleto aktoriai. Franco suvaidino vaikiną, kuris vienintelis filme nesusijęs su baletu. 2005 m. jis suvaidino Tristaną Kevino Reynoldso melodramoje „Tristanas ir Izolda“ („Tristan + Isolde“, 2006). Deja, Reynoldsui pritrūko aistros perkelti į ekraną nuostabią tragiškos meilės istoriją. Režisierius nelabai išmanė, kaip atskleisti ekrane personažų jausmus, todėl ekrane matome medines statiškas figūras, „kančios“ iškreiptus veidus ir ašarotas Franco – Tristano akis.

Franco suvaidino ir keliuose kariniuose filmuose, kad visi pamatytų, kaip jam tinka uniforma. Drama „Didysis pabėgimas“ („The Great Raid“, 2005) sukurta pagal tikrus Antrojo pasaulinio karo įvykius, kai desantininkų būrys gavo užduotį išgelbėti amerikiečių belaisvius iš japonų karo stovyklos Filipinuose. Franco suvaidintas karininkas Bobas Princas sugalvoja įžūlų planą, kaip išlaisvinti įkalintuosius. Filmas buvo kuriamas Australijoje, aktorius daug laiko skyrė treniruotėms su kaskadininkais. Po metų pasirodė holivudiška Justino Lino patriotinė drama „Anapolis“ („Annapolis“, 2006). Nelabai pavyzdingas vaikinas Džeikas, norėdamas išpildyti mirusios motinos svajonę, stoja į prestižiškiausią šalies karo mokyklą, kad taptų jūrų pėstininku. „Anapolis“ – pasididžiavimą amerikiečių kariais skatinantis schematiškas ir nuspėjamas filmas, pasakojantis apie garbę, drąsą, atkaklumą ir žmogaus dvasios stiprybę, savybes, kurios padeda išsipildyti didžiausioms svajonėms. Aktoriui ir vėl teko paprakaituoti, jo laukė sunkios treniruotės. Manau, kad Franco žavesys padidino norinčių stoti į Anapolį skaičių. Šaunų lakūną Bleiną Rolingsą aktorius suvaidino režisieriaus Tony Billo karinėje melodramoje „Pirmoji eskadrilė“ („Flyboys“, 2006). Dėl šio vaidmens Franco net gavo piloto licenciją. Filmas nukelia į Pirmojo pasaulinio karo metus, kai būrys studentų iš pasiturinčių šeimų atvyko savanoriais į „Lafayette“ eskadrilę Prancūzijoje. Šie jauni žmonės ieškojo nuotykių, meilės, drąsos išbandymų...

Franco niekad nevengė epizodinių vaidmenų ir iš kitų savo kolegų išsiskyrė didesniu uolumu, su kuriuo rengėsi bet kuriam projektui. Dažnai jo pasirinkimą filmuotis nulemdavo simpatijos režisieriui ar galimybė susitikti su puikiais partneriais. Norėdamas vėl susitikti su Cage’u jis šmėkštelėjo Neilo LaBute’o filme „Karklų žmogus“ („The Wicker Man“, 2006), o galimybė vaidinti kartu su Richardu Gere’u lėmė, kad Franco suvaidino jo sūnų George’o C. Wolfe’o melodramoje „Naktys Rodantėje“ („Nights in Rodanthe“, 2008). Kartu su savo kurso drauge Charlize Theron jis nusifilmavo Paulo Haggiso dramoje „Elos slėnyje“ („In the Valley of Elah“, 2007).

Visi tvirtina, kad filmuodamasis Franco kiekvieną pertrauką praleidžia su knyga rankose. Žurnalistai džiūgauja: jis skaito Dostojevskį ir Joyce’ą. „Jis labai užsidegęs savišvieta. Visada juokėmės, kai tarp dublių jis skaitė „Iliadą“. Mes iki šiol jos neperskaitėme. „Iliada“ – labai sudėtinga knyga“, – pasakojo filmo „Mari Huanos ekspresas“ prodiuseris Juddas Apatow. Ak, jau ta Amerika! Tikiuosi, europiečių nenustebintų aktorius, skaitantis „Iliadą“, kurią iš esmės jau turėjo perskaityti mokykloje.

Franco vis dažniau bando savo jėgas režisūroje. 2005 m. Ostino kino festivalyje buvo parodytas jo režisūrinis debiutas – mažo biudžeto siurrealistinė komedija „Beždžionė“ („The Ape“), kurią jis pastatė pagal savo pjesę. Franco vaidino rašytoją, kuris ieško ramaus buto Niujorke, tačiau netrukus susigaudo, kad jo kaimynas – kalbanti gorila, išsiilgusi bendravimo su protingu žmogumi. Tais pačiais metais pasirodė ir kitas jo filmas – komedija „Aukso karštligė“ („Fool’s Gold“).

2008 m. Franco gavo anglų kalbos bakalauro laipsnį. Iš Los Andželo persikraustęs į Niujorką, jis tęsė studijas – mokėsi kino, netrukus ir vėl susižavėjo tapyba, kuri jį domino dar mokykloje.

2008 m. kartu su Seanu Pennu, Emile’iu Hirschu ir Joshu Brolinu Franco nusifilmavo režisieriaus Guso Van Santo biografiniame filme „Milkas“ („Milk“), kurio herojus Harvey’is Milkas 1977 m. buvo išrinktas į San Francisko stebėtojų tarybą ir tapo pirmuoju JAV viešai savo homoseksualumą pripažinusiu vyru, išrinktu į aukštas valstybines pareigas. Franco suvaidino Milko meilužį Skotą.

Tais pačiais metais Franco įkūnijo narkotikų prekeivį Davido Gordono Greeno kriminalinėje komedijoje „Mari Huanos ekspresas“ („Pineapple Express“). Aktorius seniai norėjo suvaidinti komedijoje. Atsipalaidavęs ir nuolatos apspangęs jo Solas netyčia įsukamas į gangsterių tarpusavio kovas ir kartu su savo klientu yra priverstas bėgti nuo įtūžusių banditų. Solo vaidmuo Franco atnešė nominaciją „Auksiniam gaubliui“. Bandymas kartu su ta pačia komanda sukurti dar vieną, šį kartą fantastinę komediją „Jūsų nešvankybė“ („Your Highness“, 2011) baigėsi nesėkme. Komedija tiesiog pritrenkia kvailumu, o Franco už princo Fabijaus vaidmenį buvo nominuotas „Auksinės avietės“ prizui už blogiausią vyro vaidmenį.

Bet 2010 m. aktoriui buvo tikrai sėkmingi. Žinoma, galima tik spėlioti, kokių velnių Franco ir Javieras Bardemas nusifilmavo kvailoje, pretenzingoje ir saldžioje Ryano Murphy melodramoje „Valgyk, melskis, mylėk“ („Eat Pray Love“), tačiau pats Franco aiškina, kad kai kurias romantines komedijas tiesiog dievina: „Mėgstu senesnes, šiuolaikinės nelabai patinka. Romantines komedijas labai lengva sugadinti. Daugelis jų panašios ir remiasi ta pačia schema: jis sutinka ją, o paskui jiedu gyvena ilgai ir laimingai. Sunku rasti kokių nors originalesnių sumanymų, prodiuseriai mieliau imasi patikrintų formulių ir todėl gali susidaryti įspūdis, kad esi matęs visas romantines komedijas, nors matei tik vieną. Šis filmas kitoks. Jame pagrindinį vaidmenį kūrė Julia Robertas. Romantinių komedijų karalienė! Taigi, padariau išvadą, jeigu jau vaidinti tokiame filme, tai tik su ja. Na, ir pasisekė.“

Tais pačiais metais aktoriui teko benefisinis vaidmuo Danny Boyle’o psichologinėje dramoje „127 valandos“ („127 Hour“). Didžiąją filmo dalį ekrane matome vien tik Franco. „127 valandos“ sukurtos pagal tikrais faktais paremtą Arono Ralstono, kuris sugebėjo išgyventi po to, kai krentantis riedulys prispaudė ranką ir įkalino jį Jutos valstijos kanjone, knygą. Per penkias dienas Ralstonas suvokė, kad turi pakankamai drąsos padaryti bet ką, kad išgyventų. Jis nusipjovė prispaustą ranką, kad išsilaisvintų iš spąstų, sugebėjo įkopti į 20 metrų aukščio kalno sieną ir nukeliauti apie dvylika kilometrų, kol buvo išgelbėtas.

Filmo pradžios kadrai – tiesiog euforijos kupinas reto grožio klipas su nuostabiais Jutos vaizdais ir linksmu, šauniu optimistu Aronu Ralstonu – alpinistu ir ekstremalu. Gyvybingas vaikinas papildo adrenaliną pačiais sveikiausiais būdais. Greitis, juokas, saulė, pokštai su sutiktomis merginomis turistėmis. Ir baisi akimirka, kai viskas pasikeičia ir tarpeklis virsta kalėjimo vienute ištisoms 127 valandoms. Nustebimas, panika, pyktis, skausmas, neviltis. Nesėkmingos pastangos išsivaduoti, o paskui haliucinacijos, dialogai su savimi ir vaizduotės sukurtais kitais – štai jausmų spektras, kurį tenka išgyventi Franco personažui. Jis kovoja ne tik su netikėta kliūtimi, bet ir su savimi, savo baime, badu ir troškuliu, neviltimi ir silpnybe. Gyvenimo geismas atsiranda, kai baimė pasiekia aukščiausią tašką, kai nebėra pasirinkimo. Franco herojus jau peržengė ribą, už kurios nebėra baimės. Personažo išgyvenimai tapo savotišku profesijos bei fizinės ištvermės testu aktoriui.

Pats Franco prisipažino, kad labiausiai jam padėjo bendravimas su personažo prototipu ir fanatiškas Boyle’o atkaklumas siekiant autentikos.

Aktorius laikėsi specialios dietos, o pirmąją filmavimo dieną, kuriant sceną, kai akmuo užspaudžia Arono ranką ir šis bando išsigelbėti, Boyle’as tarė: „Įjungsiu kamerą, o tu daryk viską, kas tau atrodo reikalinga, ir nesustok.“ Ši 22 minutes trukusi scena tapo filmo pagrindu. Ji pareikalavo daug fizinių pastangų, aktorius buvo ties išsekimo riba, kai režisierius liepė sustabdyti kamerą. Už šį vaidmenį Franco buvo nominuotas „Oskarui“.

Tais pačiais metais pasirodo ir pusiau eksperimentinis Jeffrey’o Friedmano ir Robo Epsteino filmas „Staugimas“ („Howl“), kuriame Jamesas Franco virto žymiuoju amerikiečių poetu Allenu Ginsbergu. Ši spalvinga XX a. kultūros asmenybė – bitnikas, gėjus, žydas budistas, politinis aktyvistas – draugavo su garsiausiais savo meto žmonėmis ir rašė genialias eiles, kurios iš pradžių sukėlė nemaža skandalų. Filme atkuriamas tas poeto gyvenimo laikotarpis, kai jis rašė savo garsiausią kūrinį „Staugimas“. Tačiau eksperimentas lieka eksperimentu, tad filmui būtų ir daug priekaištų, ypač dėl animacinių intarpų. Geriausios „Staugimo“ scenos, kai kamera stebi Franco, deklamuojantį eiles, pasakojantį savo autobiografiją. Besiklausant aktoriaus, stebint jo gestus juntamas Ginsbergo poezijos alsavimas, akivaizdu, kad aktorius puikiai perprato poeziją, suvokia žodžius, kuriuos sako, jaučia ritmą.

Mokslininką Vilį Rodmaną iš Ruperto Wyatto fantastinio veiksmo filmo „Beždžionių planetos sukilimas“ („Rise of the Planet of the Apes,“ 2011) aktorius vadina tragišku personažu: „Jis bando pergudrauti gamtą, kad išgelbėtų savo tėvą. Manau, daugelis ryžtųsi tam dėl savo artimųjų. Nors pasaulis dėl to ir atsidūrė ties žūties riba, jis nenorėjo, kad taip atsitiktų. Jis manė, kad dirba žmonijai.“ Pasak aktoriaus, jis ilgai svarstė, ar filmuotis „Beždžionių planetos sukilime“. Tačiau čia jam pirmą kartą teko aikštelėje susidurti su sudėtingomis kompiuterinėmis technologijomis ir smalsumas paėmė viršų. Franco personažo istorija primena daktarą Frankenšteiną. Vilas pasišventė mokslui ir ilgai gyveno atsiskyręs nuo pasaulio. Tėvo globa ir maža beždžionėlė, kuri tampa Vilo draugu, keičia personažo charakterį. Tačiau pasaulio gyvybės pusiausvyra sunaikinta ir pasekmės baisios.

Vaidinti legendinį burtininką Ozą paskatino noras vėl padirbėti su režisieriumi Samu Raimi. 1939- ųjų filmas „Ozo šalies burtininkas“ (rež. King Vidor, Mervyn LeRoy, Victor Fleming) pagal rašytojo Lymano Franko Baumo knygas tapo neginčijama kino klasika, o šiemetinis „Ozas: didingas ir galingas“ („Oz the Great and and Powerful“) pasakoja priešistorę apie tai, kaip burtininkas pateko į Ozo šalį. Skrisdamas oro balionu šlovės ir turtų trokštantis nevykėlis cirko magas Oskaras Digsas patenka į uragano verpetą, nuskraidinantį jį į šalį, kurios gyventojai naiviai laukia legendose minimo didžiojo burtininko pasirodymo. „Vaidinu gan primityvų fokusininką, kuris moka vos kelis triukus. Mūsų filmas apie tai, kaip sukurti įtikinamą iliuziją, apie sugebėjimą padaryti reikiamą efektą“, – pasakoja Jamesas Franco. Rengdamasis filmui jis bendravo su garsiu Las Vegaso magu Lance’u Burtonu ir jo pamokos padėjo aktoriui suprasti triukų, kurios atlieka jo personažas, paslaptis. Prisimindamas Geltonų plytų kelią, aktorius kalba: „Iš tikrųjų jauti didelį malonumą, žingsniuodamas juo į stebuklų pasaulį, kuriuo žavėjaisi vaikystėje.“

Pernai tikra Venecijos ir Toronto kino festivalių bomba tapo režisieriaus Harmony Korine’o filmas „Laukinės atostogos“ („Spring Breakers“), kurį kritikai pavadino spyriu populiariajai kultūrai ir jos formuojamos jaunosios amerikiečių kartos siekiams.

Keturios rutinos išvargintos koledžo mokinės, apiplėšusios pakelės užkandinę, vyksta į Floridą praleisti fantastiškų pavasario atostogų. Tačiau saldus gyvenimas nutrūksta, jas suima policija. Merginas išperka vietinis reperis Alienas. Paslaptingas, pilna burna sidabrinių dantų besišypsantis Alienas tiesiog užburia nuotykių ištroškusias keliautojas savo turtais, pasipūtimu ir gražaus gyvenimo vizija. Alienas – svarbiausia filmo figūra. Aišku, jis iki kraštutinumo sukarikatūrintas, tačiau taip režisierius ir aktorius apnuogina likusių personažų paviršutiniškumą ir jaunosios kartos problemas. Šokinėdamas su automatais po pinigais ir narkotikais nuklotą lovą, grodamas baltu pianinu saldžią dainelę Franco kuria savo personažo asmeninį šou. Neatpažįstamai pakeitęs išorę aktorius suvaidino savotišką šiuolaikinės popkartos mesiją. Arba muzikinio klipo gangsterio karikatūrą. Taigi, Franco Alienas – dar vienas aktoriaus eksperimentas. Jis įrodė, kad gali suvaidinti ir tokį ekstravagantišką personažą.

Pastarieji metai aktoriui labai darbingi. Jis daug filmuojasi ir vis dažniau atsiduria kitoje kameros pusėje – režisuoja ir trumpus filmukus pagal įvairius eilėraščius, ir dokumentinius filmus. Kartu su draugu Travisu Mathewsu Berlyno kino festivalyje šiemet jie parodė „Interior. Leather Bar“ (2013). Jame atkuriama cenzūros iškirpta 40-ies minučių scena iš 1980 m. Williamo Friedkino filmo „Cruising“. Šiame filme policininkas, kurį suvaidino Alas Pacino, infiltruojamas į Niujorko gėjų aplinką, kad sugautų serijinį žudiką. Iškirpti kadrai, kuriuos nedaug kas matė, dingo. Franco ir Mathewsas nutarė juos atkurti. Nutrindami realybės ir fikcijos ribas, filmo autoriai atskleidžia Holivude dominuojančios homofobijos mechanizmus. Pasak aktoriaus, šis eksperimentas paskatins diskutuoti apie seksualinę laisvę ir kultūros vaidmenį formuojant erotinius polinkius. Šiemet Kanuose, „Ypatingo žvilgsnio“ programoje, parodytas naujausias Franco režisuotas filmas „Kai aš gulėjau mirties patale“ („As I Lay Dying“), sukurtas pagal Nobelio premijos laureato Williamo Faulknerio romaną. Franco jame sukūrė pagrindinį vaidmenį.

Žinoma, Franco veikla ne visada sulaukia tik pagyrų... „Kritika skaudina, bet tik akimirką, – aiškina Franco. – Jau girdėjau visko, ir pagyrų, ir kritikos. Nesu idealas ir, kas žino, gal mano polinkis į ekscentriškus dalykus turi kažką bendra su savimonės obsesija, bet man svarbiausia, kad tai skatina kurti kažką naujo ir įdomaus.“

Neseniai Franco sulaukė savo žvaigždės garsioje Šlovės alėjoje. Neslėpdamas jaudulio per ceremoniją jis sakė: „Kai tik atvažiavau į Los Andželą, pirmiausia atėjau į šią vietą. Tada man atrodė, kad patekti į šią alėją – nepasiekiama svajonė. Dabar aš esu dalis Holivudo istorijos.“