Tas, kuris visus apkvailino
Christopher Nolan
1
„Sekimas“ („Folowing“, 1998) – pirmas Nolano ilgametražis filmas. 3000 dolerių biudžetas, kamera ant peties, filmavimai be leidimų, minimalus apšvietimas. Šiuo filmu mokėsi; norėjo, kad apie jį sužinotų pasaulis. Laimėjo pagrindinį prizą Tarptautiniame Roterdamo kino festivalyje. Pasaulis sužinojo. Jaunas vyras mėgsta sekti nepažįs- tamus žmones. Taip jis susipažįsta su Kobu. Šio vyro su kostiumu hobis – įsilaužti į butus ir ten pavogti asmeniškus daiktus (ne tik dėl pinigų). Toks žaidimas. Pamatas trileriui, konspiraciniam filmui. Nolanas pirmuoju filmu konstruoja sudėtingą naratyvą. Filmo pabaigoje jis viską paaiškina. Net pats Erkiulis Puaro negalėtų išnarplioti. Nespalvotas. Daugiau nieko šilto.
11
A galvoja, kad B yra toks, bet iš tiesų toks nėra. B galvoja, kad A yra toks. Jis toks ir yra. A įsimyli C, bet C myli B. Tiesą sakant, B su C ir suplanavo, kad A įsimylės C. B nemyli nieko. C kadaise buvo su D. C mano, kad B dirba C, bet paskui paaiškėja, kad iš tikrųjų jis dirba D, o A jam reikalingas, kad išsigelbėtų ne B (kuo buvo įsitikinusi C), o būtų atliktas D užsa- kymas – nužudyti C taip, kad policija manytų, jog tai padarė A. Nolano kino labirintas.
21
Kiekvieną magijos triuką sudaro trys dalys. Pirma dalis – pažadas. Magas parodo kažką paprasto: kortų kaladę, paukštį ar žmogų. Antra dalis – posūkis. Magas paima paprastą daiktą ir padaro jį nepaprastą. Tuomet žiūrovas dar neploja. Kažką pradanginti nepakanka. Reikia tai sugrąžinti. Todėl kiekvienas magijos triukas turi trečią dalį, pačią sunkiausią, ji vadinama prestižu. Kiekvieną Nolano filmą galima vertinti kaip magijos triuką, nes jis bando žiūrovą nustebinti, siekia, kad jis aikteltų iš nuostabos. Pirmos dvi triuko dalys Nolanui pavyksta tiesiog tobulai.
31
XXI a. Stevenas Spielbergas. Nolanas suvokia pasaulį kaip paprastą, o žmogų (žmogiškumą) – kaip iš esmės pergalingą. Žmonija jiems abiem – sėkmės istorija. Nesvarbu, ar pasakojama apie kovą su žmones žudančiu rykliu, kelionę laiku ar Holokaustą. Abu režisieriai žmogumi tiki ir sudėtingoje situacijoje visada laimi vienprasmiškai suvokiamas gėris. Betmenas, ne Džokeris („Betmeno“ trilogija), vaikų išsiilgęs tėvas („Pradžia“), gerasis, o ne blogasis kosmonautas („Tarp žvaigždžių“). Jeigu esmė paprasta, aplinkybės sudėtingos.
2
„Memento“ (2000). Holivudo užsakymas, normalus biudžetas, bendradarbiavimo su broliu, scenarijų autoriumi, rašytoju Jonathanu Nolanu pradžia. Šuolis. Leonardas (Guy Pearce) neturi trumpalaikės atminties. Jis pamiršta, kokį automobilį vairuoja, kur gyvena, ką vakar veikė. Jis viską registruoja „Polaroid“ fotoaparatu, kad prisimintų, kas yra kas. Jis ieško žmonos žudiko. Trileris.
12
Spalvota dalis „Memento“ pasakojama atbulai (nuo pabaigos į pradžią), nespalvota – kaip žmogui įprasta. Žiūrovas gali įsitraukti į tokią sistemą, nes Nolanas leidžia susiprasti. Sistema turi šablonus, jie lengvai įsimenami. „Sekimas“ taip pat tiesiog nesitveria esamajame laike. Be jokios aiškiai suvokiamos priežasties. Alergija vienam esamajam laikui nuo pat pirmo filmo. Alergija vienai vietai. Alergija kameriniam vaizdui. Alergija vienam ekranui. „Tarp žvaigždžių“ – ryškiausias šių alergijų simptomas.
22
Kalbėdamas apie ypač sudėtingus reiškinius, juos supaprastindamas ir redukuodamas iki įkyriausių, tačiau nuostabiai skambančių banalybių (bendro sapno idėja „Pradžioje“, likimo tema „Betmeno“ trilogijoje, meilės klausimas „Tarp žvaigždžių“) režisierius savotiškai priartėja prie populiariojo rašytojo Paulo Coelho. Nolano išvados, paskutiniai filmų kadrai panašesni į brazilo verkšlenimus, o ne į apmąstymo (kad ir paprasto) skyrių. Ta akimirka, kai Leonardo DiCaprio eina savo išsiilgtų vaikų link („Pradžia“), ta valandėlė, kai Betmenas patosiškai (kiek patoso gali turėti toks veikėjas) moralizuoja kalbėdamas apie heroizmą, stoja kaip šiuolaikiniai „Alchemiko“ mutantai.
32
Ir Nolanas, ir Spielbergas žavisi stebuklingais dalykais ir dažniau vaizduoja tai, kas neįmanoma, negu tai, kas iš tiesų egzistuoja. Net jei Spielbergas kuria filmą pagal tikrus įvykius (pvz., „Gelbstint eilinį Rajaną“), jis prideda tiek cukraus, kad tikrovės kartėlio žiū- rovas nė nepajaučia. Nolanui vienos realybės visuomet per maža, tad ją perkelia į sapną („Nemiga“ ir „Pradžia“), magijos triuką („Prestižas“), atmintį („Memento“), kruopščiai suplanuotą nusikaltimą („Sekimas“), kosmosą („Tarp žvaigždžių“), komiksinį miestą („Betmeno“ trilogija). Tikrovė nėra tokia saldi.
3
„Nemiga“ (2002). 1997-ųjų norvegų filmo tuo pačiu pavadinimu perdirbinys. Dvi žvaigždės – Alas Pacino ir Robinas Williamsas. Didelis įvertinimas ir pasitikėjimas. Jokių paralelinių pasaulių, išskyrus paklydimus nemigoje. Gerbėjai internete susilaiko šį filmą vertinti. Jis toks pats kaip visi. Nenolaniškas. Suvokiamas kaip paklydimas.
13
Nolanas tikisi, kad žiūrovas nepasiklys paraleliniame laike (nuo „Sekimo“ iki „Tarp žvaigždžių“), kad susigaudys sekdamas tą pačią istoriją iš kelių laiko perspektyvų. Iš esmės šis tikėjimas kyla iš šių laikų žmogaus gebėjimo stebėti daug ekranų vienu metu ir istoriją patirti fragmentiškai. Nolanas sąmoningai karpo linijinį pasakojimo būdą, nes langais (kompiuterinių įrenginių) šuoliuojančią patirtį priima kaip elgesio paradigmą, o ne nuokrypį nuo normos.
23
Jis visiškai nenori, kad apie jo filmą galvotum už kino salės ribų. Netgi priešingai. Nolanas kuria alternatyvią (taisyklių ir galimybių prasme) realybę. Ji su tikrove turi tik tiek bendrų taškų, kiek reikia pasakojimo konstrukcijai išlaikyti. Nolanas neaprašo ŠIO pasaulio, jis neišsako jokio komentaro apie tai, kas IŠ TIESŲ vyksta. Jis nenori aprašyti, tik ištraukti žiūrovą iš pasaulio, dviem valandoms panaikinti gravitacijos jausmą ir suteikti malo- numą. „Svarbiausia, kad žmonės pasijaustų lyg grįžę iš kelionės. Kad emociškai būtų įsitraukę“, – ko tikisi iš „Tarp žvaigždžių“ sako Nolanas. Režisierius sugeba pradanginti žiūrovo realybės jausmą (taip, tai labai daug), bet iš kino salės jis išeina toks, koks atėjo. Kur prestižas?
33
Jo filmai jau uždirbo 1,7 milijardo JAV dolerių. Tai 2,5 milijardais mažiau nei Spielbergo, tačiau šis jau sukūrė 27 filmus, o Nolanas – tik 9. Tiek pat, kiek Jamesas Cameronas.
4
„Betmenas: Pradžia“ (2005). Nolanas atgaivina tikriausiai įdomiausią, dviprasmiškiausią ir tamsiausią superherojų JAV kino istorijoje. Atima iš jo tamsą. Atima mistiką, paverčia jį paprastu žmogumi. Karpo pasakojimo laiką, lyg negalėtų paleisti žirklių iš rankų. Nolanas atima infantilumą ir kartu visus jausmus. Tai šaltas, bet gailestingas filmas. Tarsi kompromisas, tarsi potencialiai neskausmingas perėjimas iš komikso į tikrovę ir atgal.
14
Nolaną ir jo padėtį kino istorijoje apibendrina lietuviškos dainos žodžiai „gimiau nei per anksti, nei per vėlai“. Jis pradėjo kurti savo filmus būtent tada, kai atsirado tokių (painių) filmų poreikis. Gal dėl to vyresnio amžiaus kritikai iš suaugusiems žmonėms skirtų žurnalų „The New York Times“ ar „Wall Street Journal“ jaunimo tiesiog sudievintą „Pradžią“ vertina santūriai, kaip įdomesnį, bet vis tiek eilinį veiksmo filmą. „Tarp žvaigždžių“ sutiktas internautų aikčiojimais, esą tai – „fantastiškas“ ir „nepakartojamas“ filmas. Jau dabar juosta interneto puslapio IMDb tope yra labai aukštoje – 13 vietoje. Statistiškai šį filmą kur kas geriau vertina tie, kuriems dar nesukako 18. Ir apskritai, kas ten balsuoja?
24
Suprasti Nolaną – tai suprasti jauno, šiuo metu paauglystę vienaip ar kitaip išgyvenančio jaunuolio protą. Tai žmogus, kuris priima ribotą pasaulio sudėtingumą, t. y. sudėtingą tiek, kiek tai yra išsprendžiama, ir ne daugiau. Jis reikalauja, kad filmas būtų sunkiai suprantamas, bet įveikiamas. Kitaip tariant, jo sudėtingumas turi neišeiti už filmo perimetro ribų.
34
Jei būtų apdovanojimas „už banalumą ir klišių naudojimą kine“, jį tikrai gautų Cameronas. Jo „Įsikūnijimas“ (2009) tiesiog atgrasus, žiūrint šį filmą vis kyla jausmas, kad prie žiū- rovo klišės tiesiog seksualiai priekabiauja. Nemalonus jausmas. Nolano „Tarp žvaigždžių“ – ne mažiau banalus. Belieka prisiminti tiesiog per prievartą kišamus jaudulio gumulus į žiūrovo gerklę (pudruotas tėvo ir dukros ryšys). Tačiau šių režisierių klišiškumas – skirtingas. Cameronas – tai supermama, kuri filmuoja kačiukus, šuniukus ir kūdikių išdaigas, o Nolanas – paauglių demotyvacija, fragmentiškas ir jaunatviškas etiudas, nesėkmių ir pergalių kompiliacijos (fail-win compilations) youtube kanale.
5
„Prestižas“ (2006). Tai lėčiausias, aiškiausias ir pats subtiliausias Nolano darbas. Turi tikrą literatūrinį pagrindą – Christopherio Priesto to paties pavadinimo romaną. Paralelinio laiko montažas čia atsiskleidžia ryškiausiai, aiškiausiai ir dėl pagrįstų priežasčių. Dviejų magų (Christian Bale, Hugh Jackman) kova skirtinguose pasakojamos istorijos etapuose išgyvena vienodas fazes, tad žaidimas, kas kada priekyje, kas laimi kuriuo metu, turi prasmę. Filmas veikia kaip magijos triukas, nes slepia ir atidengia, slepia ir atidengia. Ir kol tai vyksta, žiūrovas nė nemato, ką Nolanas slepia iš tiesų. Ne, nieko filosofiško.
15
Nolanas nerežisuoja žmonių. Jis nerežisuoja atmosferos. Jo filmai neatsiduoda kažkuo nepažįstamu, nenusakomu, kažkuo virpinančiu iš vidaus. Jo kalboje nėra nieko, kas nėra įvykis. Įvykis ir jo reikšmė tolimesniems įvykiams yra pagrindinė, o dažnai ir vienintelė pasakojimo ašis. Bejausmės konstrukcijos kartai, kuri užaugo bendraudama virtualioje erdvėje.
25
Ir neįmanoma užčiuopti jokios ironijos. Kalbėdamas lyg P. Coelho ar „Jūsų pasąmonės galia“ autorius, Nolanas neironizuoja. Jis kalba rimtai. Kai jo veikėjai reiškia mintis apie valią, laiką, meilę, atsidavimą, jis kalba rimtai. Išskyrus galbūt tik vieną paskutinių „Prestižo“ scenų, kurioje mirštantis Jackmano personažas rėžia ilgą monologą. Dūsauja ir sako, ko trokšta žiūrovas – esą būtent ištrūkti iš šio pasaulio, iš jo nuobodybės, kartumo. Tai visų gerai žinomos dainos priedainis. Nolanas jį pakartoja tarsi atsakydamas sau į klausimą, kodėl kuria taip, kaip kuria.
35
Camerono filmai uždirbo tik 200 milijonų JAV dolerių daugiau nei Nolano filmai. Daugiausiai Nolano uždirbęs filmas – „Tamsos riteris“ (534 mln. dolerių). Daugiausiai Camerono uždirbęs filmas – „Įsikūnijimas“ (760 mln. dolerių). Šie režisieriai – vieninteliai pasaulyje, kurių du filmai yra surinkę daugiau nei milijardą dolerių pajamų.
6
„Tamsos riteris“ (2008). Vienintelis šio režisieriaus filmas, kuriame yra tai, ko kine ieško kiekvienas žmogus, kuris apskritai kine ko nors ieško, – vaidmuo, personažas, cha- rakteris. Heatho Ledgerio sukurtas Džokeris kažkuo labai panašus į 1999-ųjų Davido Fincherio „Kovos klubo“ Tailerį Dardeną. Arogantiškas, nieko nebijo, nekenčia taisyklių ir jas laužo. Maištas ir chaosas. Vieno kirpimo tipai. Paauglių dievukai, youtube valdovai.
16
Yra trys skirtingos tylos. Viena yra lyg prieš įvartį futbolo stadione. Kad ir kiek skanduotų gerbėjai, prieš pat įvartį, prieš pavojingą situaciją visi nuščiūva. Sunku ir kažką sakyti, ir būti susikaupus vienu metu. Tai tyla, kai „Tamsos riteryje“ Betmenas sumaniai apverčia sunkvežimį. Keletą akimirkų prieš tai ekranas nutyla. Kita tyla yra nenuspėjamumo tyla, beprotybės tyla, kai tylima, nes daugiau nebėra ką daryti, tiesiog skėsčiojama rankomis. Džokeris iškiša galvą pro policijos mašinos langą ir mėgaujasi vėju įtaigiai kvėpdamas orą. Kaip nugalėtojas, Mefistofelis. Grynasis blogis. Trečia tyla, kai žmogus liūdi dėl mylimo žmogaus mirties. Tada režisieriai priima sprendimą, kad įtaigiau yra tyla, o ne skausmo perkreiptas riksmas. Formos.
26
„Wikipedijoje“ rašoma, jog „Nolano filmų pagrindas yra filosofijos ir sociologijos teorijos ir idėjos, kuriose nagrinėjamos žmogaus moralės, laiko tėkmės ir atminties bei asmenybės identiteto klausimai“. Tačiau akivaizdu, jog šie klausimai kultiniu vadinamo režisieriaus filmuose ir nagrinėjami taip „vikipediškai“. Tai ne analizė, ne unikalus ar autentiškas požiūris. Greičiau mėgėjiška, bet puikiai pateikta refleksija. Frazių, o ne jų reikšmių ekranizacija.
36
Davidas Fincheris už Nolaną vyresnis vos aštuoneriais metais. Nolanui dabar 44-eri, o Fincheriui 52-eji. Abu jie nuo pat ankstyvos vaikystės žinojo, kad kurs filmus, abu galima vertinti kaip vienus svarbiausių JAV režisierių šiame amžiuje (tik kol kas, žinoma). Tačiau skirtumas tarp jų filmų – ne aštuoneri metai. Fincherio kinas subtilus. Jis nesiekia pritrenkti kiekvienu vizualiniu sakiniu. Nolanas, priešingai, stengiasi dusinti žiūrovą pirmiausia vaizdu ir sudėtingu naratyvu. Nolano kinas – gelžbetoniniai ir baigtiniai miesto labirintai, Fincherio – organinės, nenusakomo tūrio struktūros.
7
„Pradžia“ (2010). Vien scenarijų šiam filmui Nolanas rašė aštuonerius metus. Tai turėjo tapti šių laikų „Matrica“, tačiau „Pradžiai“ pritrūko sumanymo pagrindo, aiškios ir ryš- kios minties, kuri plėtotųsi filmo paraleliniame pasaulyje už kadro. „Pradžia“ yra sudėtinga įvairių įvykių konstrukcija žaidžiant su ribotu žmogaus pasaulio supratimu ir romanti- zuojant jį oro uosto meilės skaitalo stiliumi.
17
Nolano ambicijos, regis, visuomet labiau apsiribojo ne KĄ, o KAIP. Gudriau, įtaigiau, masiškiau, epiškiau. Jo filmų pagrindas – ne filosofinė idėja, kurią jis reiškia vaizdu, o vaizdai, į kuriuos sudedamos filosofinės idėjos. Tai savotiškas žiopčiojimas, dainavimas pagal fonogramą atliekant pritrenkiantį šou scenoje.
27
Nolano filmų sėkmė parodo, ko šiuolaikinis jaunas (tebūnie statistinis) žiūrovas tikisi iš kino. Pagrindinė jo užduotis – išnešti smegenis iš realybės, tačiau tai, kas rodoma, neturi kelti jokių dviprasmiškų jausmų, dirginti ego, iškelti klausimo, kurį gali užduoti žiūrėdamas pro langą vidury nakties. Sudėtingumo iliuzija turi išlikti, kad visgi jaustumeis mąstantis.
37
Fincheris ekranizuoja „Dingusią“, Nolanas – „Prestižą“. Pastarasis – įspūdinga istorija, kurios atskiri elementai – įdomios įžvalgos su neišbaigtomis išnašomis. „Dingusi“ veikia kaip gilus ir daugiasluoksnis komentaras. Abiejų šių režisierių objektas – vienoks ar kitoks nusikaltimas, tačiau Nolanas jį suvokia kaip veiksmo katalizatorių ir priežastį specialiesiems efektams, Fincheris – pamatą žmogaus ir jo prigimties analizei.
8
„Tamsos riterio sugrįžimas“ (2012). Paskutinis Betmeno trilogijos filmas atsiduoda pretenzijomis. Nolanas dviem veiksmo ir įtampos kupinomis Betmeno dalimis manėsi užsiauginęs sau publiką ir bandė pafilosofuoti, kalbėti dar rimčiau nei visada, komikso herojaus pasauliui suteikti šios planetos spalvų, metaforizuoti Gotamo miestą. Tačiau būtent dėl to veiksmo filmo konstrukcija apsunko ir nemaloniai prislėgė žiūrovą. Be priežasties. Kai „Tamsos riteryje“ girdime: „Šitas miestas tau ką tik parodė, kad jame daugybė žmonių, kurie tiki gėriu“, suprantame tai kaip komiksų pasaulio išmintį. Tame pasaulyje ir liekame. „Tamsos riterio sugrįžime“ frazės apie mirtį („tu nebijai mirties ir tau atrodo, kad dėl to tu stiprus. Tai tave daro silpnesnį“) skamba lyg ištrauktos iš konteksto ir įkištos dėl grožio ir svorio iliuzijos.
18
Nolanas kiekviename filme turi papasakoti labai daug. Todėl jis labai retai scena mėgaujasi. Ji trunka tiek, kiek turi trukti, o dažniausiai net trumpiau. Režisierius nukerta gražius, net įspūdingus (tikriausiai labai brangiai kainavusius) vaizdus (ypač „Pradžioje“ ir „Tarp žvaigždžių“), nesimėgauja jais, tarsi nutardamas, kad užteks ir akimirkos. Svarbiausia – istorija. Nukerpa jis ir dialogus, dažnai personažui vos spėjus pasakyti savo tekstą Nolanas kelia žiūrovą į kitą laiką ir erdvę. Tačiau jo filmo pabaigose, kai jau viskas aišku, kai nebereikia akseleruoti istorijos ir prikaustyti dėmesio, jis leidžia vilkeliui suktis („Pradžia“), Betmenui tirpti tamsoje („Tamsos riteris“).
28
Jam įdomu laikas, sapnai, magija, atmintis, apgaulė, tamsa, valia, meilė. Jo filmuose bent vienas veikėjas turi psichologinę problemą – neturi atminties („Memento“), negali užmigti („Nemiga“), bijo šikšnosparnių („Betmeno“ trilogija), realybės neskiria nuo sapno („Pradžia“). Beveik visi jo personažai yra lyg apsėsti (dažniausiai keršto troškimo), netekę mylimo žmogaus. Panašūs, vienodi.
38
