Tiltas, jungiantis vietas ir žmones
Po dvidešimties metų su savo filmų retrospektyva į „Kino pavasarį“ grįžta legenda tapęs prancūzų kino režisierius Leos Caraxas.
1995-ųjų pavasaris. Stipriai lyg žaibas Lietuvos sinefilus nutvilkė žinia: festivalis „Kino pavasaris“ rodys prancūzų režisieriaus Leos Caraxo filmų retrospektyvą, o ją atlydi jis pats! Paslaptinga asmenybė, žmogus, vengiantis viešumos ir kino industrijos bruzdesio, beveik nebendraujantis su žiniasklaida, retai atvažiuojantis pats pristatyti savo filmų. Tačiau šis režisierius sukūrė juostas, tapusias tikru 9-ojo dešimtmečio estetiniu manifestu. Jų šlovė, patvirtinta Kanų, Berlyno festivalių bei kitų apdovanojimų, buvo jau pasiekusi ir Lietuvą. Tų filmų pavadinimai: „Boy Meets Girl“, „Blogas kraujas“, „Pont Neuf meilužiai“ – veikė lyg slaptažodis, atveriantis duris į neramaus grožio kino vaizdų pasaulį, kuriame susipynė nuojautos ir tuo metu ore sklandžiusios patirtys.
Sausakimša didžioji „Lietuvos“ kino teatro salė. Neaukštas, tamsiaplaukis nenusakomo amžiaus svečias, beveik visą iškilmingą festivalio atidarymą pratupėjęs scenos kampe, nepaleisdamas iš rankos nepridegtos cigaretės, – tai ir buvo Leos Caraxas. Jo filmai, o ir jis pats, šiemet vėl grįžta į „Kino pavasarį“, tik po dvidešimties metų. Kaip pasikeitėme mes, tada tiesiog kvėpavę tais filmais, kaip pasikeitė pats režisierius ir kaip pasikeitė jo filmai?
Leos Caraxas gimė 1960 m. Paryžiaus priemiestyje Siurene, amerikiečių kino kritikės, rašiusios dienraščiui „International Herald Tribune“ (taip, tam pačiam laikraščiui, kurį pardavinėjo Jean Seberg herojė Jeano-Luco Godard’o filme „Iki paskutinio atodūsio“!) ir prancūzų žurnalisto šeimoje. Tikrasis režisieriaus vardas ir pavardė – Alexas Christophe’as Dupont’as. Kada ir kodėl tapo Leos Caraxu, viename interviu jis atsako taip: „Vaikystėje, dar gerokai prieš pradedant domėtis kinu, Alexas vieną dieną priėmė du sprendimus: pakeisti vardą ir pasišalinti. Caraxas buvo Alexo duobkasys.“
Kiną Caraxas atrado bebaigiąs mokyklą, 16–17 metų. Žiūrėjo filmus garsiojoje Prancūzų sinematekoje (Cinémathèque française), klausėsi kino paskaitų Paryžiaus Naujosios Sorbonos universitete, kur ir sutiko įtakingiausius prancūzų kino kritikus Serge’ą Daney ir Serge’ą Toubiana. Jie įtraukė jaunuolį į legendinio žurnalo „Cahiers du cinéma“ veiklą, kur jis rašė tekstus apie kiną, ir, kaip įprasta šio žurnalo autoriams, greit ir pats ėmėsi kurti filmus. Pirmas trumpo metražo filmas „Sapnų mergina“ („La fille rêvée“, 1977) liko neužbaigtas, tačiau antrasis, „Smaugiantis bliuzas“ („Strangulation Blues“, 1980), savo dygia poetika atkreipė kino pasaulio dėmesį.
„Buvau nepajėgus užmegzti jokių santykių su aplinkiniu pasauliu ir, žinoma, su moterimis. Aš supratau, kad man reikalinga kino kamera, kuri leistų bendrauti su pasauliu, su moterimis. Filmas įmanomas tik per moters „tarpininkavimą“, – sakė Caraxas. – Kiekvienas filmas atsiranda iš moters veido, vieno ar dviejų jausmų, vienos ar dviejų baimių, iš kelių man per sudėtingų klausimų. Paskui aš atidžiai stebiu SUTAPIMUS.“
Tai skamba lyg J.-L. Godard’o žodžiai, kad stambus planas kine buvo sugalvotas siekiant įamžinti mylimosios veidą. Kiekvieno L. Caraxo filmo centre – nuostabus mylėtos moters veidas: Mireille Perrier („Boy Meets Girl“), Juliette Binoche („Blogas kraujas“, „Pont Neuf meilužiai“), Katerina Golubeva („Pola X“).
Pilno metražo nespalvotas filmas „Boy Meets Girl“ (1984) atnešė režisieriui jau tikrą tarptautinį pripažinimą, Kanų festivalio jaunimo žiuri prizą, kritikos ir publikos sveikinimus. Angliškas ir į kitas kalbas neverčiamas filmo pavadinimas – nuoroda į autoriaus sinefiliškas simpatijas amerikiečių B klasės juostoms. Neįmantraus siužeto filme – jaunas vaikinas ieškodamas įkvėpimo naktimis klajoja Paryžiaus gatvėmis ir stebi įsimylėjėlius, kol vieną kartą sutinka tą, kurią pats įsimyli – įžvelgsime ir režisieriaus mėgstamo nebylaus kino poetikos, ir „Naujosios bangos“ romantizmo, ir fantasmagoriškų Jeano Cocteau kūrybos atgarsių.
„Pirmas nespalvotas filmas „Boy Meets Girl“ prieš dvidešimt metų nukrito kaip meteoritas, kaip NSO, kaip juodas akmuo, kaip šviesa, sklindanti iš kažkur kitur... Toks kinas atsiranda iš sapno, o mes liekame apstulbę ir suglumę“, – taip rašė S. Toubiana, kai 2004 m. jo vadovaujamoje Prancūzų sinematekoje vyko režisieriaus retrospektyva, o jam pačiam buvo suteikta carte blanche sudaryti savąją filmų programą. „Nedaug režisierių į prancūzų kiną įsiveržė taip gražiai, lyg žaibas, ir taip narsiai išreiškė savo laiką, stipriai sujungė iki šiol nematytus kino būdus. Caraxas tai padarė. Vienas ir šiek tiek prieš visus. Už tai kai kas jį privertė brangiai sumokėti. Kas? Kino industrija, teisingai mąstantys, gerai filmuojantys – nesvarbu kas.“
„Boy Meets Girl“ (1984) – tai režisieriaus, talentingo operatoriaus Jeano-Yves’o Escoffier (1950–2003) ir pagrindinio vaidmens atlikėjo Denis Lavant’o ryškaus kūrybinio bendradarbiavimo pradžia. Trise jie sukūrė ryškiausias Caraxo režisuotas juostas: „Boy Meets Girl“, „Blogas kraujas“ ir „Pont Neuf meilužiai“.
Šiuose trijuose filmuose, dažnai vadinamuose trilogija, tarsi sugrįžta tie patys personažai, tik persikūniję į kitus asmenis. Filmai pasakoja iš esmės vieną amžiną istoriją – kaip vaikinas sutinka merginą (beje, taip režisierius norėjo pavadinti ir visą trilogiją), tik tas jų susitikimas labai sudėtingas. Trys stiprių jausmų istorijos supintos iš lemtingų atsitiktinumų, netikėtų susitikimų ir tragiškų išsiskyrimų, žvilgsnių, nuojautų, poetiškos žodžių, garsų ir įspūdingų vaizdų žaismės.
Visose trijose juostose pagrindinį Alekso (toks visų šių juostų pagrindinio herojaus vardas) vaidmenį sukūrė tuomet jaunas aktorius Denis Lavant’as. Jis keliauja iš filmo į filmą kaip režisieriaus alter ego. Režisierius – šio herojaus bendraamžis, bręstantis kartu su juo. Lavant’o kuriamo personažo nėra tik viename Leos Caraxo filme – prieštaringai įvertintame „Pola X“.
Aleksas – keisto veido, magiško žvilgsnio jaunuolis sutaršytais neklusniais plaukais, nekalbus, viską giliai slepiantis savyje, atkakliai norintis rasti „meilę, kuri ateina greitai, labai greitai, bet tęsiasi amžinai“. Jis turi tokią stiprią savo vidinę realybę, kad visa kita beveik nebetenka reikšmės. Aleksas nepaiso jokių socialinių kanonų, jis nebijo ginti savo laisvės ir meilės nuo nuolat iškylančių pavojų ir ribojimų.
Mokęsis klounados ir pantomimos, puikiai valdantis kūną Denis Lavant’as idealiai tiko daug fizinės ištvermės ir energijos reikalaujantiems Alekso vaidmenims. Ir ta jo čapliniška vaidybos maniera, pagrįsta pantomima, fiziniu judesiu, derinanti lyrizmą ir dramatizmą, atitiko režisieriaus išpažįstamas kino raiškos priemones, žavėjimąsi Charles’o Chaplino, Busterio Keatono nebyliomis juostomis.
Antras režisieriaus filmas „Blogas kraujas“ („Mauvais Sang“, 1986), kuriame greta Denis Lavant’o pasirodo ir Juliette Binoche, Michelis Piccoli, Serge’as Reggiani, Julie Delpy ir kiti, gavo prestižinį Louis Delluco prizą Prancūzijoje „už naujų kelių kine atvėrimą“, Alfredo Bauerio bei C.I.C.A.E (Tarptautinės nekomercinių kino teatrų asociacijos) apdo- vanojimus Berlyno festivalyje, pelnė net tris nacionalinio kino „Cezario“ apdovanojimų nominacijas. Filmas tapo ateinančios naujos kartos Prancūzijos kine ženklu. Ji buvo vadinama prancūzų „nauja naująja banga“, be Leos Caraxo, jai buvo priskiriamos ankstyvosios režisierių Luco Bessono ir Jeano-Jacques’o Beineixo juostos. Šie filmai išsaugojo anai „Naujajai bangai“ būdingą montažą, džiazuojantį ritmą, įvairių žanrų samplaiką, tragiškos lemties neišvengiamybės šiuolaikiniame pasaulyje jausmą, bet juose jau juntami ir muzikinių klipų, reklamos estetikos elementai.
Filmo „Blogas kraujas“ istorija „kaip vaikinas sutinka merginą“ vystosi kriminalinio siužeto fone. Keli pagyvenę gangsteriai mitriomis Alekso rankomis nori pavogti iš laboratorijos vakciną nuo paslaptingos mirtinos ligos, kuria galima susirgti, kai „mylimasi be meilės“. Kine tai buvo bene pirmas perspėjimas / nuojauta apie kylančią AIDS grėsmę. Aleksas įsimyli vieno iš gangsterių meilužę Aną. Beprotiškos Alekso (Denis Lavant) ir Anos (Juliette Binoche) meilės stipriausias emocinis proveržis – Lavant’o šokis-bėgimas per naktinį Paryžių, lydimas Davido Bowie muzikos „Modern Love“. Tai apskritai vienas nuostabiausių pasažų kine.
Trečiajame Leos Caraxo filme „Pont Neuf meilužiai“ („Les Amants du Pont Neuf“, 1991) ant remontui uždaryto seniausio Paryžiaus tilto, kuris paradoksaliai vadinamas Naujuoju, susitinka ugnies rijikas Aleksas (Denis Lavant) ir klaidžiojanti gatvėmis dailininkė Mišelė (Juliette Binoche), bėganti pati nuo savęs, nuo savo baimės apakti. Neįtikėtina jų meilės istorija rutuliojasi Paryžiaus gatvėse, metro, Senos pakrantėse. Tie magiški, kartais net siurrealistiniai filmo vaizdai su išryškintomis detalėmis, kūno dalimis, žaidžiantys ryškiomis spalvomis – tai „prakeikto poeto“ žvilgsnis į Paryžių, kuriame susimaišo prisiminimai ir esamasis laikas, melancholija ir pulsuojanti energija.
Šis filmas tapo vienu ilgiausių ir brangiausių Prancūzijos kino projektų, nes buvo numatyta filmuoti iš tikro vykstant Naujojo tilto remontui, tačiau dėl pagrindinio aktoriaus traumos filmavimą teko atidėti, o paskui remontas baigėsi, ir Pietų Prancūzijoje buvo pastatytas tilto ir jo apylinkių maketas. Filmavimą lydėjo gausybė nelaimingų atsitikimų, problemų, finansinių bankrotų bei asmeninių dramų. Po šios juostos išsiskyrė režisieriaus ir Juliette Binoche keliai. Kritikai ir publika filmą vertino prieštaringai, nors filmo operatoriaus J.-Y. Escoffier, pagrindinės aktorės ir montažo režisierės Nelly Quettier darbai buvo įvertinti Europos kino akademijos prizais.
„Negaliu pasakyti, kad esu režisierius. Aš labai mažai dirbu kine. Taip sau, kartais. Kai kūriau savo pirmą trumpą filmą, maniau, kad jis bus paskutinis.“
Filmas „Pola X“ (1999) pasirodė po ilgos pertraukos, praėjus net 8 metams po taip sunkiai ir alinančiai kurtų „Pont Neuf meilužių“. Režisierius labai nenoriai grįžo į kiną, net galvojo kurti filmą prisidengęs moterišku pseudonimu, bet koks gi prodiuseris su tuo sutiks.
Pola – tai Hermano Melville’io romano „Pjeras arba dviprasmybės“ prancūziško pavadinimo – „Pierre ou les Ambiguïtés“ trumpinys, X – tiesiog scenarijaus varianto numeris. Filme nėra jokios Polos. Tai pasakojimas apie jauną rašytoją Pjerą (Guillaume Depardieu) – gražų, sėkmės lydimą, turtingos mamos (Catherine Deneuve) išlepintą, gyvenantį prabangioje Normandijos pilyje. Vieną dieną važiuodamas motociklu per mišką jis sutinka keistą būtybę – jauną moterį Izabelę (Katerina Golubeva), kalbančią su stipriu slavišku akcentu ir tvirtinančią, kad yra jo sesuo. Atsisakęs sužadėtinės, turtų, pilies, Pjeras apsigyvena su Izabele pačiame Paryžiaus „dugne“ ir rašo iškentėtą „Tiesos knygą“.
Anot režisieriaus, „Pola X“ – žmogaus brandos istorija, tiksliau, istorija apie nebrandumą, o ne nepripažinto genijaus klejonės, kaip tvirtino filmo kritikai. O sočiuose Vakaruose svetima Izabelė – tai „prakeiktoji“ mūsų sąmonės dalis, taip bijanti „kitokių“, nenorinti pažvelgti jiems į akis. Filme juntamas nevilties kupinas žvilgsnis į Vakarų civilizaciją, paveiktą pinigų valdžios. Juostos politinis kontekstas – siaubingo Balkanų karo atgarsiai, Vakaruose pasirodę jo pabėgėliai (kokia ir yra Izabelė). Net filmo idėja kilo režisieriui lankantis Sarajeve, kai pamatė bombarduojamas kapines. „Dabar užmušami net mirusieji. Tai baisiau už Aušvicą“, – baisėjosi jis.
Po premjeros Kanų festivalyje „Polai X“ buvo priekaištauta už naudojamas realistinio kino klišes, už tariamą bėgimą „į tikrą gyvenimą“. Filmas tapo komercine nesėkme. Tačiau prancūzų kino garsenybė, Naujosios bangos režisierius, kritikas Jacques’as Rivette’as, didelis Leos Caraxo gerbėjas, pavadino jį „gražiausiu prancūzų filmu per pastaruosius dešimt metų“.
Po „Polos X“ Leos Caraxo filmografijoje vėl stojo ilga pertrauka, užpildyta tik trumpais filmais. Vienas iš jų, „Be pavadinimo“ („Sans titre“, 2007), buvo sukurtas kaip „atvirukas“ Kanų kino festivaliui, nekantriai laukiančiam naujų režisieriaus darbų. Jame jau galime įžvelgti naujausio Caraxo filmo „Šventieji motorai“ idėjos – filmo lyg sapno – užuomazgą. Trumputėje juostoje „Be pavadinimo“, neturinčioje jokio rišlaus siužeto, tarsi sapne pinasi nebylaus kino kadrai, dokumentinės katastrofų akimirkos, juokingi skečai, filmų nuotrupos.
Kartu su režisieriais Micheliu Gondry ir Bong Joon-ho Caraxas sukūrė filmą „Tokijas!“ („Tokyo!“, 2008). Jo režisuotoje dalyje „Šūdas“ („Merde“) vėl atsiranda – tiesiogine šio žodžio prasme išlenda iš kanalizacijos vamzdžio – Lavant’o herojus Ponas Šūdas. Sukurtas piktas šiuolaikinio didmiesčio gyvenimo farsas.
2012-aisiais Kanų festivalio konkursinėje programoje po 13 metų pertraukos įvyko naujo Leos Caraxo pilnametražio filmo „Šventieji motorai“ („Holy Motors“) premjera. Ji sutikta audringai – viena publikos dalis švilpė iš nepasitenkinimo, kita lygiai taip pat smarkiai džiūgavo. Šiame filme „siaučia“ režisieriui būdingi fantasmagoriški vaizdai ir scenos, „paskanintos“ sinefiliškomis užuominomis į savo ir kitų juostas, siužetas sunkiai nupasakojamas, o žiūrovams palikta didžiulė interpretacijos laisvė. Pagrindinį vaidmenį atlieka jau gerokai senstelėjęs Denis Lavant’as, persikūnijantis filme į neįtikinamiausius personažus.
Iš ryto, atsisveikinęs su šeima, Denis Lavant’o vaidinamas Oskaras išeina iš namų ir sėda į baltą limuziną. Jo ilgoje „dienotvarkėje“ numatyta persikūnyti į įvairiausius personažus: valkatos, aukos, žudiko, paauglės mergaitės tėvo, kapinių pabaisos... Jis keičia išorę, drabužius, aplinką, išgyvena skirtingus gyvenimus ir likimus. Ar ne tai kiekvienas darome ir mes savo gyvenime – vaidiname / žaidžiame skirtingus vaidmenis? Šiame, kaip ir ankstesniuose filmuose, bet gal dar akivaizdžiau ir vaizdžiau, pagrindinis herojus vėl yra tas pats asmuo, tik persikūnijęs į skirtingus personažus.
„Denis tapo 10 000 kartų geresniu aktoriumi nuo to laiko, kai mes susitikome, o tai nutinka ne kiekvienam. Prieš 30 metų Denis buvo daug žadantis aktorius ir pasiekė tikrų profesinių aukštumų“, – negailėjo režisierius gerų žodžių savo aktoriui Kanų spaudos konferencijoje.
Filmas prasideda pačiam režisieriui atsibudus miegamajame, kuriame yra durys, vedančios į kino teatro salę. Iš čia patenkama tiesiai į filmo seansą. Juk kinas – tai masinis sapnas atviromis akimis. Ta sapno logika, konfliktas tarp realybės ir fantazijos, stiprios emocijos, sutirštintos spalvos, išryškinti daiktai ar kūno dalys – būdinga visai Leos Caraxo kūrybai, o šioje paskutinėje juostoje pastebima ypač ryškiai.
„Šventuosiuose motoruose“ gyvenimas jau tarsi persikėlė į virtualų pasaulį, kur turime daug „gyvybių“, „mirčių“, „užduočių“, kaip kompiuteriniame žaidime. Tačiau kuo tas virtualumas labiausiai gąsdina? „Patirties nebuvimu, nes virtualumas reiškia patirties nebuvimą“, – sako režisierius.
„Šventuosiuose motoruose“, panašiai kaip ir kituose filmuose, vėl svarbus vaidmuo tenka tiltui. Šiame filme ir vėl matome Naująjį tiltą nuo šalia jo esančių remontuojamų prekybos namų „La Samaritaine“ stogo – ten Oskaras susitinka su savo buvusia mylimąja Eva (Kylie Minogue). Po ilgo nesimatymo jie vėl mėgina sugrįžti į save, į savo meilę. Bet atsiveria gilios sielos žaizdos, aitrinamos netekčių, išsiskyrimų. Čia ištinka ir tikra, nebe „persikūnijančio personažo“ mirtis, kurios dvelksmas šiame filme labai stiprus. „Apie kiną mąstau taip: kuriame filmus apie mirusius žmones, kuriuos mato gyvieji“, – sako režisierius, dedikavęs šį filmą iš gyvenimo tragiškai pasitraukusiai savo žmonai, aktorei Katerinai Golubevai.
„Tikroji mano pavardė yra Dupont (pont – prancūziškai „tiltas“, – aut. past.), matyt, mano protėviai gyveno šalia tilto. Bet tiltas jungia vietas ir žmones. Būtent taip suvokiu ir kiną“, – tai dar viena režisieriaus mintis.
Į klausimą, kodėl jis taip retai filmuoja, režisierius atsako: „Kiekvienas mano filmas sukelia nusivylimą. Tiek daug laiko reikia, kad atgautum jėgas, vėl patikėtum savimi. Kai tai jau įvyksta, reikia ieškoti pinigų. O dar ir žmonių, su kuriais galima būtų dirbti. Visa tai labai labai sudėtinga. Negaliu pasakyti, kad esu režisierius. Aš labai mažai dirbu kine. Taip sau, kartais. Kai kūriau savo pirmą trumpą filmą, maniau, kad jis bus paskutinis. Kol kuriu filmą, tikiu juo besąlygiškai. Kai tik baigiu, iškart netenku orientacijos – kas bus toliau? Kaip pasikeis mano gyvenimas?“
„Filmas – tai patyrimas, kelionė link žmogaus galimybių ribų. Kad užmegzčiau ryšį su mirusiais, esančiais, ateinančiais.“
Be to, šiandien kine sunku rasti prodiuserį ir pinigų, jei filmuoji ką nori ir kaip nori. Niekas taip beprotiškai neberizikuoja kaip „Pont Neuf meilužių“ kūrimo laikais.
Tai kodėl jis vis dėlto filmuoja? „Filmas – tai patyrimas, kelionė link žmogaus galimybių ribų. Kad užmegzčiau ryšį su mirusiais, esančiais, ateinančiais.“ Stebint net po didelių pertraukų sukurtus režisieriaus filmus matyti, kad iš esmės jo santykis su kinu liko toks pats – tai būdas suvokti save ir pasaulį, bendrauti su savimi ir kitais.
Leos Caraxas ne tik režisuoja, bet kartais ir pats vaidina kine: pasirodo mažuose epizoduose savo paties ar bičiulių filmuose: iškiliojo J.-L. Godard’o, amerikiečių režisieriaus Harmony Korine’o, rusų režisieriaus Nikolajaus Chomerikio juostoje „977“, sukūrė nedidelį, bet įsimintiną vaidmenį Šarūno Barto filme „Namai“ (1997).
Ar kada nors dar pamatysime ekrane tą aistringą gyvenimo svaigulio poeziją, drąsą rizikuoti, beprotišką greitį, nešantį į pražūtį? Ar režisierius dar kurs filmus? „Gal dar kartą kitą, – neužtikrintai atsako Leos Caraxas. – Man patinka netikėtumai.“
