Bang Bang, arba neįmanomos Xavier Dolano meilės
Galima liaupsinti Xavier Dolaną, vardijant didžiuosius festivalius, kuriuose vyksta jo filmų premjeros, pabrėžiant jo jaunystę ir, žinoma, drąsą imantis nepatogių temų. Lygiai taip pat galima prikišti jam perdėtą hipsterišką manierą, narciziškumą ar perspaustą teatrališkumą. Tačiau abiem atvejais įdomu klaidžioti po jo sukurtas komplikuotų santykių vingrybes. Visuomet lydimas preciziško garso takelio.
Motina grožio salone iš svetimos moters sužino, kad jos šešiolikmetis sūnus yra gėjus („Aš nužudžiau savo mamą“, „J’ai tué ma mère“, 2009). Mergina ir geriausias jos draugas įsimyli tą patį vaikiną, varžosi dėl jo dėmesio, kol galiausiai susiranda kitą auką („Įsivaizduojamos meilės“, „Les amours imaginaires“, 2010). Gražuolė prancūzė sužino, kad jos gyvenimo vyras nori būti moterimi taip pat karštai, kaip ir ją myli („Bet kokiu atveju Lorens“, „Laurence Anyways“, 2012). Vaikinas, atvykęs į savo pirmosios meilės laidotuves, patiria smurtą iš jo brolio, kas ilgainiui ima teikti pasitenkinimą („Tomas atvyko į kaimą“, „Tom à la ferme“, 2013). Hiperaktyvų paauglį auginanti mama savo meilę sūnui išreiškia uždarydama jį į beprotnamį („Mamytė“, „Mommy“, 2014). Susipažinus su Dolano kūryba, ir Céline Dion, ir „The Knife“, ir Dalidos perdainuota Nancy Sinatros tarantiniškoji daina „Bang Bang“ skambės jau kitaip.
***
Xavier Dolanas gimė Monrealyje kanadietės mokytojos ir egiptiečio epizodinių vaidmenų aktoriaus bei muzikanto šeimoje. Nuo ketverių metų leido dienas žiūrėdamas holivudinius filmus. Tėvams išsiskyrus, liko gyventi su mama ir tai vėliau tapo varomąja jo filmų ašimi. Mama tiesiog dievino TV šou ir kas vakarą įrašinėdavo juos į vaizdajuostes. Negalinčią atsitraukti nuo televizoriaus motiną žiūrovai išvydo ir pirmajame Dolano filme „Aš nužudžiau savo mamą“. Hubertas grįžta namo ir praneša, kad norėdamas pagerinti savo ir mamos santykius nusprendė pagyventi atskirai. Sėdinti prie televizoriaus mama pritaria tokiam sūnaus sprendimui. Bet kitą dieną, išgirdusi, kad jis jau susirado butą, nustemba ir pareiškia, kad šešiolikmečiui dar per anksti gyventi vienam. Kyla konfliktas.
„Aš nužudžiau savo mamą“ – 250 proc. autobiografinis filmas“, – pripažįsta Dolanas, nepabijojęs jame atskleisti ir savo homoseksualumo. Šalia motinos ir sūnaus santykių, tai dar viena tema, pasikartojanti beveik visuose Dolano filmuose.
„Mamos portretas visuose mano filmuose yra tikras. Kai kurie bruožai pasiskolinti iš mamos, kiti – iš mano gyvenimą paveikusių moterų. Rašydamas scenarijus, visuomet remiuosi pažįstamų žmonių būdo savybėmis. Herojų lūpomis išreiškiu vienatvę, pyktį, nusistatymą prieš visuomenės stereotipus, atstumtojo būseną“, – sako savo filmus pats prodiusuojantis, neretai juose vaidinantis, atliekantis kostiumų dailininko, garso režisieriaus funkcijas ir, kaip žinia, scenarijus rašantis režisierius.
Rašo Dolanas nuo devynerių. Namuose kompiuterio neturėjo, tad sėdėdavo pas tetą Magdą rūsyje spausdindamas įvairiausias istorijas ir išsaugodamas kone archeologines iškasenas primenančiuose diskeliuose, kad kitą dieną galėtų jas pratęsti. Jo žodžiais tariant, dauguma tų istorijų buvo apie angelus ir labai gėjiškos. Ryškiausiai prisimena pavadintą „Rožiniai sparnai“. Gal ir ta rožinė „plyta“ filme „Bet kokiu atveju Lorens“ atkeliavo iš vieno tų dar mažo berniuko diskelių.
Savo homoseksualumą Dolanas sakosi supratęs labai anksti. Aštuonerių jį mama nusivedė pažiūrėti „Titaniko“, po kurio visas jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. „Titaniką“ žiūrėjau dar ir dar kartą, jau suvokdamas, kad kažkuo esu kitoks nei kiti berniukai. Gal dėl to, kad žiūrėdamas svajodavau apie Leonardą DiCaprio“, – nė kiek nerausdamas sako Dolanas ir priduria, kad parašė šiam aktoriui kone 100 laiškų, kuriuose tiesiog pasakodavo, kaip jam sekasi mokykloje, ką veikia su draugais kieme ir pan. Visa tai jis vadina tėvų dėmesio stokos kompensacija. Atsakymo jis, žinoma, negavo nė vieno. Tačiau laiškams jo filmuose skiriamas svarbus vaidmuo, dažnai pateikiantis veikėjams atsakymus, kurių bręstančiam režisieriui taip trūko. „Titanikas“ ne tik padėjo išsiaiškinti, kad berniukai jį traukia labiau nei mergaitės, bet ir atrasti savo talentą. Įkvėptas šio filmo jis nupiešė gal du tūkstančius įvairiausių kostiumų. „Titanikas“ buvo mane apsėdęs, o tai gąsdino aplinkinius. Kol bendraamžiai žaisdavo kieme ledo ritulį ar futbolą, aš rašydavau laiškus arba piešdavau kostiumus“, – juokdamasis prisimena Dolanas, su malonumu renkantis drabužius savo filmų personažams.
***
Vėliau visi šie kostiumai krinta ant galvų pagrindiniams filmo „Bet kokiu atveju Lorens“ herojams einant gatve. Fone skamba vokiečių elektroninės muzikos kolektyvo „Moderat“ daina „A New Error“ iš 2009 m. albumo. „Išgirdau šią dainą ir pamačiau sceną. Dvejus metus ji gyveno mano vaizduotėje, kol galiausiai buvo nufilmuota“, – sako Dolanas. Jo teigimu, filmavimo aikštelėje visuomet skamba muzika, kad aktoriai galėtų įsijausti, kad jiems būtų lengviau perteikti reikiamą emociją. Tiesa, nebūtinai tas kūrinys, kuris vėliau atsiduria filme, tačiau queer dramos „Bet kokiu atveju Lorens“ scena buvo filmuojama fone skambant būtent „Moderat“.
Kai kurie žiūrovai Dolano filmais žavisi dėl išskirtinės vaizdo ir muzikos dermės, žiūri juos ne po vieną kartą, o kiti juos lygiai taip pat peikia dėl nereikalingų šiukšlių, neskoningos bereikšmių detalių gausos. Muzika jo filmų fabulai, emocinei įtampai, veikėjų charakteriams atskleisti yra tokia pat svarbi kaip ir dialogai. Kita vertus, ar tai nėra ėjimas lengvesniu keliu, pigus žiūrovų papirkinėjimas kuriant emocijas tuo, kas savaime jau yra emocionalu? Vis dėlto sunku nesutikti, kad muziką Dolanas parenka meistriškai. „Muzika yra filmo siela, – sako jis. – Man tai prigimtinė kino savybė, ir nusispjaut į kritikų pastabas, kad mano juostos perpildytos bereikalingų, užtęstų muzikinių intarpų. Nė viena daina neskamba šiaip sau ar tik dėl to, kad man ji tiesiog graži. Klausau be galo daug muzikos, tačiau tik girdėdamas mažytę dalį mėgstamų kūrinių įsivaizduoju tam tikras scenas, kurios dažniausiai tampa kertinėmis.“
Štai keletas pavyzdžių, kuriais skaitytojas gali pasitikrinti, ar susipažinęs su aprašomo režisieriaus kūryba.
Vienas stipriausių – Londono romantikų „Visage“ kūrinys „Fade to Grey“, kuris, pasak jaunojo režisieriaus, yra tiesiog „įėjimo daina“. Pagrindinė filmo „Bet kokiu atveju Lorens“ veikėja Fred, skambant šiam kūriniui, įeina į vakarėlį. Žiūrovui leidžiama išklausyti visą dainą, o aktorei Suzanne Clément – tiesiog išskleisti šampano įaudrintą moteriškumą. Devintojo dešimtmečio madai šiame epizode tenka ypatingas vaidmuo, nes ne veltui „Fade to Grey“ tuomet buvo klausomasi kiekviename madingo jaunimo susibūrime. „Su Suzanne klausėmės šio kūrinio daug kartų. Tai išbandyta praktika, kurią dažnai naudoju filmuodamas. Taip aktoriams lengviau paaiškinti, kokios emocijos iš jų noriu. Dažniausiai kūrinys siejasi su jam parinktos scenos atmosfera“, – aiškina Dolanas. Ir priduria, kad norint kuo skrupulingiau atkurti tą laiką reikia daug paieškų ir, žinoma, pinigų. „Daiktai, mašinos, baldai tuomet buvo bjaurūs, tad žmonės juos tiesiog išmesdavo. Tai dar net ne vintažas, kurį dabar daug lengviau rasti pas juo prekiaujančius žmones.“
Filmo „Įsivaizduojamos meilės“ garso takelis – nuo švedų „The Knife“ elektronikos iki atpažįstamos J. S. Bacho klasikos, o akcentas yra Dalidos atliekamas „Bang Bang“ perdirbinys, kurį keičia paauglių vakarėliui nepriekaištingai parinktas „House of Pain“ hiphopas. „The Knife“ įtaka jaučiama ir angliškame filmo pavadinime – „Heartbeats“, būtent taip vadinasi viena žinomiausių grupės dainų.
„Įsivaizduojamų meilių“ veikėjai – vintažo gerbėjai arba atklydėliai iš praėjusių dešimtmečių. Tačiau elektroniniai laiškai išduoda, kad vis dėlto esame XXI amžiuje. Nelaiminga meilė nepriklauso nuo laiko, ir muzikinė įvairaus meto mozaika, anot Dolano, šią mintį išryškina. Meilė, kuriai nelemta peraugti į tvirtus santykius, – dar vienas šio režisieriaus leitmotyvų.
„Oasis“, Céline Dion, „Eifel 65“, Dido, „Counting Crows“ – tai iš šiemetinio „Kino pavasario“ žiūroviškiausio filmo „Mamytė“ garso takelio. O šis – iš pagrindinio veikėjo Styvio mirusio tėvo įrašyto kompaktinio disko „Mix 4ever“. Šio rinkinio ir klausosi skaudžios dramos herojai. O scenoje, kur Styvis savo rankomis tiesiogine to žodžio prasme išdidina kvadratinį 1:1 ekraną, skamba britų „Oasis“ kūrinys „Wonderwall“. Styvis šaukia: „Aš esu laisvas!“ Vaizdas grįžta į kvadratą, kai Di, jo motina, skaito kurjerio į namus pri- statytą laišką, kuriame pranešama, kad per Styvio kavinėje sukeltą gaisrą stipriai nukentėjusio berniuko tėvai reikalauja didžiulės kompensacijos. „Oasis“ ką tik baigė groti.
Scenas, kuriose skamba minėti brolių Gallagherių, „Moderat“ ar „Visage“ kūriniai, galima drąsiai laikyti neoficialiais grupių vaizdo klipais, ir tikrai ne prastesniais už tikruosius. Prieš „Mamytės“ filmavimą Dolanas sukūrė muzikinį klipą prancūzų grupei „Indochine“. Dainos „College Boy“ klipo herojus – tas pats Antoine’as Olivier Pilonas, „Mamytėje“ suvaidinęs paauglį Styvį. Čia Dolanas išbandė ir vaizdą kvadrate.
Mamos portretas visuose mano filmuose yra tikras. Kai kurie bruožai pasiskolinti iš mamos, kiti – iš mano gyvenimą paveikusių moterų. Rašydamas scenarijus, visuomet remiuosi pažįstamų žmonių būdo savybėmis. Herojų lūpomis išreiškiu vienatvę, pyktį, nusistatymą prieš visuomenės stereotipus, atstumtojo būseną.
Vaizdo klipo herojus klasės draugų sumušamas, prikalamas prie kryžiaus ir sušaudomas. Atvažiavę policininkai savo ginklus nukreipia ne į skriaudėjus, o į nukryžiuotąjį. Prancūzijoje klipas buvo sutiktas priešiškai ir neišvengė cenzūros. Visą egzekuciją telefonais filmuoja vaikai užrištomis akimis, policijos pareigūnai taip pat pasirodo su akis dengiančiais juodais raiščiais. Režisierius tai aiškina kaip visuomenės abejingumą homofobijai ir patyčioms mokykloje. Kodėl imtasi tokių žiaurių vaizdų? „Kad žmonės pagaliau praregėtų“, – sako Dolanas. Piktinosi jis ir cenzūra, teigdamas, kad smurto čia ne daugiau nei eiliniame per TV rodomame filme, o dar baisiau – prieš kitokius nei įprasta bendraamžius. Tokia pozicija ryški visuose jo filmuose, išskyrus „Mamytę“. Žiūrovai ir čia laukia netradicinės lytinės orientacijos užuominų, tačiau Dolanas įmurkdo juos į sudėtingų motinos ir sūnaus santykių klampynę, suteikia vilties ir žiauriai ją atima, sugriauna draugystės teikiamą malonumą ir užgesina šviesą: aklinoje tamsoje tampa aišku – nuo savęs nepabėgsi.
Kad Dolano mėgstama daina skambėtų iki galo, jis leidžia savo filmų veikėjams judėti slow motion ritmu: Francį ir Mari („Įsivaizduojamos meilės“) lydi „Bang Bang“ melodija, Fred („Bet kuriuo atveju Lorens“) – „Fade to Grey“ ir kamera, dažnai sekanti filmų personažams iš paskos.
***
Xavier Dolanas vaidina trijuose savo filmuose, bet labai jaučiamas visuose. Lorens, pagrindinis „Bet kokiu atveju Lorens“ veikėjas, kramto nagus lygiai taip, kaip vaidindamas ir, tikėtina, gyvenime tai daro Dolanas. Jo veidas šmėsteli ir jau minėtame vakarėlyje „Fade to Grey“. Tiesa, iš pradžių buvo sumanyta, kad Lorens vaidins pats režisierius, tačiau išėjo kitaip. Dėl Suzanne Clément ir Dolano amžiaus skirtumo buvo pasirinktas Melvilis Poupaud.
Jaučiame Dolaną ir „Mamytėje“: Styvis šaukia ant savo motinos taip pat garsiai kaip Dolano vaidinamas Hubertas debiute „Aš nužudžiau savo mamą“. Režisierius pripažįsta, kad toks tonas, ypač seniau, bendraujant su motina jam buvo įprastas. Styvio hiperaktyvumas – taip pat autobiografinis bruožas.
Kinas – Dolano išpažintis, terapijos forma. Jis to neslepia. Išsipasakojimo motyvas jo filmuose itin ryškus. Pirmoje juostoje Hubertas nesutarimus su motina išlieja videodienoraščiui. „Įsivaizduojamas meiles“ papildo nepažįstamų žmonių pasakojimai, neva psichoterapeutui, apie nesėkmingus santykius. Lorens išleidžia poezijos knygą – koduotą nelaimingos meilės istoriją. Į kaimą atvykęs Tomas iš savo mylėto vaikino motinos gauna jo dienoraštį. Ar homoseksuali meilė apskritai gali būti laiminga? Akivaizdu, kad šis klausimas kamuoja jaunąjį režisierių ir gyvenime, ir kine. Tačiau trokštantis paatvirauti Dolanas sustabdo personažus pusiaukelėje, viduryje sakinio, neleidžia atsiskleisti iki galo.
Mari išsiunčia savo mylimajam mašinėle perspausdintą Gastono Mirono eilėraštį, tačiau vėliau pareiškia, kad sumaišė adresus, kad laiškas buvo adresuotas draugei. Fermoje Tomas susiduria su smurtaujančiu mačo, kuris apsimeta, kad jį traukia moterys, nors akivaizdu, kad yra priešingai. Fred myli moterimi tampantį vyrą, bet kuria šeimą su kitu ir valo dulkes nuo vemti verčiančių, lentynose išrikiuotų jo statulėlių. Di uždaro sūnų į psichiatrijos ligoninę ir, rodos, lyg niekur nieko gyvena toliau. Veikėjai meluoja ir sau, ir kitiems filmo veikėjams, ir žiūrovui. Pastarajam tenka susidoroti su šiomis prielaidomis ir išsiaiškinti, ar jis geba tą melą paversti tiesa. Kol procesas įsibėgės, Dolanas turi paruošęs keletą akiai malonių staigmenų – tai veikėjų fantazijos, meniški, vizualiai įtaigūs intarpai. Pavyzdžiui, Mari ir Francio mylimas Nikolas, gražus lyg Michelangelo Dovydas, stovi po zefyrų lietumi. Zefyrai Franciui visuomet primins naktį su Nikolu kaime prie laužo. Hubertas vejasi vestuvine suknele vilkinčią mamą miške, slysta ant lapų ir niekaip negali jos pavyti, visai kaip „Aš nužudžiau savo mamą“ realybėje – mama tolsta, sūnus nebetiki nei savo meile jai, nei jos – jam...
Savo herojus Dolanas dažnai nori išsiųsti į kaimą, užmiestį – kuo toliau nuo hipsteriško šurmulio, įgrisusios kasdienybės. Tačiau gamtos apsuptyje veikėjų / Dolano prigimtis dar labiau išryškėja – net purviname kukurūzų lauke, susipjausčius riešus išdžiūvusiais lapais, kraujuojant prakirstai lūpai privalu atrodyti lyg aukštosios mados fotosesijoje. Po hičkokiško trilerio „Tomas atvyko į kaimą“ premjeros Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje režisierius liepė kritikams pabučiuoti jam į narcizišką užpakalį. Tačiau „Mamytėje“ paties Dolano neišvydome, nors jau buvo beveik nuspręsta, kad Styvį vaidins jis pats. Akivaizdu, kad šis vunderkindas žino, kada išsišokti, kokią kritiką priimti, visai kaip jo personažai, neigiantys akivaizdžią tiesą.
Į bendrą Dolano kino ypatybių sąrašą dera įtraukti ir 35 mm juostą, kuria nufilmuoti visi filmai, išskyrus pirmąjį. Pasak jo, daugiau niekada taip nedarysiąs, nes to, kas yra skaitmenoje, net nedera vadinti kinu. „Jei filmuoti juosta taps per brangu, kaip kino menininkas prarasiu dalį savęs, mano filmai taps skurdesni. Žinoma, aš niekada nenustosiu jų kurti, nes jaučiu, kad nepasakodamas istorijų neišgyvenčiau. Kita vertus, esu įpratęs suktis be pinigų, nes visus juos išleidžiu filmų kūrimui, tad gal sugebėsiu neatsisakyti juostos, kad ir kokia brangi ji būtų“, – sako Dolanas.
***
Dar vienas jo kuriamo kino bruožas – tų pačių aktorių transformacijos. Anne Dorval atitenka vis kitoks motinos vaidmuo. „Aš nužudžiau savo mamą“ ji – abejinga, šalta, po darbo tūnanti prie televizoriaus neskoningo pigaus šlamšto prikimštuose namuose, laisvadieniais su spygaujančia bičiule leidžianti laiką soliarume ir be proto užknisanti savo sūnų. „Įsivaizduojamose meilėse“ Dorval vaidina seksualią laisvamanę, nesibodinčią surūkyti su sūnaus draugais suktinę. „Mamytėje“ ši gražuolė tampa neskoninga stačiokiškų manierų vidurinės klasės provinciale, po kietos mamytės fasadu slepiančia skausmingą gyvenimo patirtį. Di vaidmenį šiai aktorei Dolanas parašė viename vakarėlyje išgirdęs Ludovico Einaudi dainą „Experience“. Tuomet jis dar nežinojo, koks tai bus vaidmuo, bet buvo įsitikinęs, kad jis skirtas Anne Dorval. O ji, kurdama pirmąjį mamos vaidmenį, pasiūlė Dolanui paklausyti dainą, po poros metų tapusią filmo „Bet kokiu atveju Lorens“ paskutinės, daug vilties teikiančios scenos daina.
„Įsivaizduojamų meilių“ mikelandželiškąjį Nikolą suvaidinęs Nielsas Schneideris pasirodo ir pirmajame Dolano filme, kur jis vos netampa į kitą miestą mokytis išsiųsto nepilnamečio Huberto meilužiu.
Monia Chokri – Audrey Hepburn stilių kopijuojanti „Įsivaizduojamų meilių“ Mari – filme „Bet kokiu atveju Lorens“ kuria seksualios 9-ojo dešimtmečio „sabrinos“, skeptiškosios Fred sesers vaidmenį.
Tačiau tikroji Dolano mūza, nusifilmavusi trijuose jo filmuose, – Suzanne Clément. Kai ji perskaitė filmo „Aš nužudžiau savo mamą“ scenarijų, būsimam režisieriui buvo tik 17 metų. Patikėjusi ambicingu ir, jos žodžiais tariant, hiperaktyviu, ne pagal metus subrendusiu vaikinu, Clément suvaidino Huberto mokytoją. „Bet kokiu atveju Lorens“ ji vaidina seksualią, ryškią menininkę, kuri su savo gyvenimu eksperimentuoja taip pat, kaip ir su savo išvaizda, alkoholiu, narkotikais ir abortais. „Fred personažas – tikra dovana aktorei“, – „Kino pavasariui“ duotame interviu sakė Suzanne Clément. „Mamytėje“ ji – po pastelinių spalvų drabužiais besislepianti, psichologinių traumų iškamuota, mikčiojanti mokytoja Kaila. Pasigirdo kalbos, kad filme per daug dėmesio skirta Di ir Styviui, o kaimynė Kaila, kupina įvairiausių paslapčių, taip ir liko neatskleista. Bet akylas žiūrovas galėjo pastebėti ant jos naktinio stalelio berniuko nuotraukas. Kurdamas iš pažiūros labai žiūrovišką kiną, Dolanas ne viską atneša ant lėkštutės.
Šiek tiek manieringą Styvio vaidmenį sukūręs Antoinas Olivier Pilonas, kaip minėta, suvaidino prieš tai nufilmuotame „Indochine“ klipe ir keliasdešimčiai sekundžių pasirodė „Bet kuriuo atveju Lorens“.
Aktorius yra svarbiausias Dolano filmų stebėjimo objektas. Labiausiai tai akcentuota „Mamytėje“, pasirinkus 1:1 formatą, leidžiantį maksimaliai priartėti prie aktoriaus veido ar kūno. Šią idėją režisieriui pasiūlė žymus operatorius André Turpinas, jau dirbęs su Dolanu filmuojant „Tomas atvyko į kaimą“. Pasak jo, tai būdas žiūrovui patekti po veikėjų oda. Dolanas atvirauja, kad Turpinas nebeleido jam filmavimo aikštelėje jaustis lyg smėlio dėžėje, žaisti su šviesomis ir filtrais – kiekvienas gestas, mimika, rakursas buvo išgvildentas iki mažiausių smulkmenų, aptartas ginčijantis toje pačioje virtuvėje, kur Di, Kaila ir Styvis šoko dainuojant Céline Dion. „Ar proto netekai, toks sprendimas gal ir būtų tikęs prieš penkiolika dvidešimt metų, bet šiandien tai atgyvena“, – Dolanas neslepia girdėdavęs panašius Turpino pareiškimus filmuojant „Mamytę“. Dėl viena režisierius ir operatorius sutarė iškart – 1:1 formatas kuo tiksliausiai atskleidžia visų trijų veikėjų charakterius.
Įpusėjus pavasariui buvo paskelbta ir naujojo Dolano filmo „Only the End of the World“ („Juste la fin du monde“) aktorių sudėtis. Tarp jų kol kas tik viena iš ankstesniųjų juostų pažįstama aktorė – mamos Džuljen vaidmenį filme „Bet kokiu atveju Lorens“ sukūrusi Nathalie Baye. Greta jos – Marion Cotillard, Léa Seydoux, Vincent’as Casselis ir Gaspard’as Ullielis. Šios juostos, pasakojančios apie rašytoją, kuris po 12 metų grįžta į gimtinę, kad praneštų šeimai, jog miršta, laukiama 2016 metais. Tai Jeano-Luco Lagarce’o pjesės ekranizacija. Kūrinį Dolanui prieš keletą metų rekomendavo ne kas kitas, o režisieriaus „mama“ Anne Dorval.
Taip pat 2016-ųjų rudenį režisierius žada pristatyti pirmą savo filmą anglų kalba „The Death and Life of John F. Donovan“ – istoriją apie Holivudo aktorių ir kino užkulisius. Kol kas pavyko aptikti, kad jame filmuojasi Jessica Chastain, Kitas Haringtonas ir Kathy Bates. Panašu, kad originalusis kino kūrėjas sumanė išbandyti jėgas su pasaulyje gerai žinomais aktoriais.
***
Kanų festivalyje Xavier Dolano vardas skambėjo, kai jam buvo 20 metų. Į Prancūzijos pietus jis grįžo ir su antruoju bei trečiuoju filmu, kuriems taip pat buvo nepagailėta apdovanojimų. O paskutinis – „Mamytė“ – pasidalijo Didįjį žiuri prizą su Jeano-Luco Godard’o „Sudie, kalba“. Šį apdovanojimą Dolanas, braukdamas ašarą, dedikavo visiems jauniems kino kūrėjams. Šiemet „Mamytė“ laimėjo „Cezarį“ kaip geriausias užsienio filmas Prancūzijoje.
Šiais metais pats režisierius vertino Kanų konkursinės programos filmus.
Vienu metu gebėdamas dirbti su dviem projektais, Dolanas dar spėja filmuotis ir kitų režisierių filmuose ar juos tiesiog įgarsinti. Neseniai pasirodė Charleso Binamé drama „Dramblio daina“ („Elephant Song“), pasakojanti apie psichiatro ir jo paciento (Dolanas) psichologinį žaidimą. Turbūt ne visi Dolano gerbėjai žino, kad jis yra įgarsinęs „Smurfų“, „Hario Poterio“, „Saulėlydžio“, „Pi gyvenimo“, „Sostų žaidimų“ ir daugelio kitų garsių filmų personažus.
***
„Jums tik 25 metai, o jau tiek nuveikėte. Kaip jūs sugebate taip daug dirbti, kai jūsų bendraamžiams daugiausia rūpi linksmybės?“, – klausia režisieriaus „The Guardian“ žurnalistas. „Madonna gyvena linksmai, o kartu ir be galo daug dirba“, – atsako Dolanas.
Jaunasis režisierius pripažįsta žinąs, kad daugelis kino pasaulyje jį laiko apsišaukėliu vien jau dėl to, kad jis neturi jokio kino išsilavinimo. Pirmojo filmo scenarijų jis ėmė rašyti, kai buvo išmestas iš koledžo. Dolanas sakosi suprantąs, kad pasidalydamas darbais aikštelėje jis galbūt pasiektų geresnių rezultatų. Tačiau gal tuomet jo kuriamas kinas prarastų tą dolaniškąjį braižą, dėl kurio žiūrovai ir laukia jo filmų. Rašant apie šio režisieriaus kūrybą sunku išvengti žodžio „jaunas“. Pačiam Dolanui tai netrukdo: „Man nesvarbu, kad nuolat linksniuojamas mano amžius, tik būna labai juokinga, kai mane ima vadinti vieno ar kito režisieriaus mokiniu, sekėju, o iš tikro nesu matęs nė vieno to kino kūrėjo filmo.“
Kad ir kaip būtų, šiuo metu Xavier Dolanas yra vienas ryškiausių autorinio kino kūrėjų, jauno žmogaus balsu atvirai kalbantis apie jaunimui aktualias problemas – nepritapimą, dėmesio stoką, pripažinimo troškimą, pagaliau apie labai sudėtingus tėvų ir vaikų santykius. Kalbantis taip, kad supranta ne tik bręstanti karta, bet ir savo vaikus jau užauginę žmonės. O drąsos kalbėti nepatogiomis temomis, eksperimentuoti filmavimo aikštelėje galėtų pasimokyti ir patyrę kino kūrėjai. Arba tiesiog pasitikrinti savo, kaip XXI a. žmogaus, tolerancijos lygį.
O gal Dolanui kine sekasi todėl, kad nuo pat vaikystės jis sugalvoja norą, laikrodyje pamatęs keturis vienodus skaičius. Turbūt beveik visi troškimai būna susiję su kinu, ir tik retas – su meile.
Xavier Dolanas, įkvėptas muzikos, ima regėti vaizdus, tuomet karpo žurnalus ir daro „Look Book’us“: „Greta mano namų yra kopijavimo centras ir aš, ko gero, esu pats blogiausias jo klientas. Ateinu su milžinišku lagaminu įvairiausių žurnalų ir jie kelias valandas man skenuoja pažymėtus puslapius, vėliau persiunčia juos pdf formatu man į elektroninį paštą ir, žinoma, viską, kas nuskenuota, atspaus- dina. Iš to aš vėliau sukuriu „Look Book“, vėl grįžtu į kopijavimo centrą ir paprašau atspausdinti 20 kopijų, jas išdaliju pagrindiniams aktoriams, kostiumų dizaineriui, operatoriui. Tuomet prasideda darbas su nauju filmu.
