50 metų – nuostabus amžius
Gal atsimenate kitą panašaus grožio įsikūnijimą? Taip, tai legendinė italų aktorė Sophia Loren. Matyt, kiekvieną dešimtmetį pasauliui reikia nors vienos neprilygstamos italės. Ne angeliško elfo, o seksualios, moteriškų formų, jausmingos. Tiesa, Monicai pasisekė mažiau: ji neturi vyro prodiuserio ir tokio režisieriaus kaip Vittorio De Sica. O ir Italijos kinas prarado tas aukštumas, kurias buvo pasiekęs Sophios Loren laikais. Monicai Bellucci teko tapti pasaulio piliete...
Monica Bellucci gimė 1964 m. rugsėjo 30 d. nedideliame Umbrijos miestelyje Čita di Kastele. Tėvai jau buvo beprarandantys viltį susilaukti vaikų, todėl vienturtės dukters gimimas jiems tapo tikru stebuklu. Nors tėvai nebuvo turtingi, mergaitei vaikystėje nieko nestigo.
Sunku patikėti, bet mokykloje aukštaūgę liesą Monicą vaikai pravardžiavo „bokštu“. Tačiau greitai subrendusi mergaitė anksti patraukė į save vyrų žvilgsnius. Iš pradžių ji gėdijosi šio dėmesio ir įtraukusi galvą į pečius skubėdavo namo. Tačiau kartą tėvas pasakė: „Turi didžiuotis savo grožiu, o ne jį slėpti.“ Monica gerai įsidėmėjo šiuos žodžius. Ji iki šiol pozuoja apsinuoginusi, sutinka vaidinti labai atvirose erotinėse scenose.
Mergaitė gerai mokėsi, o laisvalaikį skyrė sportui – gimnastikai ir plaukimui. Su pagyrimu baigusi licėjų ji įstojo į Perudžos universiteto teisės fakultetą. Iškart panoro tapti savarankiška ir pati mokėti už studijas. Draugai pasiūlė pabandyti jėgas modelių agentūroje. Čia savo moteriškumu ji išsiskyrė iš kitų modelių, be to, puikiai valdė kūną, tad greitai perprato šios profesijos ypatumus. 1987 m. ją pakvietė garsioji „Elite“ modelių agentūra Milane, demonstruoti kolekciją pasiūlė Dolce ir Gabbana. Jau po metų Monica tapo žinoma manekene Paryžiuje ir Niujorke, jos veidas dažnai puošia įvairių žurnalų viršelius. Darbo buvo tiek daug, kad teko atsisveikinti su universitetu.
1990 m. ji pradėjo lankyti ir vaidybos pamokas. Viename žurnalų Monicą pastebėjo žinomas italų režisierius Dino Risi ir pakvietė suvaidinti nedidelį vaidmenį miniseriale „Gyvenimas su vaikais“ („Vita coi figli“). Taip jaunutės senstančio mergišiaus žmonos vaidmeniu Monica Bellucci debiutavo kine. Tais pačiais metais ji ištekėjo už fotografo Claudio Basso, tačiau santuoka truko vos pusmetį. 1991 m. Monica pasirodo dramoje „Loterija“ („La riffa“), kurią režisavo Francesco Laudadio. Ji vaidino jauną našlę, aplinkybių verčiamą užsiimti prostitucija.
Kai žurnalas su gražuolės nuotrauka pateko į Franciso Fordo Coppolos sūnėno Romano rankas, šis parodė ją savo garsiajam dėdei. Taip 1992 m. Monica pirmą kartą atsidūrė Holivude, – be žodžių suvaidino mažutį vienos Transilvanijos valdovo vampyro sužadėtinės vaidmenį F. F. Coppolos siaubo filme „Drakula“ („Bram Stoker’s Dracula“). Pasirodė ekrane Monica vos kelioms sekundėms, tačiau po šio filmo rimtai panoro filmuotis ir suvokė, kuo didelio biudžeto Holivudo filmas skiriasi nuo kitų.
Bet aktorinė Monikos Bellucci karjera ne iš karto įgavo pagreitį. Dažniausiai jai teko tenkintis epizodiniais vaidmenimis. Tai lemtinga gražuolė Carlo Vanzinos kriminalinėje komedijoje „Didvyriai“ („I Mitici“,1994 ), faraono žmona bibliniais motyvais sukurtame filme „Juozapas“ („Joseph“, rež. Roger Young, 1995) ar princesė vokiečių ir italų bendros gamybos pasakoje „Sesuo ir svajonių princas“ („Sorellina e il principe del sogno“, rež. Antonio Luigi Grimaldi, 1995), kur jos pavardės net nerasime pabaigos titruose.
Šiandien Monica Bellucci prisipažįsta, kad iš pradžių vaidinti nemokėjo. Be to, jai buvo sunku įrodyti, kad yra tikra aktorė. Niekas netiki, kad modelis gali mokėti vaidinti, todėl nedaug merginų iš mados verslo tampa geromis aktorėmis. Pati Monica taip apibūdina mados ir kino verslus: „Tai du visiškai skirtingi pasauliai. Nuotraukose tu gali atrodyti nepaprasta gražuolė, tačiau tarp nuotraukos ir merginos nedaug kas bendra. O prieš kamerą reikia būti tikrai, natūraliai. Tai jums ne dirbtiniai modelių įvaizdžiai.“ Pamažu Monica išmoko rizikuoti, rinktis neįprastus projektus, filmuotis su gerais partneriais.
Labai svarbus jos karjerai buvo prancūzų kinas. 1996 m. ji kviečiama filmuotis režisieriaus Gilles’io Mimouni dramoje „Butas“ („L’Appartament“) . Ji vaidino pagrindinio herojaus Makso meilę, paslaptingąją Lisą, kuri po ilgo laiko vėl sujaukia nusistovėjusį buvusio mylimojo gyvenimą. Tai buvo pirmoji Monicos aktorinė sėkmė. Filmas pelnė britų kino premiją BAFTA geriausiam užsienio filmui, o Bellucci buvo nominuota „Cezariui“ kaip perspektyviausia jauna aktorė. Tada ji ilgam užtruko Paryžiuje. Ne tik dėl palankiai besiklostančios karjeros – prasidėjo romanas su filmo partneriu Vincent’u Casseliu, vėliau tapusiu Monicos vyru.
Anot gandų, jiedu susipažino režisieriaus Mathieu Kassovitzo surengtame vakarėlyje ir iškart patiko vienas kitam. Tai buvo keista ir sykiu harmoninga pora. Rami, melancholiška Monica ir greitai įsikarščiuojantis, energingas Vincent’as. Daugelį dalykų jie vertino panašiai, tačiau klausėsi skirtingos muzikos, skirtingai ilsėjosi. Monica dažnai kartojo nenorinti filmuotis su savo vyru, tačiau drauge jie suvaidino net aštuoniuose filmuose. Besifilmuodami kartu gyvendavo skirtinguose viešbučiuose ir beveik nebendraudavo, siutindami įkyrius geltonosios spaudos atstovus. Kartą Monica pasakė: „Vincent’as – tai Paryžius.“ 2004 m. jiems gimė duktė Deva. Mergaitė vis keliaudavo tai į Londoną, kur gyveno mama, tai į Paryžių, be kurio negali gyventi tėvas. Po šešerių metų gimė antroji dukra Leo. Tačiau 2013 m. viena gražiausių kino porų išsiskyrė. „Mūsų jausmai užgeso, – visada santūriai apie skyrybas kalba Monica. – Mes abu pasikeitėme, kiekvienas savaip.“ Tačiau jie liko draugais, kuriuos sieja gilus prisirišimas. Pasak Monicos, kad ir kas atsitiktų, jie tikrai ateis vienas kitam į pagalbą.
1997 m. Monica kartu su Vincent’u nusifilmavo režisieriaus Jano Kouneno komikso ekranizacijoje „Dobermanas“. Vincent’as buvo banditų gaujos vadeiva, o Monica – pašėlusi jo mergina Natali. Kriminalinėje dramoje „Viduržemio jūra“ („Méditerranées“, rež. Philippe Bérenger, 1998) ji tapo Casselio herojaus mergina, kuri išteka už draugo, nesulaukusi jo grįžtant iš kalėjimo. Italų dramoje „Paskutinė šventė“ („L’Ultimo capodanno“, 1998) jos herojei Džulijai likimas iškrečia piktą pokštą – Naujųjų išvakarėse ji sužino, kad sutuoktinis neištikimas su geriausia drauge Alisa. Režisavo Marco Risi, Dino Risi, kurio filme debiutavo Monica, sūnus.
2000 m. Monicą vėl matome Holivude. Kartu su Gene’u Hackmanu ir Morganu Freemanu ji pasirodė režisieriaus Stepheno Hopkinso trileryje „Įtariamasis“ („Under Suspicion“). Šį kartą Holivudas ją tikrai pastebėjo ir pasipylė pasiūlymai, tačiau Monica Bellucci juos atmetė, kad tėvynėje suvaidintų Maleną režisieriaus Giuseppe Tornatore’s to paties pavadinimo filme.
Kadaise režisierius ją filmavo „Dolce & Gabbana“ reklamai, o dabar pasiūlė suvaidinti bene geriausiu tapusį vaidmenį. Filmas nukelia į Antrojo pasaulinio karo metus mažame Sicilijos miestelyje. Rūpintis sergančiu tėvu čia atvyksta gražuolė Malena. Jos vyras kariauja ir vieniša moteris tvankioje provincijos miestelio atmosferoje, kur karaliauja veidmainiška dorovė, tampa ir dievinamu, ir nekenčiamu geismų objektu. Vos pasirodžius gatvėje, į ją įsispitrija visi vyrai, o moterys ima plakti liežuviais. Čia nekenčiami kitokie, nepanašūs. Malena ne tik svetima, bet ir nepadoriai graži. Be to, ji nepriklausoma, išdidžiai demonstruoja savo moteriškumą, elgiasi įžūliai – vilki figūrą paryškinančias sukneles ir avi aukštakulnius batelius, tuo ardydama nustatytą tvarką. Ji laužo vietines taisykles, stereotipus ir miestelis skelbia jai karą. „Malena“ („Malena“, 2000) buvo nominuota net dviem „Oskarams“, BAFTA apdovanojimui, rodoma Berlyno kino festivalio konkurse, o Monica Bellucci visus tiesiog sužavėjo ir buvo nominuota Europos kino akademijos prizui.
Po metų ji dar kartą su Casseliu filmuojasi populiariame prancūzų režisieriaus Christophe’o Ganso istoriniame trileryje „Vilko brolija“( „Le Pact des loups“, 2001), ir pagaliau jiedu sukrečia žiūrovus nusifilmavę argentiniečių kilmės prancūzų režisieriaus Gasparo Noé skandalingoje dramoje „Nesugrąžinamas laikas“ („Irréversible“, 2002). Tai neįprastas slogios atmosferos filmas, istorija pasakojama iš pabaigos į pradžią. Filme gausu drąsių erotinių scenų, tačiau labiausiai žiūrovus šokiravo devynias minutes trunkanti herojės išprievartavimo scena. Monicos vaidinama Aleks po smulkaus kivirčo išeina iš pobūvio viena ir pakeliui į namus žiauriai išprievartaujama. Merginos sužadėtinis Markusas (jį, be abejo, vaidina Vincent’as) ima pats ieškoti nusikaltėlio po visą Paryžių. Jiedu ne tik suvaidino šiame filme pagrindinius vaidmenis, bet ir tapo jo prodiuseriais, surinko šiam projektui pinigus. Neseniai Gasparas Noé pasakojo, kad drastiška scena buvo filmuojama dvi dienas, padaryti net šeši dubliai. Kai po kiekvieno dublio buvo peržiūrima nufilmuota medžiaga, Monica vis būdavo nepatekinta.
Kanų publika buvo šokiruota, bet Monica gynė filmą. Ji mėgsta rizikuoti ir neišsigąsta, jei režisieriui prireikia žiaurių scenų. Ji sako, kad iš esmės vaidino paprastą moterį, kurios asmenybę sunaikino vyrai. „Dažnai patenku į tokius filmus – labai žiaurius ir prieštaringus. Gal todėl, kad mane domina tamsioji žmogaus pusė.“
Kartą Monica pajuokavo, kad dažniausiai jai tenka vaidinti kekšes arba karalienes. Ir iš tikrųjų, po „Nesugrąžinamo laiko“ ji spindi visu grožiu vaidindama Egipto karalienę Kleopatrą prancūzų fantastinėje komedijoje „Asteriksas ir Obeliksas: misija Kleopatra“ („Astérix & Obélix: Mission Cléopâtre“, rež. Alain Chabat, 2003). Paskui savo magnetizmą suteikė kerštingai virtualaus pasaulio valdovei Persefonei kultinėje Andy Wachowski ir Lana Wachowski serijoje: „Matrica: perkrauta“ („The Matrix Reloaded“, 2003) ir „Matrica. Revoliucijos“ („The Matrix Revolutions“, 2003). Venecijos kino festivalyje rodytoje komiškoje Terry Gilliamo fantazijoje „Broliai Grimai“ („The Brothers Grimm“, 2005) ji yra veidrodžių karalienė – nemirtinga ragana, čiulpianti nekaltų mergaičių kraują, kad palaikytų savo amžiną grožį. Grimo meistrams teko padirbėti, kad gražiausią pasaulio aktorę paverstų tikra baidykle. Aktorė sako buvusi sužavėta scenarijaus ir režisieriaus: „Terry tiesiog pritrenkiantis. Jis genialus, išprotėjęs, kupinas fantazijų. Ir puikiai išmano, kaip išgauti iš aktoriaus ir visų kitų tai, ko jam reikia.“
Režisieriaus Antoine’o Fuqua kariniame trileryje „Saulės ašaros“ („Tears of the Sun“, 2003) Monicos partneriu buvo Bruce’as Willisas. Jo herojus siunčiamas į karo apimtą Afrikos šalį gelbėti daktarės Lenos, vykdančios JAV vyriausybės užduotį. Jiedu leidžiasi į pavojingą kelionę per džiungles, persekiojami maištininkų. Atmetusi dar vieną pasiūlymą filmuotis didelio biudžeto filme, Monica vos ne pati įkalbėjo Melą Gibsoną duoti jai Marijos Magdalietės vaidmenį filme „Kristaus kančia“ („The Passion of the Christ“, 2004) ir ne vieną mėnesį praleido olų mieste Materoje. Vėliau aktorė prisipažino, kad filmas nevienareikšmis, tačiau ji nė akimirką nesigailėjo savo pasirinkimo. Nedidelis vaidmuo jos laukė piktojo Spike’o Lee komedijoje „Ji manęs nekenčia“ („She Hates Me“, 2004). Buvo manyta, kad po sėkmingų filmų Monica Bellucci apsigyvens Holivude, tačiau aktorė vis grįždavo namo, į Europą. „Man patinka Los Andželas, bet mano šeima ir draugai nuo jo per toli. Be to, aš nepritampu prie amerikietiškos tikrovės: kitaip atrodau, kitaip galvoju ir kalbu“, – sako aktorė.
2003 m. ji buvo nominuota pagrindiniam italų kino apdovanojimui – „David di Donatello“ prizui už vaidmenį Gabriele’s Muchino romantinėje komedijoje „Prisimink mane“ („Ricordati di me“). Belucci Alesia – dar viena lemtinga moteris, vos nesugriaunanti šeimos. Po metų ji vėl susitiko filmavimo aikštelėje su Casseliu trileryje „Slaptieji agentai“ („Agents secrets“, 2004). Gerard’as Depardieu buvo jos partneris žinomo prancūzų režisieriaus Bertrand’o Blier subtilioje komedijoje „Už kiek mane pamilsi?“ („Combien tu m’aimes?“, 2005). Monica ir vėl vaidino prostitutę, kurios pribloškiantis grožis paprastą tarnautoją priverčia užmiršti viską pasaulyje. Aktorė kuria savotišką autoparodiją, lengvai pasišaipo iš kitų panašių savo vaidmenų ir jai sekasi užmegzti savotišką flirtą su žiūrovais. Lemtinga moteris, apsukanti vyrams galvas ne dėl pinigų, bet vedama širdies balso.
Guillaume’o Nicloux melodramoje „Akmens brolija“ („Le Concile de pierre“, 2006), kur šalia jos matome pirmąją prancūzų kino damą Catherine Deneuve, Monica vaidino mokslininkę, įsūnijusią mongolų berniuką. Vaiką po avarijos ištinka koma. „Mano herojė beprotiškai myli savo įsūnį, – sako Bellucci, – bet Guillaume’as uždraudė man atvirai reikšti tą meilę. Turėjau sutramdyti savo itališką prigimtį ir tapti ypač santūri.“ Istoriniame filme „Napoleonas ir aš“ („Io e Napoleone“, rež. Paolo Virzi, 2006) Monica tapo paslaptingąja imperatoriaus meiluže, elegantiška baroniene, o jos partneris buvo populiarus prancūzų aktorius Danielis Auteuil’is. Jie dar kartą susitiko Alaino Corneau kriminalinėje dramoje „Antras kvėpavimas“ („Le Deuxime souffle“, 2006): Monikos vaidinama avantiūristė kartu su pabėgusiu iš kalėjimo mylimuoju ketina išvykti iš šalies, tačiau prieš tai turi prasimanyti pinigų. Amerikiečių komiškame trileryje „Susišaudymas“ („Shoot ’Em Up“, rež. Michael Davis, 2007) gražuolė prostitutė įsipainioja į pavojingą žaidimą, kai tenka gelbėti kūdikį.
Intelektualų vertinama režisierė Rebeca Miller pakvietė Monicą Bellucci suvaidinti nedidelį epizodą žvaigždžių perpildytoje dramoje „Asmeninis Pipos Li gyvenimas“ („The Private Lives of Pippa Lee“, 2009). Kiekviena garsenybė pasirodo ekrane vos kelias minutes ir kiekvieną galėjo pakeisti ir mažiau žinomi aktoriai. Paklausta, kodėl pastaruoju metu dažnai filmuojasi moterų režisierių filmuose, Monica Bellucci atsakė: „Man malonu jausti rūpestį ir palaikymą, kurį moteris rodo moteriai. Manau, moterims lengviau rasti bendrą kalbą ir suprasti vienai kitą. Ypač kai ekrane reikia perteikti emociją.“
Specialiųjų efektų kupiname fantastiniame nuotykių filme „Burtininko mokinys“ („The Sorcerer’s Apprentice“, rež. Jon Turteltaub, 2010) jos partneriu buvo Nicolas Cage’as, o italų režisieriaus Giovanni Veronese istorijoje apie tris pagyvenusius vyrus, kurių gyvenimą pakeičia paslaptingos nepažįstamosios, „Meilės vadovėlis 3“ („Manuale d’amore 3“, 2011), Monica buvo viena iš tų lemtingų moterų. Po metų ją sudomino pasiūlymas suvaidinti pagrindinį vaidmenį iraniečio Bahmano Ghobadi filme „Raganosių sezonas“ („Fasle kargadan“). Tai meilės, pavydo ir keršto drama, bet kartu pasakojimas apie Iraną iki ir po revoliucijos. Anot aktorės, todėl ji sutiko filmuotis: „Aš turiu patikėti filmu, vadinasi, ir režisieriumi, kuris jį kuria.“
Savo jubiliejų Monica Bellucci atšventė Serbijoje, kur filmavosi pas nesenstantį chuliganą Emirą Kusturicą filme „Po Paukščių taku“ („On the Milky Road“). Filmavimas su pertraukomis truko ištisus trejus metus, o Monica buvo vienintelė užsienietė tarp serbų aktorių. Filmas pasirodys tik kitąmet. Kusturica jau septynerius metus nekūrė vaidybinio filmo ir visi nekantriai laukia rezultato. Monica vaidina pagrindinio herojaus mylimąją, o herojų – pats Kusturica. Monica žavisi jo talentais. Šiam vaidmeniui ji net pramoko serbų kalbos.
Per pertrauką tarp filmavimų Bellucci suvaidino naujame filme apie agentą 007. Po pasaulinės „007 Spectre“ („Spectre“, 2015) premjeros ji prisipažino, kad daugiau nei prieš du dešimtmečius atsisakė filmuotis vienoje bondiados serijoje. „Tada buvau dar nepasirengusi“, – prisiminė Bellucci. Italų aktorė – vyriausia agento 007 moteris per visą ciklo apie Džeimsą Bondą istoriją. „Penkiasdešimt metų – nuostabus amžius. Vis dar esu seksuali“, – naujuoju vaidmeniu ir savo išvaizda džiaugėsi Bellucci.
Monica Bellucci suvaidino daugiau nei penkiasdešimtyje filmų, bet nepasitraukė ir iš madų verslo, reklamos. Aktorė sako: „Tiesiog man pasisekė filmuotis italų ir prancūzų, retkarčiais – amerikiečių filmuose, man patinka dirbti su įvairiais režisieriais. Ir tam tikru momentu mano darbas nustoja būti vaidyba – tai jau žmogiška patirtis. Ji labai įdomi, nes bendrauju su žmonėmis, kalbančiais įvairiomis kalbomis, priklausančiais skirtingoms kultūroms. Man tai – žmogiški atradimai, o ne tik aktorės darbas.“
