Išlikti savimi

Kristen Stewart

Galbūt tas Stewart bruožas visada parodyti, suvaidinti, ką ji galvoja ir jaučia, yra svarbiausias dalykas, dėl ko ji tapo viena iš geidžiamiausių aktorių. Ne noras būti nuoširdžiai, o organiškas, tiesiog fiziologinis nesugebėjimas būti kitokiai ir neleidžia pamiršti jos vaidmenų. Ji turi gyvūno organikos – nesuvaidinamos, neimituojamos, brangios ir unikalios

Turbūt šiuo metu pasaulyje nėra kitos jaunos aktorės, taip traukiančios dėmesį – ji lyg koks miesto centre pasirodęs egzotiškas laukinis gyvūnas. Kone kasdien įvairiausiose žiniasklaidos priemonėse rašoma apie Kristen Stewart: su kuo ji susitikinėja arba jau nebe, ar ji lesbietė ar ne, kaip ji rengiasi, ką mėgsta valgyti, kokia spalva persidažė plaukus ir t. t.

„Man daromas didžiulis spaudimas. O aš tik noriu teisingai gyventi. Būti tuo, kuo iš tiesų esu, – tvirtina Stewart. – Man rodos, jei ką nors nori palikti po savęs, tai turi būti savimi.“

Tačiau taip ją persekioja ne tik garsenybių gyvenimą tyrinėjantys gerbėjai. Nors ir keista, ja labai domisi ir vaidmenis siūlo garsūs, iškilūs režisieriai. Ši aktorė turi rimtą profesinę reputaciją. Stewart šiandien yra viena geriausių pasaulyje jaunų kino aktorių ir, žinoma, viena daugiausia uždirbančių. Ji vieną po kito sėkmingai įveikia drąsius kūrybinius iššūkius. Tada suklūsti – kas ta smulkutė mergina prikimusiu balsu, sugebanti taip pergalingai laimėti žiūrovų dėmesį, nors ekrane šalia jos – didžiausios meistrystės pasiekusios aktorės: Juliette Binoche, Julianne Moore, Jodie Foster, Sharon Stone, Charlize Theron ir kt.

Kristen Jaymes Stewart gimė 1990 m. Los Andžele. Jos abu tėvai sukosi TV verslo pasaulyje – tėtis dirbo režisieriaus asistentu, prodiusavo laidas, mama redagavo scenarijus. Tėvai palaikė dukters polinkį bei norą vaidinti ir jau aštuonmetė Kristen pasirodydavo įvairiuose nedideliuose TV šou vaidmenyse. O pirmą ryškų vaidmenį Kristen sukūrė 2002 m. režisieriaus Davido Fincherio filme „Panikos kambarys“ („Panic Room“), kuriame vaidino Jodie Foster herojės paauglę dukrą, sergančią diabetu. Šis vaidmuo atnešė Kristen jaunos aktorės nominaciją ir drąsius kritikų palyginimus su garsiąja jos partnere jaunystėje.

Kristen vis daugiau ir dažniau filmavosi, tad vyresnėse klasėse jau buvo nebeįmanoma suderinti mokyklos lankymo ir filmavimo grafikų. Aktorė mokyklą baigė eksternu, dažnai atlikdama užduotis tiesiog filmavimo aikštelėje tarp dublių.

Ji vaidino ir psichologinėse dramose: draugų ir šeimos atstumtą paauglę filme „Kalbėk“ („Speak,“ rež. Jessica Sharzer, 2004), „Grįžtamojoje bangoje“ („Undertow“, rež. David Gordon Green, 2004), „Piktuose žmonėse“ („Fierce People“, rež. Thomas Griffin Dunne, 2005), „Moterų šalyje“ („In the Land of Women“, rež. Jonathan Kasdan, 2006), mirtina liga sergančią paauglę „Pyragėlių valgytojuose“ („The Cake Eaters“, rež. Mary Stuart Masterson, 2007), pirmos merginų roko grupės narę „Pabėgėlėse“ („The Runaways“, rež. Floria Sigismondi, 2010), kelio juostoje „Į laukinį pasaulį“ („Into the Wild“, rež. Sean Penn, 2007), trileryje „Pasiuntiniai“ („The Messengers“, rež. Danny Pang, Oxide Chun Pang, 2007) ir, žinoma, milžinišką populiarumą ir fanatiškų gerbėjų pulkus jai atnešusioje „Saulėlydžio“ sagoje („The Twilight Saga“, 2011–2012), kuri pasakoja apie sudėtingus ir painius mirtingųjų bei vampyrų santykius. Aišku, meilės jėga įveikia visus išbandymus ir galiausiai sujungia vam- pyrą su paprasta mirtingąja.

„Man patiko šis vaidmuo, aš beprotiškai dėkinga „Saulėlydžio“ kūrėjams už tas galimybes, kurias šis darbas atvėrė. Bet man nelabai patinka, kai esu persekiojama. Negaliu tiesiog išeiti pasivaikščioti ar pasėdėti kavinėje su draugais, visur nuolatinė apgultis ir persekiojimas“, – sakė aktorė.

Po „Saulėlydžio“ Kristen Stewart kilo pavojus tapti savo personažės įkaite – visam pasauliui ji buvo tiesiog Bela Svon. Tačiau aktorė narsiai atsikratė to įvaizdžio ir sėkmingai filmavosi toliau, pavyzdžiui, Jacko Kerouaco romano „Kelyje“ („On the Road“, rež. Walter Salles, 2012) ekranizacijoje, savitoje žinomos pasakos interpretacijoje „Snieguolė ir medžiotojas“ („Snow White & the Huntsman“, rež. Rupert Sanders, 2012) ir kt.

„Man norisi būti neatpažįstamai, – sako aktorė. – Labai erzina, tiesiog siutina, kai žmonės spokso į mane. Kartais tai taip išmuša iš pusiausvyros, kad puolu baisingai keiktis. Nieko negaliu sau padaryti – visada sakau, kaip yra.“

Galbūt tas Stewart bruožas visada parodyti, suvaidinti, ką ji galvoja ir jaučia, yra svarbiausias dalykas, dėl ko ji tapo viena iš geidžiamiausių aktorių. Ne noras būti nuoširdžiai, o organiškas, tiesiog fiziologinis nesugebėjimas būti kitokiai ir neleidžia pamiršti jos vaidmenų. Ji turi gyvūno organikos – nesuvaidinamos, neimituojamos, brangios ir unikalios. Prancūzų režisierius Olivier Assayasas, kurio net dviejose juostose Stewart nusifilmavo, taip sako apie ją: „Ji yra geriausia savo kartos aktorė. Jos galimybių diapazonas begalinis. Ji turi vidinę gilumą, kuri dera su spontaniškumu ir natūralumu. Taip pat ji turi įgimtą kino suvokimą, tad tikiu, kad ji sėkmingai gali ir režisuoti.“ Gal visa tai ir kelia norą režisieriams patikėti jai tokius vaidmenis, kuriuose reikia pasakyti ar padaryti kažką tokio, ko kitos negali.

Tačiau sunku suvaidinti ne tik dramatiškus, sudėtingus vaidmenis. Aktorė neatsisako ir kvailokų komedijų, sakykim, ji filmavosi „Amerikos ultra“ („American Ultra“ rež. Nima Nourizadeh, 2015), ir tai irgi, anot jos, iššūkis. „Amerikos ultra“ siužetas – neįtikėtina istorija apie Maiką, marihuanos apsirūkiusį paprastą vaikiną iš mažo provincijos miestelio, jo merginą Fibę Stewart ir suvaidino. Jų ramų ir be didelių ambicijų gyvenimą netikėtai visiškai sujaukia žinia, kad Maikas iš tiesų yra gerai apmokytas slaptas agentas.

„Aš visada baisiai bijau naujų vaidmenų. Net jei filmas juokingas ar kvailas. „Amerikos ultra“ – narkomaniška komedija, bet joje filmuotis buvo labai sudėtinga fiziškai. Ypač nelengva pasakoti visiškai absurdišką istoriją ir priversti žiūrovus ja patikėti“, – sako aktorė.

Šioje komedijoje ji pirmą kartą vaidino su jaunu aktoriumi Jesse Eisenbergu, su kuriuo vėliau abu sukūrė pagrindinius vaidmenis Woody Alleno naujausiame filme „Aukštuomenės klubas“ („Café Society“, 2016). Šis aktorius, jos kolega ir bičiulis, taip sako apie Kristen: „Ji tiksliai žino, kokia jos vieta filme, ir stengiasi neužgožti savimi siužeto, o atvirkščiai – slepiasi vaidmenyje.“

„Aukštuomenės klube“ Stewart sukurta Voni, besirenkanti tarp dviejų vyrų (o iš tikro – tarp svajonių ir realybės), atrodo labai artima ir šiuolaikiška, nors visa istorija nukelta į praėjusio amžiaus pirmąją pusę.

„Kai vaidinu, galiu jaustis laisva. Ekrane galiu žiūrėti į bet ką ir priversti kitus pasijusti nejaukiai. Tam man reikia pasijusti tuo personažu, kurį vaidinu. Kad visiškai įsigyvenčiau į vaidmenį, man reikia jausti, kad tas vaidmuo yra man skirtas. Dažniausiai manau, kad jei nesuvaidinsiu teisingai, mano personažas tiesiog nustos egzistavęs. Bet klysti aš nebijau. Klaidos – tai puiku, net jei jas sunku priimti. Man nusibodo save bausti už klaidas, klysti nėra blogai“, – sako aktorė.

Naujos kolekcijos pristatymui žinomas mados kūrėjas Karlas Lagerfeldas Luco Bessono studijoje, Paryžiuje, nufilmavo trumpo metražo filmą „Once and Forever“ (2015). Jis pats režisavo, kūrė siužetą bei dialogus, ir, žinoma, kostiumus. Filmas skirtas legenda tapusiai Coco Chanel. Suvaidinti jaunutę Coco Lagerfeldas pakvietė Kristen Stewart. Pagyvenusią Coco vaidina Géraldine Chaplin. Ši nepriekaištingai meistriškai įsikūnija į stiliaus legendą, o Kristen perteikia charakterį, kuris ją tokią padarė. Stewart suvaidinta Coco – tai atviras nervas, staigi ir nesumeluota reakcija. Kaip vienoje iš scenų, kur jos herojė atsisako filmuotis su parinktu partneriu, nes „jis labai mielas, bet toks vyras negalėjo būti Coco didžioji meilė“. „Aš tik noriu su jumis būti nuoširdi“, – tvirtina Stewart herojė režisieriui ir tiesiog fiziškai nesugeba vaidinti.

Kristen Stewart tapus „Chanel“ mados namų veidu, jos ryšys su mados pasauliu nenutrūksta ir toliau. Ji sėkmingai fotografuojasi tokiems mados žurnalams kaip „Glamour“, „Elle“ ir kt. Net vienas jos pastarųjų vaidmenų – Morina, sukurtas režisieriaus Olivier Assayaso juostoje „Asmeninė pirkėja“ („Personal Shopper“, 2016), susijęs su mados pasaulio fantomais. Paryžiuje Morina dirba modelio asistente ir laukia neseniai mirusio brolio dvynio ženklo iš anapus. Filmas šiemet Kanuose apdovanotas už režisūrą. Anot aktorės, tai ir poetiškas, ir juokingas filmas. Jos suvaidinta jauna mergina – mediumė – klaidžioja po mados pasaulį ir atkakliai siekia užmegzti ryšį su mirusio brolio dvasia. Šis filmas, nors sulaukęs daug prieštaringų vertinimų, yra antras aktorės susitikimas su svarbiu jos karjeroje režisieriumi Olivier Assayasu. Ankstesniame jo filme „Zils Marijos debesys“ („Clouds of Sils Maria“, 2014) suvaidinta Valentina stipriai pakėlė aktorės profesinę vertę kino pasaulyje. Už antro plano vaidmenį šiame filme pirmą kartą prancūzų kino apdovanojimu – „Cezariu“ – apdovanota amerikietė.

„Zils Marijos debesyse“ jaunos aktorės laukė didžiulis išbandymas – duetas su pačia Juliette Binoche. Brandžia, stipria, ypatinga aktore. Juostos siužetas suveda dvi moteris: žinomą aktorę Mariją Enders (Juliette Binoche) ir jos jauną asistentę Valentiną (Kristen Stewart). Iš esmės šiame filme jos abi vaidina pačios save. Valentina iš pradžių yra tiesiog Marijos reikalų patikėtinė, paskui tampa vieninteliu artimu žmogumi, su kuriuo ši gali būti atvira. Tačiau tas priartėjimas prie kito žmogaus, atsivėrimas jam ima gąsdinti ir verčia trauktis atgal į savo kiautą. Į santykius įsėlina pyktis, išgąstis ir jie nutrūksta. Marijos ir Valentinos scenos kartais primena garsiuosius Ingmaro Bergmano filmų, ypač „Personos“, moterų personažus.

Olivier Assaysas savo interviu sako, kad iš esmės Kristen idealiai tiko Valentinos vaidmeniui. Jam reikėjo, kad Binoche susidurtų su aktore, kuri turėtų jėgos, net grėsmės, o ne būtų tiesiog Binoche susižavėjusi jauniklė. O Stewart yra pačioje savo karjeros viršūnėje, ji turi ir jėgos, ir kietumo. Reikia pripažinti, kad Stewart pasielgė tikrai labai narsiai pasiryždama vaidinti europietiškame filme ir dar su pačia Binoche. Režisierius šiame filme joje atrado tai, kas iki šiol kine šioje aktorėje nebuvo atskleista.

Apie „Zils Marijos debesų“ filmavimą rašoma, kad, priešingai nei Kristen, Juliette labai mažai žinojo apie savo jauną kolegę. Tik tai, kad tai labai garsi jauna aktorė. Bet ji tikrai nesitikėjo, kad kažkas sugebės šalia jos dirbti su tokia jėga ir taip subtiliai, kaip tai darė Kristen. Pasakojama, kad per filmavimą Binoche ir Stewart pasidavė improvizacijai. Iš tiesų, Marijos ir Valentinos santykių niuansai nebuvo užrašyti scenarijuje. Jie sukurti abiejų aktorių jau per filmavimą. Tuo labiau kad filmas buvo filmuojamas beveik chronologine tvarka, tik scenos kalnuose vyko filmavimo pabaigoje. Režisierius sako, kad taip diena iš dienos jis jautė vis didesnę šių dviejų aktorių vaidybos laisvę, drąsą ir scenos pasisukdavo visai nenumatyta linkme. Anot jo, buvo sumanytas paprastas filmas, paprastos konstrukcijos, tačiau šių dviejų aktorių dėka jis tapo daug gilesnis, platesnis, įgijo daugiau autonomijos, nei buvo galima įsivaizduoti.

Kitu rimtu Kristen Stewart išbandymu tapo filmas „Vis dar Elis“ („Still Alice“, rež. Richard Glatzer, Wash Westmoreland, 2014), kur ji vaidino šalia meistrystės aukštumas pasiekusios aktorės Julianne Moore. Už Alzheimerio liga susirgusios lingvistikos profesorės vaidmenį Moore sulaukė didžiausių liaupsių ir aukščiausių apdovanojimų, o Stewart vaidino jos dukrą. Kaip rašo kritikai, filme jauna aktorė atskleidė neįtikėtinas vaidmens gelmes. Žurnalo „Screen International“ nuomone, jos vaidmuo tiesiog žėri. Ypač kritikus paveikė aktorės sugebėjimas perteikti visus emocijų niuansus sužinojus apie netikėtą motinos ligą.

„Kartais man rodos, kad aš esu kokio nors komikso personažas. Turiu įvaizdį, kurį, matyt, pati padėjau sukurti. Žmonės gali uždirbti labai daug pinigų, pasinaudodami tokiais personažais kaip manasis. Iš tiesų aš nuo nieko nesislapstau. „Google“ galite pasiskaityti apie mano gyvenimą, ką tik norite. Tačiau aš neketinu daryti jokių prisipažinimų ir pareiškimų. Jei tikrai nori, kad kiti aiškiai žinotų, kas tu esi, ir jei pats save gerai pažįsti, tai daryk tai. Bet aš esu aktorė. Gyvenu dviprasmybėje ir man tai patinka. Kol nenuspręsiu, kad žmonės turi žinoti, kokia aš esu, nesiruošiu nieko prisipažinti. Aš tiesiog filmuojuosi kine. Manau, po keleto metų žmonėms bus svarbiau, ką aš darau, o ne su kuo miegu“, – sako aktorė.

Ji tikina, kad mėgsta dirbti. „Dabar man darbas – pagrindinė gyvenimo atrama. Ketinu giliai įleisti šaknis kino industrijoje“, – tvirtina Stewart. Be jos gausių naujų vaidmenų, tai patvirtina Kristen noras išbandyti ir kitas veiklos sritis kine. Aktorė nori sukurtit rumpo metražo filmą, kuris būtų „tikras vizualus menas“.