Kelionės po savo ir režisieriaus visatą
Isabelle Huppert
Isabelle Huppert
Viename ryškiausių šių metų filmų – Paulo Verhoeveno „Ji“ („Elle“) – Isabelle Huppert vaidinama vidutinio amžiaus moteris miega su kirviu po pagalve, tyčia rėžiasi į buvusio sutuoktinio mašiną, jam į akis pripurškia pipirinių dujų, nusiperka ginklą ir priverčia jauną kolegą parodyti savo penį. Tai tik maža jos kasdienių nuotykių dalis psichologiniame trileryje su juodojo humoro elementais. Pažįstantiems Huppert iš jos ankstesnių vaidmenų net nekyla abejonė, kad šis vaidmuo parašytas specialiai jai. Tai vaidmuo, kurį vargiai gautų kuri nors kita aktorė, perkopusi šešto dešimtmečio slenkstį.
Isabelle Huppert tam tikra prasme įkūnija klasikinį Prancūzijos moters portretą, kuriame dera inteligencija, lengvabūdiškumas, pastangų nereikalaujantis stilius, diskretiški jausmai ir visa gaubianti lengva paslaptis. Huppert savo karjeroje išvengė būtinybės filmuotis komerciniuose filmuose ir išskirtinai bendradarbiavo su autorinio kino kūrėjais, kurių ilgo įspūdingo sąrašo neišeina nepaminėti: vaidinti savo filmuose Huppert kvietė Olivier Assayasas, Marco Bellocchio, Wesas Andersonas, Catherine Breillat, Claude’as Chabrolis, Claire Denis, Anne Fontaine, Jeanas-Lucas Godard’as, Michaelis Haneke, Mia Hansen-Løve, Hong Sang- Soo, Benoît Jacquot, Brillante Mendoza, Márta Mészáros, François Ozonas, Otto Premingeris, Andrzejus Wajda ir kiti. Teatro scenos Huppert taip pat neapleidžia dar nuo savo karjeros pradžios, dirbo su tokiais režisieriais kaip Bobas Wilsonas, Claude’as Régy, Krzysztofas Warlikowskis, Lucas Bondy.
Huppert yra viena iš tų aktorių, kurias, nepaisant jų ryškaus talento, žiūrovai dievina arba kurių nekenčia. Viena garsiausių Amerikos kino kritikių Pauline Kael 9-ajame dešimtmetyje rašė: „Jei vaikštai į kiną, sunku išvengti Isabelle Huppert, nors norėtųsi. (...) Patiriamas orgazmas vargiai atsispindi jos blausiame veide.“ Akivaizdu, kad kritikę nuvylė Huppert vaidybos maniera, nukreipta ne išorėn, o į vidų – savo herojes ji neretai kuria vos regimais gestais ir vengia tiesmuko emocingumo.
„Gyvenime stengiuosi išlaikyti šiek tiek ironišką distanciją su tuo, ką girdžiu ir matau, ir kamera, žinoma, šią ironiją užfiksuoja. Kinas – tobula medija; gyvenime niekas nepastebi šių mikroprocesų mano akyse, tai lieka mano slaptas malonumas – aš stebiu žmones, situacijas ir pati sau juokiuosi.“
Filmas „Ji“ prasideda scena, kurioje Huppert vaidinamą Mišelę jos pačios namuose išprievartauja paslaptingas įsilaužėlis. Po šio išpuolio ji nesikreipia į policiją ir toliau bando gyventi įprastą gyvenimą su užgimusiu jausmu, kuris labiau primena smalsumą nei baimę. Tokio vaidmens iki šiol nebuvo, nenuostabu, kad šių metų Kanų kino festivalyje rodytas filmas sukėlė diskusiją. Pati Huppert specialiai jai parašytą vaidmenį aiškina taip: „Mišelę pavadinčiau beveik postfeministine heroje, kuri pati kuria savo elgesį ir erdvę aplinkui. Ji atsisako būti auka, jai netinka ir keršytojos karikatūra. Ji kažkas kita.“ Visi vyrai Mišelės gyvenime buvo nevykėliai: tėvas – psichopatas, vyras – blogas rašytojas, meilužis – liurbis, o sūnus – tinginys. Nepaisydama to, ji vadovauja kompiuterinių žaidimų kompanijai, kuriančiai mizoginiškus žaidimus, propaguojančius seksualinę prievartą prieš moteris. „Ji“ naujai aptaria pagrindines feminizmo temas: pačios Mišelės reakcija į prievartą – tik tvirtėjanti vidinė stiprybė.
Daugiau nei keturias dešimtis metų Isabelle Huppert karjeroje nebuvo nė vienos pertraukos, nors ji susilaukė net trijų vaikų. Kitaip nei daugeliui kitų aktorių, brandaus amžiaus Huppert tenka vis daugiau pasiūlymų, ne mažiau drąsių ir provokuojančių.
Kontroversiškas vaidmuo neįprastoje Verhoeveno smurto vizijoje priartėjo prie Michaelio Haneke’s filme „Pianistė“ („La pianiste“, 2001) Huppert suvaidintos Erikos Kohut. Vidutinio amžiaus pianino mokytojos gyvenimą trumpai apibūdina keli dalykai – meilė Schuberto muzikai, neišreikštas seksualumas, komplikuoti santykiai su autoritariška motina ir nepakeliama vienatvė. Filmas buvo sukurtas pagal Nobelio premijos laureatės Elfriede Jelinek romaną, Austrijoje vadintą literatūrine pornografija. Su šia autore Huppert susipažino dar 1993 m., kai ji pritaikė kinui Ingeborg Bachmann romaną „Malina“. Filmą režisavo Werneris Schroeteris, o Huppert vaidino rašytoją, kenčiančią nuo nepakeliamo egzistencinio nerimo. Filme „Pianistė“ netikėtai įsižiebusi Erikos aistra jaunam studentui sužadina destruktyvias vidines jėgas, nukreipiamas ne tik į save, bet ir į kitus.
Nors iki Michaelio Haneke’s „Pianistės“ Huppert jau buvo gerai žinoma aktorė, tai išsamiausiai aptartas jos vaidmuo, įtaigi ir sukrečianti moters psichologinė studija apie slopinamus instinktus, suvaržytą laisvę ir prarandamas ribas. Kaip ir daugelyje Haneke’s filmų, „Pianistėje“ žiūrovas sunkiai randa su kuo susitapatinti, net ir pagrindinė veikėja nekelia vienareikšmiško gailesčio ar atstūmimo, o filmo istorija ir pasirinkti režisūriniai sprendimai atviri žiūrovo interpretacijoms. Tai vaidmuo, reikalaujantis pačios didžiausios drąsos, laisvės ir vidinės tvirtybės. Nėra kitos tokios aktorės, kuri taip organiškai jungtų smurtą ir nuolankumą, medžiotojo ir aukos vaidmenis. Haneke ji lygina su Alfredu Hitchcocku ir Robert’u Bressonu – „jis radikalus ir nesileidžia į kompromisus, bet jam be galo rūpi jo herojai, kino priemonėmis išgautas saspensas ir įtampa – neatsiejami jo kino elementai“. Šis vaidmuo atnešė aktorei antrąją „Auksinę palmės šakelę“ už vaidybą. Vėliau aktorė filmavosi Haneke’s filmuose „Vilko laikas“ („Le temps du loup“, 2003) bei „Meilė“ („Amour“, 2012), o neseniai baigė filmuotis naujajame režisieriaus filme „Laiminga pabaiga“ („Happy End“), kuriame jis netiesiogiai prabyla apie pabėgėlių krizę Europoje.
Renkantis vaidmenis Isabelle Huppert visuomet buvo svarbus režisierius. Jos nuomone, tvirtas autoriaus tikėjimas filmo vizija yra būtina sąlyga filmo dvasinei ir kūrybinei galiai. Jos kino pajauta glaudžiai susijusi su prancūzų kinotyroje dominuojančiu autoriaus kultu. Geras režisierius, jos nuomone, aktoriui leidžia išlikti pačiu savimi, neverčia tapti vaidmeniu, su kuriuo kartais labai sunku susitapatinti. „Niekada nesijaučiau vaidinanti personažą. Vaidinu tam tikras būsenas, tam tikras emocijas ir jausmus. Mano herojų kontūrai yra labai neaiškūs.“ Ji negali pakęsti repeticijų, jos įsitikinimu, vaidmens paveikumo paslaptis yra spontaniškumas, improvizacija, o ne nušlifuoti, šimtus kartų pergalvoti judesiai ir gestai. Čia ir slypi didysis skirtumas tarp „vaidinti“ ir „gyventi vaidmeniu“ – akivaizdu, kad Huppert renkasi antrąjį variantą.
Kalbant apie didžius kino kūrėjus, visuomet smalsu, koks buvo jų pirmas sąlytis su kinu. Isabelle Huppert iki šiol ryškiai prisimena vaikystėje per televiziją matytą Michailo Kalatozovo filmą „Skrenda gervės“ („Letiat žuravli“, 1957). Vieną sceną jame Huppert įvardija kaip atmintyje nedylantį kino vaizdinį: joje Tatjanos Samoilovos vaidinama herojė lėtai eina traukinio peronu pasitikti iš fronto grįžtančio mylimojo, dar nežinodama, kad jis žuvo, o jos šypseną palengva keičia ašaros. Ši nuo vaikystės atmintyje išlikusi scena savotiškai įprasmino aktorės kūrybinį kelią – emocinis jos vaidmenų diapazonas nepaprastai platus.
Isabelle Huppert gimė 1953 m. Paryžiuje, turtingoje šeimoje. Vaikystėje ji buvo apsupta įkvepiančių šeimos narių – jos vyresnis brolis ir trys seserys pasuko kūrybos ar akademiniu keliu, o tėvai visuomet palaikė būsimos aktorės ketinimus. Po mokyklos Huppert įstojo mokytis rusų kalbos ir literatūros, o studijas baigė diplominiu darbu apie Levo Tolstojaus kūrybą. Nors ji jau tada atlikdavo antraplanius vaidmenis, tik vėliau pasirinko aktorystės studijas Paryžiaus konservatorijoje.
Dar būdama šešiolikos, ji bėgdavo iš pamokų ir tol beldėsi į kino studijos duris, kol gavo suvaidinti nereikšmingus trečiaplanius vaidmenis. Netrukus ėmė plaukti mažų vaidmenų pasiūlymai garsių režisierių filmuose: Premingerio, Bertrand’o Blier, Claude’o Sautet ir Bertrand’o Tavernier. Jau tuomet ji ėmė suprasti, kuriuo keliu kaip aktorė nori eiti. Po kelerių metų nugirdusi apie du įdomius vaidmenis jaunai aktorei ji pažadėjo sau abu juos ir gauti. Įtikino šveicarų kino režisierių Claude’ą Goretta ir prancūzų kino patriarchą Claude’ą Chabrolį, kad tinkamesnės aktorės už ją nerasią.
Vaidmuo 1977 m. Claude’o Goretta filme „Nėrėja“ („La dentellière“) buvo pirmasis, prilygęs aktorės talentui. Jame Huppert vaidino vienišą kirpėją, kuri per atostogas prie jūros netikėtai įsimyli jauną intelektualą. Jų draugystei stiprėjant, kultūriniai ir socialiniai skirtumai darosi neįveikiami. Huppert perteikė vidinę moters kančią dėl neįmanomos meilės ir tylų susitaikymą su savo vieta pasaulyje. Ši apibendrinama filmo pavadinimu – tai istorija apie visas tas nežinomas moteris, sėdinčias kampe su nėriniais garsių dailininkų paveiksluose, kad ir Johanneso Vermeero kūrinyje. Vaidindama paprastą provincialią merginą Huppert sukūrė daugiasluoksnį psichologinį portretą ir suteikė jam žmogiško kilnumo. Jos pagrindinio vaidmens debiutas buvo apdovanotas BAFTA prizu.
Visai kitokį herojės „iš laikraščio antraštės“ vaidmenį ji atliko Claude’o Chabrolio filme „Violeta Nozjė“ („Violette Nozière“, 1978). Tikroji Violeta 4-ajame dešimtmetyje nunuodijo savo tėvą, bet išvengė mirties bausmės teisme įrodžiusi jo seksualinę prievartą. Chabrolio interpretacijoje Violeta, maištaudama prieš savo petit bourgeoise tėvus, užsiima prostitucija ir vogtais iš tėvų pinigais išlaiko švaistūną sugulovą. Kai Violeta sužino, kad užsikrėtė sifiliu, ji įtikina tėvus, kad tai paveldima, ir vietoj vaistų jiems sugirdo mirtinus nuodus. Huppert vaidyba kontroversiška, psichologiškai ambivalentiška. Vėliau Claude’as Chabrolis specialiai jai parašė scenarijų pagal Gustave’o Flaubert’o romaną „Ponia Bovari“ (1991), kur aktorė atlieka jai artimą kovotojos feministės vaidmenį.
Chabrolio filmas „Ceremonija“ („La cérémonie“, 1995) laikomas vienu geriausių jo kūryboje, čia Huppert suvaidino ekscentrišką paštininkę. Iš pažiūros paprastos ir naivios moters sielos gelmės tamsios, o protas aštrus. Jos pažintis su nauja drauge, tarnaujančia turtuolių namuose, įkvepia nekaltai prasidėjusį, tačiau vėliau nebevaldomą keršto buržuazijai planą. Filmas kupinas sarkazmo aukštuomenei, jos moralei, papročiams. Už šį vaidmenį Isabelle Huppert buvo apdovanota „Cezariu“ – Prancūzų kino akademijos apdovanojimu. Huppert vaidino net šešiuose Chabrolio filmuose – tarp jų „Moterų reikalas“ („Une affaire de femmes“, 1988). Čia ji – apsukri, abejotinos moralės moteris nacių okupuotame Paryžiuje, vėliau nubausta mirties bausme už nelegalius abortus. Šis vaidmuo jai pelnė geriausios aktorės titulą Venecijos kino festivalyje. Trileryje „Ačiū už šokoladą“ („Merci pour le chocolat“, 2000) ji vaidino savo įsūnį nuodijančią turtuolę.
Šios smulkios raudonplaukės strazdanės grožis apgaulingas. Jos blyškios odos veidas gali būti be galo intymus, bet kartu tolimas ir šaltas. Modernaus meno muziejuje Niujorke 2005 m. surengtoje parodoje eksponuoti garsiausių fotografų – Henri Cartier-Bressono, Annie Leibovitz, Nan Goldin, Hiroshi Sugimoto ir kitų Isabelle Huppert portretai užčiuopė paslaptingą aktorės fizinę savybę. Jos veide iš po melancholiškos, trapios išorės veržiasi ypatinga energija ir ryžtas. Šis išorės ir vidaus konfliktas suteikia papildomą sluoksnį kiekvienam jos vaidmeniui, kurių dauguma – sudėtingo charakterio, neretai ambivalentiškos moralės, piktavalės ir šiek tiek pamišusios moterys. Tai gali kelti klausimą apie jų ryšį su asmeniniu gyvenimu, tačiau į tai aktorė turi labai aiškų atsakymą: „Visus aktorius traukia sudėtingi, ekstremalūs vaidmenys, o jei ne – tas žmogus mano akyse nėra vertas aktoriaus vardo.“ Nesvarbu, koks jos vaidmuo – kilmingos damos, intelektualės ar prostitutės, – visus jungia gelmė ir sudėtingi psichologiniai pasirinkimai, o svarbiausia, kiekviename jų atpažįstame pačią Huppert, sugebančią pažvelgti į save iš šalies, su tam tikra distancija ir ironija.
Devintojo dešimtmečio pradžioje Isabelle Huppert pradėjo psichoterapijos kursą, kuris truko net šešerius metus. Ji teigia kentėjusi nuo depersonalizacijos-derealizacijos sindromo, kuris pasireiškia pacientų jaučiamu atsiribojimu nuo savęs, kai savo veiksmus tarsi stebi iš šalies.
Vienas pirmųjų ryškių Huppert vaidmenų anglų kalba buvo Michaelo Cimino filme „Dangaus vartai“ („Heaven’s Gate“, 1980). Nors šis ambicingas ir be galo brangus epas privedė studiją „United Artists“ prie bankroto, šiandien jis pripažintas vienu geriausių režisieriaus filmų. Daugiau nei šešis mėnesius praleidusi filmavimo aikštelėje Huppert filmą vertina kaip pamišusį, bet didingą kino užmojį, kurio savo laiku niekas tinkamai neįvertino. Filme apie Amerikos Vakarų apgyvendinimą ji suvaidino prostitutę, atsidūrusią meilės trikampyje su priešiškoms šalims atstovaujančiais vyrais.
Huppert vaidino ir keliuose Jeano-Luco Godard’o filmuose. Filme „Gelbėkit, kas gali (gyvenimą)“ („Sauve qui peut (la vie)“, 1980) tris personažus jungia seksualiniai ryšiai. Huppert čia ir vėl vaidino prostitutę, o vienas iš veikėjų, kino kūrėjas, buvo vardu Godaras. Apie Godard’ą Huppert prisimena: „Tai režisierius, kurio kuklų ego nuolatos reikia masažuoti.“ Prieš filmavimus aktorė nežinojo tikslaus scenarijaus, režisierius tik pasidalindavo įvairia literatūrine ir vaizdine medžiaga, iš kurios reikėjo pačiai formuoti vaidmenį.
Isabelle Huppert įsiminė Maurice’o Pialat, kurio filme „Lulu“ („Loulou“, 1980) filmavosi su Gérard’u Depardieu, žodžius, kad geriausi filmai sukuriami nepaspaudus kameros mygtuko. O kaip vieną ypatingiausių prisimena vaidmenį režisieriaus Hong Sang-soo filme „Kitoje šalyje“ („In Another Country“, 2012). Prieš skrendant į Pietų Korėją, Sang-soo aktorei tik užsiminė, kad reikės vaidinti tris vaidmenis, ir į lagaminą paprašė įsimesti keletą drabužių komplektų. Darbas su Hong Sang-soo buvo neįprastas – režisierius naktimis rašė scenas, kurias Huppert turėjo tiksliai išmokti, o vieną iš vaidmenų – intelektualios prancūzų režisierės – Sang-soo ir Huppert sukūrė pagal Claire Denis portretą. Visos trys jos herojės įsivelia į meilės santykius: viena jų yra trokštama moteris, kitos veiksmus motyvuoja jos pačios troškimas, o trečioji nukenčia nuo kitų aistros. Be jokių repeticijų filmas buvo baigtas filmuoti per 9 dienas. Nors jame kalbama ir apie šovinizmą bei vienatvę, tai buvo vienas šviesiausių ir lengviausių aktorės vaidmenų. Gerus bičiulius Sang-soo ir Huppert jungia ironiškas žvilgsnis į meilės ryšius ir socialines normas. Netrukus turėtų pasirodyti antrasis jų filmas.
Garsiame François Ozono miuzikle „8 moterys“ („8 femmes“, 2002) Huppert išoriškai pasikeitė. Ji vaidina griežtą, konservatyvią senmergę, kamuojamą perdėto nerimo. Jos herojė Augustina, kaip ir kitos septynios moterys, priversta nepalikti namų po paslaptingos tėvo mirties, nes kiekviena jų – įtariamoji. Nepaisant karikatūriškos išvaizdos, savo energija Huppert nustelbia visas Ozono pakviestas prancūzų kino divas, tarp jų – Catherine Deneuve ir Fanny Ardant.
Filmas „Balta medžiaga“ („White Material“, 2009) iš dalies atsirado Isabelle Huppert dėka. Ji pasiūlė režisierei Claire Denis perskaityti Doris Lessing romaną „Žolė dainuoja“ apie europietės gyvenimą Pietų Afrikoje. Tačiau režisierei knyga pasirodė pasenusi ir joje vaizduojamas apartheidas nutolęs nuo pokolonijinės realybės. Kad ir kaip būtų, ji vis dėlto sumanė kurti filmą apie turtingą žemvaldę neįvardytoje Afrikos šalyje. Tačiau ši, kitaip nei romane, buvo ne auka, o atkakli kovotoja už savo išlikimą. Nors gyvenimas Huppert vaidinamai herojei slysta iš rankų, ji išlieka ori – aristokratiškas stotas perteikia jos ryžtą nesitaikyti su esama padėtimi.
Claire Denis taip kalba apie Huppert: „Ji neieško situacijų, kuriose tiesiog galėtų jaustis saugiai, jai labiau rūpi priimti iššūkius ir riziką, o turbūt svarbiausias dalykas, nuolat atvedantis į filmavimo aikštelę, – noras išsiaiškinti ką nors naujo apie pačią save.“ Huppert niekada nesikiša į režisieriaus ar scenarijaus autoriaus darbą: „Režisieriaus idėja man yra svarbiausia. Esu linkusi visko klausyti ir manęs visai netrikdo mintis, kad esu tiktai įrankis.“ Jai artima ir Bressono darbo su aktoriais technika – jo supratimu, aktoriai yra modeliai, perteikiantys vieną ar kitą idėją.
„Filmuotis kine – tai tarsi dviguba kelionė: keliauji po savo ir po režisieriaus visatą“, – sako Huppert, kuriai bent kartą per metus tenka keliauti tikrąja to žodžio prasme. Jos filmografijos žemėlapis neįtikėtinai platus – Europa, Rusija, Pietų Korėja, Filipinai, Amerika, Kambodža. Iš prigimties smalsi ir drąsi Huppert ieško naujų patirčių ir iššūkių, o darbas su užsienio režisieriais kaip tik tai ir žada. Filipiniečio Brillante’s Mendozos filme „Belaisvė“ („Captive“, 2012) sukurtas Teresės personažas buvo vienas sudėtingiausių vaidmenų jos karjeroje. Filmas sukurtas pagal tikrus įvykius Filipinuose, kai radikali islamistų grupuotė įkaitais paėmė ir metus nelaisvėje laikė dvi dešimtis turistų. Filmavimo aikštelėje Mendoza, siekdamas kuo didesnio autentiškumo, dalinai atkūrė fizines nelaisvės aplinkybes.
Joachimo Triero filme „Garsiau už bombas“ („Louder than Bombs“, 2015) Huppert suvaidino ne pagrindinį, bet irgi svarbų vaidmenį – jau mirusią dviejų jaunuolių motiną, karo fotografę, kuriai, grįžusiai iš karo namo, būdavo sunku įsijausti į motinos ir žmonos vaidmenį. Filmo siužetą kuria skirtingi vyro ir dviejų sūnų prisiminimai apie motiną. Huppert teko suvaidinti ne vieną, o penkis skirtingus personažus, atspindinčius tai, kaip ją matė kiekvienas šeimos narys, taip pat kaip ji pati jautėsi vaidindama, regis, nesuderinamus vaidmenis asmeniniame ir profesiniame gyvenime.
Šių metų Berlinalėje „Sidabrinį lokį“ už režisūrą pelniusios Mios Hansen-Løve filme „Ateitis“ („L’avenir“, 2016) Huppert vaidina šešiasdešimtmetę filosofijos mokytoją, kurią dėl jaunos studentės palieka tos pačios profesijos vyras, savarankiškas šeimas pradeda kurti vaikai, o netrukus miršta jos ekscentriška motina. Pasijutusi be galo vieniša, ji bando kabintis į kardinaliai pasikeitusį gyvenimą, tačiau tai nėra paprasta. Kaip ir ankstesni režisierės filmai, „Ateitis“ paremta asmenine istorija – aktorei ji patikėjo savo motinos vaidmenį. Mios Hansen-Løve scenarijus rimtas, tačiau Huppert vaidmuo į melancholijos ir susimąstymo kupiną filmą įnešė lengvumo ir tik šiai aktorei būdingo ironiško žvilgsnio į aplinkinį pasaulį.
Nors ir sunku įsivaizduoti, Isabelle Huppert turi gausią šeimą, kurios privatumas yra akylai saugomas. Su vyru Ronaldu Chammah susipažino kino aikštelėje ir santuokoje gyvena nuo 1982 metų. Chammah yra kelių filmų prodiuseris, pastaruoju metu atsidavęs kultūros paveldo apsaugai ir filmų restauravimui. Isabelle Huppert vaidino vieninteliame jo režisuotame filme „Juodasis Milanas“ („Milan noir“, 1988). Jiedu turi tris vaikus, vyriausioji Lolita Chammah su Huppert vaidino motiną ir dukrą filme „Kopakabana“ („Copacabana“, rež. Marc Fitoussi, 2010). Vidurinysis sūnus Lorenzo yra programų sudarytojas nepriklausomame kino teatre „Christine 21“, garsėjančiame Amerikos kino klasikos repertuaru. Šis art deco stiliaus kino teatras priklauso Isabelle Huppert, kuri pati labai myli kiną ir mėgsta jį žiūrėti tik dideliame ekrane.
Šiandien paklausta, kokio vaidmens norėtų, Huppert pusiau juokaudama, pusiau rimtai sako, kad norėtų suvaidinti aferistę didelio biudžeto Holivudo filme, nes dar niekada to nebandė ir nėra gavusi pasiūlymo. Galima neabejoti – ir Holivude ji liktų savimi.
