Aiškios linijos aktorė
Rooney Mara
Rooney Mara
Paklausta, kodėl dažnai renkasi nonkonformisčių vaidmenis, aktorė atsakė: „Šiais laikais visuomenė jaučia poreikį prikabinti etiketę viskam ir kiekvienam. Tai riboja galimybes. Žmonės daug įdomesni, nei esame linkę manyti. Man regis, kad buvimas kitokiu vis dar priklauso nuo lyties. Moteriai vis dar sunkiau pasiryžti netradiciškam gyvenimo būdui. Sunku patikėti, bet iš moterų vis dar laukiama, kad jos elgtųsi tradiciškai. Vyrai džiaugiasi kur kas didesne laisve. Jei jie ekscentriški, tai priskiriama prigimtinei jų teisei „būti tikruoju savimi“. Jei moteris nesutinka funkcionuoti visuomenės apibrėžtų normų ribose, aplinka bando jai prikabinti kokią nors etiketę. Dažniausiai keistuolės. Mes privalome būti mandagios. Ypač tai jaučiu būdama aktorė.“
Kai Davidas Fincheris viename interviu pavadino Marą „keista mergina“, ji atsakė: „Manau, kad šiuo požiūriu mes panašūs, jis ir pats keistas žmogus. Tačiau jis turi puikų humoro jausmą. Filmuojant kartais atrodžiau sutrikusi ir atsiskyrusi, matyt, todėl jis ir nusprendė, kad esu keista.“
Rooney Mara ne iškart pasirinko aktorės karjerą. Jos airiškų ir itališkų šaknų turinti šeima nuo seno susijusi su amerikietiškuoju futbolu. Tai svarbi šeimos istorijos dalis, Mara net vadina futbolą „šeimos klijais“. Aktorės tėvas Timothy Christopheris Mara – „New York Giants“ komandos viceprezidentas, prosenelis Artas Rooney’is įkūrė „Pittsburgh Steelers“, kitas prosenelis Timas Mara – „New York Giants“, senelis iš motinos pusės Timas Rooney’is nuo 1972 m. vadovavo „Yonkers Raceway“. Europiečiams šie garsūs pavadinimai gal ir nesako nieko, bet amerikiečiams jie reiškia labai daug, nes amerikietiškas futbolas ir apskritai sportas – svarbi nacionalinės tapatybės dalis. Mara dažnai pavadinama „futbolo paveldėtoja“, nes šeimos turtai – įspūdingi. Tačiau ji sako vaikystėje to nejutusi – užaugo Niujorko priemiestyje, lankė paprastą mokyklą, gal tik į futbolo rungtynes vaikščiojo dažniau už kitus: kiekvieną savaitę, ir to labai nemėgo. Ji juokiasi, kad vienintelė nepalaiko šeimos tradicijos: „Nekenčiu sporto! Niekad nepriklausiau jokiai, net pačiai nereikšmingiausiai komandai. Bėgioti mane gali priversti tik režisierius.“ Tačiau pripažįsta: „Jei mano šeima ir turi kažką, su kuo galėčiau visiškai susitapatinti, tai yra polinkis į sunkų darbą. Užaugau tarp žmonių, kurie dirba tai, ką iš tikrųjų mėgsta. Tai itin svarbi gyvenimo pamoka, kaip nešvaistyti brangios energijos.“
Be abejo, vaikystėje svarbus buvo ir kinas. Mama Kathleen McNulty nuo mažens įpratino savo dukteris Rooney ir Kate žiūrėti Holivudo klasiką. Tarp mėgstamiausių filmų buvo ir pasakojimas apie Pilietinio karo laikų nonkonformistę Skarlet O’Harą. Mara iki šiol prisimena „Vėjo nublokštų“ padarytą įspūdį. Vaikystėje jai patiko ir Alfredo Hitchcocko „Rebeka“ (1940), ir klasikiniai miuziklai.
Kaip ir jos broliai Danielis ir Conoras bei iškart aktorės karjerą pasirinkusi ir netrukus išgarsėjusi sesuo Kate, Mara gavo gerą išsilavinimą. 2003-aisiais, baigusi Foks Leino vidurinę mokyklą, ji keturis mėnesius kartu su kitais „Keliaujančios mokyklos“ dalyviais vyko į Ekvadorą, Peru, Boliviją. Mara taip pat lankė prie Niujorko universiteto įkurtą Gallatino individualizuotų studijų mokyklą, kur studijavo psichologiją, tarptautinę politiką ir nepelno organizacijų veiklos metodus. Studijas Mara baigė 2010-aisiais. Tada ji jau neabejojo aktorės pašaukimu, juolab kad už pečių buvo ne tik vaidmenys Niujorko universiteto studentų trumpo metražo filmuose ar mokyklos teatre suvaidinta Shakespeare’o Džuljeta.
2005-aisiais Mara debiutavo epizodiniu vaidmeniu Mary Lambert siaubo filme „Miesto legendos. Kruvinoji Merė“ („Urban Legends: Bloody Mary“). Pagrindinį vaidmenį filme kūrė sesuo Kate. Po to Mara vaidino keliuose populiariuose serialuose ir gana atsitiktiniuose filmuose, tad tikruoju debiutu vis dėlto tapo Fredžio Kriugerio apsėstoji Nensė „Košmare Guobų gatvėje“ („A Nightmare on Elm Street“, rež. Samuel Bayer, 2010) – nelabai vykusiame garsiojo 1984 m. Weso Craveno lmo perdirbinyje.
Apie jauną įdomią aktorę pasaulis sužinojo vis dėlto 2010-aisiais, kai Mara suvaidino Davido Fincherio filme „Socialinis tinklas“ („The Social Network“). Marko Zuckerbergo mergina Erika Albright pasirodo ekrane trumpam, pačioje filmo pradžioje, bet įsimena iškart. Ne todėl, kad netrukus po jų išsiskyrimo Zuckerbergas sugalvos „Facebook“. Per kelias minutes Mara sugebėjo parodyti, kad ši mergina – išskirtinė, ji nepriklausoma, ambicinga, suvokia ir žino daugiau už savo vaikiną. Nors gal nereikėtų pamiršti, kad Fincheris privertė Marą ir Jesse’į Eisenbergą suvaidinti beveik šimtą šios scenos dublių.
Bučiuotis su Danieliu Craigu
Netrukus, 2010-ųjų rugpjūtį, Fincheris nusprendė patikėti Marai Lizbet Salander vaidmenį savojoje „Merginos su drakono tatuiruote“ („The Girl with the Dragon Tattoo“) versijoje. Stiego Larssono trilogija „Millenium“ tada jau sulaukė susidomėjimo apogėjaus ir buvo išversta į daugumą pasaulio kalbų. Lizbet Salander tapo romantiškojo keršytojo grafo Montekristo XXI a. atitikmeniu: protu ir ryžtu apdovanota mergina naikina blogį, baudžia bailius, apsimetėlius, niekšus. Nenuostabu, kad šio vaidmens siekė Natalie Portman, Scarlett Johansson, Jennifer Lawrence ir dar dešimtys aktorių – toks ryškus ir sudėtingas personažas šių dienų kine, ypač amerikiečių, moterims tenka retai. Fincheris yra prisipažinęs, kad kažkuriuo momentu jam atrodė, jog nesugebės rasti tinkamos aktorės. Kai atsakingas už atranką asistentas pasiūlė Rooney Marą, Fincheris pagalvojo, kad ji pernelyg primena tipišką amerikiečių merginą iš geros ir turtingos šeimos, bet po pirmos atrankos iškart pakeitė nuomonę. Galima pakartoti, kad po „Merginos su drakono tatuiruote“ premjeros tyli, menkai Holivude žinoma, triukšmingų vakarėlių vengianti Mara atsibudo žvaigžde. Tačiau sunku įsivaizduoti, ko iš jaunos aktorės pareikalavo šis vaidmuo.
Fincheris norėjo, kad Mara suvoktų, kas jos laukia. Ji prisimena: „Fincheris pasakė, kad turėsiu vaidinti nuoga, mano herojė bus žiauriai išprievartauta, turėsiu važinėti motociklu – to ir bijojau labiausiai... Jis taip pat norėjo, kad žinočiau, jog tas vaidmuo gali tapti spąstais, kad galiu visam laikui likti Lizbet ir niekas nenorės manęs matyti kitame vaidmenyje, panašiai kaip kad Vivien Leigh, kuri suvaidino daug puikių vaidmenų, bet visada liko Skarlet O’Hara. Jis taip pat jautė pareigą perspėti apie staigaus išgarsėjimo pavojus, nes neabejojo, kad to sulauksiu. Tačiau jo perspėjimai nuėjo veltui – negalėjau nepriimti šio vaidmens. Niekas nebūtų galėjęs.“
Iš pradžių jai buvo nukirpti ilgi plaukai, likę nudažyti juodai. Paskui išbalinti antakiai. Lizbet Salander nepriklauso jokiai subkultūrai, bet filme ji primena pankę. Juodi drabužiai, tatuiruotės, visur auskarai: Mara leido perdurti lūpą, nosį, antakius, ausis. Sukneles net ir ne filmavimo aikštelėje ji iškeitė į aptemptas kelnes, odines striukes ir sunkius batus, nes norėjo priprasti prie naujo stiliaus. Nors niekad neturėjo nereikalingų kilogramų, filmui turėjo numesti svorio, todėl teko net lankyti bokso treniruotes. Bet didžiausias košmaras buvo nesibaigiančios repeticijos: Fincheris vertė ją vaidinti vis naujas scenas, šios darėsi vis žiauresnės. Režisierius norėjo įsitikinti, kad aktorei pavyks prievartavimo scena. Vieną kartą jos net paprašė nusigerti ir kitądien ateiti į filmavimo aikštelę. Sagos „Millenium“ gerbėjai žino, kad Salander maitinosi pica ir kava bei nuolat rūkė, o dvidešimt šešerių metų veganė Mara visiems lfimavimo aikštelėje atrodė pernelyg sveika. Filmo premjera įvyko 2011 m. gruodžio 21 d., netrukus vaidmuo Marai atnešė „Oskaro“ ir „Auksinio gaublio“ nominacijas.
Lizbet Salander neturi draugų, vaikino, niekuo nepasitiki. Ji prieštaringa – kairiųjų pažiūrų, nekenčia švedų isteblišmento, bet moka pasinaudoti vogtais didžiuliais pinigais, yra jautri ir pažeidžiama, bet kūnas primena šarvus, siekia tiesos, bet puikiai meluoja ir maskuojasi. Būtent prieštaravimai ją ir daro įdomią. Merginos tėvas – buvęs rusų karinės žvalgybos agentas – sugadino jai gyvenimą dar vaikystėje. Lizbet atsidūrė psichiatrinėje gydykloje ir buvo pripažinta neveiksnia. Bet ji itin aštraus proto, yra programišė, internete gali rasti net labiausiai įslaptintą informaciją. Kartu ji atrodo nematoma, nepasiekiama. Mara sugebėjo perteikti ir savo herojės trapumą, pažeidžiamumą, ir jos vidinę jėgą. Ypač svarbų šios herojės aspektą – seksualinę Lizbet laisvę – Mara vaidina lyg savaime suprantamą dalyką: Lizbet puikiai jaučiasi savo treniruotame, tatuiruotėmis išmargintame kūne. Marai pasirodyti, kad jis privers merginą pasikeisti. Bet, regis, pasikeičia tik jo požiūris, Lizbet padeda jam kitaip pažvelgti į pasaulį.
Fincheris žurnalisto vaidmeniui pakvietė Danielį Craigą, matyt, tikėdamas, kad paskui aktorių besivelkantis agento 007 šleifas suteiks šiam dviejų tiesos ir teisingumo ieškotojų duetui papildomų interteksualinių prasmių. Mara darbą su Craigu prisimena gražiai: „Dirbti kartu buvo labai įdomu. Mes kartu fantazavome, ką reiškia viena ar kita mizanscena, sugalvodavome kostiumus ir šukuosenas Kartais net važinėdavome Los Andželo metro: žiūrėjome į žmones ir tarp jų ieškojome mūsų personažų bruožų. Man, pradedančiai aktorei, buvo svarbu, kad partneriu tapo toks profesionalus ir jautrus aktorius. Filmuojant teko daryti dalykus, kurių iki tol nebuvau dariusi. Jis buvo šalia, padėjo, palaikė. Jis nuostabus.“
Iš pradžių Fincheris žadėjo ekranizuoti visą trilogiją, bet paskutiniais metais apie tai nieko nebegirdėti. Ko gero, prisidėjo tai, kad amerikiečiams filmas pasirodė pernelyg europietiškas, o europiečiams – atvirkščiai.
Svajonių sąrašas?
Į klausimą, ar turi vaidmenų, apie kuriuos svajoja, sąrašą, Mara atsakė: „Kiekvieną vaidmenį renkuosi dėl visai skirtingų priežasčių. Principas vienas – personažas turi mane giliai sujaudinti. Priversti pajusti, kad štai priešais mane guli istorija, kurios dalimi iš tikrųjų noriu būti. Kitas klausimas – kūrėjas. Yra režisierių, su kuriais paprasčiausiai noriu dirbti kartu. Tačiau tikrai žinau, kad ne kiekvienas vaidmuo bus gyvenimą keičiančiu iššūkiu.“
Pasižiūrėjus į vaidmenų sąrašą, akivaizdu, kad ji renkasi labai kruopščiai. Psichologiniame Steveno Soderbergho trileryje „Šalutinis poveikis“ („Side Effects“, 2013), kritikuojančiame farmacijos pramonę, Mara suvaidino Emilę, kurios vyras patenka į kalėjimą už sukčiavimą. Emilė turi susiveržti diržus, ji jaučia įtampą ir panyra į depresiją, iš kurios ją bando ištraukti psichiatras Benksas (Jude Law). Gydytojo ir Emilės santykiai darosi vis dviprasmiškesni, moteris vis dažniau jaučiasi lyg košmare, o gydytojo pasiūlyta eksperimentinė terapija turi šalutinį poveikį. Marai šiame filme pavyko perteikti beveik nematomą, tarp keturių sienų besirutuliojančią moters tragediją.
Davido Lowery kriminalinėje melodramoje „Ne šventieji“ („Ain’t Them Bodies Saints“, 2013) Maros partneriais tapo Casey Affleckas, Benas Fosteris, Keithas Carradine’as. Mara suvaidino Rut, kurios vyras taip pat atsidūrė kalėjime. Ji augina dukrelę, niekad nemačiusią tėvo. Veiksmas nukelia į 7-ojo dešimtmečio JAV, mažą miestelį. Čia viskas yra taip, lyg dar galiotų senosios Laukinių Vakarų taisyklės. Rut vis dar myli Bobą, bet jo sugrįžimas gali sugriauti gyvenimą, kurį ji susikūrė. Lowery, regis, nerado pusiausvyros tarp kriminalinio siužeto ir poetiškos meilės istorijos, tačiau pritvinkusioje filmo atmosferoje įsimena lyg transo apimti, Maros ir Afflecko subtiliai suvaidinti personažai.
Spike’o Jonze’o filme „Ji“ („Her“, 2013) Marai teko epizodinis, buvusios pagrindinio veikėjo Teodoro (Joaquin Phoenix), įsimylinčio neegzistuojančią virtualią moterį, žmonos vaidmuo. Tačiau šiame melancholiškame aukštųjų technologijų ateities, žmonių vienatvę vaizduojančiame filme Maros herojė man įsiminė labiausiai: atrodo, kad ši moteris vienintelė iš filmo personažų gyvena savo gyvenimą, yra tikra, sugeba iš tikrųjų jausti. Kaip ir „Socialiniame tinkle“, aktorė ir vėl nustebino sugebėjimu keliuose trumpuose epizoduose sukurti gyvą, įsimenantį personažą.
Kad Mara „kolekcionuoja“ amerikiečių kino legendas, įrodo ir tai, jog 2012 m. ji pradėjo filmuotis naujame Terrence’o Mallicko filme kartu Ryanu Goslingu, Christianu Bale’u, Cate Blanchett. Režisierius garsėja savo ilgais filmavimais ir dar ilgesnėmis pertraukomis tarp jų. Filmas ne kartą keitė pavadinimą, ekranuose „Daina po dainos“ („Song to Song“, 2017) pasirodė tik šiemet. Filmavime Mara susitiko su roko legenda, dainų autore ir poete Patty Smith. Mara prisimena: „Filmavime ji buvo maždaug tris dienas. Nežinau, ar ji liks filme, bet pirmą dieną ji pasibeldė į mano namelio ant ratų duris, ir prisistatė esanti didele „Merginos su drakono tatutiruote“ gerbėja. Tai buvo neįtikėtina! Mes turėjome bendrų scenų, ji rodė visokius triukus su gitara, o paskui grojo Ostine. Visi norėjo, kad gročiau kartu su ja scenoje. Atsisakiau, tada ji pastatė man kėdę atsisėsti ir sugrojo dainą mano veikėjai. Tai buvo nuostabu. Ji vaidino save, bet ir mano herojei davė patarimą.“
Stepheno Daldry filmas „Šiukšlė“ („Trash“, 2013), sukurtas pagal Andy Mulligano knygą, nukelia į Rio de Žaneiro šiukšlyną, kur du berniukai randa piniginę. Jos ieško labai svarbūs žmonės. Režisierius sakė kūręs filmą apie draugystę ir solidarumą. Šioje socialinėje pasakoje Mara suvaidino amerikietę Oliviją, kuri padeda kunigui. Abejoju, ar filmas tikrai svarbus aktorės kūrybinėje biografijoje, bet jis tik dar kartą patvirtina Maros socialinį angažuotumą. 2006-aisiais ji savanoriavo Afrikoje ir tai paskatino aktorę įkurti labdaros organizaciją „Faces of Kibera“. Ši organizacija padeda vaikams, kurių tėvai mirė nuo AIDS. Kibera – Kenijos sostinės Nairobio lūšnynų kvartalas, kur susigrūdę gyvena per milijonas žmonių. Fondo tikslas – pastatyti našlaičių prieglaudą. Kai Mara pradėjo užsiimti labdara, ji dar nebuvo aktorė. Dabar ši veikla padeda jai pačiai: „Negaliu tik vaidinti ir apsimesti, kad esu garsenybė. Man reikia kažko, kas stipriai pririš prie žemės, neleis išprotėti.“ Neseniai kartu su kitomis Holivudo žvaigždėmis Mara dalyvavo vaizdo įraše – protesto akcijoje prieš Kinijoje vykstančią Yulin šunų mėsos šventę, per kurią kasmet dešimt tūkstančių šunų nukankinami ir užmušami.
Bučiuotis su Cate Blanchett
2015-aisiais Kanuose Rooney Marą labiausiai erzino klausimas, koks jausmas yra bučiuotis su Cate Blanchett. Toddo Hayneso „Kerol“ („Carol“, 2015) buvo tarp festivalio favoritų, bet apdovanojimą gavo tik Mara. Ji buvo apdovanota už geriausią moters vaidmenį. „Kerol“ – vis dar didžiausia aktorės karjeros viršūnė. Terezos vaidmuo filme Marai atnešė „Auksinio gaublio“, „Oskaro“, BAFTA nominacijas, JAV kino aktorių gildijos apdovanojimą.
„Kerol“ pagrindas – ankstyvasis Patricios Highsmith romanas, pasirašytas pseudonimu ir išleistas dar prieš rašytojai tampant garsių detektyvų autore. Tai atvirai papasakota dviejų moterų meilės istorija, besirutuliojanti konservatyviame ir puritoniškame 6-ojo dešimtmečio Niujorke. Turtingo vyro žmona Kerol (Cate Blanchett) įsimyli prieš Kalėdas universalinėje parduotuvėje sutiktą Terezą. Mergina uždarbiauja parduotuvėje, bet iš tikrųjų yra fotografė. Jos nuotraukos atskleidžia, kaip subtiliai Tereza suvokia pasaulį. Ši kukli, nedrąsi mergina bijo savo jausmų, bet suartėdama su Kerol mokosi suprasti ir pažinti save. Nors tas ryšys pasmerktas (ir ne tik todėl, kad Kerol vyras ją ims šantažuoti vaiku), Tereza intuityviai suvokia, kad su Kerol ją sieja ne vien fizinis artumas ar meilė. Buvimas su Kerol taps svarbiausia gyvenimo pamoka. Pirmiausia ji, žinoma, pastebi neįprastą tiems laikams Kerol asmenybę – ji tvirta, valinga ir savarankiška, neapsimetanti silpna ar trapia. Ji įkūnija tai, ko trokšta, kokia nori būti Tereza.
Tereza kadre dažnai tyli, todėl taip svarbu, kaip ji žiūri – stambūs Maros planai šiame filme neįtikėtinai iškalbingi, tiksliai perteikiantys herojės būsenas. „Kerol“ veikėjai ir jų pasaulis nuolat atsispindi veidrodžiuose, langų ir automobilių stikluose, poliruotų baldų ir kitokiuose švytinčiuose paviršiuose. Kerol ir Tereza mokosi pamatyti ir suprasti viena kitą. Haynesas filme kalba apie jausmų ugdymą. Abi aktorės sugebėjo tą procesą paversti matomu.
Tačiau po filmo buvo daug rašoma apie erotinę sceną. Mara ją vadina labai subtilia ir jautria. Aktorė juokiasi, kad situacija buvo išskirtinė, nes sceną filmavo per jos gimtadienį: „Tai buvo nepamirštamas dvidešimt devintasis gimtadienis, nes praleidau jį su gražia ir nuoga Cate Blanchett!“
Haynesas garsėja savo dėmesiu detalėms ir kruopščiu pasirengimu filmavimui. Jis susitikinėjo su aktorėmis kelis mėnesius. Iš pradžių jos gavo plokštelių su tos epochos dainomis, režisierių įkvėpusių nuotraukų albumą, kuriame buvo ne tik nuotraukos, bet medžiagų skiautės, spalvų ir stiliaus nuorodos. Taip pat jis pasiūlė ilgus filmų ir fotografų sąrašus. Epocha filme atkurta tiksliai – interjerai, daiktai, automobiliai, kostiumai, papuošalai, spalvos. Norisi įsižiūrėti į viską, nes tai tiksliai apibūdina ir filmo herojes. Mara prisipažįsta: „Man labai svarbios nuorodos, kaip personažas atrodo, kaip rengiasi, kaip laikui bėgant keičiasi jo skonis... Ypač jei filmo veiksmas nukelia į praeitį. Kostiumo apsivilkimas, plaukų stilizacija: visa tai – „įėjimo“ į personažą etapai. 6-ojo dešimtmečio drabužiai kitaip gula ant kūno – jie gana kieti, kausto, riboja judesius, ir tai tiesiogiai veikia ne tik eiseną, atsisėdimą, bet ir kvėpavimo ritmą. Manau, kad „Kerol“ kostiumų dailininkė Sandy Powell neįtikėtinai poetiškai kostiumais pabrėžė mūsų veikėjų charakterius. Tereza filme patiria evoliuciją, ir ši permaina diskretiškai, bet įtaigiai „užrašyta“ jos drabužiuose.“
Laukiant Marijos Magdalietės
Pernai ekranuose pasirodė trysfi lmai, įrodantys, kad Mara nesirengia nuleisti kartelės. Gartho Daviso lme „Liūtas“ („Lion“, 2016) ji vėl suvaidino antro plano vaidmenį – pagrindinio veikėjo, kuris ieško savo šaknų ir giminių Indijoje, merginą. Mara sako, kad santykis su filmu buvo labai emocionalus, nes iš pat pradžių ją sužavėjo kupina jausmų istorija, kuriai svetimas kičas ir patosas. „Liūtas“ – debiutinis jauno režisieriaus filmas. Kitas bendras jų projektas – „Marija Magdalietė“ („Mary Magdalene“, 2017) turėtų pasirodyti šių metų lapkritį.
Dar tik pranešus apie projektą, kilo įvairiausių kalbų, kad tai bus provokuojantis, eretiškas filmas. Mara į tai reaguoja ramiai: „Kai Garthas pasiūlė šį vaidmenį, buvau nusiteikusi skeptiškai. Užaugau katalikų šeimoje, lankiau katalikišką mokyklą. Abejojau, ar tai tema, į kurią galiu įžengti nejausdama diskomforto. Bet Garthas man paaiškino savo požiūrį – jis prieštaravo tam, ko buvau išmokyta vaikystėje. Aš juo pasitikiu. Jis supranta, kad žmonės būna labai sudėtingi, trokšta suprasti savo herojus ir sugeba išgauti iš aktorių emocinę tiesą.“ Šiame filme ji vaidino kartu su Chiweteliu Ejioforu ir dabartiniu partneriu Joaquinu Phoenixu. Mara nemėgsta kalbėti apie asmeninį gyvenimą, bet šiųmetinėje Kanų apdovanojimo ceremonijoje, kur Phoenixui buvo įteiktas prizas už geriausią vyro vaidmenį, jie pirmąkart viešai pasirodė kartu.
Kitas kontroversiškas filmas, kuriame Mara suvaidino pernai, – Benedicto Andrewso psichologinė drama „Una“ (2016), sukurta pagal pasaulyje populiarią Davido Harrowerio pjesę „Juodvarnis“ („Blackbird“). 2007 m. Mara pamatė spektaklį ir nuo tada norėjo suvaidinti heroję, kuri vaikystėje tapo seksualinio išnaudojimo auka. Tai trauma, po kurios Una negali atsigauti. Po penkiolikos metų moteris suranda savo tvirkintoją. Jis jau išėjo iš kalėjimo, turi naują vardą, naujus namus, žmoną ir net podukrą. Tokia trapi ir bejėgė herojė buvo tikras iššūkis, juolab kad filme daug sekso scenų. Mara vaidina ir prievartos auką, ir savo galią meilužiui suvokiančią moterį. Ji net buvo apkaltinta sukeitusi akcentus ir pavertusi „Uną“ vienos aktorės filmu, nors stambūs aktorės planai šiame filme negali palikti abejingų.
Airių režisieriaus Jimo Sheridano „Slapti užrašai“ („The Secret Scripture“, 2016) buvo pirmasis aktorės filmas, kurtas Airijoje, iš kurios kilusi jos šeima. Mara sako, kad nuo pat pirmos minutės ji jautėsi kaip namuose. Filme pasakojamas vienos moters likimas, bet jame sutilpo beveik visa Airijos istorija. Užkampyje uždaroma psichiatrinė ligoninė, bet viena iš seniausių „gyventojų“ kategoriškai atsisako ją palikti. Rozos ištirti atvažiuoja gydytojas – jis turės ją perkelti į kitą ligoninę. Tarp senos moters daiktų aptinkamas jos dienoraštis: visus keturiasdešimt gydykloje praleistų metų jį aprašinėjo savo gyvenimą. Pasenusią Rozą suvaidino didžioji Vanessa Redgrave, jaunystės epizoduose matome Rooney Marą. Roza iš Belfasto, kurį bombarduoja vokiečiai, pabėgo į vaikystės miestelį.
Nepriklausoma mergina traukia visų jo gyventojų žvilgsnius, tačiau greit paaiškės, kad 1942-aisiais moteriai negalima būti savarankiškai ir pačiai rinktis vyrą. Tai gali baigtis beprotnamiu, elektros šoku ir baisiais kaltinimais.
Šiemet sausį Sandanso festivalyje įvyko dviejų fantastinių filmų, kuriuose vaidina Mara, premjeros. Charlie’io McDowello filmas „Atradimas“ („The Discovery“, 2017) pasakoja apie mokslininką, kuris atranda, kad iš tikrųjų mirties nėra, o Davido Lowery „Vaiduoklio istorijos“ („A Ghost Story“, 2017) veikėjas numiršta, bet nenori pasitraukti iš gyvenimo. Kovą aktorė filmavosi naujame Guso van Santo lfime. Mara – trokštama aktorė, panašiai kaip kadaise Audrey Hepburn, ji jau tapo sektinu stiliaus pavyzdžiu, kad ir kaip pati pašieptų savo žvaigždės statusą. Tačiau verta įsiklausyti į jos žodžius: „Net sunkiausia, keisčiausia herojė negali manęs apsunkinti, nes aš jai to neleisiu. Kai vaidinu, nesu savimi, esu scenaristo, režisieriaus įsivaizdavimo įsikūnijimas, idėjos iliustracija, bet tarp manęs ir pačios sudėtingiausios herojės visada nubrėžta aiški linija.“
