Viena prieš visus
Elisabeth Moss
Elisabeth Moss
Džesi
Džesi – tipiška maištaujanti paauglė. Atsikalbinėja tėvams, su „Jack Daniel’s“ buteliu bėga iš namų, rūko ir važinėja automobiliu miestelio gatvėmis. Tikra priešingybė seseriai. Ši – angelas: pavyzdinga, dalyvauja bėgimo varžybose, laimi pirmas vietas. Merginų tėvai yra fanatiški baptistai ir dukras augina pagal griežtas taisykles. Todėl Džesi maištauja pirmiausia prieš dogmas ir normas, varžančias jos – moters – laisvę.
Viename vakarėlyje Džesi pabando narkotikų, netenka sąmonės ir yra išprievartaujama savo simpatijos. Kitą dieną nieko neprisimena, o po kelių savaičių pradeda tvirtinti, kad jai apsireiškė Dievas ir ji nešioja jo kūdikį. Tėvai netiki, sesuo pavydi, o draugai ir pažįstami sukyla.
Paradoksalu, bet šis įvykis Džesi suteikia drąsos. Ji išsivaduoja. Subręsta kaip moteris. Net kaip feministė, nesvarbu, kad tas feminizmas čia seklus ir apsiriboja pasvarstymais – O kas, jeigu Dievas iš tikrųjų yra moteris? Džesi klausia ir ieško atsakymų, atranda savo seksualumą ir tai ją išskiria iš tvarkingo ir nuobodaus provincijos gyvenimo. Padėtį, į kurią pakliūva Džesi, ateityje įvairiomis variacijomis ir stiprumu patirs beveik visos amerikiečių aktorės Elisabeth Moss herojės: viena prieš visus. Šis vaidmuo beviltiškai blogame, stereotipiškame ir mėgėjiškame amerikiečių indie režisierės Deborah Kampmeier filme „Nekaltoji“ („Virgin“, 2003) parodė, jog Moss neis lengvu keliu. Jai bus įdomios ribinės situacijos ir sudėtingi personažai.
Pirmieji žingsniai
Būsima aktorė gimė Los Andžele, Kalifornijoje. Jos tėvas buvo muzikantas ir muzikos vadybininkas, kilęs iš Didžiosios Britanijos. Motina – amerikietė, grojo lūpine armonikėle ir priklausė kelioms bliuzo grupėms. Elisabeth Moss prisimena, kad vaikystėje ją ir jaunėlį brolį Dereką supo rami, laisva ir atpalaiduojanti aplinka.
„Turėjome tonas instrumentų, todėl atostogos atrodydavo taip: susirenka penkiasdešimt žmonių ir kiekvienas pradeda džiazo improvizacijas. Kai man buvo dvylika, nieko nežinojau apie tokias grupes kaip „Nirvana“ ar „Oasis“, bet klausydavau Ellos Fitzgerald ir George’o Gershwino“, – prisimena Elisabeth.
Aktorė karjerą pradėjo televizijoje, kuriai iki šiol jaučia didesnę trauką nei kinui. Filmavosi televizinėje produkcijoje, „paskolino“ balsą keliems animaciniams filmams, buvo pakviesta į Anthony Drazano filmo „Įsivaizduojami nusikaltimai“ („Imaginary Crimes“, 1995) filmavimo aikštelę, kur įkūnijo Harvey Keitelio personažo jaunesniąją dukterį.
Vėliau – kelionė į Niujorką, baleto mokykla ir studijos, kurios sekėsi tiesiog puikiai. Rimtesnis aktorystės etapas prasidėjo 1999-aisiais, kai pradėjo vaidinti Aarono Sorkino televizijos seriale „Baltieji rūmai: valdžios godulys“ („The West Wing“, 1999– 2006). Čia jai teko vienos iš JAV prezidento (Martin Sheen) atžalų vaidmuo.
Tais pačiais metais Moss pasirodė dramoje „Mergina su trūkumais“ („Girl, Interrupted“, rež. James Mangold). Jos herojė Poli – viena iš psichiatrinės klinikos pacienčių. Paaugliška, draugiška ir naivi. Visgi už nudegimo randų deformuoto jos veido jau gali įžiūrėti kažin ką beprotiško, nepažinaus ir paslaptingo.
Po šio filmo sekė keli antraplaniai vaidmenys menkai žinomų režisierių filmuose ir vienas pirmųjų pagrindinių – Džesi iš „Nekaltosios“, aktorei atnešęs pirmą rimtesnį įvertinimą: nepriklausomo JAV kino apdovanojimų „Spirit Awards“ nominaciją.
Pegė
Septintojo dešimtmečio pradžia, Niujorkas, Medisono aveniu. Reklamos agentūra „Sterling Cooper“. Čia vaikšto kostiumuoti vyriškiai, zuja sekretorės siaurais sijonais ir aptemptomis palaidinėmis. Tai – išimtinai vyrų pasaulis. Čia jie valdovai: diena iš dienos geria viskį, rūko cigarus ir generuoja idėjas. Reklamos agentūros koridoriuose dominuoja šovinizmas. Erdvę skrodžia grobuoniškų žvilgsnių trajektorijos. Vyrauja medžiotojo (vyras) ir aukos (moteris) dialektika. Tiesa, pats grobis čia nei slapstosi, nei baiminasi būti sumedžiotas. Seksualinis priekabiavimas darbo vietoje – savaime suprantama. Moterims jis nekelia jokio diskomforto. Priešingai, jos jaučiasi išskirtinės, jei vienas iš kostiumuotų kūrybiškų vyrukų perbraukia ranka per sijoną.
Štai į tokią aplinką patenka Pegė Olson. Nedrąsi ir kukli pilka pelytė per ilgu sijonu ir per plačia palaidine. Kaktusas tarp orchidėjų. Ledinė kolegė naujokei greitai atskaitys moralą ir ši jau kitą dieną į darbą ateis labiau pasitempusi. Jos pusėn susmigs pirmieji vyrų žvilgsniai.
Jei Elisabeth Moss vaidinamą Pegę reiktų apibūdinti vienu žodžiu, jis būtų stebėtoja. Kai kitos flirtuoja, Pegė stebi aplinką, ir tai jai ilgainiui padės užkopti karjeros laiptais. Kai pasibaigus vienai sesijai, per kurią agentūros merginoms buvo pasiūlyta išbandyti naujus lūpdažius, Pegė prieis prie reklamos vilko ir, ištiesusi kibirą, sklidiną panaudotų servetėlių su lūpų žymėmis, tarstels „štai jūsų kibiras, pilnas bučinių, pone“, taps aišku: ši mergina moka dėlioti žodžius.
Iš serialo „Reklamos vilkai“ („Mad Men“, 2007–2015) pagrindinio personažo Dono Dreiperio sekretorės Pegė taps jaunesniąja tekstų kūrėja (copywriter). Gaus naują darbo stalą, o antrajame serialo sezone jau pravirkdys kolegę, trumpai ir aiškiai, labai ramiu tonu parodžiusi, kas čia nuo šiol viršininkas.
Žiūrėti į Moss vaidinamos herojės transformaciją seriale bene įdomiausia. Iš paprastos tarnautojos ji virsta vyrus į vietą pastatančia reklamų kūrėja ir priverčia į ją žiūrėti ne kaip į grožio objektą, bet kaip į lygiavertę kolegę. Pegė žymi naują – moterų emancipacijos – erą, tą permainų laikotarpį, kuris JAV iš esmės prasidėjo Johnui F. Kennedy tapus prezidentu, o Jacqueline – pirmąja šalies ponia.
Kartu Elisabeth Moss herojė tapo ir netiesioginiu šių dienų naujosios feminizmo bangos simboliu. Ir išskirtinė herojė, ir ją suvaidinusi aktorė, kuri nuo pradžių save atvirai vadino feministe, buvo aptarinėjamos TV laidose, internete, serialo apžvalgose ir straipsniuose. „Reklamos vilkai“ netgi pradėti vadinti serialu apie feminizmo pergalę, nors viename interviu aktorė atskleidė, kad su kūrėjais to specialiai nesiekė: „Mes tik norėjome žiūrovams suteikti pramogą.“
Už Pegės Olson vaidmenį aktorė šešiskart nominuota „Emmy“ apdovanojimui, kartą – „Auksiniam gaubliui“.
Šiandien aktorė sunkiai atsikrato feminizmo auros. Rodos, režisieriai ją specialiai kviečiasi į projektus, kur vienaip ar kitaip kvestionuojami vyrų ir moterų lygiavertiškumo klausimai, kur reikia stiprios moters, kuri pasipriešintų patriarchalinės, stereotipais grįstos visuomenės struktūroms.
Įtrūkimas
Realybėje Elisabeth Moss – apgaulinga. Štai ji sėdi studijoje, atsakinėja į klausimus. Šviesūs plaukai, klasikinė rožinės spalvos suknelė, rausvai padažytos lūpos, plati šypsena. Kai kalba, balse girdėti kažin kokios vaikiškos intonacijos, net naivumas. Nenustebtum, jei užkulisiuose aktorė būtų palikusi savo lėles.
Bendraudama ji atvira ir nuoširdi, juokiasi ir net užsikvatoja, atidengdama dailius dantukus. O tada staiga surimtėja, veidu perbėga šešėlis...
Ji lyg mergina iš amerikietiškosios svajonės. Viskas idealu, gražu ir teisinga. Tačiau, atrodytų, tereikia mažo įtrūkimo šiame portrete, kad į dienos šviesą pradėtų kilti ilgai slopintos neurozės. Ir tai baugina.
Komedijos ir vedybos
Po „Reklamos vilkų“ aktorės populiarumas augo geometrine progresija. Tiesa, televizijoje, o ne kine. Čia ji toliau filmavosi pas mažai žinomus autorius arba garsesnių režisierių filmuose kūrė antraplanius vaidmenis.
2009-aisiais epizodiškai pasirodė komedijoje „Tai kur tie Morganai?“ („Did You Hear About the Morgans?“, rež. Marc Lawrence), po metų – dar kvailesnėje Nicholaso Stollerio komedijoje „Tempk jį čia!“ („Get Him to the Geek“) su Jonah Hillu ir Russellu Brandu. Nė vienas iš šių vaidmenų neišliks kino istorijoje.
Tas karjeros laikotarpis buvo pažymėtas ir vedybomis su aktoriumi Fredu Armisenu, žinomu iš populiaraus improvizacinio-muzikinio šou „Saturday Night Live“. Deja, santuoka truko tik aštuonis mėnesius. Aktorė nesismulkina: „Jis buvo siaubingas vyras. Tai buvo traumuojanti ir bjauri patirtis.“ Ir priduria: „Kaip komikas, jis geriausiai pamėgdžiodavo normalų žmogų.“
Po skyrybų vėl sekė epizodiniai pasirodymai komedijoje „Brangioji pakeleivė“ („Darling Companion“, rež. Lawrence Kasdan, 2012), dramoje „Kelyje“ („On the Road“, rež. Walter Salles, 2012), tačiau tai ne tie vaidmenys, kuriuos įsimeni.
Reikėjo dar šiek tiek palaukti, kad aktorės gyvenime pasirodytų du svarbūs režisieriai. Jane Campion, kuri pasiūlė pagrindinį Robin vaidmenį televizijos miniseriale „Ežero pakrantė“ („Top of the Lake“, nuo 2013 m.), ir nepriklausomo JAV kino režisierius Alexas Rossas Perry, su kuriuo aktorė dirbo dviejuose filmuose – „Klausyk, Filipai“ („Listen Up Philip“, 2014) ir „Žemės karalienė“ („Queen of Earth“, 2015). Pastarajame režisierius kol kas įdomiausiai išnaudojo aktorės potencialą kino ekrane.
Robin
Tobulai gražus Naujosios Zelandijos miestelis. Tolumoje – kalnai ir žali miškai, papėdėje – ramus kaip stiklas ežero vanduo. Į šią idilę iš Sidnėjaus atvyksta detektyvė Robin Grifin: tai jos gimtasis miestas. Detektyvė paskiriama tirti dingusios nėščios dvylikametės bylą.
Tai vienas tų miestelių, už kurio ramaus fasado vyksta nešvarūs dalykai, šį kartą – pedofilijos skandalas. O detektyvė – viena tų vienišių, kurios praeityje būta skaudžių atsitikimų. Paauglystėje ji patyrė seksualinę prievartą, todėl dingusios mergaitės byla tampa ir asmenine kelione į save.
Robin – vienas natūraliausių Elisabeth Moss vaidmenų. Ji vėl atsiduria viena prieš visus. Pašalietė prieš vietinius. Moteris prieš vyrus. Iš pirmo žvilgsnio ji stipri, teisinga, tvirtai ant žemės stovinti ir už save pakovoti mokanti detektyvė (šiam įvaizdžiui pasitarnauja ir fiziniai aktorės duomenys). Tačiau epizoduose, kai Robin leidžiasi gilyn į savo praeitį bei tyrimo eigoje sutinka paauglystės meilę, kuriam iki šiol jaučia švelnius jausmus, atsiskleidžia ir trapioji, romantiškoji jos pusė. Aktorė vos matomais potėpiais talentingai kuria vienišos, gyvenimu nusivylusios ir nuo jo pavargusios moters portretą.
Apie savo heroję Moss sako: „Man Robin asmenybėje patinka ne geriausios jos savybės. Priešingai – jos ydos, pažeidžiamumas.“
„Ji lyg Mona Liza. Labai daug ko neparodo“, – apie Elisabeth Moss sako režisierė Jane Campion.
Čia tiktų ir ledkalnio ar vulkano metafora: ir „Ežero pakrantėje“, ir kituose serialuose ar filmuose didžioji aktorės herojų drama yra giliai panirusi, kunkuliuojanti viduje, o mes matome tik mažą viršūnėlę, vieną kitą su trenksmu išsviestą karštos lavos gniutulą.
Už detektyvės Robin vaidmenį aktorė pelnė „Auksinį gaublį“.
Katerina
Pradžios kadras. Elisabeth Moss veidas stambiu planu. Verkiant nubėgęs akių tušas, susivėlę šlapi plaukai. Išsiskyrimo su vaikinu scena. Lygiai trys minutės. Per jas aktorė suvaidina nuostabą, išgąstį, nusivylimą, beviltiškumą, liūdesį, pyktį, neapykantą, isteriją ir pagiežą. Iki pasirodant filmo pavadinimui – „Žemės karalienė“.
Dvi geriausios draugės praleidžia savaitę užmiesčio name. Katerina neseniai palaidojo tėvą, nutraukė santykius su draugu. Žodžiu, išgyvena ne patį linksmiausią gyvenimo tarpsnį. Draugė Virdžinija nutaria ją prablaškyti. Tačiau buvimas drauge po truputį krypsta kaltinimų, senų nuoskaudų, pavydo ir sąskaitų suvedinėjimo pusėn. Draugės supranta, kad nėra jau tokios artimos kaip manė. Jos tolsta viena nuo kitos, tampa svetimos, kol galiausiai Katerina pradeda nebesuvokti, kas vyksta aplinkui, atsiriboja nuo pasaulio ir pasineria į savo mintis. Išprotėja.
Katerina – sudėtingas Elisabeth Moss vaidmuo. Nors iš pažiūros nieko ypatinga nevyksta, aktorė visą filmą „laiko“ ekraną, perteikia mažiausius nuotaikų niuansus, genialiai suvaidina beprotybę ir tuo, bent man, gali atsistoti greta Genos Rowlands vaidmens Johno Cassaveteso „Paveiktoje moteryje“.
Po filmo premjeros paklausta, ar neatsibosta vaidinti komplikuotus ir neurotiškus personažus, Moss patikino, kad, priešingai, jai būtų nepakeliamai nuobodu vaidinti linksmas ir gyvenimo džiaugsmu trykštančias herojes.
Alexas Rossas Perry teigia, kad kuriant psichologinę dramą „Žemės karalienė“ jam didelės įtakos turėjo Rainerio Wernerio Fassbinderio filmai „Marta“ ir „Karčios
Petros fon Kant ašaros“. Kino kritikai įžvelgia Romano Polanskio kino įtaką (klaustrofobiška aplinka, pamišimas), galima ieškoti paralelių su Ingmaro Bergmano
„Persona“, prisiminti klasikinius 8-ojo dešimtmečio siaubo filmus. Tačiau šie panašumai nebūtinai kalba filmo naudai.
Pakilimas
Pasirodžiusi „Ežero pakrantėje“ Elisabeth Moss gavo vaidmenis keliuose įdomesniuose kino projektuose.
Jameso Vanderbilto „Tiesoje“ („Truth“, 2015) suvaidino vieną iš televizijos žurnalisčių, įsivėlusių į skandalą, kurio metu buvo paviešinti slapti dokumentai apie būsimo prezidento George’o W. Busho išsisukimą nuo karo Vietname. Aktorės partneriais ekrane tapo Cate Blanchett, Robertas Redfordas, Dennisas Quaidas.
Tais pačiais metais Moss atliko epizodinį vaidmenį ir Lietuvoje rodytoje brito Beno Wheatley distopijoje „Aukšta klasė“ („High-Rise“), o po metų dramoje „Laisvas pasaulis“ („The Free World“, rež. Jason Lew) suvaidino savo vyrą nužudžiusią Doris, kuri randa prieglobstį pas neseniai iš kalėjimo išėjusį šunų prižiūrėtoją. Tačiau dėl neįdomios režisūros ir aktorės vaidmuo – pusėtinas, pernelyg isteriškas ir vienaplanis.
Ryškiausias šio aktorystės etapo vaidmuo vėl sužiba televizijoje – seriale „Tarnaitės pasakojimas“ („The Handmaid’s Tale“, 2017).
Ofreda
Ji – lyg iš Jano Vermeerio paveikslo. Vilki ilgą raudoną suknelę, ryši baltą kyką, sėdi pritemdytame kambaryje, į kurį krenta blausi saulės šviesa. Tačiau už lango – ne XVII a., o netolima ateitis.
Veiksmas vyksta Gileado valstybėje, kuri buvo sukurta nuvertus demokratišką JAV valdžią. Tai distopinis pasaulis, jame vyrauja karinė parengtis, priespauda, represijos, griežtos religinės doktrinos, ribojama žodžio laisvė, tačiau deklaruojamos „tradicinės vertybės“. Čia nėra vietos kitokiems, bet koks individualumas represuojamas.
Visų vaisingų moterų misija naujos tvarkos valstybėje – tapti nuolankiomis tarnaitėmis ir gimdyti vaikus bevaikėms naujosios valdžios atstovų šeimoms. Elisabeth Moss herojė Ofreda – viena iš šių tarnaičių. Jos vyrą nušovė, o mažametę dukrelę pagrobė. Bet koks moters pasipriešinimas gali baigtis mirtimi. Nėra išeities.
Aktorės vaidinama Ofreda – giliai viduje užspaustas ir, rodos, tuoj tuoj prasiveršiantis riksmas. Tačiau jo taip ir neišgirstame: bent jau ne pirmame serialo sezone. Moss vėl talentingai suvaidino vieną prieš visus. Ji pažeidžiama, bet stoiška. Laviruoja ant pamišimo ribos, bet vis dar nepraranda vilties. Čia dar geriau nei anksčiau jaučiasi apgaulingai ramus vulkanas. Tereikia įsižiūrėti į Moss veidą: kietai sučiauptas lūpas, išgąstingas akis.
Rodos, aktorė šiam vaidmeniui buvo pasirinkta neatsitiktinai. Čia, matyt, vėl suveikė feministės aura, kurią aktorė užsitarnavo dar „Reklamos vilkuose“ ir kuri tokia palanki apie moters kovą prieš sistemą prabylančiam serialui. Pati Moss „Tarnaitės pasakojimą“ vadina „feministine istorija“, turinčia daugiau paralelių su šiandienine Amerikos realybe nei buvo galvota prieš ekranizuojant dar 1986-aisiais parašytą kanadiečių autorės Margaret Atwood to paties pavadinimo romaną.
Po „Tarnaitės pasakojimo“ vėl pasipylė nominacijos, interviu. Elisabeth Moss dar kartą patvirtino, kad yra geidžiamiausia televizijos aktorė. Kokybės garantas.
Scientologija
Tai Elisabeth Moss nuolat lydinti tema. Kitaip nei dauguma šiandieninių Holivudo asmenybių, kurios į scientologiją pasuko neseniai, aktorė jos apsuptyje augo nuo mažens. Jos tėvai buvo scientologai, jiems šis religinis judėjimas darė didelę įtaką. Šiandien apie savo tikėjimą aktorė atvirai nekalba, vadina tai asmeniniu dalyku, nors vis sulaukia liepsningos kritikos bei aršių pasisakymų iš aplinkinių.
Pavyzdžiui, po „Tarnaitės pasakojimo“ vienas iš serialo gerbėjų aktorės „Instagram“ paskyroje bandė prabilti apie akivaizdžias paraleles tarp Gileado valstybės ir scientologijos. Pasak jo, tiek scientologija, tiek seriale rodomi valdžios atstovai visas žinias iš išorės atmeta kaip neteisingas, suklastotas. Jam tai pasirodė labai įdomu. Tačiau Moss tik padėkojo už klausimą ir atsakė, jog su scientologija tai neturi nieko bendra.
Žinoma, tai tik mano spėjimas, kuris gali skambėti kaip spekuliacija, tačiau patirtis gyvenant karštai tikinčių scientologų šeimoje, man rodos, aktorei padeda geriau suprasti savo herojes ir sukurti sudėtingus ir daugiaprasmius jų portretus.
Kanai
Gegužę vykusiame Kanų kino festivalyje buvo pristatyti du kūriniai su Elisabeth Moss: antrasis Jane Campion serialo sezonas „Ežero pakrantė: kinė“ („Top of the Lake: China Girl“) ir švedo Rubeno Östlundo satyra „Kvadratas“ („The Square“). Pastarasis nuskynė „Auksinę palmės šakelę“. Lietuvoje filmą parodys artėjanti „Scanorama“.
„Kvadrate“ amerikiečių aktorė atlieka epizodinį, bet atmintyje ilgai išliekantį žurnalistės Anės vaidmenį. Šis skyla į kelis epizodus: interviu su modernaus meno muziejaus direktoriumi Kristianu, keistą judviejų meilės nuotykį ir po jo vykusį nesmagų pokalbį muziejaus salėje. Moss dar kartą įrodė, kad neįprastos, aukšto vaidybos pilotažo reikalaujančios situacijos yra jos arkliukas. Čia ji suvaidina flirtą ir paslaptį, įžeistą moterišką orumą ir triuškinantį triumfo jausmą, kuris po kelių sekundžių ima ir subliūkšta, nesmagiai apnuogindamas kruopščiai planuotus ketinimus.
„Ežero pakrantė: kinė“ detektyvę Robin grąžina į Sidnėjų, kuri ji nori viską pradėti iš pradžių. Tačiau tamsi praeitis ją pasiveja ir čia. Kaip vienam interviu pasakė aktorė, vos tik sužinojo, kad antrasis sezonas bus dar tamsesnis, o jos herojė dar labiau sutrikusi ir sugniuždyta, iškart sutiko vaidinti: „Jei nebus jokio iššūkio, nėra prasmės.“
Pasak Moss, pirmasis sezonas netiesiogiai pasakojo apie vaikystę, o antrasis prabils apie tėvystę, o dar tiksliau – motinystę: kas ir kokia ji yra, kaip tampama motina ir kad tikroji motinystė nebūtinai susijusi su biologine motina. Tiesa, antrajam sezonui žiūrovai negaili kritikos. Sako, kad depresyvios smurto betvarkės negelbsti net Elisabeth Moss.
Kas toliau? Greitai ekranuose pasirodys amerikiečio Michaelo Mayerio „Žuvėdra“ („The Seagull“) pagal Antoną Čechovą. Žinant ankstesnius režisieriaus darbus, aukštumų laukti nereikėtų, bet pamatyti Moss, vaidinančią Mašą, bus įdomu. Baigta kurti ir amerikiečio Davido Lowery komiška kriminalinė drama „Senis ir ginklas“ („Old Man and the Gun“), kur aktorės partneriai – „Oskarų“ laureatai Robertas Redfordas, Cassey Affleckas ir Sissy Spacek.
Panašu, kad talentingoji Moss veržiasi iš televizinės aktorės amplua ir vis drąsiau eina į kiną. Laikas parodys, kur tai nuves tvirtą aktorinį stuburą turinčią kūrėją.
