Kas bus toliau?
Kevin Spacey
Kevin Spacey
Holivudą užgriuvo dar viena skandalų lavina. Vienas sėkmingiausių prodiuserių Harvey Weinsteinas daugybės moterų kaltinamas dėl seksualinio priekabiavimo bei prievartos. Tai, kas Holivude buvo kasdienybė nuo visagalio kino magnato Louiso B. Mayerio laikų, pagaliau įvardyta kaip nusikaltimas. Pasipylė kaltinimai daugeliui didžiojo kino fabriko įžymybių. Neišvengė jų ir savo asmeninį gyvenimą nuo spaudos kruopščiai saugantis vienas talentingiausių teatro ir kino aktorių, prodiuseris, režisierius, dviejų „Oskarų“ laureatas Kevinas Spacey. Aktorius pagaliau patvirtino įtarimus, kad yra homoseksualus, ir visų atsiprašė už savo elgesį, tačiau tai nepadėjo. Netrukus „Netflix“ pranešė, kad nutraukia savo populiariausią serialą „Kortų namelis“, – kitas sezonas bus paskutinis. Aktoriaus atstovė spaudai pranešė, kad ir ji, ir aktoriui atstovaujanti agentūra „Creative Artists Agency“ nusprendė nebedirbti su Kevinu Spacey. O režisierius Ridley Scottas perfilmavo savo naujausią filmą „Visi pasaulio pinigai“ („All the Money in the World“), kur Keviną Spacey pakeitė kitas aktorius. Buvo nuspręsta neteikti aktoriui ir „Emmy“ premijos už nuopelnus televizijoje. Pasmerkė jį ir britų teatro „Old Vic“, kurio meno vadovu Spacey buvo visą dešimtmetį ir kur suvaidino savo garsius vaidmenis, atstovai. Ar tai aktoriaus karjeros pabaiga? Nežinia. Tačiau gal šis straipsnis bus paskutinė duoklė genialaus aktoriaus kūrybai, nes jo vaidmenų, matyt, neįmanoma išbraukti iš kino istorijos. Duoklė aktoriaus genijui, o ne nuodėmingam žmogui Kevinui Spacey...
Kevinas Spacey Fowleris gimė 1959 m. liepos 26 d. Naujojo Džersio valstijoje techninių tekstų kūrėjo Geofrey Fowlerio ir sekretorės Katleen Ann Knutson šeimoje. Augo su vyresniais seserimi Julie ir broliu Randolu. Šeima dažnai kraustėsi iš vienos vietos į kitą, tėvas tenkindavosi atsitiktiniais uždarbiais ir tikroji šeimos maitintoja buvo motina. Kilus priekabiavimo skandalui vyresnysis brolis atskleidė tiesą apie jų šeimą ir tai, ką jiems teko patirti vaikystėje. Anot brolio, jų tėvas, besižavintis naciais, dažnai net užsiaugindavęs Hitlerį mėgdžiojančius ūsus, terorizavo visą šeimą. Jis buvo pedofilas ir savo vyresnįjį sūnų išprievartavo, kai jam buvo dvylika. „Nuolat įspėdavau tėvą, kad jei bent pirštu palies Keviną, papasakosiu visiems, ką jis man darė“, – pasakojo Randalas. Kevinas buvo užsidaręs vaikas, pasinėręs į knygų pasaulį, beveik neturėjo draugų, tačiau nepasižymėjo geru elgesiu. Kartą jis sudegino sesers lėlių namelį ir supykę tėvai užrašė jį į Nortridžo karo akademiją. Čia jis išsilaikė vos kelis mėnesius ir po incidento su bendramoksliu buvo pašalintas. Besimokydamas paskutinėse klasėse Kevinas pradėjo vaidinti mokykliniuose spektakliuose ir suprato, kad aktorystė – jo pašaukimas. Jis buvo pastebėtas, kai vaidino Arthuro Millerio pjesėje „Visi mano sūnūs“, ir pakviestas mokytis į Čatsvorto aukštosios mokyklos dramos fakultetą, kurį baigė 1977-aisiais. Kaip gabiausiam mokiniui, jam net teko garbė sakyti atsisveikinimo kalbą per mokyklos baigimo ceremoniją. Baigiamojo egzamino metu jis visus sužavėjo suvaidinęs kapitoną Georgą fon Trapą miuzikle „Muzikos garsai“. Tuomet Kevinas ir pasirinko savo močiutės iš tėvo pusės pavardę – Spacey.
Vėliau jis studijavo prestižinėje Niujorko Juilliardo mokykloje, tačiau po dvejų metų, prieš pat diplomo gynimą, ją metė. Įsidarbino batų parduotuvėje, o po darbo vaikščiojo po įvairias studijas, bandymas gauti bent menkiausią vaidmenį komedijoje.
1981 m. aktorius debiutavo profesionalioje teatro scenoje. Niujorko Shakespeare’o festivalyje tragedijos „Henrikas VI“ pirmoje dalyje jis suvaidino pasiuntinį su ietimi ir... uolą. Vėliau juokavo, kad tai buvo labai kieta uola. Kitais metais pirmą kartą pasirodė Brodvėjaus scenoje ir suvaidino Osvaldą Henriko Ibseno pjesėje „Šmėklos“. Po to sekė Molière’o „Mizantropas“, Treplevo vaidmuo Antono Čechovo „Žuvėdroje“ ir kt.
1986 m. sužinojęs, kad žinomas teatro režisierius Jonathanas Milleris rengiasi statyti Eugene’o O’Neillo dramą „Ilgos dienos kelionė į naktį“, Kevinas užsispiria trūks plyš suvaidinti šiame pastatyme. Jis eina į viešą Jonathano Millerio paskaitą ir jos metu iš užsnūdusios pagyvenusios klausytojos nugvelbia pakvietimą į po paskaitos rengiamą vakarėlį. Čia randa būdą susipažinti su režisieriumi ir papasakoti apie save. Kai režisierius paklausia, kas tokį jauną žmogų atginė į šią nuobodžią paskaitą, Kevinas atsako: „Eugene’as O’Neillas“. Taip jis pateko į perklausą ir suvaidino Džeimsą. Jo tėvą vaidino garsusis Jackas Lemmonas, kuris tapo jauno aktoriaus mokytoju, patarėju ir geriausiu draugu. Prisimindamas jo patarimą („Jeigu tavo pasirinkta profesija sėkminga, turi tik vieną pareigą: liftą, kuriuo pakilai į viršų, privalai nusiųsti žemyn, kad kiti galėtų juo pasinaudoti“), vėliau Kevinas Spacey prie savo prodiuserinės studijos įsteigė „Trigger Street“ fondą jauniems menininkams remti.
Tais pačiais metais aktorius debiutavo kine ir televizijoje. Tuo laiku populiariame seriale „Ekvalaizeris“ („The Equalizer“, 1985–1989) jis suvaidino gan žavingą antiherojų – prekeivį ginklais Melą Profitą, pasirodantį net devyniose serijose. Atliko ir epizodinį senatoriaus vaidmenį antrame teleserialo „Kriminalinės istorijos“ („Crime Story“, 1986–1988) sezone. Garsaus režisieriaus Mike’o Nicholso filme „Apmaudas“ („Heartburn“, 1986), kur pagrindinius vaidmenis vaidino Meryl Streep ir Jackas Nicholsonas, trumpam šmėkštelėjo kaip metro vagis. Režisierius pakvietė Spacey šiam vaidmeniui po to, kai šis suvaidino jo spektaklyje kartu su Liv Ullmann.
1991 m. Kevinas Spacey pelnė savo pirmą prestižinį teatro apdovanojimą „Tony“ už dėdės Luji vaidmenį Brodvėjaus spektaklyje pagal Neilo Simono dramą „Pasimetę Jonkerse“ („Lost in Yonkers“). Tada jį skaudžiai įžeidė tėvas (beje, po metų jis mirė) pasakęs, kad prizas sūnui įteiktas nepelnytai, ir apskritai suabejojęs, ar Kevinas kada nors bus geras aktorius.
Spacey ir toliau sėkmingai derino darbą televizijoje ir teatre, bet filmuose, tiesa, populiariuose, kūrė labai nedidelius vaidmenis: „Dirbanti mergina“ („Working Girl“, rež. Mike Nichols, 1988), „Tėtis“ („Dad“, rež. Gary David Goldberg, 1989), „Nieko nematau, nieko negirdžiu“ („See No Evil, Hear No Evil“, rež. Arthur Hiller, 1989).
Pirmas reikšmingas vaidmuo kine – trenktas tipas Osbornas režisieriaus Philipo Kaufmano erotinėje melodramoje „Henris ir Džun“ („Henry & June“, 1990), ekscentriškumu sugebėjęs šokiruoti net skandalingąjį rašytoją Henry Millerį.
1992-aisiais režisieriaus Jameso Foley psichologinėje dramoje „Glengaris Glenas Rosas“ („Glengarry Glen Ross“) pagal to paties pavadinimo Davido Mameto pjesę, apdovanotą Pulicerio premija, Kevino Spacey partneriai buvo Alas Pacino, Alecas Baldwinas, Alanas Arkinas, Edas Harrisas ir vėl Jackas Lemmonas. Filmo personažai, keturi beveik bankrutuojančios nekilnojamojo turto agentūros bendradarbiai, priversti pradėti nuožmią kovą dėl klientų arba praras darbą. Iš pirmo žvilgsnio kuklus ir paslaugus Spacey tarnautojas Džonas Viljamsonas iš tikrųjų yra klastingas intrigantas. Šiam vaidmeniui jį pasiūlė Alas Pacino, vaidinęs su Kevinu viename spektaklyje. 1996 m. jiedu vėl susitiks paties Alo Pacino režisuotame filme „Ričardo beieškant“ („Looking for Richard“), kuriame Pacino gatvėse klausinėja žmonių, ką jie žino apie Shakespeare’ą. Kevinas Spacey įkūnijo hercogą Bekingemą ir patį save.
Pagaliau 1994 m. ekranuose pasirodo kultinis Davido Fincherio trileris „Septyni“ („Seven“). Spacey suvaidino serijinį žudiką, psichopatą Džoną, kuris įsivaizduoja esąs Dievo įrankis, baudžiantis didžiausius nusidėjėlius. Jo aukos žūsta nuo to, kuo piktnaudžiavo. Pats personažas tik trumpai pasirodė filmo pabaigoje, tačiau to užteko, kad atsiskleistų ypatinga aktoriaus savybė rasti tą magišką išraiškos jėgą. Kai žudikas, parodęs pirštu į negyvą šunį, sarkastiškai taria: „Tai ne mano“, kūnu nueina šiurpuliai. Už geriausią antro plano vaidmenį prizus Spacey įteikė JAV nacionalinė kritikos taryba ir Niujorko kino kritikų draugija.
Netrukus jaunas režisierius Bryanas Singeris ir scenaristas Christopheris McQuarrie’as atsiuntė jam trilerio „Paprasti įtariamieji“ („The Usual Suspects“, 1995) scenarijų, tačiau nenurodė, ką jis turėtų vaidinti. Aktorius buvo šokiruotas: perskaitęs net du kartus, nusprendė, kad tai visiška painiava ir nežinia, ką su ja veikti. Iš tikrųjų filmas gali pasirodyti tiesiog vaizdų kratinys, aiškinantis, kas iš tiesų kaltas. Kevino Spacey šlubas valkata Rodžeris, atsargiai spaudžiantis prie šono tariamai sulaužytą ranką ir žiūrintis į tardytoją nekaltu žvilgsniu, ima pasakoti, kokiu būdu įsivėlė į situaciją ir kaip sugebėjo iš jos ištrūkti. Šis žmogus, kuris tarytum nesupranta žmogiškųjų emocijų ir kartu sugeba jomis žaisti, dinamiškame siužete atrodo ramiausias personažas. Spacey vos vienu žvilgsniu įrodė esąs galingas žudikų vadeiva, kurio vien vardas sukelia mirtiną siaubą. Aktorius tada konsultavosi su specialistais, gydytojais, kad žinotų, kaip turi judėti toks invalidas kaip jo personažas. Jis net norėjo, kad jam suklijuotų rankos pirštus ir taip būtų sunkiau ją valdyti. Šis vaidmuo atneša jam pirmąjį „Oskarą“ už geriausią antro plano vaidmenį.
Apie tuos metus aktorius juokauja: „Tai iš tikrųjų buvo pirmieji metai, kai pradėjau uždirbti daug pinigų, nors nebuvau visai naujokas. Aš labai tyliai sėdėjau ir pyniau pintinę po tiltu.“ Kevinas Spacey – idealus artistas, galintis suvaidinti viską. Neišvaizdus, žemas, kiek pakumpęs, plinkantis. Niekuo neišsiskirianti išvaizda ir toks pat veidas, jį sunku pastebėti minioje. Neturi jis ir to kvailoko žavesio, reikalingo tikram komikui, nors iš pradžių norėjo tapti būtent juo. Tačiau nepaprastas talentas, klasikinio teatro mokykla ir mokėjimas laiku išlaisvinti giliai užslėptus demonus daro jį nepralenkiamą. Įdomu, kad daugelį savo svarbiausių vaidmenų jis gavo vien dėl to, kad jų atsisakė kiti garsūs aktoriai. „Esu charakterinis aktorius. Užtenka pažiūrėti į mano veidą, tačiau, laimei, gaunu labai įvairių pasiūlymų. Daug pasiekiu sunkiai dirbdamas su mimika. Savo veidu stengiuosi pasakoti istoriją, o ne tik informuoti apie personažo psichinę būseną. Veido išraiška, kurioje atsispindi tik informacija, kine yra tiesiog banali. Bet truputėlį pasistengus galima veide atskleisti komplikuotą personažo psichiką.“ Anot Spacey, jis labai klusnus aktorius, visada vykdantis režisieriaus nurodymus, kad judėtų reikiama kryptimi. Jį labai vargina darbas kine, kai scenos kuriamos nechronologiškai. Todėl jam kiekvienas filmas – stebuklas, kuris sumontuojamas iš visiško chaoso ir painiavos.
Kurį laiką Kevinas Spacey ir toliau vaidino nelabai simpatiškus personažus. 1996 m. Joelas Schumacheris ekranizavo garsų Johno Grishamo trilerį apie teismo intrigas „Metas žudyti“ („A Time to Kill“). Spacey įkūnijo antro plano personažą – negailestingą ir bedvasį prokurorą rasistą Rufusą Baklį, kuris yra dukters skriaudėjus nužudžiusio afroamerikiečio kaltintojas. Baklis daro viską, kad kaltinamasis gautų pačią griežčiausią bausmę. Kitais metais aktorius suvaidina Clinto Eastwoodo juodojoje komedijoje „Vidurnaktis gėrio ir blogio sode“ („Midnight in the Garden of Good and Evil“, 1997). Jo ekscentriškas turtuolis Džimas Viljamsas garsėja savo priėmimais, kur per Kalėdas suvažiuoja daug spalvingų ir itin keistų svečių. Tačiau vieną rytą jaunas Džimo meilužis Bilas randamas nužudytas. Devynias nominacijas „Oskarui“ surinkusiame Curtiso Hansono detektyviniame trileryje „Los Andželas slaptai“ („L.A. Con dential“, 1997) Kevinas Spacey įkūnija korumpuotą policininką Džeką. Už šį vaidmenį jis buvo nominuotas BAFTA apdovanojimui.
1998 m. Spacey dirbo net prie dviejų labai įdomių projektų. Netikėtai teko išbandyti jėgas animaciniame filme „Iš vabalų gyvenimo“ („A Bug’s Life“, rež. John Lasseter, Anfrew Stanton), kur aktorius įgarsino svarbiausią niekdarį – piktą skėrį Hoperį. O režisieriaus Gary Gray’aus veiksmo trileryje „Derybininkas“ („The Negotiator“) suvaidino policininką Krisą. Šiame filme ypač išryškėjo Kevino Spacey talentas iš pradžių kurti niekuo nepasižymintį žmogų, o vėliau parodyti, kad jis vis dėlto ypatingas. Atrodo, kad Krisas – paprastas šeimos tėvas, dirbantis policijos psichologu. Tačiau lemiamose derybose su įkaitus pagrobusiais teroristais atsiskleidžia nepaprasti jo sugebėjimai. Provokacija, apgavystės, įkalbinėjimai parodo visai kitokį aktoriaus personažą. Kartu su filmo partneriu aktoriumi Samueliu L. Jacksonu jie kuria įspūdingą, kupiną įtampos reginį.
1999 m. Samas Mendesas sukuria dramą „Amerikos grožybės“ („American Beauty“). Šis penkis „Oskarus“‘ 2000 m. pelnęs filmas lyg ir ne itin emocingas, bet jausmų bei užslėptų aistrų kupinas pasakojimas apie laisvę, gyvenimą ir mirtį. Nevykėlio Lesterio Burnhamo vaidmuo buvo parašytas specialiai Kevinui Spacey. Pavargęs nuo nuobodžios egzistencijos, išgyvenantis vidutinio amžiaus krizę keturiasdešimt dvejų metų vyras vieną dieną nusprendžia visiškai pakeisti savo gyvenimą. Jo herojui nusibodo gyvenimo rutina, nuo alaus išpampęs pilvas, senstanti isterikė žmona, neapykantą jam reiškianti duktė. Ir štai, vos pamatęs dukters bendraklasės šokį, jis jau paskendęs svajose apie nepilnametę gražuolę. Paradoksalu, bet aktoriaus agentas siūlė atsisakyti šio vaidmens, nes „tai filmas apie pedofilą“ ir nieko gero jo karjerai neduos. Tačiau Spacey nutarė kitaip. „Paprastai aš vaidindavau vikrius manipuliatorius. Mano herojai judėjo link tikslo apgraibom, ėjo plonu ledu. O šis žmogus gyvas tik pojūčiais, nebando nuspėti nė vieno žingsnio į priekį. Jis panašus į mane tikrovėje“, – vėliau apie savo pasirinkimą kalbėjo aktorius.
Iš teatro į kiną atėjęs režisierius Samas Mendesas repetavo net kelias savaites. Kevinas Spacey vėliau prisipažino: „Tik besibaigiant antrai savaitei pradėjau suvokti, kas vyksta mano herojaus Lesterio galvoje.“ Šis vaidmuo yra tikras aktoriaus šedevras. Už jį Spacey pelnė savo antrąjį „Oskarą“, britų BAFTA ir begalę kitų apdovanojimų. Vėliau kartu su Samu Mendesu jiedu Londono „Old Vic“ teatre sukūrė garsųjį „Ričardą III“, kur Spacey suvaidino vieną geriausių savo teatro vaidmenų. O pats spektaklis scenoje išsilaikė net dvylika metų. Savo „Oskarą“ aktorius paskyrė mokytojui ir geriausiam draugui Jackui Lemmonui, o Holivudo Šlovės alėjoje atsirado Kevino Spacey žvaigždė.
Tais pačiais metais jis pelnė pagrindinį teatro apdovanojimą „Tony“ už Teodoro Himano vaidmenį Eugene’o O’Neillo pjesėje „Ir ateina ledų pardavėjas“. Kevinas Spacey iš tų aktorių, kurie net tapę garsiomis Holivudo žvaigždėmis nepaliko teatro. 2004 m. jis buvo pakviestas užimti vieno žymiausių ir seniausių Londono teatro „Old Vic“ vadovo pareigas ir ėjo jas dešimt metų. Pirmasis jo vadovaujamas teatro sezonas 2004 m. prasidėjo premjera pagal olandų filmą „Kloaka“ („Cloaca“, rež. Willem van de Sande Bakhuyzen, 2003), kuris buvo nevienareikšmiškai priimtas kritikų. 2005 m. sezono pagrindiniu spektakliu tapo „Ričardas II“, kur pagrindinį vaidmenį atliko pats Spacey. 2009 m. už teatro atgaivinimą jis buvo apdovanotas specialia laikraščio „Evening Standard“ premija.
2000 m. Spacey vėl imasi nedorėlio vaidmens režisieriaus Thaddeuso O’Sullivano detektyve „Paprastas nusikaltėlis“ („Ordinary Decent Criminal“). Jo personažas, klastingasis Maiklas Lynčas tiesiog trykšta žavesiu. Tai žmogus, kvailinantis policiją ir vaizduojantis naivuolį. Šis vaidmuo vėl įrodė nuostabų Spacey sugebėjimą persikūnyti. „Stengiuosi nesikartoti“, – sakė aktorius ir pridūrė, kad ieškodamas naujų kelių visada kliaujasi instinktu.
Todėl tais pačiais metais jis suvaidina gal pirmą tikrai teigiamą personažą – gyvenimu nusivylusį ir daug išgyvenusį geografijos mokytoją Judžiną režisierės Mimi Leder dramoje „Sėkmė avansu“ („Pay It Forward“, 2000). Nors jo vaikystė buvo nelaiminga, Judžinas stengiasi mokiniams įskiepyti meilę žmonėms. Vos prasidėjus mokslams jis skiria vaikams užduotį – padaryti pasaulį geresnį. Gražiausią užduoties viziją pateikia mažasis Trevoras – kiekvienas žmogus be jokios ypatingos priežasties padaro gerą darbą trims pažįstamiems žmonėms, šie savo ruožtu privalo padaryti tą patį kitiems trims. Būtent po šio filmo Spacey pranešė steigiantis fondą, kuris rems jaunus talentingus aktorius ir režisierius.
2001 m. aktorius išbando jėgas jam neįprastame fantastikos žanre. Režisieriaus Iaino Softley draminiame trileryje „Nežinoma planeta“ („K-PAX“) jo personažas sakosi esąs iš planetos K-PAX ir nugabenamas į psichiatrijos ligoninę. Ten psichiatras mėgina išgydyti Protu pasivadinusį pacientą nuo haliucinacijų. Tačiau Protas įtikinamai atsakinėja į klausimus apie savo kilmę, K-PAX planetą ir jos civilizaciją. Jis ypač gerai veikia kitus pacientus, o jo intelektas ir nepaprasti gabumai priverčia suabejoti: gal tikrai šis nepaprastas žmogus atkeliavo iš kitur... Besiruošdamas filmui Spacey lankėsi įvairiose psichiatrijos klinikose. Nors aktorius nemėgsta keisti savo išorės, čia jo herojus nešioja keistokus akinius.
Nevykėlio žurnalisto Koilo vaidmuo Lasse’s Hallströmo „Uosto naujienose“ („The Shipping News“) 2001 m. atnešė Spacey dar po vieną „Aukso gaublio“ ir BAFTA nominaciją. Nuo pat vaikystės Koilas kentėjo patyčias: neišmokęs plaukti užsitraukė tėvų nemalonę, vedęs turėjo taikstytis su žmonos keistenybėmis. Jai tragiškai žuvus, Koilas su dukterim bei teta išvyksta į gimtąjį Niufaundlendą, kur tikisi pakeisti gyvenimą. Spacey kuriamas Koilas kelia simpatijas, nepaisant jo bejėgiškumo ir apatijos. Be abejo, tai dar vienas aktoriaus pasiekimas. O jam šiame filme talkina puikios aktorės Julianne Moore, Judi Dench, Cate Blanchett.
Alano Parkerio dramoje „Deivido Geilo paslaptis“ („The Life of David Gale“, 2003) jo personažas, visų mėgstamas ir gerbiamas profesorius Deividas Geilas – aktyvus mirties bausmės panaikinimo šalininkas – netikėtai pats atsiduria mirtininkų kameroje. Jis apkaltintas ir nuteistas už savo geriausios draugės ir kolegės išprievartavimą bei nužudymą. Kameroje jis duoda tris interviu žurnalistei, bet tragiška šio žmogaus paslaptis atskleidžiama, deja, jau per vėlai. Tai dar vienas įdomus Spacey vaidmuo – žmogus su paslaptimi. Jam teko iš pradžių priaugti svorio, o vėliau – smarkiai sublogti kalėjimo scenoms.
2004 m. aktorius ėmėsi režisūros – sukūrė biografinį filmą „Anapus jūros“ („Beyond the Sea“). Tai nebuvo pirmasis režisūrinis Spacey bandymas, jis debiutavo filmu „Albinosas aligatorius“ („Albino Alligator“, 1997), kur pagrindinius vaidmenis sukūrė Mattas Dillonas ir Faye Dunaway, tačiau debiutas buvo šaltai sutiktas ir kritikų, ir žiūrovų. „Anapus jūros“ – tai biografinis filmas apie legendinį 6-ojo dešimtmečio amerikiečių dainininką Boby Dariną. Aktorius už vaidmenį pelnė ketvirtą „Aukso gaublio“ nominaciją, bet ir šis filmas nesulaukė kritikų palankumo. Jame Spacey pats įdainavo populiarius Darino šlagerius ir net išleido albumą, kuris buvo nominuotas „Grammy“ kaip geriausias filmo garso takelis.
2008 m. Kevinas Spacey pasirodo „Emmy“ prizą pelniusiame televizijos filme „Perskaičiavimai“ („Recount“, rež. Jay Roach) apie 2000-ųjų JAV prezidento rinkimus. 2010 m. George’o Hickenlooperio politinėje dramoje „Kazino Džekas“ („Casino Jack“) jis suvaidina įtakingą verslininką Džeką Abramofą, apkaltintą korupcija ir ryšiais su mafija, ir šeštą kartą nominuojamas „Aukso gaubliui“.
Režisieriaus J. C. Chandoro filme „Rizikos riba“ („Margin Call“, 2011), pasakojančiame apie 2008 m. pasaulinę finansų krizę, Kevinas Spacey suvaidino banko skyriaus viršininką Semą Rodžersą, kuris su savo komanda stengiasi sustabdyti banko žlugimą. „Manau, aktorystė – „humanizuojanti“ profesija, kuri leidžia geriau suprasti žmones ir nugalėti išankstinius nusistatymus. Kai visi keikė bankininkus ir vadino juos didžiausiu šio pasaulio blogiu, stengiausi suteikti savo personažui žmogiškų bruožų“, – kalbėjo Spacey.
Tačiau visą savo talentą Kevinas Spacey atskleidė politiniame televizijos seriale „Kortų namelis“ („House of Cards“). Jo idėja priklauso Davidui Fincheriui, kuris net režisavo kelias serijas, tačiau tikruoju serialo autoriumi tapo Beau Willimonas. Serialas pradėtas rodyti 2013-aisiais, tačiau po keturių sezonų, populiarumo viršūnėje, iškilus skandalui ir atsisakius Spacey paslaugų, autoriai, regis, patiria didelius sunkumus. Spacey kuriamas Frenkas Andervudas, sumanus ir patyręs politikas, atstovaujantis Demokratų partijai, siekdamas prezidento posto ima manipuliuoti visais jį supančiais asmenimis, nesvarbu, ar tai būtų jo kolegos Kongrese, ar ambicinga žurnalistė. Jis nuoseklus, nusiteikęs nugalėti ir imasi bet kokių priemonių savo tikslams pasiekti. Už šį vaidmenį Spacey pelnė „Emmy“ apdovanojimą kaip geriausias aktorius draminiame seriale. Deja, antrojo jam jau paskirto „Emmy“ aktorius nebegavo.
Per netrumpą karjerą Kevinas Spacey ne tik suvaidino daug įsimintinų vaidmenų, bet nuveikė nemažai kitų darbų ir sulaukė garbingų apdovanojimų. Britų žurnalas „Empire“ pavadino Spacey geriausiu XX a. pabaigos aktoriumi ir skyrė jam 56 vietą visų laikų geriausių kino žvaigždžių šimtuke. Anot britų laikraščio „Telegraph“, jis patenka į pirmą įtakingiausių britų kultūros žmonių dešimtuką. 2003 m. jis tapo JAV Vaidybinių ir televizijos filmų fondo direktorių tarybos pirmininku. Palaikantis Demokratų partiją, kartu su savo draugu prezidentu Billu Clintonu su specialia misija lankėsi Afrikoje. 2007 m. kartu su kolege Uma Thurman pristatė laureatus Nobelio premijų teikimo ceremonijoje. 2010 m. Britų imperijos komandoro ordiną jam įteikė princas Charlesas. Be to, aktorius dalyvavo daugelyje įvairiausių demonstracijų prieš totalitarinius režimus bei labdaros akcijose.
Kas laukia šio nepaprastai talentingo menininko, genialaus aktoriaus? Ar tikrai tai karjeros pabaiga? Nesinori tikėti. Holivude buvo daugybė „raganų medžioklių“, tačiau atspariausi ir talentingiausi vis dėlto išlikdavo. Lieka viltis, kad atsiras drąsus, ambicingas, užsispyręs ir talentingas režisierius, kuris sugebės įtikinti prodiuserius, kad be Kevino Spacey jis savo filme neapsieis. Juk kadaise Francis Fordas Coppola savo „Krikštatėviu“ išgelbėjo „nedorėlį“ Marloną Brando ir šis išgyveno bene geriausią savo karjeros laikotarpį
