Nepriklausomas aktorius
Joaquinas Phoenixas
Tai vienas bene ilgiausiai neįvertintų pasaulinio lygio aktorių. Rašytojas Bretas Eastonas Ellisas „T Magazine“ straipsnyje pavadino Joaquiną Phoenixą dvasingiausiu ir vienu geriausių savo kartos aktoriumi. Tragiško likimo jo brolis Riveris buvo tipiškas amerikiečių berniokas, o Joaquinas niūresnis, randas virš lūpos suteikia grėsmingumo ir kartu pažeidžiamumo. Jis tvirto charakterio: per netrumpą karjerą niekam neleido savęs įsprausti į vieno amplua rėmus. Phoenixą visuomet supo tam tikra paslapties aura, jis niekada nemėgo interviu, o vaikystėje tikrai nesvajojo apie „Oskarus“.
Beje, jo vaikystė buvo gana spalvinga ir keista, tad smarkiai skyrėsi nuo kitų 8-ojo dešimtmečio amerikiečių paauglių. Dėl to jis dėkingas savo tėvams – Arlyn Dunetz ir Johnui Lee Bottomui. Motinos tėvai – vengrų ir rusų kilmės žydai emigrantai, apsigyvenę Bronkse (Niujorkas), o Kalifornijoje gimusio tėvo gyslomis teka ispanų ir airių kraujas. Jiedu iškeitė JAV į Lotynų Ameriką, kad prisijungtų prie religinės hipių sektos „Dievo vaikai“. Kartu su penkiais vaikais senu furgonu klajojo po Pietų Ameriką ir pakeitė apie keturiasdešimt gyvenamųjų vietų. Dažniausiai jų namai priminė griuvėsius, o kartais, „patogumo“ dėlei, šeima įsikurdavo tiesiog gatvėje. Tačiau aktorius nesiskundžia sunkia vaikyste. „Aš įpratau savo namais vadinti visą pasaulį“, – sakė jis.
Joaquinas Rafaelis Bottomas gimė 1974 m. San Chuane, Puerto Rike. Randas virš viršutinės lūpos – nuo pat gimimo, nors daugelis mano, kad jis atsirado po kiškio lūpos operacijos. Iki ketverių jį visi vadino Joaquinu, tačiau vėliau pats paprašė neįprasto vardo – Leafas (Lapas). O Bottomai nestokojo fantazijos ieškodami savo vaikams vardų: brolis Riveris (Upė), seserys Rain (Lietus), Liberty Mariposa (Laisvės Peteliškė), Summer Joy (Vasaros Džiaugsmas). Ankstesnį vardą Joaquinas susigrąžino penkiolikos, tačiau iki šiol juokauja: jo vardą retai kas ištaria teisingai, o ir pačiam ne visada pasiseka. Šeima patyrė nemaža skaudžių išgyvenimų, nusivylimų ir pamažu įsitikino, kad pasuko netinkamu keliu, o priklausyti sektai – didžiulė klaida. Tad 1978 m. grįžo į JAV ir, norėdami užmiršti gėdingą gyvenimo etapą, nutarė pasikeisti pavardę į Phoenix (atgimstantis iš pelenų mitinis Feniksas). Vienintelis iš to laikotarpio visam gyvenimui likęs šeimos įprotis – veganizmas.
Apsigyvenus Floridoje, tėvas užsiėmė sodininkyste, o motina įsidarbino sekretore NBC televizijoje ir susipažino su puikia vaikų aktorių agente Iris Burton. Ši iš karto susidomėjo talentingais vaikais, ypač broliais Riveriu ir Leafu. Tačiau su Phoenixų šeima bendradarbiauti buvo nelengva: jie turėjo savo reikalavimų ir pareiškė, kad niekada nesifilmuos „Coca- Cola“ ar „McDonald's“ reklamose. Pamažu visas penketas ėmė dalyvauti įvairiose atrankose. Pirmasis įsitraukė Riveris, o paskui ir kiti.
Taip aštuonerių Joaquinas 1982 m. kartu su vyresniuoju broliu debiutavo televizijos seriale „Septynios nuotakos septyniems broliams“ („Seven Brides for Seven Brothers“). Nuo tada jis beveik kasmet pasirodydavo televizijos serialuose, tarp jų ir vienoje Lietuvoje populiaraus detektyvo „Džesika Flečer“ („Murder, She Wrote“, 1984–1996) serijoje.
Anot paties Joaquino, aktoriaus profesija jam patraukli dviem dalykais – įsijautimu į vaidmenį ir susitapatinimu su juo. Galutinis rezultatas jo nedomina – Joaquinas net nežiūri filmų, kuriuose vaidino. Tai lėmė pirmasis pojūtis vaikystėje, pirmą kartą atsidūrus prieš kamerą. „Akimirksniu apėmė džiaugsmas, nepaprastas malonumas: „Kitus berniukus toks jausmas apima įmušus pirmą įvartį. Aš tą minutę išgyvenau prieš kamerą. Man tada buvo aštuoneri, bet atsiminimai gyvi ir šiandien.“
Devintoje klasėje Phoenixas metė mokslus ir greitai ėmė vaidinti kino filmuose. 1986 m. pasirodė Harry Winerio komedijoje „Kosminė stovykla“ („SpaceCamp“), vaizduojančioje, kaip jo personažas su grupe draugų per klaidą išsiunčiamas į kosmosą. 1987-ųjų dramoje „Rusai“ („Russkies“, rež. Rick Rosenthal) jis buvo prie Amerikos krantų sudužusio rusų laivo jūreivis.
Bene populiariausias jo vaidmuo dar būnant Leafu – dviem „Oskarams“ nominuotoje Rono Howardo komedijoje „Ak, jau tie tėvai“ („Parenthood“, 1989), kur jo partneriais buvo Steve’as Martinas ir Keanu Reevesas. Už Gario vaidmenį Phoenixas net buvo nominuotas Jaunojo aktoriaus apdovanojimui („Young Artist Award“).
1993 m., kai Joaquinui buvo devyniolika, o Riveriui dvidešimt treji, įvyko tragedija. Kai viename iš Los Andželo klubų broliai linksminosi, Riveris perdozavo narkotikų ir mirė. Joaquino skambučio įrašas į greitąją pagalbą buvo parduotas spaudai, nes broliai jau tuomet vertinti kaip daug žadančios Holivudo žvaigždės. Radijas ir televizija be perstojo transliavo Joaquino pagalbos šauksmo įrašą.
Daugelio nuomone, Riveris buvo talentingesnis aktorius – net spėjo pelnyti „Volpi taurę“ Venecijos kino festivalyje už vaidmenį Guso Van Santo filme „Manasis Aidahas“ („My Own Private Idaho“, 1991). Riverio mirtis buvo didelis smūgis šeimai. Palaužti sūnaus netekties, tėvai išsiskyrė, o Joaquinas sustabdė aktorinę karjerą net keleriems metams ir su tėvu leidosi į kelionę po Meksiką.
Į kiną Joaquinas grįžo tik 1995 m. ir suvaidino depresyvų, įsimylėjusį Džimį Van Santo dramoje „Mirti dėl “ („To Die For“). Phoenixo partneriai buvo žvaigždės Nicole Kidman ir Mattas Dillonas, o filmas parodytas Kanų festivalio nekonkursinėje programoje. Nepaisant patyrusių partnerių, Joaquinas atsiskleidė kaip aktorius, kurio negalima ignoruoti „Rūsti, skausminga ekspresija žymi Joaquino vaidybą, šį aktorių verta stebėti“, – rašė „The New York Times“. Pats Phoenixas vadina Džimį savo geriausiu ir kartu blogiausiu vaidmeniu, nes vos netapo vieno personažo įkaitu: pasipylė pasiūlymai vaidinti konfliktiškus, niūrius jaunuolius.
1997-aisiais pasirodžiusi režisieriaus Pato O’Connoro melodrama „Užkariauti Ebotus“ („Inventing the Abbotts“) nukelia į 5-ojo dešimtmečio pabaigos JAV provinciją ir pasakoja apie dviejų brolių Holtų santykius su turtuolio Eboto dukterimis. Tylus ir drovus Joaquino Dagas iš pradžių lyg ir slepiasi už žavaus suvedžiotojo brolio, tačiau netrukus iš tikrųjų įsimyli jaunesniąją seserį Pamelą. Jos vaidmenį filme atliko vėliau išpopuliarėjusi aktorė Liv Tyler, o kino herojų meilės romanas persikėlė į gyvenimą. Jiedu pragyveno trejus metus ir net išsiskyrę liko draugais.
Josepho Rubeno 1998 m. pasirodžiusi drama „Sugrįžimas į rojų“ („Return to Paradise“) pasakoja apie nepaprastas trijų draugų atostogas Malaizijoje. Vienas jų – hipis gamtos globėjas iš „Greenpeace“ Luisas, kurį vaidina Phoenixas, lieka egzotiškoje šalyje tyrinėti faunos. Netrukus draugus pasiekia žinia, kad jam gresia mirties bausmė už prekybą narkotikais. Daug kas iki šiol prisimena dvi aktoriaus puikiai suvaidintas scenas: kai Luisas prašo draugų pagalbos ir sunkias akimirkas teisme.
Dėl nepaprasto žavesio Joaquinui visai nebūtina vaidinti pagrindinius vaidmenis – žiūrovai vis tiek jį įsidėmi. Aktorius yra prisipažinęs, kad ilgą laiką siūlomi vaidmenys nekėlė jokių emocijų, jam buvo absoliučiai tas pats, ką vaidinti, svarbiausia buvo užsidirbti pragyvenimui. Be to, jis apskritai nemėgsta žiūrėti filmų, nes nejaučia jokio malonumo matydamas banalią blogų aktorių vaidybą.
2000-aisiais Phoenixas pirmąkart susitiko su režisieriumi Jamesu Gray’umi kriminalinėje dramoje „Jardai“ („The Yards“), kur pagrindinį personažą suvaidino Markas Wahlbergas. Joaquinas vaidino jo vaikystės draugą Vilį, bandantį išvesti iš kelio bičiulį, ką tik grįžusį iš kalėjimo. Vos pamačius ekrane vyrą, vilkintį juodais drabužiais, darosi aišku, kad tai niekšas.
Tais pačiais metais pasirodo ir filmas, pagaliau padaręs Joaquiną žvaigžde – Ridley Scotto „Gladiatorius“. Tai aktoriaus karjerai visai nebūdingas holivudinis filmas, už kurį Phoenixas pirmą kartą buvo nominuotas „Aukso gaubliui“ ir „Oskarui“. Pats aktorius vėliau kalbėjo, kad skaitydamas „Gladiatoriaus“ scenarijų nė neįtarė, jog jis taps super filmu. Jį tiesiog sudomino psichologinė filmo potekstė, emocijos, kuriomis vadovaujasi pagrindiniai filmo personažai. Nors svarbiausias šiame filme yra aktoriui Russellui Crowe „Oskarą“ atnešęs teigiamas herojus, kiekvienam didvyriui reikalingas lygiavertis niekšas. Joaquino Phoenixo bailus, valdžios ištroškęs imperatorius Komodas – tikras blogio įsikūnijimas: žmogus be principų, godus tėvažudis ir iškrypėlis. Aktorius atskleidžia turtingą jausmų paletę, kartu apnuogindamas narcizišką tirono prigimtį.
Bet Joaquinas Phoenixas ir toliau atlieka nedidelius vaidmenis garsių žvaigždžių šešėlyje Holivudo juostose, o savo aktorines ambicijas tenkina nepriklausomų režisierių filmuose, nelabai pastebėtuose kritikų ir žiūrovų. Pats aktorius viename iš savo retų interviu kalbėjo: „Mėgstu vaidmenis, kurie pasako kažką svarbaus apie mūsų pasaulį. Ieškau tokių, kurie suteiktų prasmės tam, ką darau... Nesakau, kad visuomet pataikau. Juk neturiu nė lašo nuojautos. Kaskart, kai atrodo, kad užtikau kažką nepaprasto, iš to išeina, atsiprašau, mėšlas.“
Tačiau kartais nelabai žinomų režisierių filmuose aktorius atsiskleidžia neįprastu rakursu. Gregoro Jordano 2001 m. juodojoje komedijoje „Bafalo kariai“ („Bu alo Soldiers“), pasakojančioje apie amerikiečių karių nuotykius Vokietijoje prieš griūvant Berlyno sienai, Phoenixo suvaidinto ciniko Rėjaus Elvudo neįmanoma nepamilti. Paaiškėjo, kad Joaquinas puikiai jaučiasi ir komiškose situacijose.
Kai subrendo sumanymas kurti filmą apie garsų kantri muzikantą Johnny Cashą, šis pats pasirinko Joaquiną Phoenixą savo vaidmeniui. Muzikos legendą sužavėjo aktoriaus žavesys ir vokaliniai gabumai. Režisieriaus Jameso Mangoldo biografinė juosta „Ties jausmų riba“ („Walk the Line“, 2005) pasakojo apie sunkią dainininko vaikystę, kai netekęs vyresniojo brolio jis ėmė nekęsti tėvo, o susiradus žmoną ir gimus vaikams potraukis muzikai nutrūko dėl narkotikų ir alkoholio. Phoenixas tobulino savo vokalinius gabumus ir išmoko groti gitara bei pats atliko visas Casho dainas. Jis ypač gerai suvaidino dainininko gyvenimo nuopuolį, o niūraus personažo vidiniai demonai patiko žiūrovams ir kritikams. Joaquinas pagaliau pelnė savo pirmąjį „Aukso gaublį“ ir net „Grammy“ prizą už filmo garso takelį. Vėliau jis prisipažino, kad bjauriai jautėsi filmui kovojant dėl apdovanojimų: „Nesakau, kad man tai nerūpi, tiesiog nenoriu daugiau to patirti.“ Tuo pačiu metu aktorius susidūrė su rimta alkoholizmo problema, net pateko į priklausomybės ligų kliniką, bet čia ištvėrė vos kelias dienas. Su šia bėda jis susitvarkė pats.
Netrukus Phoenixo ir Jameso Gray’aus keliai vėl susikerta – aktorius sukuria įsimintiną vaidmenį trileryje „Mes valdome naktį“ („We Own the Night“, 2007). Paslaptingas herojus Bobis, kurį vaidina Joaquinas, vadovauja naktiniam klubui Brukline ir mėgsta prabangą. Tačiau jis priverstas atsisakyti patogaus gyvenimo ir tapti policijos agentu kovoje su rusų mafija. Nors siužetas nenaujas, režisierius taip vykusiai žongliravo žanro schemomis, kad filmas nustebino netikėtu gaivumu. Tai ir didelis aktorių, kuriančių psichologinį trikampį, nuopelnas. Joaquinas įrodė, kad puikiai valdo savo kūną ir sugeba perteikti pačius smulkiausius fizinius pojūčius gestais, eisena, judesiais.
Gray’us ir Phoenixas iš karto ėmėsi kito darbo. Melancholiškoje meilės dramoje „Tarp dviejų mylimųjų“ („Two Lovers“) fotografo Leonardo vaidmuo specialiai parašytas aktoriui. Kankinamas depresijos dėl jį palikusios merginos jo personažas įsivelia į painų meilės trikampį. Šiame sentimentalokame filme apie neįmanomą laimę Phoenixas suvaidino romantišką herojų, kuris, nors ir stengiasi, nesugeba ištrūkti iš savo neurotinės aplinkos. Vaidmenį aktorius kūrė iš nutylėjimų ir drovių emocijų. Pirmą kartą Joaquinas kine atrodo simpatiškas ir žavus.
2008-aisiais Joaquinas paskelbė nutraukiantis aktorinę karjerą dėl aistros hiphopui. Keliolika mėnesių jį, įsijautusį į naująjį amplua, visur lydėjo kamera. Kažką neaiškiai jis murmėdavo televizijos laidose, nebesirūpino savo išvaizda, keistai elgėsi. Bet pasirodė, kad visa tai tik reklaminis triukas dėl filmo, kurį Joaquinas sumanė kartu su savo tuometiniu svainiu Casey Afflecku. Taip gimė provokuojanti dokumentinė juosta „Aš vis dar čia“ („I’m Still Here“, 2010), kurios pasaulinė premjera įvyko Venecijos kino festivalyje. Tada autoriai prisipažino, kad visus apgaudinėjo, nors iki šiol atsiranda abejojančių, ar toje beprotystėje neslypėjo dalis tiesos... Filmas buvo priimtas santūriai – juk niekas nemėgsta būti apgaudinėjimas. Pasak Phoenixo, jis žinojo, kad filmas gali tapti nesėkme, tačiau tai buvo galimybė dirbti taip, kaip jam labiausiai patinka: neieškant tinkamo apšvietimo, nesimokant teksto atmintinai, išeinant iš komforto zonos. „Žinojau, kad rizikuoju karjera, bet ir negalvojau, kad tikrai ją padariau, – kalbėjo Phoenixas. – Buvau linkęs rizikuoti ir iki šiol manau, kad buvo verta. Tai buvo keista patirtis, su Casey norėjome sukurti kitokį filmą. Mus įkvėpė televizijos realybės šou. Stebiuosi, kad žmonės jais tiki, mano, kad nėra jokio scenarijaus. Nežinojome, kokios žiniasklaidos priemonės ir kokia publika susidomės. Mat trisdešimt penkerių pareiškiau, kad išeinu į pensiją. Nesitikėjau, kad kažkas tai pastebės, bet netrukus projektas labai išgarsėjo, o toliau jau viskas nusirito kaip sniego lavina.“ Matyt, šis eksperimentas buvo naudingas, nes po jo pasipylė bene stipriausi aktoriaus vaidmenys. Šiandien filmus jis renkasi kruopščiai ir beveik neprašauna pro šalį.
Joaquinas Phoenixas, anot daugelio, rėžia į akis tiesą, nebijo būti pasmerktas ir dažnai pasirenka agresyvoką poziciją. Todėl, sklindant kalboms apie sunkų jo charakterį, režisieriai neskubėjo kviesti aktoriaus filmuotis. Tačiau Paulas Thomasas Andersonas nepabūgo šių apkalbų ir nusprendė, kad filme „Mokytojas“ („The Master“, 2012) vaidinti turi būtent Phoenixas. Jo Fredis Kvelas – Antrojo pasaulinio karo veteranas alkoholikas, kenčiantis nuo potrauminio streso sindromo ir nesugebantis įsilieti į normalų gyvenimą. Kartą jis sutinka Lankasterį Dodą (Philip Seymour Hoffman) ir prisijungia prie jo vadovaujamos religinės sektos. Tarp personažų užsimezga keista, galios žaidimu paremta draugystė. Fredis tampa moliu, minkomu Dodo rankomis, bet palaipsniui ima nepaklusti ir tvirtėti tiesiog mokytojo akyse. Fredis – žmogus, kurį lengva įvilioti į tikėjimo spąstus, tačiau sunku išlaikyti. Remdamasis dviem kontrastingais herojais režisierius kuria dramą, kuri nelabai sužavėjo žiūrovus, tačiau sulaukė kritikų pagyrų, o Phoenixas pasirodė esąs lygiavertis genialiojo Hffmano partneris. Neįprastas liesumas, karo traumuoto žmogaus judesiai ir dar nematyta mimika padėjo sukurti ryškų, nenuspėjamą personažą. Filmo scena, kai herojus įtūžęs blaškosi po kalėjimo kamerą ir sudaužo unitazą, buvo tiesiog suimprovizuota: aktorius nė nemanė jo daužyti, net neįsivaizdavo, kad tai įmanoma.
Už geriausią vyro vaidmenį Joaquinas, kaip kadaise jo brolis Riveris, Venecijos kino festivalyje apdovanojamas „Volpi taure“. O kai buvo nominuotas „Oskarui“, ir vėl nesuvaldė liežuvio: „Manau, tai visiška nesąmonė, neskaniausia morka mano gyvenime. Priešpriešinti žmones yra labai subjektyvus, kvailas, niekam tikęs dalykas.“ Daugelio nuomone, būtent dėl šių žodžių „Oskaras“ jam skirtas nebuvo. Vėliau Pheonixas prisipažino, kad ilgai nesisekė susidoroti su šiuo reikšmingu vaidmeniu. Tik įpusėjus filmavimui aktorius suprato savo personažą, tad per filmavimą patyrė nemažai sunkumų. Net režisierius norėjo nutraukti su Joaquinu sutartį, tačiau nesugalvojo, kaip apie tai pranešti aktoriui.
Vėliau sekė jau ketvirtas susitikimas su Jamesu Gray’umi. Filmas „Kartą Niujorke“ („The Immigrant“, 2013) nukelia į nesvetingą XX a. pradžios Niujorką. Phoenixo Brunas – savimi patenkintas apsukruolis, viešnamio savininkas, slapta įsimylėjęs prostitutę – emigrantę iš Rytų Europos Evą. Aktorius kuria spalvingą ir prieštaringą asmenybę; jo nuotaika gali pasikeisti staiga ir iš savimi pasitikinčio sutenerio jis tampa pamišusiu įsimylėjėliu ar net savo menkumą suvokusiu žmogumi. Aktorius ir čia vaidina tarsi pustoniais, tačiau užtikrintai ir jautriai, tad ir vėl jam pajunti simpatiją.
Į netolimą ateitį Los Andžele nukeliančiame Spike’o Jonze’o filme „Ji“ („Her“, 2013) Phoenixas vaidina pažeidžiamą, skyrybas išgyvenantį rašytoją Teodorą, kuris užsidirba pragyvenimui rašydamas laiškus. Vienišas vyras netikėtai pamilsta jam pritaikytą kompiuterinę programą, vardu Samanta, kalbančią koketišku Scarlett Johansson balsu. Kompiuterinė mergina Teodorui atrodo tobula. Aktoriui teko išties sudėtinga užduotis įtaigiai perteikti užsimezgusį emocinį ryšį su virtualia, fizinio pavidalo taip ir neįgyjančia mylimąja. Tačiau Jonze’o filmas – ne tik apie naujas technologijas. Jos režisieriui – tik pretekstas prabilti apie meilę, intymumą, žmones, kurie būdami šiame pasaulyje ir konkrečioje erdvėje iš tikrųjų gyvena kitur. Režisierius pasakojo, kad norėdami vienas kitą geriau suprasti su Joaquinu labai daug repetavo: „Kartais jis abejodavo, tačiau nė karto nieko nepakeitė pats. Tiesiog sustodavo ir sakydavo: „Čia kažkas ne taip. Šita frazė čia netinka.“ Dažnai jie repetuodavo ir su Johansson. Kartais ji kalbėdavo su Joaquinu be kameros, kartais, kai Joaquinas būdavo kadre, o Scarlett sėdėdavo šalia ir replikuodavo, aš ją net filmuodavau.“ Phoenixas daug repetuodavo ir su buvusią Teodoro žmoną vaidinančia Rooney Mara. Režisierius pasakoja, kad buvo sugalvojęs apie dvidešimt situacijų jaunos poros istorijai, bet dialogų nebuvo parašęs, todėl Joaquinui ir Rooney tiesiog teko improvizuoti. Tada užsimezgė šių aktorių tarpusavio simpatija, tačiau tik praėjus penkeriems metams jiedu oficialiai tapo pora.
Po metų aktoriaus laukė naujas susitikimas su Paulu Thomasu Andersonu juodojoje komedijoje „Žmogiškoji silpnybė“ („Inherent Vice“). Pagal Thomaso Pynchono romaną sukurtame filme aktoriui pagaliau pasitaikė proga atskleisti savo komedinį talentą. Jo vaidinamas privatus detektyvas narkomanas Laris su keistomis žandenomis ir praplatintais džinsais vaikštinėja 8-ojo dešimtmečio San Fransisko gatvėmis. Tai keista, kiek absurdiška detektyvinė istorija prirūkytoje to laikotarpio atmosferoje. Juokinga Joaquino personažo mimika net išpopuliarėjo socialiniuose tinkluose. Taigi linksmo nevykėlio avantiūristo vaidmuo puikiai tiko aktoriui, o už abu pastaruosius vaidmenis Phoenixas buvo nominuotas „Aukso gaubliui“.
Darbščiojo Woody Alleno pakviestas vaidinti filme „Neracionalus žmogus“ („Irrational Man“, 2015) Phoenixas prisipažino, kad Allenas buvo jo dievaitis nuo pat vaikystės. „Žinau, kad jauni aktoriai dažnai taip sako, bet dirbti su Woody Allenu troškau nuo mažens. Pamenu 1975-ųjų jo juostą „Meilė ir mirtis“, būdamas kokių trylikos mačiau ją keletą kartų. Tai buvo pirmas filmas, kai supratau, kad už visko, ką regime ekrane, slypi vienas žmogus. Iki tol nesigilinau, kaip kuriamas filmas. Neturėjau suvokimo, ką daro režisierius, nors aktoriumi dirbau nuo vaikystės. Tai, ką darė Woody, buvo tarsi sapnas. Todėl išties jaudinausi gavęs progą pas jį filmuotis. Juk nuostabu dirbti su žmonėmis, kuriais iš tikrųjų žaviesi.“
Šiame filme aktoriaus vaidinamas ekscentriškas, pavargęs nuo gyvenimo ir kovos su savo ego Eibis turi dvilypę reputaciją: jis – intelektualus filosofijos profesorius ir moterų suvedžiotojas, kuriam atsispirti nepajėgia nei dėstytojos, nei studentės. Vyras išgyvena egzistencinę krizę ir blaškosi vis neapsispręsdamas, kol scenarijaus autorius ir režisierius Woody Allenas jam pasiūlo keletą įdomių variantų.
Lynne Ramsay trileris „Tavęs niekada čia nebuvo“ („You Were Never Really Here“, 2017), Kanų kino festivalyje pelnęs geriausio scenarijaus ir aktoriaus apdovanojimus, pasakoja Džo, buvusio kario ir FTB agento, o dabar – samdomo žudiko istoriją. Režisierė rašė scenarijų būtent Phoenixui.
„Pasikabinau Joaquino nuotrauką virš kompiuterio, kad pavyktų telepatijos būdu prisivilioti jį į filmą, – sako režisierė. – Iš pat pradžių jis man buvo Džo. Tai pirmas kartas, kai galvodama apie personažą mačiau tik vieną aktorių. Žinojau, kad jis labai išrankus. Žinoma, galėjo ir nesutikti. Bet, man atrodo, telepatiškai nugalėjau jo valią ir priverčiau sutikti!“ Iš tikrųjų Phoenixas puikiai tiko Džo vaidmeniui – tvirtas, mažakalbis, paslaptingas ir susikaupęs savo misijai. Jis – daugialypis personažas, sugebantis būti ir jautrus, ir be galo pažeidžiamas, ir tikrai žiaurus žmogus, kuris iš esmės yra miręs, tik dar ne fiziškai. „Apie duotas aplinkybes nereikia daug mąstyti, tiesiog joms pasiduoti. Besiruošdamas vaidmeniui bendravau su buvusiu kariu, tačiau iš esmės pasidaviau savo instinktams, – prisimena aktorius. – Lynne atsiuntė man garso įrašą su fejerverkų garsais. „Būtent tai girdisi Džo galvoje“, – pasakė ji, ir ši pastaba mane paveikė.“ Režisierės manymu, iš to, ką Joaquinas pasiūlė filmavimo aikštelėje, buvo galima sukurti kelis skirtingus filmus.
Pernai Phoenixas suvaidino paralyžiuoto karikatūristo Johno Callahano vaidmenį savo draugo režisieriaus Guso Van Santo biografinėje dramoje „Nesijaudink, pėsčiomis jis toli nenueis“ („Don’t Worry, He Won’t Get Far on Foot“, 2018). Būdamas dvidešimt vienerių, Callahanas po avarijos liko pusiau paralyžiuotas. Tada jis pradėjo piešti, laikydamas pieštuką abiem rankomis. Jo piešiniams ir komiksams buvo būdingas juodasis humoras, jis kėsinosi į įvairius tabu, todėl dažnai buvo boikotuojamas. Filme pasakojama apie Callahano kovą su alkoholizmu ir prisikėlimą, naujo gyvenimo galimybę išryškėjus menininko talentui. Aktorius sakosi esąs judrus, sportuoja, todėl ieškojo būdų, kaip vaizduoti tokį personažą. Lankėsi reabilitacijos centre, kur gydėsi Callahanas, o daugelis pacientų atsimena jį iki šiol. „Maniau, kad visi raumenų ir kaulų negalią turintys ligoniai juda iš esmės vienodai. Kur tau! Kad pavyktų atskleisti Callahano judesių savitumą, man labai pravertė vaizdo įrašai su paties Johno interviu, kuriuos Gusas filmavo prieš penkiolika metų, kai sumanė kurti šį filmą.“ Filmo premjera įvyko Sandanso kino festivalyje, vėliau jis buvo parodytas ir Berlinalėje.
Šiais metais pasirodžiusiame režisieriaus Gartho Daviso filme „Marija Magdalietė“ („Mary Magdalene“) Joaquinas suvaidino bene šviesiausią savo personažą – pasaulio išganytoją Jėzų. Mariją Magdalietę įkūnijo aktoriaus mylimoji Rooney Mara.
Kai nevaidina, Phoenixas režisuoja muzikinius televizijos klipus, kuria dokumentinius ir trumpo metražo filmus, taip pat daro jam labai svarbius dalykus – nuolat remia įvairias taikos iniciatyvas, gyvūnų gelbėjimo akcijas, dalyvauja motinos vadovaujamo Riverio Phoenixo fondo veikloje. 2005-aisiais prisidėjo kuriant dokumentinį filmą „Žemiečiai“ („Earthlings“, rež. Shaun Monson) apie žiaurų poelgį su gyvūnais pseudoveislynuose, specialiose fermose ir laboratorijose.
Phoenixas ir toliau nežiūri savo filmų ir visai nesiekia patikti žiūrovams. „Nuolat filmuojuosi todėl, kad nekenčiu savo paskutinio filmo. Tiesiog bandau ištaisyti klaidas.“
O režisierė Lynne Ramsay prisipažįsta: „Labai noriu nufilmuoti komediją, nes jis komikas iš prigimties, nors visi mano, kad jis labai įsitempęs. Joaquinas – pats juokingiausias žmogus, kokį pažįstu.“
