Juodaodžių kino krikštatėvis
„Saugokitės. Niekšas negras grįžta suvesti sąskaitų“, – tokia antrašte, lyg paimta iš bulvarinio laikraščio, baigiasi filmas „Saldi niekšo Svytbeko daina“ („Sweet Sweetback’s Baadasssss Song“, 1971). Ši frazė gali apibūdinti ne tik visą Melvino Van Peebleso kūrybinę karjerą, bet ir gyvenimą – daug kas iki šiol jį patį ir jo meną traktuoja kaip įžūlų ar net bauginantį.
Paklaustas, kodėl pradėjo kurti, Van Peeblesas neabejodamas atsako: nes negalėdavo rasti kūrybos, su kuria galėtų tapatintis, kuri perteiktų tai, ką jis nori matyti ir apie ką mąstyti.
1953 m. Melvinas Peeblesas baigė anglų literatūros studijas ir užsirašė į JAV karines oro pajėgas. Keli jo draugai juokaudami dėkojo Dievui, kad lėktuvuose jis buvo navigatorius, o ne pilotas, kitaip bombos būtų numestos ne Korėjoje (tuo metu ten dar vyko karas), bet keliose JAV valstijose. Po karinės tarnybos Peeblesas išvyko į Meksiką, kur „gerino“ savo tapybos įgūdžius, o vėliau grįžo į San Fransiską ir įsidarbino tramvajaus vairuotoju. Čia dirbdamas parašė pirmą savo memuarų knygą „Didelė širdis“ („The Big Heart“, 1957). Tačiau ir šiame darbe jis ilgai neužsibuvo, tiksliau, buvo atleistas, nes, anot darbdavio, atitiko psichologinį tipą asmens, kuris tikrai padarys avariją. Tais pačiais metais jis sukūrė du trumpametražius filmus („Three Pickup Men for Herrick“, „Sunlight“), bet ir jais niekas nesusidomėjo.
Įsiutęs ir sugniuždytas dėl kūrybinių ambicijų žlugdymo, nematydamas jokių perspektyvų Melvinas 1959 m. išvyksta į Nyderlandus ir papildo pavardę priešdėliu Van. Čia įstoja į Amsterdamo universitetą ir visiškai pakeičia studijų kryptį – pasirenka astronomiją, kad geriau suvoktų ne tik Žemės, bet ir visatos egzistavimo prasmę, taip pat toliau ieško, kaip įgyvendinti savo kūrybinius projektus. Anot jo, tuo metu dirbo tiek, kad šiandien būtų išvadintas darboholiku: pradėjo vaidinti Nyderlandų nacionaliniam teatre, kad sudurtų galą su galu, gatvėse atlikdavo įvairiausius triukus ir kartais finansiškai priklausydavo nuo mylimų moterų.
Galiausiai vienas sinematekos įkūrėjų Henri Langlois tuo metu Paryžiuje pamatė pirmuosius Melvino Van Peebleso trumpametražius filmus ir pakvietė jauną režisierių į šį miestą, kur Melvinas praleido kelerius metus dainuodamas, šokdamas, vaidindamas ir rašydamas romanus. Pasak jo paties, niekas jokių pinigų nedavė, tad sukosi kaip išmanė ir kartais net tekdavo prašyti išmaldos gatvėje. Tačiau Europa, ypač Prancūzija, buvo daug atviresnė juodaodžiams menininkams, tad tikrai nemaža jų dalis paliko JAV. Taigi visiškai suprantama, kodėl keturis savo pirmuosius romanus Van Peeblesas parašė prancūziškai ir išleido Europoje. JAV jam buvo priekaištaujama, kad jo romanai nepakankamai „juodi“ – juose nėra kančios, juodaodžių herojų-aukų, trūksta ir linčo teismų.
Iki niekšo Svytbeko
Mažai kas žino, kad iki žinomiausio ir įtakingiausio savo filmo „Saldi niekšo Svytbeko daina“ Van Peeblesas sukūrė du radikaliai skirtingus filmus: „Leidimas“ (žinomas dviem pavadinimais: „La permission“ ir „The Story of a Three-Day Pass“, 1968) ir „Arbūzų žmogus“ („Watermelon Man“, 1970).
„Leidimas“ – gryniausias prancūzų Naujosios bangos pavyzdys: realizmas eina išvien su fantazija, nesilaikoma jokių žanrinių konvencijų, daug sustingusių kadrų, fotomontažo, montažinių šuolių (jump cut). Beje, nemažai šių elementų išliks ir vėlesniuose režisieriaus filmuose.
Sumanymas pačiam kurti filmą kilo sužinojus apie Prancūzijos įstatymą, leidžiantį patiems rašytojams režisuoti savo kūrinius. Van Peeblesas pavertė filmo scenarijumi savo to paties pavadinimo romaną ir gavo finansavimą iš Prancūzų nacionalinio kino centro. Jam labai patiko finansavimo pagrindimas, kad filmas turi būti vertingas menine prasme, bet nebūtinai perspektyvus komerciškai.
„Leidimą“ Van Peeblesas ne tik režisavo ir montavo, bet ir sukūrė garso takelį, nes jam patikusių dainų teisių paprasčiausiai negalėjo įpirkti, be to, JAV vykstantys politiniai judėjimai neturėjo dainų, atspindinčių juodaodžių patirtį. Gyvendamas Paryžiuje jis labai žavėjosi Aristide’o Bruant’o, kūrusio XIX ir XX amžių sandūroje, dainomis. Jam patiko jų tekstų realistiškumas, perteikiantis sunkų vargšų gyvenimą.
Tai buvo ne tik pirmasis Van Peebleso ilgametražis filmas, bet ir pirmoji afroamerikiečio juosta, pasirodžiusi po 21 metų pertraukos (po 1948-aisiais sukurtos Oscaro Micheaux „Išdavystės“, „Betrayal“). Filmo veiksmas vyksta 7-ajame dešimtmetyje Paryžiuje. Afroamerikietį kareivį Ternerį (Harry Baird) jo kapitonas pažada paaukštinti, nes mano jį esant paklusnų ir „išskirtinį“ (baikštų) negrą. Prieš paaukštinimą Terneris išleidžiamas trims dienoms iš kareivinių pailsėti; kavinėje susipažįsta su baltaode paryžiete Miriam (Nicole Berger, vaidinusi ir François Truffaut filme „Šaukite į pianistą“) ir leidžiasi į meilės kelionę link Normandijos.
Tačiau ir nervingas filmo montažas, ir radikalūs kameros rakursai sufleruoja, kad Terneris nesijaučia savas, o netikras ir kartais priverstinis jo bei Miriam juokas išduoda diskomfortą. Pagrindinė filmo mintis – iškreiptas ir baltosios, ir juodosios rasių suvokimas. Tam tikrus stereotipus Van Peeblesas pašiepia kad ir sekso scenomis, kai porai besimylint Terneris įsivaizduoja esąs XVIII a. prancūzų didikas, besimylintis su savo žmona, o Miriam fantazijose mato, kaip ją džiunglėse gaudo laukiniai juodaodžiai, norėdami išprievartauti ir gal net suvalgyti.
Vieną „autografinių“ Van Peebleso scenų vėliau panaudos ir Spike’as Lee. Ji ypač akivaizdi filme „Malkolmas X“, kai Denzelo Washingtono herojus tarytum sklendžia šaligatviu nemirksėdamas ir nejudėdamas. Jis patekęs į sapno / fantazijos būseną. Toks pat ir Terneris, apsilankęs Paryžiaus džiazo klube: pamatęs patinkančią merginą, link jos neina, bet tiesiog skrieja; jo ekscentriška apranga ir saulės akiniai veikiau primena specifinį įvaizdį, o ne konkretų žmogų. Ternerio vaizduotėje šokantys žmonės prasiskiria jį praleisdami, kol galiausiai mergina atsisako su juo šokti, o dar kažkas užkliudo ir sudaužo jo fantazijos pasaulio akinius. Ne vienas Van Peebleso tyrinėtojas tvirtina, kad tai viena esminių scenų, nes joje atskleidžiama, kad šio juodaodžio kareivio gyvenamasis metas nebuvo palankus ir turės praeiti nemažai laiko, kol žeme jis galės žengti savo kojomis.
Žinant Van Peebleso bendradarbiavimą su prancūzų satyriniu žurnalu „Hara Kiri“, kurio leidėjai save vadino anarchistais, daug kam kilo klausimas, kaip šis „antisisteminis“ žmogus galėjo sukurti tokią jautrią ir liūdną meilės istoriją, ypač sceną, kurioje sutrikęs Terneris savo merginai sako: „Aš ne negras, aš asmuo. Kaip gali manyti, kad „juodas“ skamba kaip komplimentas?“
To meto „Juodojo meno“ judėjimo (Black Arts Movement) sekėjai kritikavo „Leidimą“ kaip pasenusią integracinę-asimiliacinę protesto literatūrą, nes patys deklaravo kuriantys išskirtinai „juodą“ bekompromisį meną, kurio baltieji niekada nesupras. „Leidimas“ buvo atrinktas į San Fransisko kino festivalį ir buvęs to miesto tramvajaus vairuotojas Van Peeblesas pakviestas kaip Prancūzijos delegacijos narys, o po filmo premjeros juo susidomėjo ir Holivudas.
Melviną Van Peeblesą prisivilioja „Columbia Pictures“ ir režisierius sukuria vienintelį savo filmografijoje studijinį filmą „Arbūzų žmogus“, nors sutartį buvo pasirašęs trims filmams. Ši juosta tapo tarsi įžanga į „Saldžią niekšo Svytbeko dainą“. Jame apolitiškas veikėjas (koks iš pradžių bus ir Svytbekas) tampa revoliucionieriumi ir pakeičia juodaodžių reprezentaciją Holivude, t. y. sukritikuoja Holivudo ir baltaodžių visuomenės rasizmą „iš vidaus“.
Pasakojama apie baltaodį rasistą Džefą Gerberį, kuris vienąnakt pabudęs pamato, kad įvyko košmariška metamorfozė – jis tapo juodaodžiu. Scenarijų pagal savo knygą („The Night the Sun Came Out on Happy Hollow Lane“) parašė Hermanas Raucheris, nominuotas „Oskarui“ už Roberto Mulligano filmą „42-ųjų vasara“ („Summer of ’42“, 1971). Tik bėda ta, kad pagrindinis veikėjas, patyręs rasinę diskriminaciją, praradęs šeimą, tapęs baltaodžių moterų fetišistiniu sekso objektu, istorijos pabaigoje vėl turi pabusti baltaodžiu. Tai tebuvo jo košmaras, tačiau Van Peeblesui tokia pabaiga visiškai neimponavo.
Režisierius neatsitiktinai pasirinko ir filmo pavadinimą, kuriuo šaipomasi iš stereotipų – po JAV pilietinio karo gavę laisvę juodaodžiai dažnai prekiaudavo arbūzais, tad pavadinti šiuo vaisiumi dėl to, kad neva jį labai mėgo (pas mus atitikmuo būtų bananai), būtų per maža – arbūzas tapo ir rasistiniu jų laisvės simboliu. Be to, studija primygtinai norėjo, kad pagrindinį vaidmenį atliktų baltaodis aktorius, nudažytas juodai, juk taip buvo elgiamasi dar nuo nebyliojo kino laikų (prisiminkime kad ir D. W. Griffitho „Tautos gimimą“). Aišku, Van Peeblesas tai daryti kategoriškai atsisakė, nes baltasis veikėjas filme veikia tik apie dešimt minučių. „Columbia Pictures“ prodiuseriai tada net nemanė, kad nepavojingą rasinį farsą režisierius pavers vieno žmogaus revoliucija.
„Arbūzų žmogaus“ satyra akivaizdi jau nuo pirmų kadrų – rasistą Džefą vaidina juodaodis aktorius Godfrey Cambridge’as. Jo „nenormalus“ baltumas verčia susimąstyti apie normatyvinę baltumo funkciją ne tik filme, bet ir kasdieniame gyvenime. Cambridge’o personažo nebaltaodiška plati šypsena, agresyvus juokas ir neadekvatūs, pervaidinti judesiai tarytum užduoda klausimą: ar tikrai balta odos spalva daro individą viršesnį ir normalesnį? Gali būti, kad kito režisieriaus rankose šis filmas būtų tapęs tik liberalia rasistine pasaka su „košmariška“ baltaodžio patirtimi, tačiau Van Peeblesas bando iš pagrindų pašiepti baltojo žmogaus privilegijas. Pavyzdžiui, kad ir kasdienis dar balto Džefo ritualas pademonstruoja, ką jis turi nuveikti, kad išlaikytų tobulą baltumą; taip pat atskleidžiama, kad vyriškumas turi būti nuolat konstruojamas ir kruopščiai prižiūrimas. O kasdienis tobulos amerikietiškos šeimos – vyro, žmonos, dviejų vaikų – ritualas – pusryčiai prie bendro stalo ir apelsinų sulčių gėrimas – atrodo lyg maskaradas.
Holivudo industrija „Arbūzų žmoguje“ pašiepiama ir dar vienu veikėju – aktoriaus Mantano Morelando padavėju. Veikiau pats aktorius pašiepia savo anks- tesnius vaidmenis – nuolankaus dėdės Tomo tipo veikėjus, kuriuos pajuokdavo ne tik kiti filmo herojai, bet ir žiūrovai. Van Peeblesas pripažino, kad šiam vaidmeniui norėjo būtent Morelando, kad pirštu pabadytų sistemą, sukūrusią tokius juodaodžių stereotipus.
„Arbūzų žmogų“ Van Peebleso draugai vadina ir anekdotu, nes režisierius savęs daugiau niekada nebesiejo su Holivudu. Kas prasidėjo kaip tradicinė televizinė situacijų komedija, baigėsi radikaliu sustojusiu kadru, kuriame Džefas atlieka kovinius veiksmus neapibrėžtoje aktyvistų bendruomenėje. Filmo pabaiga taip pat apipinta anekdotais: studija reikalavo, kad pagrindinis veikėjas vėl taptų baltaodžiu; Van Peeblesas pažadėjo nufilmuoti dvi pabaigos versijas, tačiau vis delsė ir kai nufilmavo tik savo versiją, o dekoracijos jau buvo išmontuotos, pasakė, kad kitą versiją tiesiog „pamiršo“. Žinodamas, kad „Žmogus turi Achilo piniginę“, vylėsi, kad prodiuseriai nebenorės iš naujo investuoti į kitą variantą. Taip ir įvyko.
Niekšas Svytbekas
„Saldi niekšo Svytbeko daina“ pasirodė praėjus vos metams po „Arbūzų žmogaus“. Darbas su Holivudo studija taip išvargino Van Peeblesą, kad ir filmą, ir taip pat pavadintą knygą (tik dar papildytą antrašte „Partizaninio kino kūrimo manifestas“) jis dedikavo visiems broliams ir seserims, kuriems jau įgriso Žmogus (taip jis vadina baltaodžius). Autorius taip pat deklaravo, kad ir filmas, ir knyga – instrukcijų vadovėlis bičiuliams revoliucionieriams, kad įgautų įgūdžių, kurių prireiks kapitalistinėje visuomenėje. Van Peeblesas teigia niekada nėjęs į kino verslą dėl pinigų, atvirkščiai – pinigų jam reikėjo tik dėl to, kad sukurtų filmą, kuriame pareikštų, kaip jam pabodo Žmogus, apibrėžiantis, kuo jis turi būti ir kaip gyventi. „Mes buvome speičiami į kampą, o speičiamas į kampą gyvūnas kovoja už išlikimą“, – viename interviu sakė jis.
Tuo metu išryškėja ir Van Peebleso agresyvesnė retorika, akivaizdžiai paveikta „Juodųjų panterų“ militaristinio diskurso. Jis piktinosi ne vien juodaodžių reprezentacija, aršiai kritikavo ir nuolatinį kitų „spalvotų“ žmonių žeminimą kine: indėnai tebuvo rėkiantys laukiniai, persekiojantys nekaltus baltaodžius, tenorėjusius įsikurti „laisvose“ žemėse (juk ne veltui buvo sakoma, kad geras indėnas yra negyvas indėnas); azijiečiai buvo tik nuolankūs, mandagiai besilankstantys tarnai. Anot Van Peebleso, „naujasis negras“ kine atsirado tik tuomet, kai JAV reikėjo, kad juodaodžiai padėtų kariauti Antrajame pasauliniame kare.
Tačiau dažniausiai jie būdavo pašaunami vos įpusėjus filmui, kad baltaodis herojus galėtų saugiai pabėgti su savo mergina. Van Peeblesas rėmėsi ir Malcolmu X, teigusiu, kad Gandhi pacifistinė politika ir patarimas atsukti kitą skruostą buvo veiksnus tik Indijoje, nes indai britų kolonizuotoje savo šalyje buvo dauguma, o Šiaurės Amerikoje vietiniai tesudarė dvylika procentų. Tuo metu ir Cassiusas Clay’us pasikeitė savo „vergo vardą“ į Muhammadą Ali ir atsisakė vykti į Vietnamą žudyti „geltonųjų“, nes pačiose JAV jo pilietinės teisės nebuvo užtikrintos. „Juodosios jėgos“ („Black Power“) judėjimas jau veržėsi visa jėga, tačiau Holivudas ir toliau išliko abejingas. Išskyrus Ossie Daviso režisuotą dramą apie policininkus „Medvilnė Harleme“ („Cotton Comes to Harlem“, 1970) ir Sidney Poitier atsakomąjį antausį Rodui Steigeriui filme „Nakties karštis“ („In the Heat of the Night“, rež. Norman Jewison, 1967), Holivude viskas buvo po senovei – „spalvoti“ žmonės įvairiais būdais stengėsi būti priimti į dominuojančią kultūrą. Tarp žiaurios to meto realybės gatvėse ir siurrealaus kino pasaulio buvo didžiulė praraja, tad, kaip pasakė Van Peebleso sūnus Mario, tėvas tą prarają bandė užpildyti.
„Saldi niekšo Svytbeko daina“ – rimtas filmas, tačiau Van Peebleso papasakota jo atsiradimo istorija gana komiška. Jis pamena važiavęs greitkeliu ir ieškojęs posūkio į Mohavių dykumą, mat tik laukinėje gamtoje galįs su savimi pabendrauti. Nuvažiavęs apie trisdešimt mylių į tą tikrąją Laukinių Vakarų gamtą, priklausiusią indėnų protėviams, rado abipus kelio spygliuotą tvorą su užrašais: „Važiuoti draudžiama. Saugoma oro pajėgų.“ Bet juk Melvinas – įžūlus maištininkas, tad nusprendė šalia draudžiamos zonos nusišlapinti. Užvertęs galvą į saulę ir atlikdamas gyvybiškai svarbų reikalą jis leidosi į vidinę Heraklio žygdarbio vertą kelionę: pasiekti harmoniją tarp įsivaizduojamo ir tikrojo, realaus „aš“. Būtent tai jam padėjo prieiti prie išvados, kad naują filmą kurs tik jis pats, t. y. realusis „aš“. Aišku, įsivaizduojamasis Van Peeblesas bandė atkalbėti ir net sumenkinti tikrąjį, klausdamas, koks iš jo režisierius ir prodiuseris, kai stovi su prasegtu klynu, tačiau tikrasis Melvinas nepasidavė bauginimams ir nusprendė tapti kino maištininku.
Aišku, pirma reikėjo išsigryninti mintį, kuria norės kalbėti. Van Peeblesas tai irgi apsibrėžė dykumoje: labiau už viską jis troško, kad Žmogus liautųsi spardęs jam užpakalį, tiksliau – visus juodus užpakalius. O tai padaryti galima atsikovojant iš jo savo protą. Anot Van Peebleso, didžiausia JAV juodaodžių revoliucijos bėda – didesnis ar mažesnis imlumas baltaodžių vykdomoms asimiliacinėms programoms: Žmogus tiesiog kolonizavo juodaodžių protą, o lengviausiai jį susi- grąžinti galima per kiną. Tačiau sėkmingam filmui reikėjo pritaikyti ir tam tikras „sėkmės“ taisykles. Pirma, laiminga ir pergalinga pabaiga; antra, filmas niekuo neturi nusileisti holivudinei produkcijai su baltaodžiais herojais; trečia, kad kino teatrai nebūtų tušti, būtina vengti net menkiausios didaktikos, antraip juostą pažiūrės tik kelios dešimtys ir šiaip politiškai angažuotų brolių ir seserų; ketvirta, reikia pasiūlyti pramogą, netiesiogiai pateikiant instrukcijas, kaip gyventi; penkta, Žmogus turi Achilo piniginę, tad norint ja pasinaudoti projektas turi būti komerciškai patrauklus; šešta, kuo ilgiau slėpti tikrą sumanymą nuo baltųjų, ypač dešiniųjų, žiniasklaidos. Pavadinime taip pat turi būti užkoduota žinutė broliams ir seserims; baltaodžiai jo esmės nesupras.
Sukūręs jau du ilgametražius filmus, Van Peeblesas buvo įsitikinęs, kad filmo biudžeto dydis priklauso nuo režisieriaus ir prodiuserio ego, o ne nuo paties projekto – dažnai ir vienas, ir kitas tiesiog nori žinoti, kiek pinigų galės valdyti. Kuo daugiau pinigų valdai, tuo labiau esi mylimas ir gerbiamas. Kadangi tuo metu Van Peeblesas buvo pasirašęs sutartį su „Columbia Pictures“, jam reikėjo rasti būdų, kaip kuo ilgiau nuslėpti filmavimą nuo studijos. Jis puikiai žinojo, kad didieji „mogulai“ (įtakingieji Holivudo „aukso amžiaus“ prodiuseriai – red. past.) niekinamai žiūri į tuo metu labai populiarų pornografinį kiną, kuris net buvo sukūręs puikiai veikiančią analogišką distribucijos sistemą. Tad režisierius kreipėsi į vieną tokios produkcijos kompaniją, su kuria sutarė, kad kurs filmą apie vaginas (tuo metu kalifornietišku slengu tokie filmai buvo vadinami „beaver film“).
Taip pagaliau atsirado nauja juodaodžių ikona – Svytbekas, už įstatymo ribų veikiantis herojus. Jis, kaip tikras atskalūnas iš vesterno, kalba mažai, veikiau bendrauja su žiūrovu savo veidu, kuris tuo pat metu ir nebylus, ir iškalbingas. Vienas „Juodųjų panterų“ įkūrėjų Huey P. Newtonas pavadino „Saldžią niekšo Svytbeko dainą“ juodaodžių judėjimo manifestu. Jis rašė, kad filmas perteikia juodaodžių bendruomenės vienybę. Būtent Svytbeko nekalbumas ir vienija brolius bei seseris, net filmo titruose skelbiama, kad vaidina ne atskiri aktoriai, o „juodaodžių bendruomenė“. Žiūrovams patiems buvo leista kurti dialogus, nes „mes visi Svytbekas; visi esame tos pačios represinės sistemos aukos“, – rašė Newtonas.
Van Peeblesas neturėjo jau „pagamintos“ auditorijos, jis sukūrė ją pasitelkdamas žodines rekomendacijas, darbo klasės jaunimą, priklausiusį „Juodosioms panteroms“. Taip pat daug dėmesio sulaukė parašęs viešą laišką Amerikos kino filmų asociacijai (MPAA) ir atsisakęs pateikti filmą vien tik baltaodžių komisijai, kuri nuspręstų jo cenzą. Aišku, buvo suteiktas X cenzas, o Van Peeblesas juo pasinaudojo kaip reklama – atspaudė marškinėlius su užrašu „Įvertintas X vien baltaodžių žiuri“.
Filmo sėkmė priklausė ne tik nuo reklaminės kampanijos, naujai sukonstruoto juodaodžio, bet ir nuo paties filmo įvaizdžio, iš tiesų labiau linkstančio link pornografinio kino. Seksualumas jame atviras ir net perversyvus, pavyzdžiui, mažojo Svytbeko, suvaidinto dvylikamečio Van Peebleso sūnaus Mario, sekso scena su prostitute; lesbiečių viliojimo šokis, kurio metu Geroji Lesbiečių Krikštamotė Fėja (Good Dyke Fairy Godmother) pakeičia vienos iš moterų lytį. Apskritai, visa Svytbeko kelionė į laisvę ir pergalę pažymėta seksualinių išbandymų su buvusia mergina, vėliau – baltaode baikerių grupės vadeiva Pres. Seksas Van Peebleso filme trina žanrų (pornografijos, veiksmo, nuotykių, vesterno) ribas. „Saldi niekšo Svytbeko daina“ nutiesė kelią sukomercintiems „blaxploitation“ filmams, sukurtiems didžiųjų studijų, tačiau nė vienas jų neturėjo tokio politinio užtaiso.
Po niekšo Svytbeko
Po „Svytbeko“ Melvinas Van Peeblesas pagal savo romanus sukūrė du miuziklus Brodvėjuje – „Neskirta mirti sava mirtimi“ („Ain’t Supposed to Die a Natural Death“, 1971) ir „Neapgaudinėkite mūsų“ („Don’t Play Us Cheap“, 1973). Pastarasis kad ir virto filmu, tačiau buvo visiškai nepastebėtas, o ir dabar jį pamatyti būtų be galo sunku, nebent specialiai režisieriui skirtoje retrospektyvoje.
1989 m. Melvinas kartu su sūnumi Mario Van Peeblesu sukūrė filmą „Tapatybės krizė“ („Identity Crisis“) apie homoseksualų kirpėją, kurį apsėda mirusio mados dizainerio dvasia. Tačiau ir šis filmas nesulaukė nei komercinės sėkmės, nei kritikų įvertinimo, nors ir pasirodė labai tinkamu laiku, mat filmai apie tapatybės paieškas, kūno transformacijas tuomet buvo „ant bangos“. Įdomesnė pasirodė tėvo ir sūnaus parašyta atsiminimų knyga „Jokios tapatybės krizės: tėvo ir sūnaus bendradarbiavimo istorija“ („No Identity Crisis: A Father and Son’s Story of Working Together“), kurioje Melvinas prisimena savo pastangas prasimušti bei lygina su geresnio išsilavinimo ir šviesesnės odos spalvos (Mario motina baltaodė) sūnaus galimybėmis.
Įsibėgėjant Mario Van Peebleso karjerai, jo projektai pradedami vis labiau sieti su tėvo karjera. Vienas žymesnių – filmas „Pantera“ (1995), sukurtas pagal Melvino to paties pavadinimo romaną. Keista, bet tai buvo pirmas vaidybinis filmas apie „Juodųjų panterų“ partiją bei jos įkūrėjus Huey P. Newtoną ir Bobby Seale’ą. Kaip ir romane, realūs asmenys ir faktai filme pagyvinami išgalvotais herojais. Paklaustas, kodėl nusprendė parašyti romaną, Melvinas viename interviu beviltiškai atsiduso: „Todėl, kad „Panteros“ iki šiol yra ištrintos iš Amerikos kolektyvinės atminties. Aš jų nariams rengdavau koncertus ir po tiek metų vis dar apie juos galvoju, kalbu ir rašau.“ Sūnaus filmu tėvas didžiavosi jau vien ir dėl to, kad, kaip pats sakė, „jis nekuria „Vieno namuose“ tipo filmų. Su Spike’u Lee mes tarytum viena, nors ir beviltiška, kino krepšinio komanda.“
Rugpjūčio 21 d. Melvinui Van Peeblesui sukako 86-eri, tačiau jis nė neketina sustoti, nes jo gyvenimo moto – visada laimėti. Gaila, kad istorija turi tendenciją atsirinkti pavienius faktus, tad daug kas šį žmogų prisimena dėl vienintelio filmo. Juk jis ne tik sukūrė „Saldžią niekšo Svytbeko dainą“, bet ir parašė nemažai įdomių romanų, jo muzika iki šiol įkvepia ne vieną kartą, ką jau kalbėti apie aktyvisto veiklą. Viena jo tyrinėtojų Terri Francis pavadino Van Peeblesą šiais laikais labai retai sutinkamu laisvu žmogumi, tad ir jo filmai be galo laisvi: „Svytbeke“ režisierius balansuoja ant slidžios ribos tarp avangardo ir pornografijos; Naujosios bangos įkvėptas „Leidimas“ ar net vėlesnis „Arbūzų žmogus“ visiškai naikina žanro ribas arba jomis žaidžia.
Po „Saldžios niekšo Svytbeko dainos“ Holivudo studijos masiškai ėmė kopijuoti filmo sėkmės formulę, tačiau studijiniuose „blaxploitation“ kūriniuose buvo panaudojami tik paviršutiniai „Svytbeko“ aspektai seksas ir smurtas, bet jokios gilesnės, kad ir politinės, prasmės jie neturėjo. O bauginantis juodaodžio įvaizdis ne tik kine, bet ir apskritai populiariojoje kultūroje tapo komerciniu prekės ženklu. Tačiau tiesa ir ta, kaip teigia jau minėta Francis, kad be Van Peebleso „blaxplotation“ žanro apskritai galėjo nebūti. Dar drąsesnė jos mintis, kad nebūtų buvę ir Spike’o Lee (jis Van Peeblesą vadina juodaodžių kino krikštatėviu), o Quentino Tarantino filmai būtų visai kitokie.
2001 m. Melvinas Van Peeblesas pagerbtas Prancūzijos garbės legiono ordinu. Įdomu, ar JAV jis kada nors susilauks tokio pripažinimo? Visai nenustebčiau, jei dabartinis prezidentas padovanotų jam garbės arbūzą ir pasipuikuotų tviterio paskyroje.
