Pawełas Pawlikowskis, pasiklydęs gidas
Kas pamanytų, kad „Oskaro“ laureatas Pawełas Pawlikowskis kadaise keliavo su Fiodoro Dostojevskio proanūkiu į Vakarų Europą pirkti naudoto mersedeso ar plaukė su Vladimiro Žirinovskio svita Volgos upe? O juk būtent tokie buvo pirmųjų Pawlikowskio dokumentinių filmų personažai ir siužetai. Tačiau, kai pagalvoji, atstumas tarp jų ir vėlesniųjų estetizuotų nespalvotų vaidybinių juostų ne toks jau didelis. Štai kad ir garsioji „Ida“ (2013): argi jaunos vienuolės ir jos tetos – žydės, komunistės, prokurorės ir alkoholikės – kelionė į praeitį mažiau fantasmagoriška negu Venedikto Jerofejevo, apie kurį Pawlikowskis sukūrė vieną ankstyvųjų dokumentinių filmų, romano maršrutas?
Atrodo, kad atstumas tarp paties režisieriaus ir jo personažų, savo ar kitų valia vis įsiveliančių į keistas klajones, irgi ne itin didelis. Gimęs 1957-aisiais Varšuvoje, 1971 m. Pawlikowskis su mama atvyko neva atostogų į Angliją, virtusią prieglobsčio vieta. Ilgainiui tapęs pripažintu britų kinematografo autoriumi, kurį laiką pagyvenęs taip ir nepamėgtame Paryžiuje, Pawlikowskis galiausiai sugrįžo į Lenkiją, kad čia sukurtų, rodos, grynai kamerinę „Idą“ – vieną sėkmingiausių filmų Lenkijos kino istorijoje, atnešusių režisieriui pasaulinę šlovę.
Nežinau, ko Pawlikowskio kelyje yra daugiau: nuoseklaus darbo ar avantiūrizmo, laimingo atsitiktinumo, o gal tiesiog kūrybinės ir komercinės nuojautos? Juk negali nepastebėti, kad šių metų Pawlikowskio filmas „Šaltasis karas“ („Zimna wojna“, 2018) sukirptas pagal sėkmingosios „Idos“ modelį, tik dar ištaigingesnis, platesnio masto. Ką gali žinoti – gal kūrybinės strategijos Pawlikowskis pasisėmė iš ryškaus kolorito herojų, apie kuriuos 10-ojo dešimtmečio pradžioje kūrė ironijos prisodrintus dokumentinius filmus, skirtus BBC televizijai.
Filmo „Dostojevskio kelionės“ („Dostoevsky’s Travels“, 1991) protagonistas Dmitrijus – tramvajaus vairuotojas ir pats tikriausias Dostojevskio palikuonis: klasikinės rusų inteligento išvaizdos, išties itin panašus į prosenelį. Pirmąsyk atvykęs į Vakarus Vokietijos Dostojevskio draugijos kvietimu, Dmitrijus su ta pačia mąslia išraiška vaikšto ir po konferencijas, ir po automobilių turgų, kur tikisi nusipirkti nebrangų automobilį. Kad užsidirbtų pinigų, jis kompiliuoja paskaitas iš svetimų citatų ir parduoda savo piešinius teatre, kur rodoma kažkurio Dostojevskio kūrinio inscenizacija. Herojaus nuotykiai tampa vis labiau neįtikėtini. Vedamas grynai praktinių sumetimų, jis patenka į rinktines aristokratų draugijas, kur samprotauja apie monarchijos būtinybę, ir tampa firminiu kazino veidu. Reklaminiais sumetimais jam netgi savaitei suteikiamas raudonas „Ferrari“, tačiau Dmitrijui vis dar tebereikia mersedeso.
Toks įspūdis, kad šiam herojui būdingą švento naivumo taktiką Pawlikowskis pritaikė kurdamas įspūdinguosius „Serbų epus“ („Serbian Epics“, 1992), sukėlusius nemenkų kontroversijų. Režisieriaus žodžiais, jis vyko į kariaujančią Bosniją tyrinėti folkloro (įdomu, kad liaudies dainas renka ir „Šaltojo karo“ herojus). Motyvas buvo toks netikėtas, kad Pawlikowskiui netgi buvo leista įžengti į artimiausią Radovano Karadžičiaus (žinia, po kurio laiko nuteisto už karo nusikaltimus) aplinką. Filme Pawlikowskis iš tiesų eina aplinkiniu keliu: nors karas visąlaik juntamas visai čia pat, pirmame plane atsiduria senovinės dainos, traukiamos vyrų prie laužų su ant iešmo kepama mėsa. Taip pat – religiniai ritualai įspūdingų gamtovaizdžių fone, pokalbiai apie monarchiją, mitologizuotą istoriją, poeziją. Ir, žinoma, pati poezija, skaitoma Karadžičiaus, žvelgiančio į degantį Sarajevą (beje, Karadžičius filme pirmiausia pristatomas kaip poetas, psichiatras ir tik paskui kaip Bosnijos serbų vadas). Tokiu būdu Pawlikowskis atidengia paralelinę, iracionalią tikrovę, gaubiančią karo lauką ir valdančią žmonių veiksmus ne mažiau negu racionalūs dalykai.
Groteskiška „Kelionė su Žirinovskiu“ („Tripping with Zhirinovsky“, 1994) – tai politinės bufonados meistro, kurio „motina rusė, tėvas – juristas“, portretas. Žirinovskis čia dar kiek susikaustęs, bet jau nestokojantis aforizmų bei kalambūrų ir intuityviai veikiantis ne pagal įprastos – ir dažnai apsimestinės – politinės kultūros taisykles, o pagal tik jam vienam suprantamus dėsnius.
Pawlikowskio dokumentika turi siurrealistinį prieskonį – ir ne vien dėl kontroversiškų personažų, o dėl to, kad, tiesą pasakius, po šių filmų niekas nebeatrodo tikra. Juk negali teigti, kad Dostojevskio anūkas labiau nutolęs nuo tikrovės negu eilinėje konferencijoje snūduriuojantys literatūros mokslininkai ar giminaitis baronas (pas jį Dmitrijus atšvilpia raudonuoju „Ferrari“ į Lichtenšteiną), jau ruošiantis įspūdingos išvaizdos sūnėną tapti sosto įpėdiniu.
Be to, ne visai aišku, kas ir kuo šiuose filmuose naudojasi ir kas lieka šiek tiek apkvailintas – režisierius ar jo personažai? Galbūt Pawlikowskį, kaip ir kitus vakariečius, apgavo mąslus Dostojevskio proanūkio veidas, o gal tai režisierius įpainiojo į avantiūras naivų tramvajaus vairuotoją? Bet kuriuo atveju Pawlikowskio dokumentika išlieka magišku veidrodžiu, atspindinčiu beprotišką ir stebuklingą 10-ąjį dešimtmetį, kai klestėjo vizionieriai, o mitai ir dainos lydėjo valstybių kūrimąsi. Šio laiko dvasia justi ir pirmajame Pawlikowskio vaidybiniame filme „Korespondentas“ („The Stringer“, 1998). Nors ir sutartinai laikomas kūrybine nesėkme, filmas visgi turi savotiškos posovietinės romantikos dvasios, ypač pagrindinio aktoriaus Sergejaus Bodrovo jaunesniojo dėka. O kur dar pakvaišusių personažų plejada – nuo girtų desantininkų iki keistų užgaidų kupino politiko (akivaizdžiai sukurto iš Žirinovskio kalbų ir manierų), dėl įvaizdžio net nusišaunančio prieš kamerą.
Keista, bet Pawlikowskiui ne itin nusisekė „Maskva–Petuškai su Venediktu Jerofejevu“ („From Moscow to Pietushki with Benedict Yerofeyev“, 1990). Tiesa, šiame filme išgirstame unikalius pokalbius su rašytoju, jo žmona ir draugais, tačiau apskritai vyrauja paviršutiniai degradacijos vaizdai. Toks įspūdis, kad Pawlikowskiui taip ir nepavyksta perprasti Jerofejevo kelio, jo ėjimo į ribinę būseną labai radikaliomis, negailestingomis priemonėmis. Režisieriaus garbei reikia pasakyti, kad filme jis paliko Jerofejevo frazę „kvailas jūs žmogus“, kai Pawlikowskis paprašė išsamiau paaiškinti, kas sieja Leibnizo filosofiją su alkoholio vartojimu.
Kita vertus, po Pawlikowskio filmų iš tiesų neretai pasijunti kaip „Maskvos– Petuškų“ Venička, kuris beieškodamas Kremliaus amžinai atsiduria Kursko stotyje. Režisierius nuolat klaidina savuosius personažus, neleidžia patekti ten, kur reikia, verčia kažkur lįsti ne pagal taisykles, o tada prisigalvoti akivaizdžiai kvailų būdų, kaip iš ten ištrūkti, užuot pasirinkus protingą išeitį. „Šaltojo karo“ herojus veikia gal ir neprotingai, bet bent jau ryžtingai – jis tiesiog dukart nelegaliai pereina valstybinę sieną. O štai filme „Paskutinė priebėga“ („Last Resort“, 2000) iš Rusijos į Angliją su sūnumi atvykusi moteris pati neatsargiai pasiprašo politinio prieglobsčio, o tada įstringa su kitais nelegalais skurdžiame kurortiniame miestelyje ir niekaip negali atsikratyti jai suteiktos „pagalbos“.
Visuose Pawlikowskio filmuose sutinkame vienokį ar kitokį suirusios šeimos atstovą: tėvų netekusius ir giminių apleistus vaikus, vienišą motiną, nuo dukters atskirtą tėvą ar aplinkybių išskirtus mylimuosius. Šalia tokių personažų būtinai išdygsta globėjas. Kartais – ekscentriškas, bet dosnus geradarys, įvedantis naivų herojų į trokštamą pasaulį. Taip kažkoks elito atstovas pasiūlo Dostojevskio proanūkiui mesti ne itin pelningus literatų sambūrius ir verčiau reklaminiais tikslais išnaudoti Baden Badeno kazino, kuriame lošdavo jo prosenelis. Idos teta iš pradžių įsivaizduoja esanti globėja gundytoja, viliojanti jauną atsiskyrėlę gyvenimo malonumais. Tačiau netikėtai jai pačiai šis vaidmuo apsiverčia, ir ji tampa vedle, klaidžiojančia drauge su Ida praeities prieblandoje.
Kartais globėjas pasirodo esąs tik manipuliuotojas ar išvis nepasirodo – „Paskutinėje priebėgoje“ sužadėtinis anglas taip ir nepasitinka į jo šalį atvykusios mylimosios rusės. Aišku, patys veikėjai – irgi visiški naivuoliai, savo noru atiduodantys asmens dokumentus įtartiniems tipams ir sutinkantys dirbti neaiškius darbus. Filmo „Mano meilės vasara“ („My Summer of Love“, 2004) herojė tyčiojasi iš Dievą įtikėjusio brolio, tačiau ir pati įtiki į savo draugės mistinį ir nihilistinį pasaulį, kol galiausiai draugė prisipažįsta, kad yra tiesiog nepataisoma fantazuotoja. O rafinuočiausia ir klastingiausia globėja pasirodo filme „Moteris iš penktojo rajono“ („The Woman in the Fifth“, 2011): ji neva visaip skatina filmo protagonistą atsidėti kūrybai, bet iš tiesų stumia jį į vis klampesnę būseną. Apskritai šiame filme yra lyg ir Jerofejevo romano atšvaitų: nestabilios būklės rašytojas ir jo šviesiaplaukė deivė, mechaniškos klajonės po miestą su keistais atsipeikėjimais įtartiname viešbutyje ar baugioje apsauginio, kuriuo rašytojas dirba, vienutėje... Kuo toliau, tuo labiau imi įtarti, kad vietos, kuriose rašytojas atsiduria, ir žmonės, kuriuos sutinka, tėra regėjimo haliucinacijos ir visos klajonės vyksta jo galvoje.
Laikas Pawlikowskio kine irgi gali tapti vieta, kurioje veikėjai atsidūrė ne savo noru. Gūdūs 6–7-asis dešimtmečiai, į kuriuos režisierius nusikelia naujausiuose filmuose, kupini anksčiau nutikusių įvykių, nulemiančių veikėjų gyvenimą ir verčiančių apsispręsti praeities atžvilgiu. Tik kaip reikėtų, pavyzdžiui, apsispręsti dėl žmonių, iš pradžių slėpusių, o vėliau nužudžiusių šeimą – gal iš baimės, gal iš noro užgrobti jos namą? Būtent tokia yra Idos artimųjų, kurių ji visai nepažįsta ir kuriems gal net nejaučia ypatingų sentimentų, istorija. Jos teta, pagarsėjusi kaip nuožmi prokurorė ir keršytoja, bet taip ir nepajutusi palengvėjimo, smenga į alkoholinę neviltį, pasibaigiančią mirtinu finalu. Vis dėlto visus nesutaikomus prieštaravimus Ida išsprendžia keliais nebyliais gestais: ji nepaduoda rankos žmogui, kuris nužudė jos tetos vaiką, tačiau palaimina (tiesa, dar nežinodama praeities įvykių) jo kūdikį.
Filme „Šaltasis karas“, lyg dar būtų negana išorinių suvaržymų, impulsyvūs mylimieji patys prisikuria barjerų, problemų ir be paliovos kartoja tas pačias klaidas. Jie bėga vienas nuo kito į skirtingus kraštus, nuolaidžiauja įvairiems globėjams, prisitaiko prie politinės konjunktūros, o tada atgauna nuovoką bei orumą ir nelegaliai kerta valstybių sienas, kad susitiktų. Kaip čia vėl neprisiminsi liūdnos Jerofejevo išminties, jog viskas šiame pasaulyje turi vykti lėtai ir neteisingai, kad nespėtų žmogus pulti į puikybę. Išvarginti ir galų gale nusprendę pasitraukti iš gyvenimo personažai atsiduria pasakojimo išeities taške, kažkur Lenkijos glūdumoje, tarsi visų tų svaigių ir tragiškų meilės metų nė nebūtų buvę.
Šiuo atžvilgiu „Idos“ siužetas atrodo kaip sutrauktas į riešuto kevalą „Šaltasis karas“. Per vieną dieną būsimoji vienuolė išbando viską – nuo pirmo degtinės gurkšnio iki pirmos meilės nakties, tačiau tolesnio pasaulietinio gyvenimo atsisako supratusi, kad visa, kas vyks toliau, tebūtų to paties kartojimas. Kiti Pawlikowskio personažai anksčiau ar vėliau irgi atsibunda iš užkeiktų klajonių ir reaguoja savaip. „Korespondento“ herojus nori eiti panašiu keliu kaip ir Ida – išvažiuoti į Tibetą, atsiskirti nuo pasaulio.
„Paskutinės priebėgos“ emigrantė susivokia, kad reikia nutraukti nuolatinių įsimylėjimų bei tuščių svajonių virtinę ir atstumia naujausią kandidatą į mylimąjį ir globėją, kad ir koks žavus bei patikimas jis atrodytų. „Mano meilės vasaros“ herojė paauglė iš įniršio vos nepaskandina draugės, įklampinusios į išgalvotų dalykų pasaulį, o sykiu su ja atsipeikėja ir brolis, su siaubu supratęs, kad staiga prarado tikėjimo dovaną. Ir tik Dostojevskio proanūkis, tas laimės kūdikis, nuo pat pradžių adekvačiai suvokia ekscentrišką pasaulį, kuriame per klaidą atsidūrė. Net ir įsmukęs į pačius rafinuočiausius salonus, jis nepasiduoda iliuzijoms ir lieka ištikimas savo kukliam kelionės tikslui.
Naujausias Pawlikowskio sumanymas – sukurti vaidybinį filmą apie rašytoją Eduardą Limonovą. Beje, patį Edičką Pawlikowskio kine jau buvome sutikę. Ir ne kur kitur, o „Serbų epuose“: čia jis su tylia pagarba ir net pavydu žvelgia į plunksnos bei ginklo brolį Karadžičių ir neatsisako progos paleisti keletą serijų į Sarajevo pusę. Nepriekaištingo stiliaus rašytojas ir nepataisomas romantikas, politinis veikėjas su neprognozuojamomis ir dažnai amoraliomis pažiūromis, disidentas, emigrantas, Prancūzijos pilietis, galiausiai sugrįžęs į Rusiją, – panašu, kad Limonovas idealiai pritiks prie Pawlikowskio personažų draugijos.
