Su karūna ir be jos. Drąsios Claire Foy herojės
Britų aktorės Claire Foy veidas toks išraiškingas, kad nuo jo negali atitraukti akių. Jame atsispindi menkiausi jausmų niuansai, tikras sielos virpesys. Gal todėl režisieriai taip mėgsta filmuoti stambius aktorės planus. Iki šiol prisimenu serialo „Karūna“ („The Crown“, 2016) pradžią – būsimosios karalienės Elžbietos II sutuoktuvių sceną, kai ji žiūri į princą Filipą. Matyti, kaip ji nervinasi, kokia yra susijaudinusi, beveik ties ašarų riba, bet kartu akyse šmėkščioja baimės ar abejonės šešėlis. Tačiau nuotaka šypsosi. Ji pasiekė savo tikslą. Ji tuokiasi su Filipu, nors visai neseniai karališkoji šeima apie tai net nenorėjo girdėti. Visi šie jausmai atsispindi Foy veide, nors jos herojė bando paslėpti nuo susirinkusiųjų savo sumaištį.
Režisierius Peteris Kosminsky yra sakęs, kad Foy „išeina iš vaidmens“ tą pačią akimirką, kai išjungiama kamera. Ji tai aiškina paprastai: „Pirmiausia, esu drovi. Man sunku nuolat būti kuo nors kitu, atrodyti ne taip, kaip atrodau, nors dažnai išgirstu iš kolegų, kad jiems taip patogiau. Antra, rimtai žiūriu į savo darbą. Anksčiau buvau labai savikritiška, nuolat galvojau, kad kažką padariau ne taip, prisimindavau atskirus epizodus, prašydavau perfilmuoti. Laimei, kartą pasakiau sau: tiesiog liaukis ir mėgaukis. Kad galėčiau mėgautis, noriu būti filmavimo aikštelėje, bendrauti su žmonėmis, o ne sėdėti viena savo vagonėlyje.“
Naujausias Foy vaidmuo – Lisbet Salader be galo nevykusiame, iki prasto komikso redukuotame urugvajiečio Fede Álvarezo filme „Mergina voratinklyje“ („The Girl in the Spider’s Web“, 2018), matyt, ir atsirado iš to noro bendrauti. Įkūnyti Stiego Larssono sukurtą heroję, kurios sugrįžimo į ekranus nekantriai laukta ir kurią prieš tai jau įkūnijo kelios aktorės, tarp jų ir Rooney Mara, buvo nelengva, nors aktorė susižavėjo Salander dar skaitydama „Milenium“ trilogiją. Foy nusprendė šiek tiek nutolti nuo literatūrinio prototipo – jos Lisbet nenešioja dryžuotų kojinių, ryškių aksesuarų, papuošalų, o šukuosena – paprastesnė.
„Mergina voratinklyje“ Foy vaidino be grimo ar kosmetikos, regis, tik kraujas ant veido netikras. Jos Salander išsiskiria tiksliu psichologiniu piešiniu – ji moka kontroliuoti save, todėl jausmai paslėpti giliai, ji puikiai maskuojasi ir į viską reaguoja pirmiausia analizuodama situaciją.
Aktorė mano, kad kiekvienas panašus vaidmuo jai leidžia rasti savyje tai, į ką anksčiau nekreipdavo dėmesio. Foy jis padėjo atsikratyti per metų metus susikaupusio pykčio: „Salander visiškai nereikia kam nors patikti, prisitaikyti prie kitų. Jai nusipjaut į svetimą nuomonę. Tai puikus jausmas – atsidurti žmogaus, kuris gyvena išskirtinai savyje, kailyje. Tai mane ir sužavėjo, – herojė, kuri nenori būti mylima.“
Stevenas Soderberghas yra sakęs, kad Foy nebijo vaidinti nemalonių, atstumiančių moterų. Šiemet Berlinalės konkurse rodytame jo filme „Nesava“ („Unsane“, 2018) Foy suvaidino jauną moterį, kuri bando pabėgti nuo sudėtingos praeities, pakeičia vardą, įsikuria kitame mieste, randa finansų analitikės darbą. Gali pasirodyti, kad kiekviename žingsnyje Sojer besivaidenantis persekiotojas yra tik merginos vaizduotės vaisius. Iš pradžių Sojer nesuvokia, kad apsilankymas psichiatrinėje gydykloje turės katastrofiškų pasekmių. Bet kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad ji pateko į spąstus. Jai diagnozuojama psichikos liga, ja niekas netiki, negali (ar nenori) padėti, tad Sojer teks pačiai kapstytis iš košmariškos situacijos ir susigrumti su serijiniu žudiku.
Nors „iPhone7“ kurtas filmas dažnai vadinamas eksperimentiniu, jo idėja aiški ir aktuali. Soderberghas kūrė socialiai angažuotą filmą, kurio tikslas – parodyti kapitalistinės sveikatos sistemos absurdą. Tačiau kad toks filmas nuskambėtų įtikinamai, jam reikėjo aktorės, kuria patikėtum bet kurioje situacijoje. Režisierius yra prisipažinęs: „Man herojė patiko tuo (ir mes su Claire Foy apie tai ilgai kalbėjomės), kad yra nelabai maloni moteris. Pasakiau Claire, kad man nelabai svarbu, ar žiūrovams patiks jos Sojer. Daug svarbiau, kad ji įdomus personažas, kad kyla noras ją stebėti. Sojer neprivalo patikti taip, kaip dažniausiai patinka filmų personažai. Vienoje filmo scenoje Sojer kalbasi su vienu iš tų, kurie ją įviliojo į spąstus, ir sako: „Tu nežinai, kas aš. Manai, kad esu miela, maloni mergina, bet aš ne tokia.“ Tą akimirką ji bando provokuoti pašnekovą, bet man jos žodžiai paaiškina, kas ši veikėja yra iš tikrųjų. Filme matome, kaip ji manipuliuoja žmonėmis, kad ištrūktų į laisvę, ir elgiasi nelabai teisingai. Bet man tai buvo įdomu, nes žiūrovas turės pasistengti, kad pateisintų jos elgesį. Žiūrovas turi pasakyti: „Taip, Sojer elgiasi ne visai teisingai, nežinau, ar man tai patinka, ar aš tam pritariu.“ Santykiai su filmo herojumi turi būti sudėtingi. Sojer – ne herojė iš didžiosios raidės. Ji – problemiška mergina. Žiūrėkite, kaip ji elgiasi su savo motina. Visai ne taip, kaip su kitais žmonėmis. Ji keičiasi tiesiog akyse. Matome, kaip kalbantis su motina keiksmažodžiai tiesiog veržiasi iš jos lūpų, bet ji akimirksniu susitvardo ir atsiprašo. Supranti, kad Sojer viduje vyksta kova. Claire sugebėjo šį motyvą sustiprinti. Jai vis vien, ar jos herojė patiks žiūrovams, Claire galvoja tik apie tai, ar jos vaidyba padės filmui. Ji nebijo, ir tai tikra dovana režisieriui.“
Claire Foy gimė 1984 m. balandžio 16 d. Anglijoje, netoli Mančesterio. Ji – jauniausia iš trijų „Rank Xerox“ pardavėjo Davido ir vaistininkės, airės Caroline vaikų. Claire tėvai išsiskyrė, kai jai buvo aštuoneri. Vaikai liko su motina. Mergaitės kūrybingumas pasireiškė dar vaikystėje: ji statė spektaklius, šoko, grojo fortepijonu, dainavo. Sulaukus trylikos, jai buvo diagnozuotas jaunatvinis artritas, todėl teko sumažinti fizinį krūvį. Septyniolikmetei Claire buvo atlikta akies operacija, laimei, auglys nebuvo piktybinis. Baigusi mokyklą, Claire norėjo studijuoti žurnalistiką, bet neįstojusi pasirinko dramos ir kino studijas – Liverpulio Johno Moore’o universitete studijavo teatro ir kino teoriją, bet dėstytojai pastebėjo jos aktorinį talentą ir patarė rinktis vaidybą. Baigusi universitetą, ji metus mokėsi Oksfordo dramos mokykloje. 2007 m. Foy persikėlė į Londoną. Kad sudurtų galą su galu, ji imdavosi visokiausių darbų, teko net pardavinėti žurnalus prie metro stoties.
Claire Foy karjeros pradžia susijusi su televizija ir teatru, kuriame ji pradėjo vaidinti studijuodama. Pirmąkart ekranuose ji pasirodė 2008-aisiais, seriale „Būti žmogumi“ („Being Human“), kur teko vaidinti vilkolakio sužadėtinę. Netrukus ji gavo pagrindinį vaidmenį BBC seriale pagal Charleso Dickenso romaną „Mažoji Dorit“ („Little Dorrit“, 2008), kuris atnešė pirmąjį apdovanojimą geriausiai metų aktorei. Serialų vis daugėjo, iš jų išsiskiria „Aukštyn, žemyn“ („Upstairs Downstairs“, 2010–2012) – populiaraus 8-ojo dešimtmečio serialo tęsinys, kuriame Foy teko vienas pagrindinių vaidmenų; „Baltasis karštis“ („White Heat“, 2012–2014), pasakojantis apie septynių Londono studentų gyvenimą nuo 1965-ųjų iki mūsų dienų.
Kino karjera prasidėjo 2011 m., kai Foy suvaidino Dominico Senos filme apie viduramžius „Juodosios raganos metai“ („Season of the Witch“, 2011), supaprastintoje Ingmaro Bergmano „Septintojo antspaudo“ versijoje. Foy partneris buvo Nicolas Cage’as. Dictynnos Hood dramoje „Naikintojai“ („Wrecekers“, 2011) ji vaidino kartu su Benedictu Cumberbatchu, jaunimui skirtoje Marko Waterso siaubo komedijoje „Vampyrų akademija“ („Wampire Academy“, 2014) – su Olga Kurylenko ir Danila Kozlovskiu.
„Juodosios raganos metų“ filmavimo aikštelėje Foy sutiko būsimą vyrą – septyneriais metais vyresnį anglų aktorių Stepheną Campbellą Moore’ą. 2014 m. jie susituokė, 2015-ųjų kovą susilaukė dukters Ivy Rose. 2017 m. pabaigoje pora išsiskyrė, bet išsaugojo gerus santykius. Kai Foy JAV filmavosi Damieno Chazelle’o filme „Pirmasis žmogus“ („First Man“, 2018), Moore’as vyko kartu, kad padėtų prižiūrėti dukrelę.
Tikroji sėkmė atėjo 2015 m. su serialu „Vilkų salė“ („Wolf Hall“). Pagal garsios britų rašytojos Hilary Mantel romaną sukurtoje 6 serijų istorinėje dramoje Foy teko įkūnyti tragiškąją karaliaus Henriko VIII žmoną Anne Boleyn. Būtent šis vaidmuo ir atkreipė „Karūnos“ scenaristo Peterio Morgano dėmesį. Foy buvo pakviesta į vieno ambicingiausių ir brangiausių „Netflix“ serialo aktorių bandymus. Ji buvo penktą mėnesį nėščia ir taip prisimena šiuos bandymus viename interviu: „Maniau, kad nieko nebus. Jaučiausi vis absurdiškiau – esu nėščia ir rengiuosi vaidinti D. Britanijos karalienę. Siurrealistiška! Bet jie pasiūlė man vaidmenį.“
„Karūnos“ filmavimo aikštelėje aktorė pasirodė praėjus trims mėnesiams po gimdymo, netrukus jos laukė filmavimas Afrikoje, į kurį ji vyko kartu su kūdikiu. Darbai truko dvejus metus, serialas atnešė Foy „Auksinį gaublį“, „Emmy“ ir kitus svarbius apdovanojimus, o kritikai žavėjosi jaunos aktorės meistriškumu, perteikiant sudėtingą herojės psichologiją. „The Guardian“ rašė: „Nelengvas uždavinys jautriai suvaidinti moterį, kurios pagrindiniai charakterio bruožai yra distancija ir susitvardymas. Šypsenos pėdsaku lūpų kampučiuose, gilių akių spindesiu Foy pavyko pašnibždėti, kiek daug nematomų dalykų slypi po tuo subalansuotu apvalkalu.“ Foy yra prisipažinusi: „Elžbietą II vaidinau taip: reikėjo tik akimis „telegrafuoti“ visiškai uždaro, ne tik uždaros prigimties, bet ir dėl likimo lemto gyvenimo aplinkybių užsisklendusio žmogaus jausmus ir išgyvenimus.“ Jos nuomone, karalienių vaidmenis galima lyginti su Shakespeare’o personažais.
Tačiau seriale vaidinę aktoriai neslepia, kad vos sužinojus ką nors įdomaus apie savo personažus tai iškart atsidurdavo scenarijuje. Foy pabrėžė, kad karalienė mėgsta, kai viskas daroma remiantis principais. Aktorė gailėjosi negalinti pasinaudoti informacija apie tai, kad jos herojė rankinėje visada turi sausainių šunims.
Foy iš pradžių manė, kad serialas liks nepastebėtas, nes ir anksčiau būta filmų, kuriuose apie karališkąją šeimą pasakojama ne kaip apie privilegijuotus asmenis, bet kaip apie gyvus žmones. Tačiau kai serialas pasirodė, ji suprato, kad tai pasakojimas apie žmones, turinčius atsakomybės jausmą: „Ir šis jausmas iš herojų perėjo kūrėjams. Mes jautėme, kad mūsų uždavinys – papasakoti istoriją be meilikavimo ir nesidairant į kieno nors nuomonę. Mūsų niekas negalėjo paveikti, ir būtent todėl serialas toks geras. Protingas scenarijus, kruopšti gamyba – ir visiems aišku, kad nė vienas milžiniško biudžeto svaras nebuvo išleistas tuščiai. Bet man svarbiausia, kad galiausiai pavyko sukurti labai intymią istoriją apie žmogų, kuris išgyveno daug epochų ir kurį kiekviena jų palietė. Mes parodėme, kad ši moteris patyrė tai, ką patiria kiekvienas iš mūsų, nepaisant visų privilegijų.“
Nors serialo filmavimo atmosfera buvo palanki moterims, paaiškėjus, kad Filipą vaidinęs aktorius Mattas Smithas gauna didesnį honorarą už Foy, kilo skandalas. Tai bematant sužadino diskusijas apie moterų padėtį kine ir aktorė nusprendė viešai pareikšti savo nuomonę: „Esu nustebinta, kad atsidūriau dėmesio centre. Tai man nebūdingas ir neįprastas jausmas. Nesistebiu, kad žmonės pamatė serialą ir nusprendė: „Ką gi, tai keistoka.“ Bet žinau, kad ir Mattas jaučiasi taip pat, kaip aš, kad ir jam buvo nemalonu atsidurti dėmesio centre, ypač kai to neprašėme.“ „Netflix“ pažadėjo suvienodinti honorarus, o kuo tai baigėsi, iki šiol nelabai aišku. Beje, su Smithu jie liko geriausi draugai.
Akivaizdu, kad „Karūnos“ sėkmė turėjo įtakos aktorės karjerai. Tapusi populiaraus serialo „veidu“, Foy įrodė, kad į ją verta investuoti. Dabar ji pati gali diktuoti sąlygas ir dažnai pabrėžia, kad jei šlovė būtų atėjusi anksčiau, ji nebūtų sugebėjusi blaiviai jos įvertinti. Foy neprimena Holivudo žvaigždžių ir žvaigždučių. Ji vilki paprastus drabužius, vengia ryškaus makiažo, jos draugiškumą ir paprastumą, puikų humoro jausmą dažnai giria žurnalai. Vis dėlto aktorė baiminosi, kad nuo šiol ji visiems asocijuosis su „Karūna“. Laimei, taip neatsitiko. Po „Karūnos“ sukurti Claire Foy vaidmenys labai skirtingi.
Andy Serkiso filme „Kvėpuok“ („Breathe“, 2017) ji suvaidino vyrui atsidavusią žmoną. Kai Diana pastoja, Robinas suserga poliomielitu, beveik visai paralyžiuotas jis negali pats kvėpuoti, yra prijungtas prie kvėpavimo aparato. Tačiau Foy herojė nepaiso gydytojų įtikinėjimų, kad liga nepagydoma, ir iš ligoninės parsiveža vyrą namo: jis turįs matyti, kaip auga sūnus. Įkvėptas žmonos pasiaukojimo, Robinas išranda specialų vežimėlį tokiems kaip jis.
Šį filmą inicijavo herojų prototipų Robino ir Dianos Cavendishų sūnus Jonathanas. „Kvėpuok“ istorija kartais padvelkia tiesiog nepakeliama didaktika ir sentimentalumu. Laimei, pagrindinius personažus suvaidino geri aktoriai. Foy partneris fi lme buvo Andrew Garfieldas.
Damieno Chazelle’o filme „Pirmasis žmogus“ – biografinėje dramoje apie astronautą Neilą Armstrongą, kuris pirmasis žengė žingsnį Mėnulyje, – Foy suvaidino jo žmoną Janet. Suvaidino taip, kad Janet tapo svarbiausiu personažu, kad ir ką sakytų Armstrongą įkūnijusio Ryano Goslingo gerbėjai. Foy žavisi Chazelle’o filmais, jo atvirumu kolegoms, tačiau pabrėžia, kad jis visada tiksliai žino, kodėl yra filmavimo aikštelėje. Ji neabejojo, kad ir šį kartą jam pavyks, juolab kad jis iš tų režisierių, kurie moka klausyti ir stebėti, vertina tai, ką daro aktorius.
Abu „Pirmojo žmogaus“ herojai yra uždari žmonės, jie sunkiai išgyvena dukrelės mirtį nuo smegenų auglio, niekaip negali su tuo susitaikyti. Iš to, kaip jie žiūri vienas į kitą, iš gestų, prisilietimų iškart supranti, kad abu Armstrongai – stiprios asmenybės. Jie puikiai supranta vienas kitą, papildo, padeda, nors jų tarpusavio santykiai šiandien atrodytų keisti. Armstrongas apskritai mažai kalba, ypač apie darbą. Žmona, motina, namų šeimininkė Janet tarytum susitaikė su tuo, kad gyvenimas jau nebebus kitoks, juolab kad jie patys tokį ir susikūrė, bet greitai supranti, kad ją kankina nuolatinė įtampa ir abejonės. Užtenka neramaus Foy žvilgsnio, kad suprastum, ką jaučia jos herojė, kai jos vyras dalyvauja sudėtinguose bandymuose. Janet nesusitvardo tik kartą, kai išlieja apmaudą dėl skrydžių valdymo centro vadovo, nutraukusio jos radijo ryšį su vyru. Tada supranti, kad Armstrongas tapo toks tik todėl, kad šalia jo buvo stipri moteris, sauganti jų šeimos gyvenimą nuo bet kokio įsikišimo.
Aktorė prisimena, kad Armstrongo atsisveikinimo su šeima sceną skrydžio į Mėnulį išvakarėse jie filmavo dvylika valandų ir išmėgino įvairiausius variantus. Scenai „vadovauja“ būtent Foy herojė. Po to aktorė sakė nebenorėsianti užsikrauti tokios atsakomybės. Tačiau sunkiausia jai buvusi scena, kai Armstrongai laidoja savo dukterį.
2018 m. ekranuose pasirodžius net trims filmams su Foy, – „Nesava“, „Pirmasis žmogus“ ir „Mergina voratinklyje“, – aktorė nusprendė pailsėti. Ji mano, kad negalima dirbti be pertraukos, antraip jos suvaidintos herojės atrodys popierinės. Tačiau neabejoja, kad netrukus sulauks įdomių pasiūlymų, kuriems jau subrendo. Paklausta apie svajonių vaidmenį, Foy sako, kad norėtų suvaidinti „Kabareto“ Salę Boulz, tik žinanti, kad niekas šio vaidmens nepasiūlys. Ji norėtų vaidinti filme, kuriame galėtų šokti ir dainuoti, išbandyti jėgas miuzikle, bet pabrėžia, kad neturi jokių „globalių“ troškimų ir nesvajoja apie Hamletą ar Antigonę.
