Žvaigždė iš Rytų
Joanna Kulig
Lenkijoje Kulig žinoma ne tik kaip aktorė, bet ir kaip dainininkė. Jos „karjera“ prasidėjo dar paauglystėje, kai šešiolikmetė iš gūdžios provincijos sėkmingai dalyvavo viename pirmųjų televizijos konkursų „Szansa na sukces“, kurio formatas primena „Lietuvos balsą“. Internete galima rasti Kulig pasirodymų televizijoje įrašus. Prikimęs balsas, įgimtas muzikalumas, nuoširdumas ir energija paperka iškart. Didžiajame finale Kulig užėmė trečią vietą. Kompozitorius ir atlikėjas Grzegorzas Turnau, kurio dainas konkurse teko atlikti Joannai, prisimena, kad visus nustebino jos natūralus ir ekspresyvus talentas. Kulig išsiskyrė iš kitų dalyvių ypatingu žavesiu ir moteriškumu, subtiliu humoro jausmu ir rimtimi, net paslaptingumu. Panašių žodžių galima išgirsti ir dabar – Kulig kolegos dažnai kalba ne tik apie jos talentą, bet ir apibūdina ją kaip keistą, mįslingą asmenybę. Tai, matyt, ir padeda aktorei gauti nebanalius vaidmenis.
Pawlikowskis taip pat neslėpė savo susižavėjimo Kulig: „Joanna unikali ir kaip aktorė, ir kaip žmogus. Ji neįtikėtinai atvira, tikra, paprasta ir jautri. Anksčiau ji turėjo kelis nevykusius nuotykius teatre ir filmavimo aikštelėje, todėl kaip ugnies bijo režisierių, bandančių įsibrauti į aktoriaus sielą. Manau, kad manimi ji pasitiki, juk kartu sukūrėme jau kelis filmus. Ji žino, kad stengiuosi pasiekti tikslą bendradarbiaudamas su aktoriumi, o ne juo manipuliuodamas.“ Režisierė Małgorzata Szumowska žavisi Kulig natūralumu: „Su savimi ji neša ekrano tiesą. Joanna turi „naturščiko“ potencialą. Kiekvienas patyręs režisierius žino, kad tiksliai dirbant su neprofesionaliu aktoriumi ekrane jis atrodys geriau už profesionalą. Kai žiūri į Kulig, nekyla įspūdis, kad tai profesionalė. Greičiau gatvėje sutikta mergina, kaimynė. Ji tokia natūrali, kad patikėsi bet kuo, ką pasakys.“
Nesvajojo būti aktore
Kulig gimė 1982 m. birželio 24 d. Krynica Zdrujaus kurorte, užaugo už keturiolikos kilometrų esančiame Mušynkos kaime, visai šalia Lenkijos ir Slovakijos sienos, staliaus šeimoje. Ji nuo mažens grojo įvairiais instrumentais ir dainavo, muzikavo ir du jos vyresni broliai bei dvi jaunesnės seserys. Beje, jauniausioji Justyna taip pat tapo aktore. Visi kartu jie dainuodavo vestuvėse kartu su liaudies muzikos kapela, o prieš Kalėdas namuose rinkdavosi kaimynai ir kartu repetuodavo kalėdines giesmes. Pirmoje klasėje paaiškėjo, kad Joanna dislektikė. Mokykloje ji įgijo „Katarynkos“ (Rylos) pravardę, nes buvo labai aktyvi, iškalbinga, gyva, nuolat kažką organizuodavo, o klasė ją siųsdavo spręsti problemų su mokytojais. Po pamokų Joanna traukdavo į muzikos mokyklą – mokėsi groti pianinu. Pirmuosius pinigus užsidirbo būdama keturiolikos – rengė koncertus pensione, kur dirbo mama. Būdama penkiolikos ji paliko tėvų namus – įstojo į Krynica Zdrujaus muzikos mokyklą ir gyveno internate, mokėsi fortepijono ir dainavimo, vėliau tęsė muzikos mokslus Krokuvoje, baigė viešbučių technikumą. Keliskart neįstojusi į Katovicų džiazo institutą, nusprendė mokytis Krokuvos valstybinėje aukštojoje teatro mokykloje, nes ten buvo estrados vokalo specialybė. Aktore ji visai nenorėjo būti – svajojo tapti garsia dainininke. Studijoms per atostogas Kulig užsidirbdavo Londone – dirbo padavėja, „skuduryno“ pardavėja.
Dar studijuodama Kulig pradėjo dirbti Krokuvos Senajame teatre. Ji debiutavo 2006 m. Hermionos vaidmeniu Majos Kleczewskos režisuotame Williamo Shakespeare’o „Vasarvidžio nakties sapne“, kur jos partneriai buvo pedagogai ir Senojo teatro pažibos Małgorzata Hajewska, Romanas Gancarczykas, Krzysztofas Globiszas. Tuometinis teatro direktorius Mikołajus Grabowskis prisimena, kad aktorė Kulig iš tikrųjų gimė tada, kai suvaidino Albertinką Witoldo Gombrowicziaus „Operetėje“. Pasak jo, po to buvo tik geriau, tačiau ilgai Kulig teatre neužsibuvo – nusprendė išeiti, nors gyvenimas Krokuvoje jai buvo labai svarbus. Aktorė teigia, kad Krokuva ir suformavo ją kaip menininkę. Išėjusi iš teatro, Kulig abejojo savo pašaukimu, metus nežinojo, kaip elgtis, bet galiausiai nusprendė, kad nori dirbti tik kine. Vis dėlto apsigyvenusi Varšuvoje, pastaraisiais metais ji vaidina ir Varšuvos „Ateneum“ scenoje.
Aktorė mano, kad būdama dvidešimt ketverių tiesiog nemokėjo atskirti profesijos ir asmeninio gyvenimo. Visko buvo daug: etatas teatre, 18 spektaklių per mėnesį, pirmieji filmai ir noras dainuoti, bet dabar viską sudėliotų kitaip. Ji prisipažįsta, kad turėjo išmokti atskirti tikrovę ir fikciją, išmokti įeiti ir išeiti iš vaidmens: „Profesinio kelio pradžioje, dar teatro mokykloje, atiduodavau viską ir iškart perdegiau. Reikia mokytis pusiausvyros. Mano profesorė ir nuostabi aktorė Marta Stebnicka visada sakydavo: „Prisimink semaforus. Kai išeini iš teatro, pasakyk sau: „Uždarau teatro semaforą“, kai įeini į namus, sakyk: „Atidarau namų semaforą“. Iki šiol atsitinka, kad grįžtu namo ir lipdama laiptais sakau sau: „Įjungiu namų semaforą.“
Kine Kulig debiutavo dar studijuodama Krokuvoje. Grzegorzo Paceko debiutiniame filme „Trečiadienis, ketvirtadienio rytas“ („Środa, czwartek rano“, 2007) ji suvaidino Teresą – vienišą merginą, kuri rugpjūčio 1-ąją, dieną, kai Varšuvoje minimos sukilimo metinės, kartu su tokiu pat vienišu Tomeku klaidžioja po miestą. Teresa – atvira pasauliui, kupina aistros, Tomekas išgyvena skausmą, nes jį neseniai paliko mergina. Veiksmas trunka parą, per tą laiką abu personažai keičia kaukes, vagiliauja ir išsidirbinėja. „Trečiadienis, ketvirtadienio rytas“, regis, pelnytai buvo kaltinamas pretenzingumu, paviršutiniškumu. Gal todėl filmuojantis Kulig kilo klausimas, ką ji veikia filmavimo aikštelėje. Tačiau šis vaidmuo atnešė pirmą apdovanojimą – Gdynės kino festivalio prizą už geriausią debiutą.
Szumowskai jauna debiutantė patiko. Ji sako iškart supratusi, kad Kulig „turi visus būtinus bruožus, kad taptų žvaigžde. Nebūtinai tai grožis. Reikia turėti specifišką būdą judėti, elgtis, specifišką balsą. Iškart buvo akivaizdu, kad kamera myli Joanną Kulig. Prieš kamerą ji išsiskleidžia. Tikrovėje ji visai kitokia. Objektyvas jai suteikia daugiau. Atrodo, kad ekrane ji ne vaidina, o yra. Tai svarbiausias kino aktoriaus bruožas.“
Kulig buvo dvidešimt šešeri, kai ji išėjo iš Senojo teatro. Išgyventi nebuvo lengva. Ji pradėjo dalyvauti aktorių atrankose, vaidino antro plano vaidmenis filmuose ir televizijos serialuose. Aktorės filmografijoje atsirado serialai „Ekipa“ (rež. Agnieszka Holland, 2007), „Šlovės dienos“ („Czas honoru“, rež. Michał Kwieciński, 2008), „Tėvas Motiejus“ („Ojciec Mateusz“, rež. Maciej Dutkiewicz, 2009 ), televizijos teatre ji vaidino Marcino Wronos režisuotame spektaklyje „Daktarė Halina“ („Doktor Halina“, 2008), Vokietijoje filmavosi karinėje melodramoje „Prarastas laikas“ („Die verlorene Zeit“, rež. Anna Justice, 2011), Januszo Kondratiuko komedijoje „Milijonas dolerių“ („Milion dolarów“, 2010). Vaidmenų sąrašas tikrai įspūdingas.
2009 m. Pawełas Pawlikowskis pakvietė Kulig į pradinę „Idos“ aktorių atranką. Jis prisimena: „Pagrindinės herojės vaidmeniui Kulig nelabai tiko, bet ji buvo tokia originali, žavi, egzistuojanti už laiko ribų, kad jos įkvėptas sugalvojau filmo „Moteris iš penkto kvartalo“ („La femme du Vème“, 2011) veikėją lenkę Anią. Tam tikra prasme ji buvo tamsios, paslaptingos ir pavojingos Kristin Scott Thomas herojės atsvara ir gal išsigelbėjimas skęstančiam filmo personažui. Paskui Kulig suvaidino, ar labiau sudainavo, mano filme „Ida“.
Šiame filme Kulig teko epizodinis džiazo dainininkės vaidmuo, tačiau jos personažas labai svarbus – atsitiktinai sutikta madingais drabužiais vilkinti mergina būsimai vienuolei Idai yra lyg tikrovės už vienuolyno sienų ženklas, paskata rinktis. Į šiame filme vaidinusią Agatą Kuleszą, su kuria susitiko ir „Šaltojo karo“ aikštelėje, Kulig dažnai kreipiasi patarimų. Kartą net paklausė, kaip ši susitvarko su vaidmenimis, kurie reikalauja tokių didelių emocinių pastangų. Kulesza jai patarė vaidinti techniškiau, racionaliau išnaudoti jėgas. Kulig sako, kad vaidinti pernelyg ekspresyviai nėra gerai, kartais užtenka tik ramiai žiūrėti į kamerą.
Lūžio metai
„Moteryje iš penkto kvartalo“ Kulig partneriais buvo Kristin Scott Thomas ir Ethanas Hawke’as. Prieš tai ji sužinojo, kad vaidins Małgorzatos Szumowskos filme „Jos“ („Elles“, „Sponsoring“, 2011) kartu su Juliette Binoche. Kulig teko lenkės studentės Alicijos, Paryžiuje teikiančios seksualines paslaugas, vaidmuo. Alicija sudomina Juliette Binoche suvaidintą žurnalistę Aną, kuri rengia straipsnį ir nori suprasti, kas pastūmėja jaunas, išsilavinusias merginas ieškoti lengvo uždarbio, kokius pėdsakus palieka jų gyvenime santykiai su atsitiktiniais „sponsoriais“, bet galiausiai pradeda analizuoti savo seksualumą. Szumowska prisimena, kad Binoche iškart pastebėjo Kulig talentą ir milžinišką potencialą. Būdama patyrusi aktorė ji nerimavo, kad kai kuriose scenose šalia itin natūralios Kulig ji gali atrodyti blankiai.
„Jos“ buvo lūžis karjeroje, vaidmuo atnešė Kulig Gdynės kino festivalio apdovanojimą ir Lenkų kino akademijos „Erelį“, nors po filmo siūlymų teko laukti beveik metus. Tačiau po to staiga pasipylė vaidmenys ir filmuose, ir serialuose. Ji buvo pakviesta filmuotis Pietų Korėjos režisierės Eun-jin Bang filme „Kelias namo“ („Way Back Home“, 2013), sukurtame pagal tikrą Pietų Korėją sujaudinusią istoriją apie jauną motiną, įpainiotą į narkotikų kontrabandą. Filmavimo aikštelėje skambėjo anglų, prancūzų, korėjiečių, ispanų kalbos, o Kulig vaidino slovakę, su kuria pagrindinė veikėja susidraugauja kalėjime. Aktorė prisimena, kad filmavimas vyko tikrame Dominikos kalėjime per Velykas.
Visai kitokio pobūdžio vaidmuo jai teko Tommy Wirkolos nuotykių filme „Jonukas ir Grytutė: raganų medžiotojai“ („Hansel and Gretel: Witch Hunters“, 2013), kur kasdien tik grimuotis tekdavo net dvi su puse valandos. Šis brangus Holivudo filmas įtikino Kulig, kad lenkų aktoriai gali vaidinti visur. Pasak jos, gauti raganos vaidmenį padėjo studentiškas etiudas, kai reikėjo įsivaizduoti, kad kūno viduje bėgioja pelytė ir reaguoti judesiu į tą bėgiojimą. Etiudą teko prisiminti, kai aktorių atrankoje Kulig buvo paprašyta suvaidinti transo apimtą raganą. Aktorė gailisi, kad nesuvaidino Isabelle Huppert marčios Paulo Verhoeveno filme „Ji“ („Elle“, 2016), bet sutapo šio filmo ir Anne Fontaine „Nekaltų“ („Les Innocentes“, 2016) filmavimas ir teko atsisakyti. Tačiau darbas su Fontaine ją labai įkvėpė. „Nekaltos“ pasakoja tikrą istoriją, filmo herojės – Antrojo pasaulinio karo pabaigoje raudonarmiečių išprievartautos vienuolės, kuriomis rūpinasi prancūzė gydytoja. Kelios vienuolės pastojo. Priimdamos įžadus, jos nesitikėjo tapti motinomis.
Kulig vaidinama sesuo Irena išsiskiria iš kitų – ji gyva, moteriška, spinduliuoja energiją. Fontaine sako šiam vaidmeniui ieškojusi energingos, seksualios jaunos moters, kuri nebijo savo kūno, mat Irena atsidūrė vienuolyne dėl kitų priežasčių nei kitos seserys. Kulig prisimena, kad režisierė sugebėjo taip paveikti jos vaizduotę, kad ašaros tekėjo pačios, o filmavimas buvo įdomus, nes Fontaine gilinosi į moters kūniškumo klausimus ir dalijosi tiksliomis pastabomis.
Kūniškumas šių dienų kine svarbus. Jau pirmame filme Kulig teko vaidinti nuogai, sudėtingų meilės scenų buvo ne tik filme „Jos“. Aktorė sako sutikusi vaidinti šiame filme su sąlyga, kad filmavimo aikštelėje nebus peržengtos ribos, kurių ji nenori peržengti: „Viskas turėjo būti preciziškai aptarta, net smulkiausios detalės. Kad jausčiausi saugi, norėjau iš anksto tiksliai žinoti, ką kokioje scenoje turėsiu suvaidinti. Šimtu procentų kontroliavau šį vaidmenį. Man būtų buvę daug sunkiau, jei būtų reikėję šį personažą kurti iš vidaus, perleisti per save, per savo jausmus viską, kas su ja vyksta, gilintis į tamsius savo užkaborius.“ Tačiau dieną prieš drąsiausios scenos filmavimą Kulig ištiko panikos priepuolis. Tada Luvre ir Orsė muziejuje ji ilgai žiūrėjo į didžiųjų meistrų tapytus moterų aktus. Padėjo.
Kulig įsitikinusi, kad niekad nevėlu mokytis kalbų, tobulėti, yra tikra perfekcionistė. Pradėjusi filmuotis, ji nemokėjo jokios užsienio kalbos, todėl daug dėmesio skiria kalbų mokymuisi ir sako, kad muzikos mokyklų patirtis čia labai naudinga, nes muzika „atveria ausis“. Prancūzijoje filmuodamasi „Jos“ ji dar nekalbėjo prancūziškai, todėl vaidmenį išmoko tiesiog fonetiškai. Tačiau netrukus aptiko dislektikams tinkamą kalbų mokymosi metodą, kai kalbos mokomasi „iš klausos“. Dabar ji gana gerai kalba prancūziškai ir angliškai, bet tikslas – kuo universalesnis anglų kalbos akcentas, toks, kuris nesietų jos su Rytų ir Vidurio Europos regionu, nors neturi iliuzijų, kad tarptautiniuose projektuose galėtų gauti bričių ar amerikiečių vaidmenis: „Holivudo filmuose galiu tikėtis personažų su lenkiškomis šaknimis arba personažų iš Rytų Europos vaidmenų.“
Ji pabrėžia, kad dirbdama su skirtingais režisieriais vadovaujasi savo taisyklėmis. Svarbiausia iš jų – atvirai pasakyti režisieriui, kur gali slypėti problemos: „Tai žinodamas režisierius aktorių arba patvirtins, arba nuspręs, kad jam tokio žmogaus nereikia, ir iškart atsisakys jo kandidatūros, tada niekas nesijaučia spaudžiamas ar žeminamas.“ Ji nori, kad režisierius būtų partneris, o ne ponas ir valdovas. Kulig žino, koks svarbus kuriant vaidmenį yra kostiumas ir visada prisimena Jerzy Stuhro frazę apie personažo batų svarbą.
Kulig dažnai duoda interviu moterų žurnalams, jos veidas papuošė ne vieną viršelį, tačiau atvirauti apie asmeninį gyvenimą nemėgsta. 2009-aisiais ji ištekėjo už režisieriaus Maciejaus Bochniako, su kuriuo susipažino dar studijuodama. 2015 m. Kulig suvaidino jo pilno metražo vaidybiniame debiute – muzikinėje komedijoje „Disco polo“. Filmo veikėjai – Lenkijoje ir net Kinijoje ypač populiarios, specifiškai lenkiškos „bumčiko“ atmainos, vadinamos „disco polo“, žvaigždės. Bochniakas šį fenomeną yra gerai ištyręs. Jis pabrėžia, kad net neįtikimiausia filmo scena visada turi realų pagrindą.
Šiame filme Kulig vaidino „popso“ žvaigždę Anką „Gensoniną“, šoko ir dainavo. Jos partneris buvo vienas talentingiausių jaunosios kartos lenkų aktorių Dawidas Ogrodnikas. Kulig pabrėžia, kad jis – puikus partneris, pirmąkart jie susitiko „Idos“ filmavimo aikštelėje. „Disco polo“ jis vaidina Tomeką – paprastą vaikiną iš provincijos, įkūrusį savo grupę ir tapusį publikos numylėtiniu. Filmo veiksmas nukelia į 10-ąjį dešimtmetį, kai Lenkijoje vyko politinės ir socialinės permainos, o tokie kaip Tomekas skubėjo įgyvendinti svajones ir tapti milijonieriais.
„Disco polo“ stebina ryškiomis spalvomis, dar ryškesniais personažais bei vokaliniais aktorių sugebėjimais. Aktorė juokiasi, kad vaidindama vyro filme turėjo „mintyse su juo išsiskirti, nes kurdamas filmo pasaulį režisierius taip į jį pasineria, kad nelieka jokio kontakto“.
Kad Kulig atpažįstama gatvėje ar parduotuvėje, be abejo, prisidėjo 2014 m. pasirodę kriminaliniai televizijos serialai „Ties riba“ („Na krawędzi“, rež. Maciej Dutkiewicz, 2013), kur ji vaidino teisėjo žmoną, „Nusikaltimas“ („Zbrodnia“, rež. Greg Zgliński, Sławomir Fabicki, 2014), kur ji buvo ambicinga policininkė, ir trylikos serijų komedijinis „Manimi nesirūpink“ („O mnie się nie martw“, 2014), kur Kulig suvaidino žmonių skriaudoms jautrią trisdešimtmetę dviejų dukrelių motiną Igą, nusprendusią užbaigti nepavykusią santuoką ir susiduriančią su rimtomis finansinėmis ir teisinėmis problemomis. Šis serialas Lenkijoje sumušė visus populiarumo rekordus. Kritikai pastebėjo, kad geriausia jame – Kulig personažas, aktorė sugeba ne tik prajuokinti, bet ir stumia veiksmą pirmyn. Kulig sako, kad šis serialas buvo jai labai naudingas, nes kasdien filmuojamos 8–10 scenų priverčia susitelkti į techninius dalykus – apšvietimą, kameros darbą, moko dirbti spaudžiant laikui.
Žvaigždės valanda
„Šaltasis karas“ apima didelį laiko tarpsnį – nuo 1950 iki 1963 metų. Tai meilės istorija, ir Pawlikowskis neslepia, kad filmą įkvėpė jo tėvų likimas. Po premjeros Kanuose, kur peržiūrą lydėjo dvidešimt minučių trukusios ovacijos, Krzysztofas Kwiatkowskis rašė: „Šaltajame kare“ Kulig sukūrė bravūrišką vaidmenį. Jos Zulia pirmąkart pasirodo ekrane kaip paprasta sunkios praeities mergina, be galo norinti ištrinti patirtą traumą. Vėliau ji tampa menininke, džiazo dainininke Paryžiaus klube „L’Eclypse“. Kulig sugebėjo parodyti šią metamorfozę. Ji taip pat įtikinamai atskleidė jausmą, kuris neužgęsta net tada, kai ryšys nebeegzistuoja, o žmonės nutolę vienas nuo kito per tūkstantį kilometrų.“
Pawlikowskis prisipažįsta, kad kurdamas Zulios personažą dažnai galvojo apie Kulig: „Rašydamas kai kurias scenas užmerkdavau akis ir įsivaizduodavau, kaip ji tai suvaidintų. Bet filmo Zulia iš pradžių yra septyniolikmetė, o Joanna jau seniai nebe paauglė.“ Režisierius paaiškino Kulig, kad ieškos naujo veido, nors ji ir lieka „kandidate Nr. 1“. Tačiau po kelių mėnesiu suprato, kad Zulia – tai Kulig. Todėl šį tą pakeitė scenarijuje – „pasendino“ Zulią šešeriais metais ir pridėjo jos „praeitį“.
Aktorė turėjo sulieknėti, ne vieną mėnesį treniravosi penkias dienas per savaitę. Tačiau didžiausia problema buvo šokiai – jie aktorei nelabai sekėsi ir teatro mokykloje, o Zulia filme – liaudies dainų ir šokių ansamblio „Mazurek“ solistė. Kulig pusę metų važinėjo į „Mazurek“ prototipo – garsiojo ansamblio „Mazowsze“ – repeticijas, mokėsi dainuoti, šokti kartu su ansamblio dalyviais, daug laiko skyrė to laiko kronikai ir dokumentiniams filmams, stengėsi suprasti pasaulį, kuriame gyveno jos herojė. Kulig sako, kad muzika – viena „Šaltojo karo“ veikėjų. Zulia iš pradžių dainuoja liaudies dainas, paskui bel canto, džiazą, tad aktorė turėjo šansą parodytis visas savo galimybes, o tai atsitinka retai. Tačiau svarbiausia, žinoma, buvo perteikti Zulios esmę. Kulig mano, kad joje daug autodestrukcijos: „Iš pradžių yra laimė, o paskui ji daro viską, kad ją sunaikintų. Priežastis – sunki patirtis. Mažai žinome apie Zulios šeimą, bet akivaizdu, kad jos praeitis buvo sunki. Kol ji dainuoja „Mazureke“, – myli, jaučiasi laiminga. Bet kai emigruoja kartu su Viktoru, pasijunta visai viena. Viktoras tampa jai ir tėvu, ir broliu, ir draugu... Jis norėtų jai duoti viską, bet nemoka. Zulia – moteris vaikas, nesubrendusi. Kai pagaliau pradeda tai suvokti, jau per vėlu. Tai jos tragedija, nes kai žmogus nesubrendęs, jis negali užmegzti brandaus ryšio.“
Rugsėjo pabaigoje vykusio Gdynės kino festivalio konkurse parodyti trys filmai, kuriuose vaidina Kulig. Tai „Šaltasis karas“, ilgai lauktas Mareko Koterskio filmas „7 jausmai“ („7 uczuć“) ir skandalingojo Wojciecho Smarzowskio „Kleras“ („Kler“), kurio veikėjai – trys katalikų kunigai, prieš daugelį metų susieti tragiško įvykio. Darbų daug, bet neseniai aktorė prisipažino nusprendusi daryti ilgesnes pertraukas, kad galėtų džiaugtis gyvenimu: „Po trejų nepertraukiamo darbo metų jaučiuosi lyg grįžusi iš labai tolimos kelionės. Nusprendžiau nesinervinti, tik ramiai skaityti neperskaitytas knygas, žiūrėti dar nematytus filmus ir klausyti neišklausytus koncertus. Mano profesijoje kartais visko būna per daug, kartais – visai nieko. Jau buvo taip, kad net aštuonis mėnesius neturėjau darbo.“ Ji stengiasi nekaupti daiktų, atsisakė FB, atostogauja be telefono, kartais jį tiesiog palieka namuose, kad neblaškytų, mėgsta važinėti dviračiu, kai važiuoja autobusu ar tramvajumi, stebi žmones. Kulig dalyvauja labdaros koncertuose, vėl groja fortepijonu ir džiaugiasi, kai gali padėti kitiems.
Rašant straipsnį naudotasi aktorės interviu žurnalams „Elle“, „Pani“, „Twój Styl“, „Wysokie Obcasy“, „Newsweek“, „Zwierciadło“.
