Darbininkų klasės herojus
Gary Oldman
Gary Oldmanas (g. 1958) užaugo skurdžiame pietinio Londono rajone, darbininkų šeimoje. Būdamas šešiolikos jis metė mokyklą, dirbo sporto prekių parduotuvėje, svajojo apie muzikanto karjerą. Pamatęs Malcolmą McDowellą tokiuose filmuose kaip „Jeigu...“ („If...“, rež. Lindsay Anderson, 1968) ir „Įniršęs mėnulis“ („The Raging Moon“, rež. Bryan Forbes, 1971) atsisakė ankstesnių planų ir nusprendė tapti aktoriumi. Gebėjimas atsitiesti net po didžiausios nelaimės, maištas prieš valdžią – tai temos, įkvėpusios darbininkų klasės vaikį. Ir, žinoma, paties McDowello charizma. Sekdamas savo svajone Oldmanas bando stoti į Karališkąją dramos meno akademiją, tačiau jam pasiūloma veikti ką nors kita. Galiausiai jis gavo stipendiją studijoms Rose Bruford koledže, po kurių pradėjo dirbti įvairiuose provincijos teatruose.
Devintojo dešimtmečio pradžioje Oldmanas nusifilmavo keliuose televizijos filmuose ir serialuose. Tarp jų ir Mike’o Leigh filme „Tuo pačiu metu“ („Meantime“, 1983), kuriame sukūrė antraplanį skustagalvio (angl. skinhead) Koksio vaidmenį. Filmas svarbus tuo, kad Koksio įtūžis ir agresija, nenuspėjama ir nevaržoma tiek personažo, tiek aktoriaus energija tapo savotiška įžanga ir apibrėžė pirmuosius du Oldmano karjeros dešimtmečius. Jo Koksis demonstruoja impulsyvią, grėsmingą ir žvėrišką prigimtį, tačiau jame galima įžvelgt ir savotiškas gerumo apraiškas. O scena, kai Koksis beviltiškai daužosi į konteinerio sienas, tapo iškalbinga darbininkų klasės desperacijos Margaret Thatcher valdymo metais metafora.
Įsiutęs ir maištaujantis
Vaidmuo Alexo Coxo filme „Sidas ir Nensė“ („Sid and Nancy“, 1986) apie tragiškus „Sex Pistols“ bosisto Sido Viciouso ir jo mylimosios Nancy Spungen (Chloe Webb) santykius, jų potraukį narkotikams bei punk eros pabaigą per vieną naktį pakeitė Oldmano karjerą: antraštės ėmė mirgėti tokiomis frazėmis kaip „fenomenalusis Gary Oldmanas“, aktorius pelnė „Evening Standard“ apdovanojimą kaip daugiausiai žadantis debiutantas. Pats Oldmanas ne viename interviu sakė, kad iki šiol negali žiūrėti filmo, o scenarijus jam iš pat pradžių pasirodęs niekam tikęs, filmuotis sutiko tik dėl pasiūlyto atlygio, kuris buvo daug didesnis nei aktoriaus uždarbis teatre. Beje, šio enfant terrible vaidmuo vos neatiteko kitam kine debiutuojančiam britų aktoriui – Danieliui Day-Lewisui. Režisieriui buvo iškilusi nemenka dilema, kurį pasirinkti. Visgi, pasak Coxo, jie būtų atsinešę skirtingus aspektus. Danielis, kilęs iš aristokratų šeimos, poeto sūnus, personažui būtų suteikęs daugiau romantinių spalvų. Gary, kilęs iš darbininkų šeimos, iš to paties pasaulio kaip ir Sidas, galėjo geriausiai suprasti desperatišką poreikį bet kokia kaina iš jo ištrūkti.
Nors „Sido ir Nensės“ herojai buvo praminti punk Romeo ir Džuljeta, filmas parodė, kaip naujoji kontrkultūros utopija greitai pasireiškė kaip chaosas, smurtas ir destrukcija. Sidas, apkaltintas savo merginos nužudymu ir miręs 21-erių nuo perdozavimo, – tai mitas, ikona, nes išpildė klasikinį paauglių moto, kurį inicijavo dar Jamesas Deanas: gyvenk greitai, mirk jaunas ir palik po savęs gerai atrodantį kūną.
Oldmanas, kuris visada siekia autentiškumo ir preciziškai ruošiasi savo vaidmenims, peržiūrėjo visus „Sex Pistols“ įrašus, nes, pasak jo, kuriant realią asmenybę jam svarbus kiekvienas akies mirktelėjimas. Bendravo su Sido motina, jam atidavusia sūnaus bižuteriją. Jis suliesėjo daugiau nei 10 kilogramų ir dėl to per filmavimus pateko į ligoninę. Pasak aktoriaus, personažo siluetas, išvaizda tokia pat svarbi kaip ir emocijos, vidiniai išgyvenimai. Apie pasiruošimą vaidmenims jis yra sakęs: „Aš ieškau tiesos apie vaidinamą personažą. Nekenčiu melo ir apsimetinėjimo. Iš iki šiol sukurtų vaidmenų labiausiai į mane nepanašus buvo Sidas Viciousas iš filmo „Sidas ir Nensė“.
Coxo filme išblyškęs ir išsekęs Oldmanas įžemina tragišką romantizmą beprotišku nihilizmu, absurdiška gestikuliacija ir juoduoju humoru. Jis derina spyruokliuojančią Sido eiseną, neurotišką elgesį ir„chamišką“charizmą. Tačiau labiausiai įsimena personažo infantilumas ir kvailumas. Varginančiuose konfliktuose su mylimąja Nense Oldmanas laviruoja tarp smurto, pagiežingo pykčio ir berniukiško troškimo būti pripažintam ir mylimam, taip parodydamas, kad už roko žvaigždės įvaizdžio slėpėsi nesubrendęs vaikas. Tačiau net ir tokiam personažui Oldmanas suteikia korektišką patoso dozę. „Side ir Nensėje“ Oldmanas demonstruoja ne tik gebėjimą perteikti, imituoti personažo manieras, balsą (aktorius turi tobulą klausą), tačiau ir palįsti po personažo oda, perteikti jo esmę. Jo dainos „My Way“ interpretacija dvelkia vienatve, gyvenimo sunaikinto vaikiško idealizmo griuvėsių gelme. Tačiau Coxo ir Oldmano Sidas – tikrai ne punk eros kankinys, veikiau riboto talento jaunuolis ir neišauklėtas antiherojus, per anksti patekęs į muzikos pasaulio žvaigždyną. Nors ir turintis šiokių tokių postmodernistinių Rimbaud bruožų.
Po „Sido ir Nensės“ 29-erių Oldmanas imasi kitos kultūrinės ikonos – skandalingojo britų dramaturgo Joe Ortono vaidmens Stepheno Frearso filme „Įtempk ausis“ („Prick Up Your Ears“, 1987). Oldmano charizma tiko Ortono, darbininkų klasės maištininko, nepasotinamu seksualiniu apetitu sužavėjusio 7-ojo dešimtmečio svinguojantį Londoną, asmenybei įkūnyti. Kritikai stebėjosi, kaip aktorius po sunkiai save artikuliuojančio narkomano Viciouso taip lengvai tapo cinišku, intelektualiu ir katiniškai gracingu Ortonu. Tačiau abu filmai kalba apie toksiškus santykius ir tragišką jų baigtį – ilgametis Ortono partneris Kenetas Halivelas (Alfred Molina) nužudo mylimąjį ir nusižudo pats. Šiuo vaidmeniu Oldmanas dar kartą įtvirtino savo, kaip vieno geriausių savo kartos aktorių, reputaciją. Oldmano Ortonas pasitiki savimi, tiesiog trykšta piktdžiugišku pasipūtimu ir visiškai nesidomi kitų jausmais. Kartu jis koketiškas, žavingas ir šmaikštus, iš gyvenimo siekiantis maksimumo. Oldmanas filme ne tik fiziškai panašus į Ortoną (tai nustebino net patį režisierių), jis geba perteikti Ortono manierizmą, žvirblišką mitrumą ir anarchistišką dvasią.
Po metų Oldmanas nusifilmuoja ir viename paskutinių Alano Clarke’o filmų „Firma“ („The Firm“, 1988), kuris sukėlė kontroversijų dėl atviro smurto vaizdavimo, o dabar yra vertinamas kaip vienas svarbiausių filmų apie Thatcher laikų Angliją. „Firmoje“ Oldmanas kuria futbolo chuligano Beksio vaidmenį. Beksis turi darbą, šeimą, tačiau negali gyventi be muštynių ir jų sukeliamo adrenalino. Dienomis jis dirba nekilnojamojo turto agentu, o vakarais dėvi odinį paltą, juodą kostiumą ir vaikosi kitų gaujų narius po miestą. Jis iš tiesų atgimsta tik būdamas su kitais chuliganais ir paleidęs į darbą kumščius. Tačiau Beksis – daugiasluoksnis personažas, jis myli savo vaiką ir žmoną, nors, akivaizdu, stokoja gyvenimo prasmės jausmo. Susikaupusią frustraciją jis ir išlieja muštynėse. Personažo prieštaravimai, nuolatinės adrenalino paieškos ir destruktyvus elgesys įkūnija socialinius „šuo ėda šunį“ santykius. Pats Clarke’as sakė, kad Beksio personažas – tai neoliberalios visuomenės simbolis, o herojaus gyvenimo būdas – tečerizmo sukurtas egzistencinio nihilizmo produktas.
Impulsyvus, fiziškas ir maniakiškas Oldmanas 9-ojo dešimtmečio filmuose kūrė moraliai dviprasmiškų visuomenės paribio atstovų, autsaiderių vaidmenis. Šiuose filmuose jis kartu ir gąsdinantis, ir žiaurus, ir žavingas. Atrodo, net vaidindamas labiausiai puolusią sielą Oldmanas geba surasti jaudinančių, žmogiškų ir lyriškų bruožų. Pavyzdžiui, apie savo personažą Philo Joanou filme „Nuolankumo būsena“ („State of Grace“, 1990) Oldmanas sakė: „Kurdamas vaidmenį pradėjau nuo bravūriškos, karštakošiškai airiškos jo prigimties; visa kita atsiskleidė savaime. Manau, Džekiui augant reikėjo daug meilės, kurios jis niekada negavo.“ Toks bandymas empatiškai psichologizuoti net didžiausius psichopatus, nusikaltėlius būdingas visoms Oldmano personažų interpretacijoms, o tai įdomiai dera su jo perdėtai ekspresyviu vaidybos stiliumi. Tebuvo laiko klausimas, kada aktorių persivilios svajonių fabrikas.
Tobulas psichopatas
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, nusivylęs britų visuomenės snobizmu ir etikečių klijavimu, Oldmanas persikėlė gyventi į Ameriką. Jis įsitikinęs, kad likęs Anglijoje būtų gavęs išprotėjusio Renfieldo, o ne Drakulos vaidmenį Franciso Fordo Coppolos filme „Bremo Stokerio „Drakula“. Holivude Oldmanas išgarsėjo charizmatiškais niekšų vaidmenimis tokiuose filmuose kaip Oliverio Stone’o „JFK: Džonas F. Kenedis. Šūviai Dalase“, Tony Scotto „Tikroji meilė“, Luco Bessono „Leonas“ ir „Penktasis elementas“, Wolfgango Peterseno „Prezidento lėktuvas“ ir kt. Jo pasirodymai šiuose filmuose, ko gero, jau seniai įtraukti į kino psichopatų dešimtukus. Pats aktorius juokavo, kad tapo nišiniu kriminalinių psichopatų aktoriumi ir vieną dieną jam tikriausiai bus pasiūlytas Hitlerio vaidmuo.
Tuo metu Oldmanas, regis, pasiryžęs išbandyti viską: vaidina grėsmingą peraugusį vaiką Martiną – nuobodžiaujančios namų šeimininkės fantaziją Nicolaso Roego filme „Bėgiai 29“ („Track 29“, 1988), bufonišką egzistencialistą Tomo Stoppardo „Rozenkrancas ir Gildensternas mirė“ (1990), bažnyčioje verkiantį beprotį gangsterį („Nuolankumo būsena“, 1990), korumpuotą policininką, negalintį atsispirti gražioms moterims ir pinigams, atvirai mizoginiškame Peterio Medako „Romeo kraujuoja“ („Romeo Is Bleeding“, 1993), muzikos genijų, karštakošį introvertą ir nelaimingą įsimylėjėlį Ludwigą van Beethoveną Bernardo Rose’o melodramoje „Nemirtinga mylimoji“ („Immortal Beloved“, 1994), baltaodį sutenerį leopardiniu chalatu ir dredais, kuris mano esąs afroamerikietis Tony Scotto filme „Tikroji meilė“. Beje, šis personažas, kurį Oldmanas sutiko suvaidinti net neskaitęs scenarijaus, – vienas jo mėgstamiausių.
Oldmanas imasi ir garsiausio vampyro vaidmens bei dar kartą įrodo savo aktorinį lankstumą Franciso Fordo Coppolos pastiše „Bremo Stokerio „Drakula“ („Bram Stoker’s Dracula“, 1992). Šiame puošniame, pabrėžtinai dekoratyviame ir įvairiausių citatų kupiname filme Gary Oldmano vampyras – paslaptingas, erotiškas, dviprasmiškas. Aktorius vėl sužiba savo ekspresyvia vaidyba. Tačiau tai, kas galėtų tapti parodija, Oldmano atveju yra įtikinama ir net tragiška.
Akivaizdu, kad Coppola ir Oldmanas Drakulą traktuoja kaip romantinės tragedijos figūrą. Iš pradžių pasirodęs kaip Dievą prakeikęs karys, satanistas, dėl to tapęs nemirtinga šešėlių pasaulio pabaisa, Oldmanas filme patiria ne vieną transformaciją: pasensta, atjaunėja ir tampa žaviu romantišku įsimylėjėliu arba plaukuota pabaisa-vilkolakiu. Jo ekspresyvūs judesiai, atgrasi išvaizda ir ištęstos pauzės pirmosiose filmo scenose kuria amžinojo blogio įvaizdį, o galantiškas, atsargus ir pagarbus elgesys su Mina (Winona Ryder) – nulenkta galva, garbinantis žvilgsnis – net leidžia pamiršti grobuonišką personažo prigimtį. Oldmano Drakula – ir įsimylėjėlis, ir monstras, tai suteikia personažui žmogiškumo dimensijos.
Viename interviu Oldmanas yra sakęs: „Stanislavskis! Perskaičiau šešis puslapius. Ir tiesiog pagalvojau, kad aš tai darau intuityviai. Jeigu reikia verkti, siekdamas realistiškumo bandau tai atsimindamas. Tai nėra sąmoninga. Vaidyba – tai pojūtis, ir kartais aš net pats nežinau, kas tai yra. Privalai rasti kažką artimo. Turiu omeny, nuo pat pradžių žinojau, kad man pavyks sukurti Drakulą, nes gerai žinau, kas yra praradimo jausmas.“ Aktorius taip pat pridūrė, kad filmavimasis „Bremo Stokerio „Drakuloje“ jam buvo įdomus ir dėl galimybės išbandyti įvairius kostiumus, nes nuo vaikystės mėgo persirenginėti. Tai tampa vienu ryškiausių jo vaidmenų bruožų – aktorius nesibaido įvairiausių fizinių transformacijų, darbo su protezais, kostiumais ir storu grimo sluoksniu, kiekvienam personažui ieško vis kito balso ir veido. Bene radikaliausias pavyzdys – Masono Vergerio vaidmuo Ridley Scotto „Hanibale“, kuriame aktoriaus tiesiog neįmanoma atpažinti.
Režisūrinis debiutas
Nors ir intensyviai dirbdamas, keliaudamas iš vienos filmavimo aikštelės į kitą, 1997 m. Oldmanas parašo scenarijų, režisuoja ir prodiusuoja savo pirmąjį filmą „Nieko burnoje“ („Nil by Mouth“). Debiutuojantis režisierius sugrįžta į jaunystės Londono gatves ir kuria vienos darbininkų šeimos portretą. Pasak Oldmano, filmas – tai meilės laiškas jo šeimai, tėvui, palikusiam namus, kai Gary tebuvo septyneri. Taip pat jis sakė, kad seniai norėjo sukurti filmą apie Londono rajoną, kuriame užaugo, nes dažniausiai tai, ką jam pačiam tekdavo matyti kine, neprimindavo jo paties patirčių. Akivaizdu, kad „Nieko burnoje“ – be galo asmeniškas filmas.
Šiame realistiniame, „virtuvės kriauklių dramos“ tradicijai artimame filme pasakojama apie alkoholiką Reimondą (Ray Winstone), jo žmoną Valeri (Kathy Burke), prieš kurią vyras nevengia pakelti rankos (vienoje žiauriausių filmo scenų ją taip sumuša, kad ši netenka kūdikio), nuo narkotikų priklausomą Valeri brolį Bilį (Charlie Creed-Miles) ir našlę motiną Džanet (Laila Morse). Visi jie negali ištrūkti iš skurdo, mačistinio smurto, alkoholizmo, narkotikų ir smulkių nusikaltimų rato. Vienoje svarbiausių filmo scenų savigraužos apimtas Reimondas kalba apie savo tėvą, jo agresiją, negebėjimą parodyti meilės ir viso to poveikį jam. Oldmanui, visada atvirai kalbėjusiam apie savo sunkią jaunystę, tėvo alkoholizmą ir savo paties kovą su šia priklausomybe, filme svarbu atskleisti, kaip nemylimas vaikas taps nemylinčiu, niekuo nepasitikinčiu, agresyviu ir pavydžiu vyru, kuriam skausmas yra pasikartojantis gyvenimo elementas.
Filmas sulaukė teigiamų kritikų įvertinimų už autentišką, neromantizuotą darbininkų klasės gyvenimo vaizdavimą; žurnalo „Time Out“ apklausoje „Nieko burnoje“ buvo išrinktas vienu geriausių visų laikų britų filmų, o Kathy Burke Kanų kino festivalyje pelnė prizą už geriausią moters vaidmenį.
Didžiųjų ekranų žvaigždė
Po Rodo Lurie politinę dramą „Pretendentas“ („The Contender“, 2001), kurioje Oldmanas sukūrė respublikono kongresmeno Šeldono Ranjono vaidmenį, lydėjusių kontroversijų aktoriui buvo „prikabinta“ konservatoriaus etiketė. Filme, pilname atviro moralizavimo ir patoso, Oldmano personažas siekia sužlugdyti demokratų kandidatę į viceprezidentus Laine Hanson (Joan Allen), nes ši, pasak jo, – liberalizmo vėžys. Nors Oldmanas visada pabrėžė savo apolitiškumą, viename interviu jis apkaltino režisierių ir „DreamWorks“ studiją permontavus filmą taip, kad jis tapo palankus demokratų partijai. Po „Pretendento“ aktorius nusifilmavo poroje gėdingai blogų filmų: Davido Seltzerio „Niekieno kūdikis“ („Nobody’s Baby“, 2001), kuriame vaidina bukagalvį nusikaltėlį, ir visiškai nejuokingoje romantinėje komedijoje „Pirštų galiukai“ („Tiptoes“, rež. Matthew Bright, 2003), kur įkūnija Matthew McConaughey brolį liliputą. Naujo tūkstantmečio pradžia buvo bene juodžiausias laikotarpis aktoriaus karjeroje. Net imta kalbėti, kad už konservatyvias pažiūras aktorius galimai pateko į juoduosius Holivudo sąrašus.
Tačiau 2004 m. Oldmanas sugrįžta į didžiuosius ekranus kaip „geras vyrukas“: Alfonso Cuaróno filme „Haris Poteris ir Azkabano kalinys“ jis sukuria Hario krikštatėvio Sirijaus Bleko vaidmenį ir gauna galimybę parodyti tai, ką moka geriausiai, – beprotiškąją ir gerąją personažo puses. O Christopherio Nolano „Tamsos riteryje“ („The Dark Knight“, 2008) suvaidina bene nuoširdžiausią ir padoriausią filmo herojų – komisarą Gordoną.
Darbas šiuose didelio biudžeto filmuose aktoriui leidžia ne tik apmokėti sąskaitas, bet ir daugiau laiko praleisti su sūnumis Gulliveriu ir Charlie, kurių globa jam atiteko po audringų skyrybų su trečiąja žmona fotografe Donya Fiorentino ir kurių auklėjimą jis laikė savo priederme.
2012 m. Oldmanas paskelbiamas vienu daugiausiai pelno kino kompanijoms atnešančiu aktoriumi. Bent šiokia tokia paguoda po triūso tokiuose animaciniuose filmuose kaip „Kalėdų giesmė“ ar „Planeta 51“. Pasak aktoriaus, geri vaidmenys pasitaiko retai, nes „Alanas Bennettas kasmet neparašo tokio scenarijaus kaip „Įtempk ausis“, tokia rašymo kokybė nebeegzistuoja. Laikai keičiasi ir esi priverstas keistis su jais.“ Aktorius ne kartą kalbėjo, kad pavargo vaidinti ekscentriškus ekstravertus, „sudegančius“ per penkias minutes, kad jaučiasi ribojamas režisierių ir kino studijų vaizduotės. O už siūlomus niekšų vaidmenis nusprendė prašyti didesnio atlygio. Jam kur kas maloniau kurti personažus, kurių tyla – garsi, o mažais gestais galima pasakyti daug. Pagaliau po įvairiausių darbų animaciniuose filmuose arba videožaidimų įgarsinimo Oldmanas sulaukė savęs verto vaidmens švedo Tomaso Alfredsono filme „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“, kuriame pademonstravo gebėjimą pereiti į visai kitą vaidybos diapazoną ir galutinai atsikratyti psycho deluxe amplua, su kuriuo buvo siejamas nuo karjeros pradžios.
Džordžas Smailis: garsi tyla
Filme „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“ („Tinker Tailor Soldier Spy“, 2011), sukurtame pagal Johno Le Carré to paties pavadinimo romaną, Gary Oldmanas imasi garsiojo šnipo Džordžo Smailio vaidmens. Smailis – visiška Džeimso Bondo priešingybė: jis – reflektuojantis vienišius. Jis dirba Cirke (britų karinėje žvalgyboje MI6), primena valdininką, gali susilieti su minia, likti nematomas. Smailis – pilkas, aptukęs (šįkart Oldmanui tenka priaugti svorio), dažniausiai sėdi prie rašomojo stalo. Paliktas žmonos, jis visiškai atsidavė darbui. Pats Le Carré savo herojų apibūdino kaip „apgautą meilės, neapykantos impotentą“, kartu jis – racionalus, analitinio proto idealistas, negalintis susitaikyti su išdavystėmis ir menkystomis.
Oldmano Smailis – ne tik paslaptingas šnipas, bet ir pavargęs, žmonos paliktas vyras, kuriam pavesta surasti rusų „kurmį“ (dvigubą agentą) britų žvalgybos struktūrose. Apie savo personažą aktorius sakė: „Jis šiek tiek sadistas. Būna žiaurus ir niekšiškas, jei to reikia informacijai gauti. Kartais jis taip pat privalo būti mazochistas – žmona jį paliko kelis kartus, buvo neištikima, tačiau jie niekad apie tai nekalba. Smailis netrokšta atsiteisti jos meilužiams. Jis myli žmoną. Aš tai puikiai suprantu. Man patiko, kad Smailis niekad neabejoja savo įsitikinimais. Jis lojalus žmonėms, kuriais pasitiki. Buvę pavaldiniai gerbia Smailį, todėl jų padedamas Smailis gali vykdyti savo tyrimus ir nebedirbdamas MI6. Jis puikiai žino, koks siaubingas yra pasaulis, nemėgsta jo, bet priima, nes kito nėra.“
Oldmanas filme kone sfinksiškas, personažą kuria apskaičiuotais, minimalistiniais, taupiais judesiais, o pozos paslaptingos, orios. Jo Smailis po ramiu veidu slepia „sprogstantį“ pyktį, sklinda tik pelenai. Filme iš karto pajuntame pedantišką Smailio preciziškumą ir dėmesį detalėms (nepakartojama scena, kurioje Oldmanas kantriai stebi visus mašinoje erzinančią musę, laukdamas momento, kol ji priartės prie stiklo). O jo atsiribojimas išryškėja kad ir toje scenoje, kai klausosi Tomo Hardy vaidinamo personažo išpažinties kone be emocijų, nepatogiai susidėjęs rankas, nieko nesakančiu veidu.
Toks ramumas, susikaupimas interpretuojant personažą – išties retas atvejis aktoriaus filmografijoje. Tai pabrėžė net režisierius, sakydamas: „Oldmanas pasitiki savo žiūrovais, vertina juos kaip suaugusius. Jis žino, kad neturi visko „dažyti“ ryškiomis spalvomis. Jis turi patyrusio aktoriaus drąsos pasiūlyti žiūrovui fragmentus, kuriuos šis pats gali sujungti. Didelį įspūdį man padarė jo minimalistinė kūno kalba. Tik pažiūrėkite, kaip prieš kamerą jis vaidina kaklu.“
Galima drąsiai sakyti, kad Smailis yra vienas geriausių Oldmano vaidmenų (pelnęs aktoriui pirmą „Oskaro“ nominaciją), savotiška jo karjeros vaidmenų sintezė: vienišių, simpatiškų monstrų, gyvenimo vėtytų ir mėtytų vyrų. Jo Smailis (kuriamas išlaikant atstumą) kur kas subtilesnis ir tikslesnis nei ankstyvieji teatrališki, ekscentriški aktoriaus darbai. Ir sukurtas tyliai, kaip jo geriausi paskutiniai vaidmenys: paslaptingas ir kartu visiems atpažįstamas.
„Tamsiausia valanda“ ir apdovanojimų šlovė
Už Winstono Churchillio vaidmenį Joe Wrighto istorinėje dramoje „Tamsiausia valanda“ Oldmanas pagaliau pelnė svarbiausius metų apdovanojimus, tarp jų – „Oskarą“ ir „Auksinį gaublį“. Filmas nukelia į Antrojo pasaulinio karo pradžią, kai Didžiosios Britanijos ministro pirmininko pareigas, atsistatydinus Neville’iui Chamberlainui (Ronald Pickup), užėmė Churchillis, visą gyvenimą apie tai svajojęs. Premjeras suvokia, kad nacių įsiveržimas neišvengiamas. Tačiau ir be to valstybėje daug chaoso. Jis susiduria su skeptišku karaliaus požiūriu į karą, nepasiruošusia visuomene, nesutarimais partijos viduje ir spaudimu derėtis su Vokietija. Tad Oldmano Churchillis turi priimti galutinį sprendimą: sutikti dėl derybų su Hitleriu ir taip apsaugoti tautą nuo siaubingų karo pasekmių arba kviesti britus į kovą.
Oldmanas iš pradžių atsisakė vaidmens, nes, pasak jo, kambario viduryje buvo rožinis dramblys – jis esąs visiškai nepanašus į garsųjį politiką. „Žiūrėdamas į veidrodį negalėjau įžvelgti savyje Churchillio. Jeigu man būtų pasiūlę Adolfo Hitlerio ar Neville’io Chamberlaino vaidmenis, būtų buvę kur kas paprasčiau – man tereikėtų suliesėti ir užsiželdinti ūsus. Tačiau Churchillis? Tai atrodė pernelyg nerealu!“ – sakė aktorius.
Tačiau Wrightas pabrėžė, kad nuo pat pradžių neabejojo dėl Gary: „Visada yra dvi galimybės: pasirenki aktorių, kuris gali perteikti arba personažo esmę, arba fiziškumą. Išorę galima lengvai „suklastoti“ protezais ir pan., tačiau esmės – ne. Kai žiūrėjau archyvinę medžiagą, mane nustebino, kad vietoje didelio, lėtai judančio vyro, kaip kad dažniausiai įsivaizduojame Churchillį, mačiau ir fizinę, ir minties energiją. Taigi man reikėjo aktoriaus, kuris galvotų ir judėtų greitai.“
Oldmano kuriamas Churchillis, geriantis ir rūkantis nuo ankstyvo ryto, netaktiškas ir irzlus, skubrių, nervingų judesių, – lemtingą akimirką kovojantis žmogus, kuriam reikia gerokai paprakaituoti, kad rastų tinkamus, iki šiol cituojamus žodžius. Tai net ne pats geriausias vaidmuo aktoriaus filmografijoje: scenarijus nepakankamai „turtingas“, kad leistų peržengti Churchillo manierizmą ir storą grimo sluoksnį ar išties įspūdingą fizinį persikūnijimą. Tačiau Oldmano Churchillis, kaip pats sako filme, yra „nenorimas“ (nepalaikomas savo partijos, karaliaus), jo stačiokiškas, dažnai nenuspėjamas elgesys gąsdina ir atbaido aplinkinius. Tad net aristokratas Churchillis puikiai „išsitenka“ šio darbininkų klasės aktoriaus sukurtų ekscentriškų vaidmenų sąraše.
