Janusz Gajos: „Pasislepiu už savo personažų“
Januszas Gajosas seniai pasiekė meistrystės viršūnes, bet nesiliauja mūsų stebinti. Neturėdamas nei amanto, nei piktadario išvaizdos, gali suvaidinti ir vieną, ir kitą. Ir savo persikūnijimo jėga įtikinti abejojančius, kad įvaldžius šią profesiją galima įprasminti įvairiausius gyvenimus. Tapti tais personažais, perimti jų skausmą, svajones, baimes, neapykantą. Net kai vaidina nedidelį epizodą ar pasirodo bloguose filmuose, Gajoso neįmanoma nepastebėti. Jis per daug gerai žino savo galimybes, kad leistųsi įspraudžiamas į vienspalvę siužeto schemą ar suvaidintų vieno plano personažą. Kartais net likęs be režisieriaus paramos įrodo, kad sugeba viską. Pagalvojus apie šį aktorių, iš atminties išplaukia dešimtys jo mimikos pasažų, keistų gestų, ypatingų eisenų, kalbos manierų. Detalių meistras. Aktorius chameleonas. Aktorius paradoksas. Viename interviu jis lyg juokais, lyg rimtai prisipažino: „Darbe mane nuolat lydi veidrodis. Žiūriu į jį ne todėl, kad žavėčiausi savimi ar kad pakeisčiau man žinomą įvaizdį. Žiūriu į save kaip į medžiagą, iš kurios turi atsirasti neegzistuojantis, bet galintis atsirasti žmogus. Teatre jis atsiranda dažniausiai tarp 19 ir 22 valandos. Kūną reikia sąmoningai priversti paklusti tam tikroms taisyklėms. Nežinau, ar tai man pavyksta. Tačiau nukrypimus nuo normos suverčiu amžiui.“
Januszas Jerzy Gajosas gimė 1939 m. rugsėjo 23 d. Dombrova Gurničoje, Silezijoje. Kai buvo vienuolikos, su tėvais išsikėlė į Bendziną. Ten baigė vidurinę mokyklą. Tėvas norėjo, kad sūnus taptų architektu. Tačiau kartą berniukas suvaidino mokyklos scenoje ir visiems laikams užsikrėtė aktorystės bacila. Pradėjo nuo pagrindinio vaidmens mokyklos spektaklyje „Ponas Tadas“. Iš pradžių mokytoja skyrė vaidmenį gražiausiam klasės mokiniui, tačiau šis susirgo ir Gajosui teko jį pakeisti. Vėliau aktorius juokavo, kad didžiausias pirmosios sėkmės džiaugsmas buvo susižavėjusių mergaičių žvilgsniai.
Jo pirmosios aktorystės studijos prasidėjo teatre vaikams „Zaglębie“, kuriam vadovavo talentingas entuziastas Janas Dormanas. Tačiau netrukus iškilo pirmieji sunkumai. Net tris kartus nesėkmingai bandė stoti į Lodzės ir Krokuvos teatro mokyklas. Ir vėl grįždavo į teatrą Bendzine. Dvejus metus tarnavo kariuomenėje. Pagaliau ketvirtas kartas buvo laimingas, – Gajosas tapo Lodzės teatro ir kino mokyklos aktorinio fakulteto studentu. Buvo ne tik vienas geriausių, bet ir populiariausių. Diplomą gavo 1971 metais. Vėliau paklaustas, kodėl taip atkakliai siekė tikslo, aktorius atsakė: „Negaliu tiksliai įvardyti, kas mane vedė. Turime tokių psichikos savybių, kurių neįmanoma paaiškinti. Lengviausia pasakyti: „Neįsivaizdavau savęs kitos profesijos.“ Bet juk tai banalu. Kad ir kaip būtų, malonu retkarčiais pagalvoti: tie, kurie man tada tris kartus pasakė „ne“, nebuvo teisūs.“
Studijuojant nuolat stigo pinigų ir jis kartu su bendrakursiais sukūrė kabaretą. Važinėjo po visą Lenkiją ir ėmė neblogai uždirbti. O trečiame kurse kuratorė, režisierė Maria Kaniewska, pasiūlė vaikinui beveik pagrindinį Piotreko vaidmenį savo filme „Panelė prie langelio“ („Panienka z okienka“, 1964). Anot aktoriaus, jis visiškai neišmanė, kaip vyksta filmavimas. Dėstytoja leido jam pažiūrėti nufilmuotą medžiagą, o pamačius save dideliame ekrane pasidarė bloga. Grįžus į bendrabutį net temperatūra pakilo. Tačiau ryte viskas praėjo. Pasirodo, susirgo iš siaubo. Filmas buvo gan populiarus, atkreipė dėmesį į aktorių, ir Januszas ėmė gauti nedidelius kino vaidmenis.
„Panelėje prie langelio“ Gajoso partnere buvo aktorė Pola Raksa. Vėliau jiedu tapo populiariausia Lenkijos įsimylėjėlių pora, nes būtent šiame filme juos pastebėjo režisieriaus Konrado Nałęckio bendradarbiai, ieškoję aktoriaus Jano Koso vaidmeniui seriale „Keturi tankistai ir šuo“ („Czterej pancerni i pies“, 1966–1970). Be abejo, pasirinkimą lėmė Januszo Gajoso išvaizda: smulkūs veido bruožai, šelmiškas žydrų akių žvilgsnis, lieknas stotas ir akivaizdus jauno vyras žavesys, nuoširdumas, šiluma. Netrukus tanko „Rudasis 102“ įgulos narys Janekas Kosas ir jo šuo Šarikas tapo nepaprastai populiarūs, tiesiog kultiniai personažai. Tuo metu tai buvo ir ilgiausias lenkų serialas – net 21 serija. Aktorius atsimena: „Kai atvažiuodavau į gimtinę, tapdavau sensacija. O juk ano populiarumo neįmanoma net lyginti su šiandieninių jaunų žvaigždžių populiarumu. Tuomet rodant serialą tikrąja to žodžio prasme ištuštėdavo gatvės. Kaimynai ateidavo pas tėvą ir sakydavo: „Pone Tadeušai, jūsų sūnus nepaprastas, jį pažįsta visa Lenkija.“ O jis atsakydavo: „Ką jau ten... Va, jei kalbėtų per radiją, tada taip.“ Tėvas neturėjo televizoriaus ir serialo nematė. Tačiau buvo tikras radijo aistruolis...
Dėl „Keturių tankistų ir šuns“ problemų turėjo ir kiti serialo aktoriai, bet Januszui Gajosui populiarumas tapo ir prakeiksmu. Nepaprasta, iki šiol negęstanti serialo šlovė, susitikimai su legendinio tanko ekipažu stadionuose, mokyklose, kultūros namuose. Tuo metu Gajosas vaidino Lodzės Stefano Jaraczo teatre, bet dažniausiai epizodinius vaidmenis. Trukdė Janeko šlovė, nes žiūrovai ateidavo žiūrėti tik šaunaus tankisto... „Visi mane siejo su Janeku Kosu. Gaudavau mažai įdomių pasiūlymų. Labai skausmingai tai išgyvenau. Visos mano ambicijos atrodė juokingos, nes niekas manęs rimtai nevertino, – atsiminė aktorius. – Bijojau, kad baigsis profesine mirtimi. O aš labai norėjau vaidinti, norėjau būti aktorius.“ Gajoso atvejis patvirtina, kad populiarumas gali prislėgti. „Negalėjau laisvai judėti. Berniukai šaudė į mane timpom, bandė timptelėti už plaukų. Tada neturėjau automobilio, važinėjau tramvajumi.“ Januszui Gajosui grėsė likti vieno vaidmens įkaitu. Net bandymai persikelti į Varšuvą nepavyko, nepaisant didžiulio populiarumo jo nepriėmė nė į vieną sostinės teatrą.
Reikia pridurti, kad ir šiandien visiškai nesvarbu sumeluota lenkų ir sovietinių karių draugystė. Iki šiol „Keturi tankistai ir šuo“ tebėra labai populiarius serialas. Gajosas apie šį reiškinį sako: „Pats dažnai susimąstau, kaip atsitiko, kad „Keturi tankistai ir šuo“ iki šiol tokie populiarūs. Manau, tai lėmė puiki aktorių vaidyba. Ne mano, nes tada buvau dar geltonsnapis, bet filmavimo aikštelėje turėjau progos susitikti su tikrais meistrais Tokie atlikėjai užtikrina, kad net jei istorinė tiesa sumeluota, ekrane pasilieka daug tiesos apie žmogų.“
Tačiau jau tuo metu kai kurie režisieriai pastebėjo aktoriaus originalumą. Dar filmuojant „Tankistus“ Gajosas suvaidino nevienareikšmišką, komplikuotą Michalo vaidmenį režisieriaus Paweło Komorowskio karinėje dramoje „Susitikimo vieta Salvatore“ („Stajnia na Salvatorze“, 1967). Buvęs studentas, dabar pasipriešinimo dalyvis turi įvykdyti mirties nuosprendį savo draugui, kuris gestape neišlaikęs kankinimų išdavė bendražygius. Tačiau Michalui iškyla neišsprendžiama dilema tarp pareigos ir žmogiškumo. Su šiuo režisieriumi dar kartą susitiko detektyve „Katino pėdsakai“ („Kocie ślady“, 1971), suvaidino jame pagrindinį personažą, leitenantą Voicechą Guralčyką. Juliano Dziedzinos filmas „Mažasis“ („Mały“, 1970) pasakojo apie vaikiną iš kaimo, išvykusį dirbti į miestą. Gajoso Julekas, pramintas „Mažuoju“, – atitrūkęs nuo savųjų, bet taip ir nepritapęs dideliame mieste, truputį akiplėša ir užsispyrėlis, o kartu kenčiantis ir nelaimingas jaunuolis.
Atkakliai kovodamas su „tankisto“ įvaizdžiu, 1970 m. Januszas Gajosas vis dėlto įsitvirtina Varšuvoje. Sostinėje karjerą pradėjo antraeiliuose teatruose „Kwadrat“, „Komedia“, „Syrena“, kur dažniausiai vaidino komiškus vaidmenis. Būtent humoristiniai, dažnai labai pakeistos išvaizdos personažai padeda pamažu atitrūkti nuo Koso. Vėliau paklaustas, ar ne tuščiai praleido tuos metus, Gajosas karštai užginčijo, kad darbas šiuose teatruose buvo puiki aktorinio amato mokykla. O komiškus personažus jis mėgsta iki šiol. Prisiminkime, kokiais nepakartojamais komiškais bruožais apdovanoja aktorius savo arkivyskupą Mordovičių filme „Kleras“.
1977 m. Januszas Gajosas Lenkų filmų festivalyje Gdanske pelnė geriausio aktoriaus prizą už Juzefo Mikulos vaidmenį Sylwestro Szyszkos buitinėje dramoje „Milijonierius“ („Milioner“). Kaimo darbininkas Juzefas loterijoje išlošia milijoną. Ir prasideda tikras pragaras. Kaimas negali išgyventi šio praturtėjimo, prasiveržia pavydas, gobšumas, neapykanta. Vaikinas jaučiasi beginklis įniršusių kaimynų apsuptyje. „Nuo seno stebėjau šį aktorių. Prieš metus suvaidino saugumietį mano filme „Rūkas“ („Mgła“). Ir pamačiau, kad tai visai kitas žmogus. Žinojau, kad jame snaudžia didelis aktorius, kad galima pralaužti rėmus, į kuriuos jį įspraudė gyvenimas“, – kalbėjo tada režisierius Szyszko.
Tik besibaigiant 8-ajam dešimtmečiui Januszas Gajosas buvo priimtas į Gustawo Holoubeko vadovaujamą Dramos teatrą. Atrodė, kad jo karjera pamažu įsibėgėja. Tačiau visai netikėtai iškilo dar vienas pavojus. Garsi televizijos režisierė Olga Lipińska pakvietė Gajosą suvaidinti teatro sargą Tureckį savo populiariame televizijos kabarete. Tipiškas lenkų gudreiva, ūsuotas Tureckis su šimtasiūle ir juokinga berete turėjo būti antraplanis personažas, tačiau Gajoso talentas pavertė jį svarbiausiu ir labiausiai atpažįstamu kabareto veikėju, o kritikai sutartinai pavadino šį komišką vaidmenį šedevru. Aktorius vėl išsigando, kad Tureckis taps spąstais, akligatviu jo karjeroje. Juo labiau kad vis dar trūko įdomių pasiūlymų kine. Kai aktorius atsisakė toliau vaidinti Tureckį, televizijos vadovai gavo žiūrovų laišką, reikalaujantį uždrausti Januszui Gajosui palikti kabaretą, nes šis aktorius ir jo vaidinamas personažas tapo nacionaline vertybe.
Tuo metu Gajosas pradėjo vis dažniau vaidinti ciniškus aukštus pareigūnus ar korumpuotus žurnalistus ir net geri režisieriai dažnai išnaudojo jį gan schematiškai: valdininkas iš Varšuvos Andrzejaus Wajdos „Dirigente“ („Dyrygent“, 1979), laikraščio redaktorius Macekas Januszo Kijowskio „Kung fu“ („Kung-fu“, 1979), jaunosios tėvas Krzysztofo Zanussi „Kontrakte“ („Kontrakt“, 1980), bailus radijo komiteto pirmininko pavaduotojas Andrzejaus Wajdos „Žmoguje iš geležies“ („Człowiek z żelaza“, 1982, premjera – 1989). Panašių vaidmenų Gajoso kino repertuare pasitaiko iki šiol, pavyzdžiui, partinio veikėjo chameleono Mečyslavo Novako vaidmuo Januszo Morgensterno dramoje „Mažesnis blogis“ („Mniejsze zło“, 2009). Šio personažo credo – mąstyti taktiškai, nes lenkams labiausiai kenkia pragmatizmo nebuvimas. Reikia nosimi užuosti laiko pokyčius ir pasirinkti mažesnį blogį. Gajoso pasirodymas šiame filme buvo įvertintas lenkų kino „Ereliu“ už geriausią antro plano vyro vaidmenį.
1981 m., prieš pat įvedant karinę padėtį, Lenkijoje televizija parodė Filipo Bajono psichologinę dramą „Švytuoklėlė“ („Wahadełko“). Januszo Gajoso personažą Michalą Šmandą motina, prisiekusi komunistė, stalinizmo laikais atidavė į vaikų namus. Šiandien didesnę gyvenimo dalį vyras leidžia lovoje, vaikystės atsiminimai grįžta sapnuose, sukelia stiprią psichozę ar epilepsijos priepuolį. Tai tikra beprotybės studija: užtenka paprasto švytuoklės judesio, kad Michalą apimtų beprotybė. Tai pasakojimas apie žmogų, suniekintą negailestingos ir šiurkščios tikrovės, kurioje jis nesugeba prisitaikyti. Michalo vaidmuo atnešė aktoriui apdovanojimą Gdynės filmų festivalyje. Na, o filmas buvo uždraustas ir pateko ant lentynos. Tokios pat lemties sulaukė sukrečiantis Ryszardo Bugajskio filmas „Tardymas“ („Przesłuchanie“, 1982, premjera – 1989). Saugumietis majoras – bene labiausiai atstumiantis Januszo Gajoso personažas. Sadistas apspangusiomis akimis, pačiomis žiauriausiomis priemonėmis bandantis palaužti suimtuosius. Pats aktorius vėliau atsiminė: „Perskaičius „Tardymo“ scenarijų iškilo daug abejonių. Personažas, kurį man siūlė vaidinti, buvo pabaisa. Toks šlykštus, kad net pagalvoti ramiai apie jį negalėjau. Nutariau vis dėlto priimti pasiūlymą, nes jaučiau, kad tai bus svarbus filmas. Pirmomis dienomis į filmavimą eidavau lyg į skerdyklą. Tik po kelių pokalbių su Bugajskiu pamažu viskas pradėjo dėliotis. Tačiau baigus filmavimą bijojau, kad žmonės ims tapatinti mane su tuo personažu, gatvėse apmėtys akmenimis. Pasirodo, viskas buvo atvirkščiai. Filmas veikia visai kitaip. Kartą oro uoste paprašiau, kad žmonės pasaugotų mano bagažą. Kai padėkojau, išgirdau: „Prašau nedėkoti, tai mano pareiga. Mačiau filmą „Tardymas“.“ Už šį vaidmenį aktoriui įteiktas dar vienas Gdansko liūtas.
Vienas įspūdingiausių 9-ojo dešimtmečio vaidmenų, parodęs, kiek daug galimybių dar slepia Gajoso talentas, buvo Ödönas von Horvathas Kazimierzo Kutzo televizijos spektaklyje „Holivudo pasakojimai“ („Opowieści Hollywoodu“, 1987) pagal Christopherio Hamptono to paties pavadinimo dramą. Čia pasakojama apie žinomų vokiečių rašytojų likimus, kai atėjus į valdžią Hitleriui jie buvo priversti palikti tėvynę ir susitiko amerikiečių „sapnų fabrike“. Jų problemas stebime von Horvatho akimis. Jis ir kronikininkas, ir komentatorius, su lengva ironija ir gailesčiu pasakojantis, kaip didieji rašytojai tampa priklausomi nuo Holivudo banalybės ir kartu bando išsaugoti savo intelektualią nepriklausomybę. Kazimierzas Kutzas vėliau kalbėjo, kad po spektaklio susižavėjimas Gajoso talentu buvo visuotinas. Pasirinktos intonacijos, neįprastai sudėlioti akcentai, ypatinga kalbos maniera ir mimika – žiūrovų akyse aktorius virsdavo kitu žmogumi. Didysis lenkų teatro aktorius Aleksandras Bardini tada pasakė apie jį savo sparnuotą frazę: „Vaidino nieko nevaidindamas.“
Šiandien sunku patikėti, bet filmuodamasis legendinio „Dekalogo“ („Dekalog“, 1988) ketvirtoje dalyje Gajosas nesutarė su režisieriumi. Istorija, kaip įprasta Krszysztofo Kieślowskio filmuose, tik iš pirmo žvilgsnio visai paprasta. Mirdama motina paliko dukteriai atsisveikinimo laišką, kurį ji turi perskaityti sulaukusi pilnametystės. Tėvas ir duktė bijo atplėšti laišką, baiminasi dėl prielaidos, kad Michalas nėra biologinis Ankos tėvas. Tačiau, kaip ir kiti Kieślowskio filmai, – tai iššūkis nusistovėjusiems tabu, kur taip lengva peržengti ribą ir padaryti lemtingą klaidą. Aikštelėje Januszas Gajosas intuityviai pajuto scenarijaus trūkumus ir paprašė patrumpinti savo tekstą, kuris kartais skambėjo per daug tiesmukai. Kieślowskis nemėgo pastabų, taigi aktorius ir režisierius ėmė nervintis, konfliktuoti. Įtampa buvo gan didelė, Gajosas vos nepaliko filmavimo aikštelės, tačiau buvo prieita prie kompromiso, filmuojant ir aktoriaus pasiūlytus variantus. Jau prieš premjerą sąžiningas ir inteligentiškas Kieślowskis viešai prisipažino klydęs. Vos pradėjęs montuoti jis įsitikino, kad aktorius buvo teisus. O dėl Januszo Gajoso ir fenomenalios jaunutės Adriannos Biedrzyńskos vaidybos ši serija tapo viena svarbesnių „Dekaloge“. Vėliau Krzysztofas Kieślowskis patikėjo aktoriui vaidmenį antroje savo trilogijos dalyje „Trys spalvos: balta“ („Trzy kolory: Biały“, 1994). Tarsi daug pasiekęs, bet gyvenimu nusivylęs Gajoso Mikolajus padeda žmonos paliktam Karoliui pasiekti tėvynę.
Tačiau svarbiausiu vadinamojo moralinio nerimo kino laikotarpio Januszo Gajoso vaidmeniu buvo cenzorius Rabkevičius Wojciecho Marczewskio siurrealistiniame farse „Pabėgimas iš „Laisvės“ kino teatro“ („Ucieczka z kina „Wolność“, 1990). „Laisvės“ kino teatre vykstantį filmo seansą nutraukia neįprastas įvykis: aktoriai ekrane atgyja, pradeda kalbėtis ir įtraukia į pokalbį žiūrovus. Aplink teatrą būriuojasi minia, valdžia ir atitinkamos tarnybos skubiai sprendžia, kaip reaguoti į tokią situaciją. Atvyksta cenzorius, buvęs literatūros kritikas ir žurnalistas, kurį vaidina Gajosas. Cenzorius šiame filme yra nerealios pasaulio vizijos bendraautoris, vienintelis asmuo, į kurį gali kreiptis sukilusi realybė. Riba tarp tikrovės ir fikcijos vis labiau nyksta. Gajosas psichologiškai tiksliai įkūnijo labiausiai susikompromitavusios Liaudies Lenkijos profesijos atstovą, gebantį suvokti tikrovę, kur absurdas nustoja juokinti, o pradeda gąsdinti. Aktorių maištas ekrane pažadina cenzoriaus laisvės poreikį. Iš pradžių nesuvokdamas, ką tai reiškia, jis tampa visuomenės permainas skelbiančia figūra. Viena sistema subyrėjo, kita dar negimė. Cenzorius Rabkevičius atsidūrė pereinamajame – jokiame – laike. Gajosas puikiai perteikia tą sutrikimą ir kartu atskleidžia, kad supaprastintas požiūris į praeitį neišlaiko kritikos. Cenzorius tarnavo niekšingai sistemai, bet ar pats buvo niekšas? Gajosas eilinį kartą griauna stereotipus ir sulaukia dar vieno apdovanojimo Gdynės filmų festivalyje.
Lenkų kino kritikai kadaise rašė, kad iki 1989-ųjų Gajoso vaidmenis sąlyginai galima skirstyti į tris tipus: įvairūs Tureckio charakterio variantai, Liaudies Lenkijos pareigūnai karjeristai ir depresuojantys inteligentai. Pastaraisiais metais ši schema jau nebetinka. Pats aktorius apie tai kalbėjo: „Pavyko man nugalėti patį save, nesileidau įspraudžiamas į kampą, o toks pavojus iškildavo gana dažnai. Nuolatos stengiausi apgauti tuos, kurie manė perpratę mano galimybes. Juk svarbiausia stebinti, o aktoriui tai gana malonu.“
Paskutiniame amžiaus dešimtmetyje Gajosas dar kartą keičia įvaizdį, pradėjęs vaidinti policininkus, gangsterius ir žudikus lenkų veiksmo filmuose „Šunys“ („Psy“, 1992), „Ekstradicija“ („Ekstradycja“, 1995–1999), „Egzekutorius“ („Egzekutor“, 1999), „Fuksas“ („Fuks“, 1999), „Paskutinė misija“ („Ostatnia misja“, 1999). Lengvai, lyg žaisdamas, jis vaidina tuos kartoninius gangsterius, apgavikus ar policininkus. Nesipriešindamas scenaristo ar režisieriaus sumanymams aktorius sugeba savo žiauriausius personažus apdovanoti tragiškomis ar tragikomiškomis savybėmis. Kelių sekundžių aplinkybėse atskleidžia, kad blogosios jų charakterių ypatybės – tai tik kitų, garbingesnių jausmų ekvivalentas ir esant palankesnėms aplinkybėms galėtų persverti neigiamas.
„Surizikuosiu tvirtindamas, kad keičiu odą apytikriai kas dešimt metų. Visada imdavau nervintis kiekvienos dekados pabaigoje, apie septintus, aštuntus metus. Nujausdavau, kad bus kažkas negerai. Ir būdavo. Tikiuosi, dabar kaskart bus tik geriau“, – kalbėjo viename iš savo retų interviu Januszas Gajosas. Ir iš tikrųjų XX a. pabaiga ir mūsų amžiaus pradžia – tai nuostabių mažesnių ir didesnių aktoriaus vaidmenų metas.
Įspūdingas jo palūkininkas Mariuszo Trelińskio režisuotoje „Nuolankiojoje“ („Łagodna“, 1995) pagal F. Dostojevskį. Personažas, uždarytas ankštame kambaryje su mylimos moters kūnu, išpažįsta savo prakeikto gyvenimo istoriją. Kiekviena monologo minutė yra kančia, apie ką liudija prakaito lašai ant veido. Gajoso vaidinamas palūkininkas nėra vienareikšmiška figūra: blogio įsikūnijimas. Veltui palūkininkas klausinėja: kaipgi aš čia liksiu vienas? Nieko jam gyvenime nebeliko, nusipirko jauną merginą, o ši, nepakėlusi gyvenimo su juo, nusižudė.
Režisieriaus Januszo Zaorskio filme „Laimingo Naujojo Jorko“ („Szczęśliwego Nowego Jorku“, 1997), pasakojančiame apie lenkų likimus už vandenyno, Gajosas suvaidino Profesorių. Žmogų, neapsikentusį socialistinėje Lenkijoje ir išvykusį ieškoti laimės Amerikoje, tačiau nesugebėjusį čia pritapti. Besiruošdamas vaidmeniui aktorius vėl parodė savo aikštingą charakterį. Jis išėjo į Niujorko gatves stebėti valkatų, ne tik jų elgesio, bet ir išvaizdos. Jam atrodė neįmanoma, kad Profesorius dėvėtų kostiumininkės pasiūlytais drabužiais. Tačiau įsitikino, kad šį kartą nebuvo teisus. „Mano profesija remiasi žmonių stebėjimu. Man nerūpi, ar vaidinu rašytoją, gydytoją, kunigą, santechniką, juk visada vaidinu žmogų. Ši profesija – labai sunkus darbas. Aktorius vaidina savimi, veidu, kūnu, gestais. Tai didelė atsakomybė, nes negali pasakyti, kad kažkas kitas viską sugadino. Bet pasitaiko akimirkų, kai esi apdovanojamas. Dažniausiai tada, kai žiūrovas ir aktorius pasijunta viena esybe“, – apie savo profesiją kalba Januszas Gajosas.
Netrukus jis pasirodo Andrzejaus Wajdos televizijos spektaklyje „Eina Bigda!“ („Bigda idzie!“, 1999) pagal Juliuszo Kaden-Bandrowskio 1932 m. apysaką apie valstiečių politinį lyderį Mateušą Bigdą, be atodairos siekiantį valdžios, įkūnijantį visų politinių fariziejų klastingumą. Daugelis tame spektaklyje įžiūrėjo aliuziją į tuometinę Lenkijos valdžią.
Kameriniame Januszo Morgensterno filme „Geltonas šalikas“ („Żółty szalik“, 2000) Jerzy Pilcho apsakymo motyvais jis vaidino beviltišką alkoholiką, kenčiantį ir kitus kankinantį žmogų. Ne paskutinis asmuo didelėje firmoje, ironiškas, rafinuotas vyras išgyvena dėl savo priklausomybės ir gėdijasi to, „kas iš jo lieka“ dienai besibaigiant. Gėdijasi girtas lankyti motiną, gėdijasi artimų žmonių, kuriuos gali nuskriausti. Nebanaliai suvaidintas tragiško likimo žmogus be ateities su dėmėtu geltonu šaliku.
Po metų Gajosas pelno Lenkijos kino akademijos apdovanojimą „Auksinis erelis“ už antro plano vaidmenį režisieriaus Jaceko Bromskio juostoje „Tai aš, vagis“ („To ja, złodziej“, 2001). Jo Vyskočas – buvęs boksininkas, o dabar automobilių taisyklos savininkas, bendradarbiaujantis su mafija. Jo elegantiškumas pigus, kalbos maniera senamadiška. Jis vienintelis bando atgrasinti filmo herojų, paauglį Jajo, nuo gangsterio karjeros. Ir daro tai ne duodamas gerus patarimus, o keliais stipriais smūgiais.
Anot paties aktoriaus, vos pradėjęs vaidinti personažą, jis juo tampa. Už jo pasislepia. Gal vienintelė pastovi psichofizinė Gajoso aktorystės savybė yra sunkiai apibrėžiamas jo personažų nervingumas. Ar jie būtų uždari, ar atlapaširdžiai, savimi patenkinti ar nevykėliai, visi primena žmones, kurie atkakliai bando siekti kažko daugiau, todėl vis keičia veido išraišką, ištraukia (ar slepia) ginklą, nuolatos valo akinių stiklus. Jie nervingi, nemoka gyventi vieni. Negali sugyventi ir su savimi.
Vienuolis broliukas Sveikatėlė savito individualisto Januszo Jakubo Kolskio subtilioje juostoje „Jasminum“ (2006) atskleidė dar vieną aktoriaus talento briauną. Filmas nukelia į atokų vienuolyną, kuriame gyvena trys vienuoliai. Brolių ramybę sudrumsčia atvykusi restauratorė su penkiamete dukterimi. Sveikatėlė verda broliams vienuoliams valgį, vadina daiktus savo vardais ir net nepastebi, kaip šilti, tėviški jausmai mažai mergaitei pripildo visą jo esybę. Anot aktoriaus, jiedu su režisieriumi labai stengėsi, kad darbštus ir simpatiškas vienuolis netaptų tik pasakų personažu. Šį kartą režisierius įsiklausė į Gajoso pastabas, kad Sveikatėlė per daug kalba. Dialogai buvo sutrumpinti iki minimumo. O tada į Gajoso rankas atskrido dar vienas „Auksinis erelis“ už geriausią vyro vaidmenį.
Režisieriaus Wiesławo Saniewskio drama „Laimėjimas“ („Wygrany“, 2011) – tai istorija apie solidarumą ir meilę. Gajoso vaidinamas vienišas matematikos profesorius Frankas Goreckis nugyveno ilgą ir sunkų gyvenimą, tačiau sugeba apdovanoti kitą jauną žmogų šiandien tokiais deficitiniais jausmais kaip draugystė, nuoširdumas. Amžiaus skirtumas neturi reikšmės. Ši draugystė padės atgauti viltį jaunam pianistui Oliveriui ir išgelbės paties Goreckio gyvenimą.
Małgorzata Szumowska mėgsta provokuoti. Toks ir Berlyno kino festivalyje už režisūrą apdovanotas jos filmas „Body / Kūnas“ („Body / Ciało“, 2015), pasakojantis apie anoreksija sergančią merginą Olgą, kurią po motinos mirties sieja sudėtingi santykiai su tėvu, teismo medicinos ekspertu, dažnai kviečiamu į nusikaltimų ir savižudybių apžiūras. Vaidinantis prislopintomis spalvomis, balansuojantis tarp juoko ir ašarų aktorius su dviem netipiškomis partnerėmis Justyna Suwala ir Maja Ostaszewska kuria fantastišką trio. Bendraudamas su jomis šis nelabai malonus tipas tampa paprastesnis, atranda savyje laisvę, natūralumą. Prieš filmą pasirodžiusiame interviu Gajosas kalbėjo: „Vaidinti vidutinybę, niekuo netikintį, savo nešvariame darbe paskendusį žmogų gana sunku. Ypač šiuolaikiniame pasaulyje, kur savikūra yra beveik pareiga ar net egzistavimo būdas. Iš esmės niekas nėra laisvas nuo pareigos kurti save – nusiprausiame po dušu ir iškart norime kaip nors save pakeisti, nes tai, ką matome veidrodyje, yra įprasta ir nepatrauklu. Šis filmas suteikia daug progų įsižiūrėti į save, kai ne visai valdome padėtį. Dažnai būna juokinga, bet niekas iš nieko nesijuokia. Be to, „Kūnas“ turi puikų pabaigos akcentą. Nenoriu jo išduoti. Tačiau šis akcentas yra savęs, kitų žmonių ir pasaulio priėmimo ženklas. Vis dėlto tai įmanoma!“ 2015 m. Vilniaus kino festivalio „Kino pavasaris“ „Baltijos žvilgsnio“ programos konkurse Januszas Gajosas už šį vaidmenį pripažintas geriausiu aktoriumi. O paskui – ir dar vienas „Auksinis erelis“.
2017 m. režisieriaus Łukaszo Palkowskio biografinėje dramoje „Geriausias“ („Najlepszy“) Gajosas suvaidino Lenkijoje labai populiarią asmenybę – narkomanų reabilitacijos centro „Monar“ įkūrėją Marką Kotańskį. Tai įspūdingas, titaniškų pastangų, žiaurių nuopuolių ir milžiniškos jėgos kupinas pasakojimas apie Jerzy Górskį, kuris pagerino pasaulio rekordą tarptautiniame triatlono čempionate „Double Ironman“. Rūstus ir griežtas Gajoso personažas padėjo šiam vaikinui išbristi iš narkomanijos liūno.
Šiandien Januszas Gajosas labai atsargiai ir kruopščiai renkasi vaidmenis ir kine, ir teatre. Gajoso nuomone, aktoriui svarbiausia surasti vaidmens formą, kuria jis lyg ir siunčia signalą kitiems. Aktorius pasirenka mimiką, gestus, eiseną, kalbėseną, balso tembrą. Forma yra susikalbėjimo būdas. O paskui aktorius įkvepia jai sielą. „Suteikiu personažams tuos bruožus ir emocijas, kurias surandu savyje, tačiau juos atrenku. Ir sudėlioju pagal savo planą. Mano kuriamas personažas gali būti panašus į mane fiziškai, bet ne emociškai, – sako aktorius. – Tiesiog nesugebėčiau būti savimi scenoje ir prieš kamerą. Aš pasislepiu už savo personažų.“
Naujausi visiškai skirtingi Januszo Gajoso personažai – tai kašubų tautinio judėjimo lyderis Bazylis Miotkė Filipo Bajono istoriniame epe „Kamerdineris“ („Kamerdynerz“, 2018) ir arkivyskupas Mordovičius skandalingame Wojciecho Smarzowskio „Klere“ („Kler“, 2018). O jeigu dar paminėtume jo teatro vaidmenis, kurių kiekvienas – mažas šedevras...
„Kleras“ sukėlė daug diskusijų, sutraukė milijonus žiūrovų, tačiau kartu juos ir supriešino. Diskusijos netyla, ir Januszas Gajosas išsakė savo nuomonę: „Filme vyksta labai rimtas pokalbis su lenkais apie Bažnyčios nuodėmes. Tai gali sukelti šoką – sužinome apie daugybę incidentų, kurie sunkiai įsivaizduojami, kurie vyksta po Bažnyčios uždanga ir kurių kaltininkai yra ginami.“ O aktorius apdovanotas dar vienu „Auksiniu ereliu“ už geriausią antraplanį vyro vaidmenį.
Būdamas iš prigimties individualistas ir vienišius, Januszas Gajosas nedažnai duoda interviu, retai lankosi vakarėliuose ar priėmimuose. Be teatro ir kino pastaruoju metu, matyt, atsimindamas tėvo aistrą, jis dažnai skaito klasikos kūrinius radijui. Vienas paskutinių įrašų – perskaitytas visas H. Sienkiewicziaus „Ponas Volodijovskis“. Anot aktoriaus, tai buvo labai sunkus ir sekinantis darbas. Januszas Gajosas – ir puikus dėstytojas. Neseniai kartu su savo studentais, būsimais aktoriais, Lodzės kino mokykloje pastatė spektaklį „Svidrigailovas“ F. Dostojevskio motyvais. Pagaliau dar viena staigmena – Gajoso aistra fotografijai, tapusi vos ne antrąja profesija. Aktorius surengė net kelias parodas. Jis juokauja, kad tai tinkamas žaidimas jo amžiaus vaikui.
Nėra tokio epiteto, kuriuo apibūdintum Januszo Gajoso aktorystę. Geriausiai ją nusako jo paties žodžiai: „Turiu prisipažinti, kad ilgai svarsčiau apie tiesos ieškojimą. Metų metus ausyse skambėjo dar studijuojant išgirsti žodžiai: „Tiesos ieškok, sūneli, tiesos “. Bet nežinojau, kur tos tiesos ieškoti. Ilgainiui supratau, kad jokios tiesos nėra. Kad ją reikia sukurti. Žinote, kai tai supratau, man palengvėjo. Nuo tada pagaliau žinau, ką darau.“
Šių metų rugsėjo 23-iąją Januszas Gajosas švęs savo aštuoniasdešimtmetį. Kokiais dar garbingais teatro ar kino apdovanojimais jis gali būti pagerbtas? Jau turi visus įmanomus bronzinius, auksinius, deimantinius... Tačiau neabejoju, kad mus jis apdovanos naujais unikaliais vaidmenimis teatre ir kine. Ir vėl spaudoje pasipils recenzijos, kupinos epitetų „genialus“, „stulbinantis“, „nepakartojamas“...
