Edmundas Zubavičius, lyrikas ir publicistas

„Mums nebaisūs jokie priešai“, 1978
„Mums nebaisūs jokie priešai“, 1978

Edmundas Zubavičius (g. 1947) yra vienas darbščiausių ir tykiausių Lietuvos dokumentikos kūrėjų, jis tarsi ištirpęs šešiose dešimtyse savo trumpesnių ir ilgesnių filmų, sukurtų Lietuvos kino studijoje, „Lietuvos telefilme“, TV fi lmų studijoje, savo paties įkurtoje filmų studijoje „Teledokumentika“. Lietuvos dokumentinio kino istorijoje nėra kito režisieriaus, taip atkakliai bandžiusio aktualijas perteikti ne publicistika, o lyrika, linkstančia į filosofiją.

Tikruoju Edmundo Zubavičiaus kino debiutu laikomas dešimties minučių filmas „Mums nebaisūs jokie priešai“, nors jaunas režisierius buvo jau bendradarbiavęs su „Telefilmu“, nuo studentiškų laikų padaręs penketą trumpametražių dokumentinių darbų. Tačiau būtent tuo 10 minučių filmu apie Laukžemės žemaičius, dalyvaujančius civilinės gynybos pratybose, 31 metų Zubavičius subtiliai pranešė apie save kaip apie naują asmenybę lietuvių dokumentikoje, prisistatė kaip originaliai mąstantis režisierius, pasiryžęs pildyti poetinės dokumentikos lentyną. Tai įvyko gūdžiais 1978-aisiais, sąstingiu vadinamu laikotarpiu, kai kine, ypač dokumentiniame, reikalauta tikrovės padailinimų, o Zubavičius sugebėjo nepasiduoti melui ir netgi ironizuoti.

Filmą oriai pradeda ano meto svarbiausias „užkadrinis“ aktoriaus Arno Roseno balsas: esą „partija ir vyriausybė daro viską, kad išsaugotų taiką visame pasaulyje. Bet klastingos imperializmo jėgos nerimsta, ruošia naujus griaunamus planus...“ Artėjančios jūros bangos – „klastingos imperializmo jėgos“? – atsispindi apvaliose keisto padaro stiklinėse akyse, būrys analogiškų stikliaakių darniai atžygiuoja, o iš karvės pasigirsta ne įprastas „mū“, bet trimito šaukimas į kovą. Tiek mistifikacijos. Kai „kūnas“ neštuvuose lyg niekur nieko atsigauna, bet tuoj vėl „numiršta“, pastebėjęs kino kameros žvilgsnį, imi pagauti filmo žaidimo taisykles. Tai kaimo žmonės, jie atitraukti nuo kasdienių darbų ir mokosi „neįprastos jiems civilinės gynybos“, tarytum žaisdami ir patys iš savęs pasijuokdami. Detektyvas virsta komedija, šioji – grotesku, ypač kai liaudies daina „Augo kieme klevelis“ pasigirsta iš po dujokaukių, su kuriomis žygiuoja žemaičiai. Praėjus dviem dešimtmečiams po premjeros, taigi 1997-aisiais, Skirmantas Valiulis rašė: „Šiandien jaunimas kvatojasi žiūrėdamas juostą „Mums nebaisūs jokie priešai“. Tai bene vienintelis tiesioginis mūsų ekrano paliudijimas, kaip sovietiniais laikais žaidėm visokius politinius ir ideologinius žaidimus, netgi civilinę gynybą.“ (Skirmantas Valiulis, Žodžiai į sąžinę, Lietuvos aidas, 1997 05 29, p. 15.) Į tuos žaidimus Edmundas Zubavičius įpynė ir tragišką gaidą: dainai, kurioje „Augo kieme klevelis“ ir vėliau „papūtė vėjelis, pajudino klevo šaką, pabudino bernelį“ kontrapunktu suskamba improvizuota rauda „Oi nepapūski vėjeli, oi nepapūski šiaurasai...“ – kaip užkalbėjimas, kad tik neprisireiktų šitų mokymų įgūdžių.

Iš laiko perspektyvos matyti, kad filme „Mums nebaisūs jokie priešai“ susirinko daug dalykų, reiškinių, netgi bendradarbių, kuriuos rasime vėlesnėje Edmundo Zubavičiaus kūryboje. Juk režisierius dirbo su daugeliu operatorių, tačiau Romualdas Damulis nuo šio filmo tapo vienu ištikimųjų bendrakūrėjų, su kuriuo drauge 1990–2000 m. Zubavičius tyrė Lietuvos pokario istoriją, naršė KGB archyvus, fi ksavo partizanų, tremtinių atsiminimus, ieškojo „gyvenimo mirties rate“.

Pirmojo filmo dainose ir vėlesniųjų raudose girdimi deminutyvai – Edmundo Zubavičiaus filmų intonacija. Jo darbai iš esmės malonybiniai ir švelnūs, juose nuolat jauti graudumą. Ypatingą vietą tarp gausių Zubavičiaus darbų užima trumputis nespalvotas kino eilėraštis „Jautrumo kaip duonos“, kuriame cituojamos fotomenininko Aleksandro Macijausko nuotraukos iš ciklo, fotografuoto Kauno veterinarijos klinikose. Ten Donatas Buklys ir filmavo – jie su režisieriumi stebėjo tos klinikos kasdienybę, charakterius, situacijas. Atjauta gyvūnams netiesiogiai kalbėjo apie atjautos žmogui būtinybę ir ilgesį. Didžiąją filmo dalį „komentuoja“ Vivaldi muzika, o finale, kai kino kamera paskui žmones išeina iš veterinarijos klinikų į gatves, pasigirsta poetinis tekstas – malda jautrumui. Kaip išaiškėjo, šis tekstas parašytas paties režisieriaus, ką net sunku buvo įtarti žinant, jog šis žmogus, prieš studijuodamas kiną, buvo įgijęs fiziko specialybę ir net dirbo Puslaidininkių fizikos institute. Žinodamas šią Zubavičiaus biografijos detalę, kino kritikas Saulius Macaitis įpynė ją į pirmųjų režisieriaus filmų analizę: „Atrodytų, tarsi menininkas, į kiną, beje, atėjęs iš tiksliųjų mokslų, gal iš nepatyrimo, gal iš debiutantiško siekimo būti nepanašus į kitus, nuolat pats sunkina išsikeltus uždavinius. Bet iš esmės šis noras prisikasti prie gilesnių tikrovės, problematikos klodų visai sąmoningas ir natūralus. (...) iš filmo „Jautrumo kaip duonos“ irgi buvo galima padaryti tik informatyvią juostą, reportažiškai piešiančią veterinarijos gydytojų kasdienybę, o E. Zubavičiaus rankose ji įgijo filosofinių akcentų, verčia iš naujo pergalvoti žmogaus ir gyvosios gamtos santykį.“ (Saulius Macaitis, Rodo „Dokumentika“. Lietuvikino menas iandien, 1981, Vilnius, Mintis, p. 65.)

Raudą filme „Mums nebaisūs jokie priešai“ improvizavo liaudies dainininkė Veronika Povilionienė, kurią sutiksime dar poroje Edmundo Zubavičiaus filmų. 1985 m. filme „Verkiu ir dainuoju“ Zubavičius ir operatorius Kornelijus Matuzevičius keliavo po Dzūkijos kaimus su Veronika Povilioniene, rinkusia raudas. Kitas filmo klodas – Veronika su jaunais artistais repetuoja spektaklį, kuriuo einama „per epochas“, jame ir reikalingos raudos. Išklausiusi daug atsiminimų, Veronika dalyvauja Pirčiupių tragedijos paminėjime prie paminklo sudegintam kaimui. Ji improvizuoja raudą, prie kurios prisijungia žuvusiųjų artimieji. Toks finalas tarsi paneigia viso filmo metu teigtą mintį, kad kiekviena rauda unikali ir kyla tik iš autentiško išgyvenimo. Autoriaus neapsispręsta – ar jis daro filmą apie Veroniką, atnešančią į sceną dainas iš tautos gelmių, ar apie raudas kaip išskirtinį lietuvių paveldą. Galima matyti šį filmą ir kitu rakursu – ryškėja lyriko noras kalbėti apie aktualijas, tačiau Zubavičius neaštrina problemos, o išlieka jautriu, netgi susijaudinusiu stebėtoju. Tą iliustruoja dar vienas filmas su Veronika Povilioniene „Lopšinė Rotušėje“, sukurtas 1987 m. ir pasakojantis, kad Kauno moterų aktyvas surengė lopšinių atgaivinimo akciją, mat nutarė, jog šiuolaikinės mamos nebemoka jų dainuoti. Todėl į Rotušę kartais kviečiamos susižadėjusios poros, kartais besilaukiančios moterys – tokiai publikai Veronika dainuodavo lopšines. Į tuos pasidainavimus atvežami ir našlaičiai iš vieno miestelio vaikų namų etnografinio ansamblio, kad būsimos mamytės nesumanytų gimdyti būsimų našlaičių (stagnacijos projektai!). Prieš koncertą Veronika klausia vieno berniuko, ar jis turi tėvus, vaikas purto galvą, vėliau pasitraukęs verkia, Veronika glosto jo nuleistą galvą ir sako „nepyk, kad paklausinėjau“. Režisierius nerodo jokio požiūrio į tuos keliagubus absurdus, jis seka paskui savo heroję ir fiksuoja jos pasirodymus bei pasisakymus. O herojė, namuose paglosčiusi savo vaikus, graudinasi, kaip blogai tiems vaikams, kurie nuo gimimo neturi namų. Ir kaip blogai, kad mamos nedainuoja vaikams lopšinių, nes „kas gi tuose vaikuose atsibus“, jeigu jie nepažins savo šaknų. Tie nekalti, dorai daryti Zubavičiaus filmai labai tinka stagnacijos laikų gyventojo psichologijai tirti – prie ko žmonės buvo pripratę, kas jiems atrodė problemiška, o kas normalu ir net nepastebima. Tačiau kokia paties režisieriaus pozicija? Kartais ją sunkoka apčiuopti, nes vietoje požiūrio – užuojauta.

Norėtųsi plačiau sustoti prie dar vieno iš ankstyvųjų Zubavičiaus filmų – „Dovanėlės“ (1980). Zubavičius padarė ironišką filmą, kuriuo parodė, kaip veikia sistema „aš tau – tu man“, kaip klastingai atsiliepia šerno mėsos „dovanėlės“ iš po skverno, o tai filmo kūrimo laiku buvo paplitęs atsidėkojimo deficitu už deficitą reiškinys. Nebuvo lengva daryti tokį filmą, nes visi asmenys, iš kurių režisierius Zubavičius ir operatorius Aloyzas Jančoras bandė imti interviu, gręžėsi nuo kameros, atsisakė kalbėti. O juk herojai – universalinės parduotuvės darbuotojų būrys, apsikrėtęs trichinelioze, kitas herojus – kolūkio pirmininkas, susipažinęs su viena parduotuvės viršininkių turistinėje kelionėje ir vėliau pavaišinęs nelemtąja dešra. To meto žiūrovas lengvai suvokė, kad dešra padėjo pirmininkui atsidėkoti už pardavėjų paslaugas. Natūralu, kad filmo autoriai vis atsidurdavo prieš uždarytas duris. „Bet kaip tik tokia situacija ir kuria filmo objektą, kuris, užuot apsiribojęs sanitarijos ir higienos propaganda, netikėtai pasuka žymiai universalesne linkme, o tam tikra detektyvinė žaismė suteikia pasakojimui dygios, rafinuotos ironijos“, – rašė kino kritikas Linas Vildžiūnas. Filmas iš pradžių vadinosi „Brakonieriai“, bet šis žodis – o ne nufilmuotas reiškinys – tapo herojui pretekstu paduoti režisierių į teismą, ir filmas tapo „Dovanėle“. Todėl, palydėdamas filmą į ekraną, Vildžiūnas komentavo: „Įnirtę filmavimo grupės oponentai iki šiol apeliuoja į etinį dokumentinio kino aspektą. Bet kodėl dorovinės normos vienaip suprantamos ekrane ir visiškai kitaip – gyvenime? (...) E. Zubavičiaus pastangos pažvelgti į objektą kiek kitu kampu, tegu šiam paskubomis ir atsitvėrus širma, – sveikintinas pilietiško aktyvumo pavyzdys“. (Linas Vildžiūnas, Brakonieriai, Savaits ekranas, nr. 13, 1981 03 30 – 04 05, p. 2.)

Priminsime, kad anksčiau minėtas fi lmas „Mums nebaisūs jokie priešai“ taip pat turėjo būti viso labo vaizdinė informacija apie civilinės gynybos pratybas, o režisieriaus talentas pavertė jį įsimintinu meno kūriniu, tiksliai atspindinčiu laiko grimasas. Niekada valdžios neglostytas už originalius savo filmų sprendimus, Zubavičius vieną kino studijos užsakymą atliko be patyčių – tai „Didžiausias rūpestis“ (1981), rimtai, netgi utriruotai rodantis didžius sovietinės prekybos privalumus, kurių niekada nebūta. Negali to filmo vadinti nesėkme, jis padarytas profesionaliai, bet tai sąmoningas, principinis melas. Anot Sauliaus Macaičio, šis fi lmas – „patetiškas, iškilmingų žodžių persotintas himnas mūsų prekybai“, tai pačiai, priminsime, kur, norint ką nors normalesnio nusipirkti, tekdavo nešti kyšį – ką rodė „Dovanėlė“. (Saulius Macaitis, Dokumentika – krizės simptomai, Literatra ir menas, nr. 36, 1982 04 04, p. 6.) Tokie filmai kaip „Didžiausias rūpestis“ atsirasdavo, kai režisieriams grėsdavo pavojus likti be darbo. Tad ir nelemtąjį „rūpestį“ galima vadinti režisieriaus duokle sistemai, jo nevilties įsikūnijimu. Latvių kinotyrininko Agrio Redovičiaus nuomone, tai ne dokumentika, o „dekoratyvinis realizmas“.

Kad suprastume režisieriaus Edmundo Zubavičiaus charakterį, asmenybę, turėtume trumpam grįžti į 1978-uosius, kai jis sukūrė 10 minučių filmą „Kitų namų šiluma“, kurį galėtume vadinti darboholiko autoportretu. Anuomet pradedantis režisierius Zubavičius ir patyręs operatorius Zacharijus Putilovas dieną naktį filmavo Jonavos azotinių trąšų gamyklos vyriausiąjį inžinierių Bronislovą Lubį. Jau pirmu kadru, nužvelgiančiu medžio kamieną, autoriai lygino žmogaus tvirtumą su tuo medžiu. Iškart užsiminė, kad tai žmogus, kuris neskaičiuoja darbo valandų ir įmontavo paties inžinieriaus žodžius, jog tokioje didelėje gamykloje, kuri dar ir statoma, žmogus negali vien tik dirbti, „čia kaip kariuomenėj – reikia tarnaut“. Finale herojus su statybininko šalmu lipa to rūkstančio monstro laiptais aukštyn, kol išnyksta iš regėjimo lauko, susilieja su savo kūriniu. O filmo diktorius už kadro klausia: „Tad kas gi toliau, Broniau Luby, vyriausiasis inžinieriau, 40 metų žmogau?“ Žinant to žmogaus pasiekimus, pelnytus per jam likusius 33 metus, galima atsakyti enciklopediniais faktais: toliau – vienas sėkmingiausių nepriklausomos Lietuvos verslininkų, Akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo signataras, Kauno ir Klaipėdos universitetų garbės daktaras, mecenatas...

Tačiau mus domina šio filmo režisierius, ir jam galime pateikti tą patį klausimą: tad kas gi toliau? O toliau – galynėjimasis su kino monstru, vainikuotas ilgiausiu filmų sąrašu, įvairiausių temų nagrinėjimu – politika, religija, pokaris, menininkai... Zubavičius pats paskaičiavo, kad daro maždaug po du fi lmus per metus. Tarp jų yra ir vadinamosios poezijos, ir vadinamosios publicistikos. Štai 1983 m. sukurti 10 minučių „Krantai“ – poetinis etiudas, dedikuotas Rusnei, „paskutiniam Lietuvos krantui“. Rusnės peizažai Kornelijaus Matuzevičiaus nufilmuoti lyg matytum juos sapne, lyg iš tolo per rūką artėtum: saulėtekis, pavasario potvynis, medžiai, vanduo, žvejai. Viskas abstraktu, net konkretūs žvejai filmuojami tarytum amžinos sakmės herojai, tvirti vyrai, patiriantys rūsčių nuotykių. Nekonkretizuojama ir senovinė pamario daina už kadro – tai irgi lyg amžių gaudesys. Ir čia pat – neva publicistinio įkarščio apimtos „Vakaro barikados“ (1984), filmas, kuriame tie patys kinematografininkai domėjosi, kaip miesto tvarką stengiasi saugoti komjaunimo operatyvinės grupės nariai. Šiandien sakytume, kad situacija iš principo fiktyvi, už tai ir barėsi Saulius Macaitis: „Filmui „Vakaro barikadose“ pritrūko konfliktiško įvykio. Patys tą jausdami, autoriai bando imituoti neva ką tik įvykusį „pažeidimą“. (...) Tikėjimas ekrano tiesa silpsta. Imitacija, kuria norėta sukonkretinti operatyvininkų veiklą, suteikti jai dinamikos, duoda atvirkščią rezultatą – parodo niekur nespėjančius herojus.“ (Saulius Macaitis, Barikadėlėse arba jaunimas dokumentiniame ekrane, Jaunimo gretos, 1985, nr. 4, p. 21.)

Pasibaigus sovietiniam laikotarpiui, pasibaigė ir trumpametražių epocha Edmundo Zubavičiaus kino biografijoje. Lietuvos Atgimimą, Sąjūdžio euforiją, naujuosius politikus, valstybės atkūrimą jis apžvelgė trijų valandinių filmų epopėjoje – „Dar sykį „Lie-tu-va“ (1990), „Lietuva: žodžiai į sąžinę“ (1991), ir „Lietuva. Vėl laisva“ (1992). Ir vėl lyrikas kedena aktualijas. „Ar kiekvienas pakankamai kovojo, dainavo ir meldėsi, kad būtų įrašytas į bent vieną istorijos eilutę“, – klausia režisierius už kadro filme „Lietuva. Vėl laisva“. Seimo rūmus, Nepriklausomybės aikštę, bažnyčią, mitinguojančius žmones jis sutapatina kone su visa Lietuva, kalba asmenvardžiu „mes“, įsižiūri į tai, kas vyksta ten, kur renkasi žmonės, bet neatsirenka, kas svarbiausia, nededa akcentų, sąmoningai nerodo savo pozicijos – kad būtų objektyviau. Kino kritikas Skirmantas Valiulis pagyrė Edmundą Zubavičių už emocinį šių filmų krūvį, už euforijos atspindėjimą, už pojūtį, kad „mes – jėga“.

Zubavičiaus filmai ne kartą rodyti ir tarptautiniuose festivaliuose, jų retrospektyvose – 1986 m. Oberhauzene, 1987 m. Nione, 1988 m. Malmėje, 1991 m. Ruane, 1992 m. Amsterdame, 1993 m. Karmardene (Didžioji Britanija), kitur.

Keletą metų Edmundas Zubavičius paskyrė pokario istorijos tyrinėjimams, partizaninio karo atsiminimams užfiksuoti ir dirbo su operatoriumi Algiu Liutkevičiumi. Pirmasis ciklo filmas „Partizanai“ (1993) pasakoja apie Pietų Lietuvoje su sovietų okupacija kovojusius partizanus, jų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą ir partizanams padėjusius dzūkus. Pats Zubavičius, kilęs iš Prienų krašto, – partizanų ryšininko sūnus, tad medžiagos šiam filmui ieškojo remdamasis ir tuo, ką žinojo nuo vaikystės. Apie filmą „Partizanai“ savo esė, pavadintoje dzūkišku žodžiu „Pasiaukavimas“, jautriai parašė poetas Sigitas Geda, kurio vaikystėje taip pat gyvavo žinia apie bebaimį partizaną Vanagą: „Edmundas Zubavičius ieškojo savo legendos atšvaitų, savo vaikystės ir jaunystės žmogaus, ir panašiai nusiteikusiam ieškoti kartu su juo yra gražus išgyvenimas“. (Sigitas Geda, Pasiaukavimas, Kinas, 1994, nr. 1, p. 3.)

Kiti šio tauraus ciklo fi lmai – „Gyvenimas mirties rate“ (1994) apie Rytų Lietuvos partizanų vadą Joną Kimštą-Žalgirį, „Partizanės“ (1995) apie partizanų ryšininkes, jų didvyriškumą, kančias ir nesunaikinamą tikėjimą, „Gyvenimas po mėnuliu“ (1995) apie paskutinio Lietuvos partizano Prano Guigos slėpimą, „Vienatvės pilnatis“ (1996) apie partizanų gailestingąją seserį Marijoną Žiliūtę-Eglutę, „Skeveldros“ (1997) apie stribus. Kiekvienas šių filmų papildo vienas kitą, o visi kartu be skambių žodžių „paneigia gana gajų teiginį apie aukos beprasmiškumą. Juk filmo herojėms toks klausimas net nekyla“, – rašė Živilė Pipinytė apie „Partizanes“, kurios kartu su filmu „Partizanai“ ir „Gyvenimas mirties rate“ sudaro trilogiją. Paklaustas, kodėl vis darąs filmą po filmo apie pokarį, 50-metis Zubavičius atsakė, kad jaučia poreikį ir pareigą, nes jis beveik vienas šiame lauke karys – juk vyriausioji Lietuvos kinematografininkų karta Atgimimo metais palūžo ir nutilo dėl pasikeitusių kino gamybos sąlygų, o jaunesnioji turi savų interesų. Živilė Pipinytė įvertino Zubavičiaus filmų apie pokarį asketizmą, nepiktnaudžiavimą šiurpiais vaizdais bei faktais ir, rašydama apie „Partizanes“, pabrėžė: „Filmo herojų veidai tokie šviesūs, kalbėdamos apie savo kančias jos šypsosi, kaip šypsosi žmonės, kurie pažino didžiąją tiesą.“ O visa trilogija, kino kritikės nuomone, „autentiškas, neiliustruojantis ir neinterpretuojantis įvykių dokumentas – yra labai aktuali ir savaip peržengia įprastas tokio pobūdžio filmų vertinimo ribas. Šių filmų herojų išpažintys ir tikėjimas tiesa, man regis, priverčia mus, žiūrinčius tuos filmus, taip pat žengti dar vieną žingsnelį link ne visada malonios tiesos apie save, apie kančios ir aukos prasmę.“ (Živilė Pipinytė, Partizanių liudijimas, Lietuvos aidas, 1995 06 21, nr. 128, p. 17.) 2009 m. Edmundas Zubavičius apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi už asmeninį indėlį įamžinant pasipriešinimo dalyvių ir kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą.

1993 m. Zubavičius ėmė atsargiai domėtis religine tematika – jo pusvalandinį filmą „Širdis pelenuose“ iš esmės sudaro pokalbiai su kunigu Jonu Boruta, buvusiu bendrakursiu, kai abu studijavo fiziką. Režisierius skyrė šį filmą posovietiniams inteligentams, jėga atplėštiems nuo krikščionybės, ir pats save parodė simboliškame finalo kadre – per mišias jis stovi prisiglaudęs prie kolonos netoli durų ir nesiryžta dalyvauti bendrame vyksme. Po dešimtmečio Zubavičius gerokai ryžtingiau grįžo prie religijos temos, bet kitu kampu – portretų triptike „Paribio postai“ supažindino su trimis skirtingų charakterių, temperamentų, likimų kunigais, dirbančiais katalikiškosios Europos šiaurės rytų paribiuose: Dominyku Valančiausku Dieveniškėse („Šaknų vainikas“), Martynu Stoniu Balengrade ir Buivydiškėse („Šiapus ir anapus“), Vytautu Rapaliu Visagine („Paribio rekolekcijos“).

Religinė tema akivaizdžiai stiprėja Zubavičiaus filmuose, ji reikšminga ir valandiniame pasakojime „Vaikystės juodraščiai“ (1997) apie stovyklą vaikams, augantiems gatvėje. Ši stovykla keletą vasarų vykdavo Inkūnuose prie medinės bažnyčios, o jos restauravimą, puoselėjimą režisierius padarė svarbiu filmo simboliu. Tai ne pirmas filmas, kurį Zubavičius pats ir filmavo, pasireikšdamas kaip jautrus, pastabus operatorius. Jautrumas apskritai būdingas Zubavičiaus kinui, bet štai režisieriaus profesinės savybės kartais stebina, ypač kai jis neapsisprendžia dėl filmo objekto, krypties, pagrindinės žinios. „Vaikystės juodraščiai“ tarpais virsta reportažu apie tą stovyklą, jos veiklas ir keblumus, tarpais – probleminiu filmu apie benamių vaikų būtį iš principo, tarpais poetine refleksija apie rūpestį ir atgimimą, o tarpais – netgi štrichais rašytojos Vandos Juknaitės, šios stovyklos rengėjos, portretui. O dar poetiniai epizodų pavadinimai ir paantraštės... Ir per visą valandą lyrikos – labai menka informacijos dozė. O juk tai buvo kone pirmoji socialinės atjautos stovykla beglobiams vaikams atgimusioje Lietuvoje.

Zubavičius mėgsta grįžti prie savo pažintų herojų – taip jis grįžo prie Vandos Juknaitės ir sukūrė jos portretą „Namai ant stiklo kalno“, tai buvo jo 2007 m. triptiko apie rašytojus dalis. Kiti triptiko herojai – Eugenijus Ignatavičius („Katedra po klevu“), Juozas Aputis („Juozo namai“). Ne kartą Zubavičius grįžo ir prie pamėgtos aktorės Nijolės Gelžinytės – 1984 m. ji dalyvavo pusiau vaidybiniame filme „Močiutės pyragas“, kuriuo režisierius priminė senuosius lietuviškus vaikų žaidinimus, minkles, dainas, pasakas, 1997 m. režisierius sukūrė aktorės portretą „Kambariai be durų“, kur derino ištraukas iš legendinio spektaklio „Haroldas ir Modė“ su jaukiu šeimos buvimu sodyboje, Modės monologus su Gelžinytės prisiminimais, ir tai vėlgi jautrių impresijų rinkinys, nuotaikų kaleidoskopas, nesurakintas vienos idėjos grandine. 2001 m. filmo „Fuga plenere“ veiksmas vėl vyksta toje pačioje sodyboje, kur aktorės dukra smuikininkė, styginių kvarteto narė, atvažiuoja su kolegomis repetuoti, o Zubavičius stebi ir filmuoja jų darbą, buvimą gamtoje ir pačią gamtą.

Šis režisierius neabejingas muzikai, tą rodo ir jo filmų garso takeliai, kai kurie sprendimai visiškai netikėti. Ankstyvojo laikotarpio filme „Gyvenu ir gyvensiu“ (1979) apie kolūkio pirmininką finalinis kadras yra tarsi to atkaklaus žmogaus nesibaigiančio kelio metafora, o muzikinis komentaras – Giedrės Kaukaitės dainuojama kamerinė daina apie ąžuolą. Neaiškaus žanro ir paskirties „Vakaro barikadų“ muziką tiesiog kadre kūrė Alvydas Jegelevičius, o dainavo Kostas Smoriginas – apie barikadas ir barikadėles, miesto namus „kaip kaladėles“. Toks sąlygiškas sprendimas prie buitinio „kriminalo“ atrodė tikrai keistai, bet įdomiai. Visiškas netikėtumas – 1996 m. filmas „Pasaulio pabaiga repo stiliumi“, kur jau ne tiek atgimstančios, kiek yrančios Lietuvos vaizdus ir sutrikusius, savo vietos nerandančius personažus „komentavo“ Kipro Mašanausko repas. Šiame kūrinyje jauti filmų „Mums nebaisūs jokie priešai“ ar „Dovanėlės“ autoriaus braižą, jo ironiją iki sarkazmo, jo skausmą ir neviltį dėl to, kas vyksta šalyje, bet matai ir noro ar ryžto trūkumą surinkti visas lmo gijas ir pagaliau ištarti, dėl ko šitie apokaliptiniai vaizdai, griuvėsiai, nereikalingi žmonės. Taip, 1996-ieji buvo juodi metai. Gal šis filmas – paties režisieriaus nebetikėjimas galimybe atgimti ir kurti?

Neapsisprendimas dėl filmo idėjos, aiškios koncepcijos trūkumas apskritai būdingas ilgiesiems Zubavičiaus filmams, bet tai jau jo braižas. Galime tik prisiminti Vandos Juknaitės pasvarstymą filme „Vaikystės juodraščiai“ – kodėl ji neduodanti vaikams konkrečių užduočių, neraginanti dirbti, nors pati drauge su kitais stovyklos aktyvistais persidirba dėl savo auklėtinių. Ir vieną dieną, auklėtojų džiaugsmui, tie vaikai neraginami ėmė kapoti malkas, supratę, kad jų trūksta. Tai buvo triumfas, globėjų subtilumo pergalė. Mes juk norime, darė išvadą rašytoja, judinti vaikų mintį, bet ne malkų žiemai prisikapoti. Galbūt tai ir Edmundo Zubavičiaus kūrybinis credo – judinti žiūrovo mintį.