Simbolinis tautos laukas

Režisierius Raimondas Vabalas

„Birželis, vasaros pradžia“, 1969
„Birželis, vasaros pradžia“, 1969

[...] Raimondo Vabalo filmuose simbolinis tautos laukas atsiranda kalbant apie tautos istoriją. Jo filmai atsispiria nuo konkrečios lietuviškos istorijos ar realybės, bet ilgainiui jų ištarmė tampa vis universalesnė. Režisierius siekė, kad lietuvių kinas išnaudotų žanrinio kino teikiamas galimybes, ir mielai eksperimentavo su kino kalba. Komedijoje „Marš, marš, tra-ta-ta!“ (1964) Vabalas, pasitelkęs lietuvių kinui neįprastą teatrališką groteską, prabilo apie tarpukario Lietuvos ir Lenkijos konfliktą. Tai vienas originaliausių lietuviškų filmų ne tik formos požiūriu, juolab kad iki šiol niekas nesiryžo taip ironiškai interpretuoti tarpukario Lietuvos istorijos.

Filme „Akmuo ant akmens“ (1971) rodoma XIX a. Lietuva, bet atsisakoma tradicinio sociologizavimo: dvarininkai, menininkai, valstiečiai filme atskleidžia skirtingą požiūrį į tuometinius „okupantus“ – Rusijos imperiją. Vabalui buvo svarbu kuo atviriau kalbėti apie dabartį ir istoriją. Filme „Skrydis per Atlantą“ (1983) jis pabandė rekonstruoti praeitį, atkurti ne tik Dariaus ir Girėno skrydžio aplinkybes, bet ir „Lituanicos“ lėktuvą. Paskutiniame savo filme – Mariaus Katiliškio romano ekranizacijoje „Miškais ateina ruduo“ (1990) – Vabalas su meile rekonstravo tarpukario Lietuvos buitį, kaimiečių kasdienybę ir šventes, bet kartu tai neužgožė universalios neįmanomos meilės dramos.

Skirtingi istorijos laikotarpiai Vabalo filmuose rodomi taip, kad būtų paliestas koks nors sovietų ideologijos nutylimas, apeinamas, menkai aptariamas aspektas. Diplominiame Vabalo filme „Žingsniai naktį“ (1962) rodomas garsusis pabėgimas iš IX forto Kaune Antrojo pasaulinio karo metais ir su SSSR susiję Kauno pogrindininkai, kuriuos itin mitologizavo sovietų propaganda. Nors Holokausto tema tiesiogiai ir neliečiama, filme gausu vizualių užuominų. Vabalas rodo tarpukario inteligentus (todėl jam buvo svarbu, kad filme vaidintų Juozas Miltinis), jam įdomios jų pažiūros, reakcijos, tai, kas oficialiojoje kultūroje buvo nutylima arba iškraipoma. Savaime suprantama, kad Vabalui teko laviruoti, taikytis, bet akivaizdu, kad inteligentų, jų konformizmo tema jam buvo labai svarbi – vėliau jie taps vieno svarbiausių lietuvių kino istorijoje filmo „Birželis, vasaros pradžia“ (1969) ir ne pačių sėkmingiausių režisieriaus filmų „Mainai“ (1980) bei „Rungtynės nuo 9 iki 9“ (1980) personažais.

 

Karštis lentpjūvėje ir nusivylimas tikrove

Lietuvos provincija, maži miesteliai ir jų gyventojai, – mėgstama Raimondo Vabalo filmų terpė, kurioje buvo galima patyrinėti sovietinės santvarkos ir pokario dramų įtaką kasdienybei. Filme „Birželis, vasaros pradžia“ tradicinis sovietų kine „gamybinis konfliktas“ – tik duoklė kino valdžiai.

Prie pat Nemuno vingio įsikūręs filmo miestelis iš pradžių gali pasirodyti idiliškas. Režisierius ir scenaristas Icchokas Meras po truputį panardina į neskubrų jo gyvenimo ritmą, rodo, kaip šilta vasaros šviesa gaubia jaukią aikštę, karštis kiaurai persmelkia lentpjūvę, kuriai vadovauja pagrindinis filmo veikėjas inžinierius Stasys (Vytautas Tomkus). Prancūzų Naujosios bangos stiliumi Algirdo Aramino ir Jono Abarono nufilmuoti miestelio kasdienybės vaizdai kartais primena dokumentinį reportažą ir net sodrūs intarpai (besimušantys vaikai, turgelis, aptrupėjusios bažnyčios freskos ar smalsūs praeiviai) negriauna realistiško vaizdo.

Bet netrukus idilė užleis vietą konfliktams: lentpjūvė neperspektyvi, iš jos bėga darbuotojai, o iš ministerijos juoda „Volga“ atvykęs valdininkas Misiūnas (Juozas Budraitis) siūlo tik vieną išeitį – statyti naują, didesnę medžio apdirbimo gamyklą. Tačiau tada reikės nugriauti pusę miestelio, kuriame užaugo ne tik Stasys. Tradicinis sovietų kine „gamybinis konfliktas“, dažnai siūlęs socrealistinio pobūdžio kovą tarp gero ir geresnio, filme tampa priedanga, leidusia parodyti, kaip veikiami sovietų industrializacijos planų keičiasi mažieji provincijos miesteliai, kurių stuburas nuo tarpukario buvo inteligentai – gydytojai, mokytojai, kunigai, kaip tradicinį gyvenimo būdą palaipsniui išstumia naujas.

„Birželis, vasaros pradžia“ rodo šios terpės degradaciją ir nusivylimą tikrove: Stasio brolis gydytojas (Audris Chadaravičius) pamažu prasigeria, kunigas (Algimantas Masiulis) abejoja pašaukimu, kartu su gastroliuojančiu teatru miestelin užsukusi aktorė Laima (Elvyra Žebertavičiūtė) pavargo vaidinti kambarines ir svarsto išeiti iš teatro. Tačiau vargu ar ji galėtų grįžti pas mylintį ir vis dar laukiantį Stasį.

Idealistai filme vos keli – Stasys ir jo tėvas mokytojas (Gediminas Karka) bei studijuoti dainavimo į Vilniaus konservatoriją susirengusi abiturientė Sigutė (Julija Kavaliauskaitė). Virš visų kitų, regis, tvyro įsikūnijusi pranašystė iš Stasio papasakotos parabolės apie merginą, kuriai ragana išbūrė, kad gyvenime jos laukia blogiausia: „niekas nepasikeis“. Autoriams svarbiau dramatiški filmo veikėjų vidiniai konfliktai, jų tarpusavio santykiai, dvasinis nuovargis. Įsimena net trumpam pasirodę antrojo plano personažai – kiekvienas jų turi savo istoriją, kurią režisierius su aktoriais paverčia svarbia filmo kuriamos tikrovės mozaikos dalimi.

Filme „Birželis, vasaros pradžia“ Vabalas tiksliai įvardijo stagnuojančią sovietų kasdienybės atmosferą ir vėl prisilietė prie savo mėgstamos temos – inteligentų konformizmo, vienaip ar kitaip pabrėžiamo daugumoje režisieriaus filmų. Nors „Birželio, vasaros pradžios“ kulminacija – Laimos suvaidintos Žanos d’Ark sudeginimo scena (Jeano Anouilh’io pjesę „Vyturys“ miestelyje vaidina gastroliuojantis teatras) lyg ir sufleruotų moralinio apsisprendimo triumfą, finale Vabalas sąmoningai nenori išspręsti nė vieno konflikto ir palieka žiūrovui pačiam atsakyti į klausimą, kas laukia ir veikėjų, ir miestelio. Todėl filmo ištarmė universali: lietuviškos kasdienybės fone formuluojami universalūs klausimai apie asmeninį pasirinkimą.

 

Pabėgimas nuo sprendimų

Pagal rusų rašytojo Jurijaus Trifonovo romaną kurtuose „Mainuose“ (1974) Vabalas rodė „stagnacijos“ laikų lietuvišką kasdienybę, beje, nomenklatūrinį didmiesčių pasaulį kartais supriešindamas su idiliška provincija, kurioje dirba pagrindinio „Mainų“ veikėjo senelis gydytojas. Filme rodoma, kaip naujoji sovietinė inteligentija degraduoja ir tampa vis labiau priklausoma nuo materialių vertybių. Pagrindinis veikėjas dėl geresnių buitinių sąlygų pasirengęs išduoti net savo motiną, o kartu ir tėvo – kovotojo už sovietų valdžią – idealus. Vabalui, be abejo, svarbu buvo parodyti, kaip sovietinis konjunktūrizmas, karjerizmas pralaimi prieš praeities idealus.

„Mainus“ galima pavadinti ir psichologiniu moralitė, ir apsisprendimo drama. Filmas sukurtas pagal vieno svarbiausių „atlydžio“ rašytojų Jurijaus Trifonovo to paties pavadinimo romaną, tačiau jo siužetas perkeltas į lietuviškas realijas (scenarijaus bendraautoris – Pranas Morkus). Pagrindinis filmo veikėjas yra Vytautas Liutkus (Girts Jakovlevs). Jis kilęs iš inteligentų šeimos, tėvas žuvo kare, motina – principinga, ištikima savo idealams moteris. Liutkus dirba kažkokiame institute. Jo žmona Lina (Valentina Titova) – iš „mokančių gyventi“ šeimos. Jos tėvas Aleksandras Žilius (Algimantas Masiulis) greičiausiai yra komunistų partijos veikėjas ar kitoks nomenklatūrininkas, motina (Vija Artmanė) pripažįsta tik materialias vertybes. Susirgus motinai, Liutkus atsiduria pasirinkimo situacijoje. Lina ir jos šeima skatina įkalbėti motiną keisti butą, nes jie gyvena ankštai, prastomis sąlygomis. Jei Liutkus sutiks, vadinasi, jis išduos tėvų vertybes ir bus priverstas stoti motinos niekinamų Žilių vertybių pusėn. Jei nesutiks, subyrės jo šeima. Liutkus – silpnas žmogus. Jis bando visaip pabėgti nuo sprendimo ir net įsimyli bendradarbę Stasę (Regina Razuma) – subtilią, jautrią moterį, visišką savo žmonos priešingybę. Tačiau jis išduos ir Stasę, ir save.

Liutkus – naujas to laiko sovietų kinui, bet visiškai atitinkantis laiko dvasią personažas. Jis paklusnus, nepiktybiškas, susitaikęs su vidutinybės kompleksu žmogus. Liutkus neturi akivaizdžių trūkumų, bet kartu jis liudija, kad tų idealų, kuriuos įkūnija senelis gydytojas Ignas Didžiulis (Leonidas Obolenskis) ir jo namai provincijoje, jis jau nebesugeba išsaugoti. Senelis ir knygoje, ir filme yra svarbiausių giminės bruožų (inteligencijos, takto, išsiauklėjimo, principingumo) saugotojas. Iš senelio ir anūko pasaulių susidūrimo gimsta dviguba filmo pavadinimo prasmė.

Liutkus yra prisitaikėlis. Kita vertus, jam svetima ir vertybių sistema, kurią įkūnija uošvis Žilius. Liutkus dar išsaugojo šiek tiek romantiškų idealų, nemėgsta miesčionių, bet jo ir Stasės „pabėgimas“ į Katyčius filme pateikiamas gana ironiškai. Tai lyg pabėgimas į aklavietę. Liutkus vis akivaizdžiau tampa viskuo nusivylusiu vienišiumi. Jis nebetiki oficialios ideologijos peršamu laimės receptu, bet yra pasiryžęs bet kuria kaina išsaugoti šeimą, užauginti dukterį, nuveikti ką nors naudinga.

Filme nuskamba tikra Vabalo tėvo – pokario partizano – mirties data ir žūties aplinkybės, bet tai sako pagrindinis filmo veikėjas Liutkus – žuvusio komunisto sūnus. Šis filmas – geras pavyzdys, kaip laikui bėgant kai kurių užšifruotų prasmių nebegali suprasti vėlesnių laikų žiūrovai: pavyzdžiui, ryškiai geltona Liutkaus žmonos suknelė akcentavo blogą moters skonį ir jos egoizmą, nors filme neįvardyta jos tėvo profesija, žiūrovams buvo aišku, kad tai sovietų nomenklatūros (privilegijuotų partinių darbuotojų arba valdininkų) atstovas. [...]