Turtingiausias Holivudo aktorius Samuel L. Jackson
Samuelis L. Jacksonas – tipiškas „save sukūręs“ žmogus, jo kelias gana sudėtingas, kupinas nuopuolių, kai visai nebuvo vaidmenų, kai darbui trukdė priklausomybė nuo alkoholio ir narkotikų. Pernai atšventęs septyniasdešimtmetį Samuelis L. Jacksonas žvaigžde tapo vėlai, nors nusifilmavo gal šimte filmų, o dar spėja „paskolinti“ savo puikaus tembro balsą animacinėms ir dokumentinėms juostoms, noriai dalyvauja televizijos laidose, duoda interviu, yra aktyvus socialinių tinklų lankytojas. „Tokie aktoriai kaip Samuelis L. Jacksonas pakėlė afroamerikiečių kiną į tas aukštumas, kurių jis vertas“, – dar 1994 m. rašė „New York Magazine“ kino apžvalgininkas. Gal ir nepelnytai apeitas „Oskarų“ dalybose, Samuelis L. Jacksonas Guinnesso rekordų knygoje paskelbtas turtingiausiu Holivudo aktoriumi. Matyt, tas vaidmenų badas, kurį patyrė jaunystėje, vis varo jį į priekį ir per metus jis nusifilmuoja mažiausiai trijuose filmuose.
Samuelis Leroy’us Jacksonas gimė 1948 m. gruodžio 21 d. Vašingtone, tačiau sostinėje gyveno neilgai. Jo tėvai netrukus išsiskyrė. Su tėvu, kuris vėliau mirė nuo alkoholizmo, Samuelis per visą gyvenimą buvo susitikęs vos du kartus. Jiedu su motina, fabriko darbininke Elizabeth Jackson išsikraustė į pramonės miestą Čatanugą Tenesio valstijoje, kur gyveno daug jos giminaičių. Netrukus motina išvyko ieškoti darbo kitur, paskui rimtai susirgo. Todėl Samuelį augino seneliai. Tai buvo laikai, kai afroamerikiečiai ne tik gyveno savo kvartaluose, bet net turėjo atskiras vietas visuomeniname transporte ar tualete. Samuelis mokėsi juodaodžiams skirtose mokyklose. Mokinys jis buvo geras, tačiau drovus, sunkiai pritapo prie klasės, nes smarkiai mikčiojo ir šveplavo. Mokyklos gydytojas jam pasiūlė skirti daugiau dėmesio muzikai, ir baigiamosiose klasėse Samuelis grojo valtorna bei trimitu mokyklos orkestre. „Vaikystėje aš mikčiojau, žmonės iš manęs juokėsi, – viename interviu kalbėjo Jacksonas. – Tai privertė mane daugiau dirbti, kad būčiau protingesnis, kietesnis, geresnis negu tie vaikai, kurie iš manęs juokiasi.“
Baigęs mokyklą, Samuelis nusprendė studijuoti architektūrą ir įstojo į privatų Morehouse koledžą Atlantoje. Jis ir toliau bandė įveikti mikčiojimą, lankėsi pas koledžo logopedą. Šis ir patarė vaikinui pabandyti dramos studiją. Kaip tik buvo ieškomi norintys vaidinti koledžo spektaklyje „Opera už tris skatikus“, už tai net siūlyti papildomi balai. Samuelis sutiko ir vėliau pasakojo, kad jam labai patiko aplodismentai. „Aš visada mėgau pasakoti istorijas, tačiau nemokėjau jų kurti. Todėl nusprendžiau, – jei negaliu parašyti, tai galbūt pats tapsiu tų istorijų dalimi, galėsiu jas pagerinti ar patraukti žiūrovų dėmesį.“ Anot aktoriaus, jis iki šiol bando išsiaiškinti kiekvieną savo būsimo personažo detalę, susikuria visą istoriją ir žino apie jį daugiau, nei reikia parodyti ekrane.
Perėjus į dramos fakultetą, atsiskleidė jo sugebėjimai ir talentas. Čia jis įkūrė mėgėjų teatrą „Just Us Theater“, kuriame vaidino daugiausia afroamerikiečiai, ir vadovavo jam, kol baigė koledžą. Na, o savo artimuosius, nepatenkintus, kad paliko architektūrą, Samuelis įtikino suvaidinęs mėsainių reklamoje. Jis taip skaniai juos žiaumojo, kad visi užsimanė valgyti. Iš reklamos jis uždirbo ir savo pirmuosius pinigus.
Samuelio L. Jacksono jaunystė susijusi su prasidėjusia juodaodžių kova už savo teises. Jis dalyvavo Martino Lutherio Kingo laidotuvėse, kurios vyko Atlantoje, po to skrido į Memfį prisidėti prie protesto akcijos. Nebijojo reikšti savo požiūrio ir už tai sumokėjo. 1968 m., studentams paėmus įkaitais koledžo tarybos narius, Jacksonas buvo suimtas ir pašalintas iš koledžo. Gavęs darbo socialinėje tarnyboje, jis prisijungė prie „Juodosios jėgos“ judėjimo. Tačiau FTB agentų aplankyta motina atkalbėjo sūnų nuo smurtinių veiksmų. Po dvejų metų Samueliui pasisekė sugrįžti į koledžą, 1972 m. jį baigti ir gauti dramos menų bakalauro diplomą.
Baigęs koledžą Jacksonas išvyko į Niujorką, kur laukė nelengvas dešimtmetis. Tais metais jis išbandė viską: vaidino su gatvės teatro trupėmis, improvizuodavo klubuose, dalyvavo propagandiniuose spektakliuose, vaidino ir mėgėjų, ir profesionalų scenose. Ilgiau vaidino „Negro Ensemble Company“, Niujorko Shakespeare’o festivalyje, pasirodė Brodvėjuje.
Tačiau dažniausiai priklausė antrai sudėčiai ir į sceną išeidavo tik susirgus pagrindiniam aktoriui. Kine Jacksonas debiutavo 1973 m. režisieriaus Michaelo Schultzo melodramoje „Visada kartu“ („Together for Days“) nedideliu Stano vaidmeniu. 1981 m. garsiame Milošo Formano filme „Regtaimas“ („Ragtime“) suvaidino nedidelį gangsterio vaidmenį. Bet net ir toks filmas nepakeitė aktoriaus karjeros.
Nematydamas didesnių perspektyvų, jis įjunko į alkoholį ir narkotikus. Komplikavosi asmeninis gyvenimas. Tačiau Jacksonas laiku atsipeikėjo ir pasuko į kliniką. Vėliau viename interviu jis kalbėjo: „Matyt, pats bjauriausias gyvenimo momentas ištiko mane tada, kai stovėdamas prieš žmoną ir dukrą aš pasakiau: „Sveiki, aš Semas, ir aš esu narkomanas.“ Tačiau visiems patinka nevykėliai, kurie kovoja iki galo.“ Ištrūkti iš šios nelaimės jam padėjo ir naujas draugas Morganas Freemanas.
Kiek anksčiau, 1981 m., vaidinantį spektaklyje Jacksoną pamatė jaunas energingas režisierius Spike’as Lee. Jie kartu mokėsi koledže, tada Lee buvo tik vieną studentišką filmą susukęs debiutantas, tačiau netrukus jis tapo pirmuoju JAV kino pramonės rimtai vertinamu afroamerikiečiu režisieriumi. Sužavėtas Samuelio vaidybos, jis pažadėjo aktoriui vaidmenį. Sėkmingas bendradarbiavimas truko kelerius metus. Jacksonas trumpai pasirodė satyrinėje Lee komedijoje „Priekvailių mokykla“ („School Daze“, 1988). Po to vaidino trečiame šio režisieriaus filme, tragikomiškame farse „Elkis teisingai“ („Do the Right Thing“, 1989), pasakojančiame apie etninius ir rasinius konfliktus vieno Niujorko afroamerikiečių rajono picerijoje.
Vos palikusį reabilitacijos kliniką Jacksoną Spike’as Lee kviečia filmuotis dramoje „Džiunglių karštinė“ („Jungle Fever“, 1991) ir siūlo nuo narkotikų priklausomo pagrindinio personažo brolio vaidmenį. Reabilitacijos centro gydytojai kategoriškai patarė atsisakyti šio vaidmens, nes personažas buvo per daug artimas ankstesniajam Samueliui. Tačiau aktorius užsispyrė: „Aš tikrai nepasieksiu tokios būklės vien todėl, kad nebenoriu su jumis susitikti.“ Filmas buvo parodytas Kanų kino festivalyje ir taip sužavėjo žiuri, kad Samueliui L. Jacksonui buvo sugalvotas specialus prizas „Geriausias antro plano vyro vaidmuo“. Šis prizas taip ir liko vienintelis – daugiau jo nenusipelnė nė vienas aktorius. Deja, apdovanojimas ilgam sugadino Jacksono santykius su Spike’u Lee, kuris tikėjosi pats gauti prizą. Daugelyje savo interviu režisierius kalbėjo, kad Jacksonas parsidavė baltiesiems, o Samuelis sakė, kad Lee per daug spekuliuoja juodaodžiams skausmingomis temomis.
Jau iki šio filmo Jacksonas, ilgą laiką tapatintas su nepriklausomu afroamerikiečių kinu, pasirodė su puikiu aktorių ansambliu režisieriaus Martino Scorsese’s gangsterinėje sagoje „Geri vaikinai“ („Goodfellas“, 1990). Nuo tada jo nuotrauka atsirado visose aktorių atrankos agentūrose ir jis pradėjo gauti vis daugiau pasiūlymų. Nevengė ir visai nedidelių vaidmenų pelninguose, populiariuose projektuose. Pavyzdžiui, suvaidino Robį režisieriaus Phillipo Noyce’o trileryje „Patriotų žaidimai“ („Patriot Games“, 1992), kurio žvaigždė buvo Harrisonas Fordas. Trumpam užsuko į Steveno Spielbergo „Juros periodo parko“ („Jurassic Park“, 1993) aikštelę. Čia jis – vyriausiasis parko inžinierius, tapęs vieno iš pavojingiausių dinozaurų auka. Su aktoriumi Emilio Estevezu suvaidino nevykėlius policininkus režisieriaus Gene’o Quintano veiksmo komedijoje „Kvaišos detektyvai“ („Loaded Weapon“, 1993).
Tais pačiais metais Samuelis L. Jacksonas ėmėsi epizodinio Didžiojo Dono vaidmens režisieriaus Tony Scotto trileryje „Tikra romantika“ („True Romance“, 1993) pagal Quentino Tarantino scenarijų. Netrukus jis buvo pakviestas į Tarantino filmo „Pasiutę šunys“ („Reservoir Dogs“, 1992) kino bandymus. Anot aktoriaus, bandymai buvo siaubingi, partneriai niekam tikę ir jis įsiutęs paliko aikštelę. Paskui juodu su Tarantino susidūrė Sandanso festivalyje ir Jacksonas pagyrė filmą. Tarantino paklausė, ar šis nenorėtų suvaidinti kitame jo filme. Be abejo, jis atsiminė nevykusius bandymus, tačiau įsidėmėjo aktorių ir specialiai jam parašė vaidmenį. Kalbėta, žinoma, apie „Bulvarinį skaitalą“ („Pulp Fiction“, 1994). Kitą savaitę jie susitiko Holivude, pietavo ir ilgai kalbėjosi apie Honkongo filmus, kuriuos Jacksonas nepaprastai mėgsta. Taip atsirado gangsteris Džalsas Vinfildas, o jo ir Johno Travoltos suvaidinto Vincento Vegos duetas tapo kultine gangsterių pora kine. Tai buvo trisdešimtas Samuelio L. Jacksono kino vaidmuo, jam buvo 43-eji.
Džalsas – šaltakraujiškas, viską kontroliuojantis profesionalas, išliekantis ramus bet kokiomis aplinkybėmis. Šiek tiek trenktas ir labai dievobaimingas. Prieš nušaudamas, iš pradžių perskaito būsimai aukai citatą iš Biblijos. Ką čia bepridursi: juk ir apie „Bulvarinį skaitalą“, ir apie Džalsą, mėgstamiausią Jacksono personažą, su kuriuo net tapatinasi, prirašyta šūsnys lapų. Pakviesti į Kanų kino festivalį filmavimo grupės nariai smagiai ir nerūpestingai leido laiką, jau ruošėsi išvykti, kai buvo paprašyti užtrukti ir baisiai nustebo gavę „Auksinę palmės šakelę“. O vėliau dar buvo „Oskaras“ už geriausią originalų scenarijų ir dar šešios nominacijos. „Oskarui“ ir „Aukso gaubliui“ nominuotas ir Samuelis L. Jacksonas, gavęs britų BAFTA.
Pagaliau Samuelis L. Jacksonas tapo tikra kino žvaigžde, pasipylė pasiūlymai filmuotis. Tačiau dar svarbiau, kad draugystė su Tarantino nenutrūko ir aktoriui teko laimė suvaidinti jo filmuose bene originaliausius savo vaidmenis.
1997 m. pasirodžiusiame Tarantino filme „Džekė Braun“ („Jackie Brown“) Jacksonas suvaidino vieną žiauriausių savo personažų – prekiautoją ginklais Ordelą Robį. Daugelis ieškojo panašumų tarp Ordelo ir Džalso, tačiau pats aktorius taip juos palygino: „Džalsas yra geros širdies. Ordelas jos visai neturi ir apskritai turi nedaug gerųjų savybių. Abu labai ryžtingi, bet, kitaip nei Džalsas, Ordelas turi konkretų gyvenimo planą. Džalsas pasidavė tėkmei, gyveno šia diena. Ordelas gerai žino, ką nori pasiekti ir kaip tai padaryti, o pasitaikiusias kliūtis tiesiog sunaikina.“ Šį kartą Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje Jacksonas pelnė „Sidabrinį lokį“ už geriausią vyro vaidmenį, buvo vėl nominuotas „Aukso gaubliui“ bei BAFTA.
Apie darbą su Tarantino aktorius tada kalbėjo taip: „Mėgstu dirbti su Quentinu, nes jo kūrybos džiaugsmas užkrečia. Be to, mus sieja pagarba žodžiui. Esu teatro aktorius, o teatre svarbiausia yra žodis. Per žodį aktoriai įtraukia žiūrovus į veiksmą. Būtent taip savo scenarijuose ir filmuose elgiasi Quentinas, kine tai retai pasitaiko. „Džekėje Braun“ mes daug kalbame. Quentinas nebijo ir leidžia aktoriams tai daryti.“
Tarantino filme „Nužudyti Bilą 2“ („Kill Bill 2“, 2004) Jacksonas suvaidino epizodinį vargonininko Rufuso vaidmenį, o 2012 m. vėl sulaukia svarbaus pasiūlymo. Šį kartą – tai pačiam Jacksonui neįprastas plantatoriaus Kelvino tarno Stiveno vaidmuo vesterne „Ištrūkęs Džango“ („Django Unchained“), jį režisierius kūrė įkvėptas italų spageti vesternų. Protingas, įžvalgus, bet tėvynainių ir savęs be vergijos neįsivaizduojantis ir jos taisyklėms visiškai paklūstantis bambeklis šeimininko liokajus yra konformistas, bandantis sutrukdyti pagrindiniam herojui išvaduoti iš vergijos žmoną. Anot aktoriaus, Stivenas daug gudresnis nei atrodo, bet turi žaisti pagal baltųjų pasaulio taisykles. Turi atrodyti kvailesnis už savo šeimininką, nors būtent jis valdo plantaciją, nes sadistas šeimininkas domisi tik pramogomis. Stivenas viską girdi, žino visas naujienas ir niekas net nenujaučia, koks iš tikrųjų jis yra apsimetėlis. Filme Jacksonas smarkiai pasendintas, sunkiai atpažįstamas dėl puikaus grimo, o tokius vaidmenis vertina JAV kino akademikai. Tačiau šį kartą puikus Jacksono vaidmuo buvo apmaudžiai nepastebėtas.
Dar vienas Tarantino ir Jacksono susitikimas įvyko po trejų metų. Vesterne „Grėsmingasis aštuonetas“ („The Hateful Eight“, 2015) Jacksonas įkūnija Pilietinio karo dalyvį, iš kariuomenės pašalintą majorą Voreną, tapusį įgudusiu „galvų medžiotoju“. Kartą jis susiduria su mirtinu priešu, kuriam taip troško atkeršyti. Netikėtai užklupusi pūga priverčia margą kompaniją apsistoti pakelės smuklėje. Kiekvienas iš pakeleivių turi priežasčių linkėti kitam mirties ir kiekvienas ginkluotas, o Tarantino filme tai, žinoma, nežada nieko gero. Holivudo kino apdovanojimuose filmas gavo „Geriausio metų ansamblio“ įvertinimą ir buvo nominuotas trims „Aukso gaubliams“. Jacksono majoras Vorenas – vien tik agresija ir neapykanta, širdį jam šildo tik Lincolno laiškas. Tačiau jis, kaip ir kiti, dėvi kaukę, todėl net per didelis patosas yra maskuotė, o ne personažo traktuotė. Jacksonas dažnai mini malonumą dirbti su Tarantino, kuris visada iš anksto žinąs, koks turi būti filmas, kokia kiekviena jo scena. Ir priduria: „Tarantino niekada neskambina klausdamas mano sutikimo. Jis tiesiog praneša apie vaidmenį.“
Tarantino filmuose Samuelis L. Jacksonas pagarsėjo kaip neprilygstamas keikūnas. Jis – pats linksmiausias nepraustaburnis, kurio lūpose kiekvienas keiksmažodis skamba taikliai ir melodingai. Pats aktorius teigia, kad laiku nusikeikus sustiprėja įtaiga, pagilėja kitų žodžių prasmė. Taip daug originaliau išreiškiamos emocijos – entuziazmas, pyktis ar nustebimas. Be abejo, šiuos sugebėjimus režisieriai mielai išnaudoja savo filmuose ir ekrane keiktis jam tenka dažnokai.
Po „Bulvarinio skaitalo“ Jacksonui siūlomi jau geresni vaidmenys rimtesniuose projektuose. Bet aktorius prisipažįsta, kad ir dabar nelabai išrankus, nes yra visiškas darboholikas, jaučiantis panišką baimę, kad nebegaus vaidmenų. O tada jis tiesiog troško filmuotis. Viename interviu aktorius sakė: „Vieni išgarsėja anksčiau, kiti – vėliau. Kadangi buvau jau suaugęs žmogus, su šlove gana nesunkiai susitvarkiau. Ir radau būdą, kaip išlikti šiame versle. Kai tik atsiranda galimybė, aš dirbu. Netikiu, kad daug besifilmuojantis aktorius užmuša save, nes žiūrovai nebenori į jį žiūrėti. Aktorius turi vaidinti įvairius vaidmenis, ir žiūrovai būtinai norės pamatyti, kaip jis keičiasi.“
Po kelių nelabai vykusių vaidmenų su kietuoliu Bruce’u Willisu jie susitinka vienoje iš serijų apie bebaimį pasaulio gelbėtoją režisieriaus Johno McTiernano veiksmo trileryje „Kietas riešutėlis. Kerštas su kaupu“ („Die Hard: With a Vengeance“, 1994). Jacksonas suvaidino taikų parduotuvės savininką skambiu Dzeuso vardu, kuris netyčia, tiesiog norėdamas pagelbėti į bėdą įklimpusiam Džonui, patenka į pavojingą žaidimą.
Dar vienam „Aukso gaubliui“ aktorius nominuojamas už vaidmenį Joelo Schumacherio trileryje „Metas žudyti“ („A Time to Kill“, 1996) pagal Johno Grishamo romaną. Gauja baltaodžių jaunuolių išprievartavo ir paliko merdėti dešimtmetę juodaodę mergaitę. Nesitikėdamas teisingumo, mergaitės tėvas, paprastas fabriko darbininkas (Samuelis Jacksonas), atkeršija pats – iššaudo prievartautojus ir sunkiai sužeidžia policininką. Jam gresia mirties nuosprendis, tačiau jaunas talentingas advokatas ketina teisme ginti Heilį. Filmas dar kartą prabilo apie visuomenėje giliai įsišaknijusį rasizmą, kuris pasireiškia ir teisingumo sistemoje.
Debiutantės Kasi Lemmons dramoje „Evos užutėkis“ („Eve’s Bayou“, 1997) Jacksonas vaidina respektabilų gydytoją Luisą Batistą, kurio bučinį su kaimyne pastebėjo dešimtmetė dukra, ir tai baigiasi šeimos tragedija. Jis šį filmą ir prodiusavo. Jiedviem su režisiere buvo įteiktas „Nepriklausomos dvasios“ („Independent Spirit“) apdovanojimas už geriausią vaidybinio filmo debiutą, o populiaraus interneto puslapio „IndieWire“ žurnalistai skyrė jam 30-ą geriausių moterų sukurtų filmų šimtuko vietą.
1997 m. aktoriui į rankas pateko scenarijus „187“ („One Eight Seven“), sukurtas remiantis autentiškais mokytojo atsiminimais. Jacksonui jis taip patiko, kad pasiūlė režisieriui Kevinui Reynoldsui baltaodį mokytoją pakeisti afroamerikiečiu, sustiprinant antirasistinį filmo skambesį. Kuklus mokytojas iš Bruklino Trevoras Garfildas, siekdamas tiesos, buvo mokinio sužeistas. Viduje palaužtas, nuo prievartos jis bėga į Los Andželą. Įsidarbinęs naujoje mokykloje vėl randa tą patį, nuo ko bandė pabėgti. Kai jaunuolių gauja ima kelti pavojų Trevoro ir jo artimųjų gyvybei, stoja į kovą. Jacksono herojus – labai jautrus, kenčiantis žmogus, kuris tam tikru momentu peržengia ribą.
Po metų ekranuose pasirodė režisieriaus F. Gary Gray’aus trileris „Derybininkas“ („The Negotiator“, 1998), jame Jacksonas įkūnija Denį Romaną – geriausią derybininką Čikagos policijoje. Jis bet ką užplepės ir įkalbės, kad tik išgelbėtų įkaitus. Jis žinomas televizijoje, jį gerbia kolegos, draugai ir pažįstami, myli žmona. Bet kartą nužudomas jo draugas, o Denis apkaltinamas žmogžudyste. Kad išaiškintų tiesą, Denis paima įkaitais kelis savo kolegas ir kviečiasi pokalbiui kitą derybininką. Filmas kiek teatrališkas, vienpusiškas, kaip dažnai atsitinka amerikietiškuose „vienas prieš visus“ filmuose. Jacksonas kartais kiek perspaudžia – įkyriai gestikuliuoja, sprogina akis, per garsiai kalba, tačiau puiki atsvara – ramus kaip smauglys Kevino Spasey antrasis derybininkas. Vienas geresnių aktorinių duetų tokio žanro amerikiečių filmuose.
O po dvejų metų Jacksonas įgyvendino savo seną svajonę: buvo pakviestas vaidinti garsiajame seriale „Žvaigždžių karai: epizodas I – pavojaus šešėlis“ („Star Wars Episode I: The Phantom Menace“). Jam net nebuvo svarbu, ką vaidinti, kad tik pasirodytų šiame filme. Įdomu, kad jo didis išminčius ir karys džedajus Meisas Vindu kovoja purpuriniu kardu. Šito paprašė pats aktorius, norėdamas išsiskirti mūšio scenoje, ir nors George’as Lucasas pastebėjo, kad šviesos diodai tradiciškai yra raudoni ir žali, Jacksonas atsakė: „Taip, bet aš noriu purpurinio.“ Noras buvo išpildytas, o Jacksonas su malonumu vaidino ir kitose populiaraus filmų ciklo dalyse.
2000 m. aktoriaus laukė net du įspūdingi vaidmenys. Režisieriaus M. Nighto Shyamalano trileryje „Nepalaužiamasis“ („Unbreakable“) jis vėl susitiko su Bruce’u Willisu. Jacksono personažas, genialus vienišius Elijas Praisas, vaikystėje izoliuotas nuo žmonių dėl savo ligos, – per trapių kaulų, – gyvenimą paskyrė komiksams, jų skaitymui, kolekcionavimui, kūrimui. Jis apsėstas idėjos, kad komiksai – ne fantazija, o realybė ir jų didvyriai gyvena šalia. Jeigu jis yra trapus, tai kažkur šalia vaikšto Nepalaužiamasis. Tokiu jam tampa sunkią traukinio avariją išgyvenęs stadiono apsaugininkas Deividas (Bruce Willis). Besiruošdamas šiam vaidmeniui Jacksonas studijavo knygas apie ekstrasensus, apie anomalinius reiškinius, kad tiksliau perteiktų savo personažo keistumą.
Apie detektyvą Džoną Šaftą yra girdėjęs kiekvienas, bent kiek susipažinęs su kino istorija. Pirmasis režisieriaus Gordono Parkso filmas pasirodė 1971 m., kai JAV populiariąją kultūrą ėmė veikti juodaodžiai, o 2000 m. pasakojimą apie bebaimį Niujorko policijos detektyvą buvo nutarta pratęsti. To paties pavadinimo veiksmo juostoje „Šaftas“ („Shaft“, rež. John Singleton) Samuelis L. Jacksonas suvaidino Džono Šafto sūnėną, taip pat policijos pareigūną. Visada vilkintis juodą odinį paltą, Šaftas nepripažįsta jokių autoritetų, ginčus sprendžia kumščiais ir konfliktuoja su kolegomis. Šis pareigūnas tiria painias, dažnai su rasizmu susijusias bylas. Pasak Jacksono, Šaftas atstovauja viskam, kuo norėjo būti to meto juodaodžiai žiūrovai. Šiemet kuriama trečioji dalis, kurioje pasirodys ne tik naujas šio vaidmens atlikėjas Jesse T. Usheris, bet ir du ankstesni aktoriai – Jacksonas ir Richardas Roundtree’s.
Jacksonui geriausiai sekasi kurti charakterinius vaidmenis. Pirmaisiais karjeros metais dažnai vaidino nusikaltėlius, kurie paprastai žūva paskutinėje filmo scenoje, paskui atsirado daugybė policijos pareigūnų, įvairaus rango karių, agentų. Pats aktorius aiškina: „Net nežinau kiek kartų vaidinau farą. Jeigu dažnai filmuojiesi kine, vadinasi, tau dažnai siūlomi policininkų vaidmenys. Arba tenka vaidinti blogus vyrukus. Užtat galiu pasigirti, kad treniravausi kartu su Los Andželo policininkais ir gelbėtojais. Slaptųjų tarnybų treneriai mokė mane kovos menų ir kaip naudoti kovinius peilius. Aš dirbau su FTB, CŽV, specialiųjų tarnybų ir jūrų desantininkų instruktoriais. Daug bendravau su farais ir jie pasakojo man, ką ir kaip iš tikrųjų daro.“
Jo kūrybinėje biografijoje daugiausia veiksmo filmų, trilerių, o pastaruoju metu vis daugėja filmų pagal komiksus. Paklaustas, teigiamus ar neigiamus personažus labiau mėgsta vaidinti, aktorius atsakė: „Tuos, kurių negalima priskirti nei teigiamiems, nei neigiamiems. Juk tokių kine nėra daug. Ir jeigu filmuojiesi kriminalinėje dramoje, tai vaidini arba gerą, arba blogą vyruką. Kad ir kaip būtų keista, aš suvaidinau daugybę gerų vaikinų – policininkų, FTB agentų, specialiųjų dalinių karių, privačių detektyvų, policininkų po priedanga. Bet ir nusikaltėlių mano filmografijoje pakanka. Tokios jau žaidimo taisyklės – kažkas nusikalsta, kažkas turi nusikaltimą atskleisti. Tenka nuolatos vaidinti vienus ar kitus. Galų gale tarp jų ne toks jau didelis skirtumas. Ir vieni, ir kiti laiko rankose ginklą, ir vieni, ir kiti elgiasi „vyriškai“: šaudo, bėga, šokinėja, kaunasi. Keikiasi. Todėl ir nežinau, kokius mieliau vaidinti – gerus ar blogus.“
Komiksus aktorius dievina, todėl labai mėgsta vaidinti filmuose pagal juos. 2008 m. Jacksonas pirmą kartą tapo Marvelo planetos dalimi, įkūnijo populiarų komiksų personažą, buvusi CŽV agentą, slaptos valstybinės organizacijos „Shield“ bosą Niką Furį fantastiniame filme „Geležinis žmogus“ („Iron Man“). Šiandien šis Jacksono personažas – jau daugelio nuotykių veiksmo filmų veikėjas.
Britų režisierius Matthew Vaughnas veiksmo komediją „Kingsman. Slaptoji tarnyba“ („Kingsman: The Secret Service“, 2014) sukūrė pagal populiarų komiksą apie šnipus. Jo personažas – didybės manijos apsėstas turtuolis, kuris nori išžudyti visą pasaulį, kad jį išgelbėtų. Ričmondas Valentainas – tai dar vienas piktadarys Jacksono karjeroje. Iš pradžių jis atrodo lyg visų neigiamų personažų karikatūra. Bet aktorius suteikia personažui savitą stilių, ypatingą kalbos manierą, jis keistai švepluoja arba, pavyzdžiui, nepakenčia prievartos ar kraujo, nors kuria genialų planą, kaip užkariauti pasaulį.
Kai kas teigia, kad Kenas Karteris iš sportinės dramos „Treneris Karteris“ („Coach Carter“, 2005) – tai vienas geriausių Jacksono vaidmenų. Eilinis sporto prekių parduotuvės savininkas laisvalaikiu ėmė treniruoti ir ištempė iš dugno mokyklos krepšinio komandą, o kartu sugebėjo padėti žaidėjams, iš esmės paprastiems chuliganams, susitvarkyti savo gyvenimą. Ambicingas ir kartu labai pažeidžiamas žmogus kantriai dirba savo darbą, nors daugelis jo nesupranta. Jam nesvarbu vardas ir reputacija, labiausiai rūpi jam patikėti berniukai. Filmą režisavo pagrindinio veikėjo prototipo sūnus Tomas Carteris.
Pakvaišęs mokslininkas maniakas Aštuonkojis režisieriaus Franko Millerio noir stiliumi nufilmuotoje nespalvotoje mistinėje dramoje „Dvasia“ („The Spirit“, 2008) – smagus vaidmuo aktoriaus biografijoje. Išradęs stebuklingą eliksyrą, piktadarys sukuria keistą pavaldinių kariuomenę, dėvi labai juokingus drabužius ir taip pat mėgina užkariauti pasaulį. Anot Jacksono, filmavimo aikštelėje jis patyrė didelį malonumą – netrukdomas išsidirbinėjo, maivėsi ir triukšmavo.
Kariniame režisieriaus Gregoro Jordano trileryje „Neįmanomas“ („Unthinkable“, 2009) Jacksono personažas CŽV tardytojas imsis bet kokių priemonių, kad iškvostų iš teroristo, kur šis įtaisė bombas. Jis nepripažįsta jokių kalinio teisių, gali griebtis kankinimų, kad būtų išgelbėti žmonės. Jacksonas puikiai perteikia įvairias agresijos formas – nuo užslėptos iki atvirai nevaldomos, kai net stovėdamas atrodo grėsmingai.
Aktoriaus Tommy Lee Joneso režisūrinio debiuto „Priešingumo riba“ („The Sunset Limited“, 2010), sukurto pagal Cormaco McCarthy pjesę, veiksmas rutuliojasi uždaroje erdvėje, veikia tik du personažai. Jie nepažįstami, tačiau vienas ką tik išgelbėjo kitą nuo savižudybės. Kiekvienas turi savo patirtį ir savo požiūrį į gyvenimą. Beveik dvi valandas trunka pasaulėžiūrų kova: ateistas profesorius ir buvęs kalinys katalikas dalinasi savo pažiūromis į gyvenimą, į žmogiškąsias vertybes ir principus, jų svarbą. Filmo dialogai labai intriguojantys. Ir du fantastiški aktoriai: Samuelis L. Jacksonas – gelbėtojas ir Tommy Lee Jonesas – tas, kuris nebenori gyventi. Deja, šis filmas aplenkė ekranus, iš karto buvo parodytas per televiziją.
Daugelį nustebino žinia, kad vienas turtingiausių aktorių 2011 m. sutiko vaidinti mažo biudžeto nuotykių filme „Prezidento medžioklė“ („Big Game“, 2014), kurį sukūrė suomių, vokiečių ir britų kinematografininkai. Pasak paties aktoriaus, juk negali atsisakyti vaidinti JAV prezidentą, o be to, patiko vaidmuo ir scenarijus. Iš teroristų pašauto lėktuvo išsigelbėjusiam galingiausios šalies prezidentui išgyventi laukinėje gamtoje padeda trylikametis berniukas iš suomių kaimo. Suomių režisierių Jalmari Helanderį aiškiai įkvėpė populiarūs amerikiečių filmai apie išgyvenimą, tačiau jis sugebėjo pasišaipyti iš gana schematiškų, infantilių jų siužetų. Sukurta simpatiška beveik parodija juokina ir nuteikia pozityviai žvelgti į mus supantį pasaulį.
Režisieriaus Patricko Hugheso veiksmo komedijoje „Žudiko asmens sargybinis“ („The Hitman’s Bodyguard“, 2017) Jacksono personažas – samdomas žudikas, nusprendęs pasitraukti iš nusikalstamo pasaulio, taigi jam prireikia aukščiausio lygio apsaugininko pagalbos. Aktorius ir jo partneris Ryanas Reynoldsas smagiai pikti, atsipalaidavę ir gerai nusiteikę šiame banaliame filme vaidina su malonumu.
Be abejo, apžvelgti visus Samuelio L. Jacksono filmus beveik neįmanoma. Žiūrint kai kuriuos net atrodo, kad Jacksonas sutiko filmuotis neskaitęs scenarijaus, tokius schematiškus, banalius charakterius jam tenka vaidinti. Tapęs bene brangiausiu Holivudo aktoriumi, jis nekeičia savo gyvenimo būdo ar pomėgių. Neteikia peno bulvarinei spaudai skandalais ar ekscentriškais išsišokimais. 1980 m. jis vedė savo koledžo draugę aktorę, prodiuserę ir teatro režisierę LaTanya Richardson. 1982 m. jiems gimė duktė Zoe. Pastaruoju metu juodu globoja vaikų ir paauglių švietimo labdaros organizaciją. Seniai nutolęs nuo politikos, jis prisiminė jaunystę dalyvaudamas Baracko Obamos rinkiminėje kampanijoje. Po jo pergalės kalbėjo, kad išsipildė dar viena afroamerikiečių svajonė. Jacksonas – aistringas golfo žaidėjas ir šią aplinkybę visada pažymi savo kontraktuose. Neseniai žaidė labdaros turnyre, kurio prizinis fondas buvo skirtas skurstantiems Pietų Amerikos vaikams. 2013 m. dėl sveikatos buvo tapęs veganu ir sublogo net 18 kilogramų, dabar jau atsisakė šios ekstremalios dietos. Mėgsta žiūrėti filmus, turėdamas laiko net užsuka į kino teatrą. Kolekcionuoja kepures. Ir, svarbiausia, atsidavęs darbui. Reiklus sau ir siekia, kad filmavimo aikštelėje viskas būtų paruošta laiku. Labai audringai reaguoja, kai skriaudžiamas kuris nors grupės narys. O į teiginį, kad aktoriai nemėgsta žiūrėti savo filmų, atsakė: „Manau, jie meluoja. Visas mūsų verslas laikosi todėl, kad žmonės ateina pasižiūrėti aktorių. Mes apsinuoginame prieš žiūrovus, o jie moka pinigus, kad į mus pažiūrėtų. Bet jeigu aktorius pareiškia, kad nenori į save žiūrėti, tai kokio velnio, po šimts pypkių, kažkas tai turėtų daryti už pinigus. Man labai patinka žiūrėti savo filmus! Aš esu juose ir todėl filmuojuosi.“