Tokia kaip visos: ypatinga

Kad yra tokia Anna Michalkova, sužinojau Berlinalėje pasižiūrėjusi filmą „Anna. Nuo 6 iki 18“ („Anna. S 6 do 18“, Rusija, Prancūzija, 1993). Populiarus aktorius ir režisierius Nikita Michalkovas pasakojo, kad 1980-aisiais nusprendė kasmet filmuoti savo dukterį Anną, užduodamas jai tuos pačius klausimus apie tai, ko ji bijo, ko nori, ką myli. Pirmajame epizode šešerių metų mergaičiukė jaukiai šypsosi, prisipažįsta, kad norėtų krokodilo ir nemėgsta barščių. Tačiau netrukus supranti, kad filmo autoriui svarbu ne tai, kaip auga, bręsta jo duktė, bet visai kiti dalykai. Pasitelkęs naivius mergaitės atsakymus, jis nori pasiaiškinti savo santykius su Rusijos istorija. Filme daug tiksliai dokumentininko Sergejaus Mirošničenkos sumontuotos kronikos, bet trikdo atvira tėvo manipuliacija, nes vis akivaizdžiau, kad mergaitė bijo į jo klausimus atsakyti neteisingai. Kelerius metus iš eilės Michalkovas filmuoja Anną per sovietų vadų laidotuves. Štai mokyklinę uniformą vilkinti pirmaklasė skaito Leonido Brežnevo nekrologą laikraštyje „Pravda“, per Jurijaus Andropovo laidotuves liūdi, kad „mirė mūsų vadas“, per Konstantino Černenkos laidotuves kalba apie tai, kad labiausiai nori taikos, o paklausta apie ką tik išrinktą Michailą Gorbačiovą tikisi, kad nebus branduolinio karo. Annos tėvas, regis, su malonumu fiksuoja, kaip jo duktė pasiduoda propagandai ir indoktrinavimui, ir visai nepastebi jautrios, liūdnos, apkūnokos paauglės kadre. Paskutiniai kadrai rodo septyniolikmetę Anną, kuri tuoj išvyks mokytis į Šveicariją. Jos ašaras tėvas supranta kaip meilės tėvynei išraišką. Nors akivaizdu, kad Anna verkia visai dėl kitko.

Sovietų moterų numylėtinis (kiekvienoje įstaigoje dažniausiai kabojo jo portretai-kalendoriai) ir kadaise subtilus režisierius, kurio filmai „Nebaigta pjesė mechaniniam pianinui“ ar „Oblomovas“ iki šiol išlieka tarp geriausių rusų klasikos ekranizacijų, „Oskaro“ laureatas Nikita Michalkovas dabar yra viena odioziškiausių šiuolaikinės rusų kultūros figūrų: didis Vladimiro Putino gerbėjas, dvarų savininkas, dievobaimingas televizijos laidų vedėjas. Anna Michalkova gerai supranta, kad tėvo pavardė gali sukelti išankstinį nusistatymą, bet stengiasi apie tai nekalbėti arba pasitelkia humorą. Vienoje Ivano Urganto laidoje į klausimą, kur jų šeimos pasitikėjimo savimi pagrindas, atsakė lakoniškai: „Ūsuose!“ Michalkova neslepia: „Yra žmonių, įsitikinusių, kad už viską, ko pasiekiau kine, turiu dėkoti tik savo pavardei. Kai kas mano, kad atvirkščiai: visko pasiekiau nepaisant pavardės. Nenoriu įtikinėti nei vienų, nei kitų. Manau, kad filmai, kuriuose filmavausi, kalba patys už save.“

Michalkovos šeima – ypatinga. Jos proseneliai buvo rusų dailės klasikai, tapytojai Vasilijus Surikovas (1848–1916) ir Piotras Končalovskis (1876–1956), senelis Sergejus Michalkovas (1913–2009) buvo vaikų poetas, SSRS himno žodžių autorius, priklausė sovietų nomenklatūrai ir buvo įtakingas satyrinio kino žurnalo „Fitil“ vyriausiasis redaktorius, senelė – poetė ir vertėja Natalija Končialovskaja (1903–1988), dėdė – garsus kino režisierius ir scenaristas Andrejus Končialovskis (g. 1937) – gyvas rusų kino klasikas. Anna – vyriausioji Nikitos Michalkovo duktė. Ji gimė 1974 m. iš antros režisieriaus santuokos su modeliu Tatjana Michalkova, turi du brolius ir yra labai artima su dvylika metų jaunesne seserimi Nadežda – taip pat aktore ir režisiere. Anna studijavo meno istoriją Šveicarijoje ir Italijoje, 1997 m. baigė Kinematografijos institutą Maskvoje (VGIK), kur mokėsi aktorystės Anatolijaus Romašino kurse. Ji yra dviejų suaugusių sūnų ir šešerių metų dukters mama. Annos vyras, su kuriuo buvo trumpam išsiskyrusi, – verslininkas. Neseniai ji pradėjo ir prodiusuoti filmus, ne vienus metus vedė televizijos laidą „Labanakt, vaikučiai!“

Savoji niša

Iki 2004-ųjų, kai pasirodė Dmitrijaus Meschijevo filmas „Savi“ („Svoi“), Michalkova nusifilmavo ne viename, taip pat ir tėvo, filme, bet gal geriausiai įsiminė jos Zina keistoje Vasilijaus Pičiulo dramoje „Deimantinis dangus“ („Nebo v almazach“, 1999). Tačiau pirmasis filmas, po kurio aktorė prisipažįsta supratusi, kaip geriausiai pasinaudoti vidiniais ir išoriniais duomenimis, buvo filmas „Savi“. Jo veiksmas nukelia į 1941-ųjų rugpjūtį, į Pskovo apylinkes, vokiečių užimtą kaimą. Kartu su komisaru Lifšicu ir čekistu Anatolijumi, su kuriais pabėgo iš netoliese vokiečių įkurto belaisvių lagerio, jame slapstosi snaiperis Blinovas. Vaikino tėvas yra kaimiečių išrinktas seniūnas, jis neslepia, kad simpatizuoja vokiečiams. Kolaboravimo su vokiečiais tema ir filmo atsiradimo metais, ir dabar, švelniai tariant, šių dienų Rusijoje nepopuliari, bet „Savi“ sulaukė didelio atgarsio ir pelnė svarbiausius Rusijos kino apdovanojimus. Michalkovos partneriai buvo Sergejus Garmašas, Konstantinas Chabenskis, Bogdanas Stupka – kiekvienas savaip didis aktorius, bet jauna aktorė puikiai prie jų pritapo. Jos Kateriną myli ir seniūno sūnus, ir vietinis „policajus“, nusprendęs jėga priversti merginą būti su juo. Michalkova yra sakiusi, kad po šio filmo suprato, jog egzistuoja niša, ir pabandė ją užimti.

Bet pirmąjį – Rusijos kino kritikų apdovanojimą – Michalkovai atnešė vaidmuo kitame filme. Juodoji komedija „Vaizduojant auką“ („Izobražaja žertvu“, 2006), kurią Kirillas Serebrennikovas sukūrė pagal brolių Presniakovų pjesę, buvo pirmoji rusų „naujosios dramos“ ekranizacija. Filme daug nuorodų į Tarantino estetiką ir postmodernizmo klasikus, bet kartu „Vaizduojant auką“ prisodrintas Rusijos gyvenimo realijų, aliuzijų į „Hamletą“ ir nenormatyvinės leksikos. Jame akivaizdi Serebrennikovui visada įdomi tikrovės ir jos imitacijos tema. Filmo herojus Valia dirba milicijoje – teismo eksperimentuose jis vaizduoja auką. Kartu su tyrėjų grupe jis kasdien važiuoja į vietas, kuriose įvyko nusikaltimai. Jį ir, žinoma, nusikaltėlių parodymus vaizdo kamera filmuoja Michalkovos suvaidinta jaunesnioji leitenantė Liuda. Būtent ji fiksuoja, kaip Valia persikūnija į papjautą neištikimą mylimąją ar nusibodusią žmoną, skersvėjo išmestą pro langą iš septinto aukšto. Reikia matyti ir girdėti Liudos reakciją! Apkūni blondinė nuolat su kažkuo nematomu aiškinasi santykius, bet ji tikra lyriška herojė, auksinės širdies moteris. Michalkova ją vaidina tiksliai, tarsi pažinotų Liudą nuo mažens, puikiai atskleisdama groteskiškąją tokių moterų esmę, nematomą jų gyvenimo absurdą.

Dažnai tenka skaityti, kad filmo scenarijus parašytas specialiai Michalkovai. Ji sako, kad pirmiausia scenarijų tiesiog skaito, bet pradėjusi dirbti paima ir pieštuką: „Kažką taisau, siūlau. Režisierius tai gali priimti arba nepriimti, bet sąlytis man svarbus. Svarbu turėti galimybę kažką pakeisti personažo viduje, arba mane reikia įtikinti, kad tai neįmanoma.“

Apie meilę

2006-aisiais filme „Ryšys“ („Sviaz“) ji suvaidino pirmą didelį pagrindinį vaidmenį. Taip prasidėjo sėkmingas aktorės bendradarbiavimas su Avdotja Smirnova – režisiere, scenariste, populiarios televizijos laidos vedėja. Pagal savo scenarijų sukurtame „Ryšyje“ Smirnova pasakoja banalią ir, regis, šimtus kartų matytą istoriją. Nina (Michalkova) gyvena Peterburge, Ilja (Michail Porečenkov) – Maskvoje. Nina užsiima reklama, jos vyras – inteligentiškas žmogus, jie augina sūnų. Ilja – sėkmingas verslininkas, jis turi nuostabią žmoną ir dvylikametę dukterį. Iš pradžių atsitiktinai susitikusių Ninos ir Iljos romanas atrodo lyg neįpareigojantis ryšys. Jie susitikinėja viešbučiuose, stengiasi, kad antrosios pusės nieko nesužinotų, bet kuo toliau, tuo labiau pradeda suprasti, kad myli vienas kitą. Kad tai – ta didžioji gyvenimo meilė, kurios abu trisdešimtmečiai nebesitikėjo sulaukti. Smirnovai svarbu tiksliai atkurti terpę, tiksliau, gyvenamosios erdvės ir laiko (tą dešimtmetį rusai vadina nuliniais metais) neapibrėžtumą. Nina ir Ilja – labai skirtingi, juos jungia nebent dar sovietinės vaikystės prisiminimai, nors vienas su kitu jie daug nuoširdesni ir tikresni nei su sutuoktiniais.

Meilė vis rečiau tampa šių dienų kino tema – ji neefektinga, nežada siužeto posūkių, kraujo, nuotykių ar beprotybės. Ją ir vaidinti sunku, nes meilė išgyvenama viduje, ji iš vidaus nušviečia herojų veidus, lemia poelgius, jautrina abejones. Štai tokiose scenose, kai svarbu viskas – žvilgsnis, menkiausias judesys, intonacija, ir matyti Michalkovos meistriškumas, juolab kad filme dominuoja stambūs planai. Nina ir Ilja iš pat pradžių pažadėjo vienas kitam, kad nepaliks šeimos. Bet ką daryti, kai nebeįmanoma gyventi atskirai? Vis dėlto kad ir koks bus sprendimas, vargu ar viskas klostysis gerai.

Antrajame Smirnovos filme „2 dienos“ („2 dnia“, 2011) Michalkova tik šmėkštelėjo, bet trečiajame „Kokoko“ (2012) sukūrė vieną geriausių savo vaidmenų. Smirnova yra sakiusi, kad filmo sumanymas gimė iš noro papasakoti apie dviejų skirtingų moterų – dviejų visiškai skirtingų sielų – draugystę: „Tai dviejų sielų meilės istorija. Labai džiaugiuosi, kad tai ne vyro ir moters istorija. Čia nėra erotinio potraukio, visos aistros verda tik sieloje. Sielos neturi lyties (arba turi abi), todėl man įdomu stebėti, kokioje situacijoje viena tampa atrama kitai, o kokiose atvirkščiai – kiekviena jų imasi atsakomybės už kitą, juk jos nuolat keičiasi vaidmenimis.“

Michalkova vaidina Peterburgo muziejaus mokslinę bendradarbę Lizą. Grįždama namo traukiniu ji susipažįsta su Vika (Jana Trojanova). Ši dirba Jekaterinburgo naktiniame klube ir važiuoja į Peterburgą tiesiog pasilinksminti. Traukinyje iš moterų pavagia rankines, abi lieka be dokumentų ir pinigų, todėl Liza pasiūlo Vikai apsistoti pas ją.

Filme, regis, nieko nevyksta, tik nuolatinis dviejų pasaulių susidūrimas. Jautri, inteligentiška, protinga, su vienišės gyvenimu susitaikiusi, bet su buvusiu vyru niekaip negalinti atsisveikinti, nors, žinoma, snobė Liza ir naivi, godžiai gyvenimo malonumus kolekcionuojanti, neišsilavinusi, geros širdies provincialė Vika. Abi, pasirodo, turi ko viena iš kitos pasimokyti. Kita vertus, tai tradicinė rusų klasikinės literatūros tema – inteligentijos ir liaudies santykiai. Smirnova ir scenarijaus bendraautorė Anna Parmas prismaigstė filmą daugybe kultūrinių, literatūrinių nuorodų bei stereotipų, bet kartu ir sušiuolaikino amžiną klausimą, nes tradiciškai gailėtis liaudies atstovės ar ją edukuoti (kaip tai bando daryti Liza) jau savaime absurdiška, nors ši filme ir atrodo gyvybingesnė. Michalkova negaili autoironijos ir komiškų spalvų savo herojei, kurioje girdėti sovietinių komedijų apie idealias, lyriškas, bet nelaimingas trisdešimtmetes, vis dar tikinčias meile, bet vis giliau klimpstančias į gyvenimo rutiną, atgarsiai. Bet taip ji dar labiau paryškina Lizos tragizmą – būti protingai ir išsilavinusiai šiais laikais, kai svarbiausia atrodyti spalvingai ir „fainai“, skamba lyg prakeikimas. Juolab kad rusų inteligentų idealai, kaip buvo, taip ir liko svetimi liaudžiai. Tik inteligentai jau baigia išnykti.

Michalkovos filmografija – didžiulė. Suskaičiavau beveik penkiasdešimt vaidmenų filmuose ir serialuose. Jie labai įvairūs, daug įsimintinų antrojo plano ar tiesiog epizodinių vaidmenų. Tai ir Grigorijaus Rasputino gerbėja, aristokratė, freilina Anna Vyrubova rusų ir prancūzų bendros gamybos seriale „Rasputinas“ („Rasputin“, rež. Josée Dayan, 2011), ir Lietuvos televizijos bendradarbė Helga Rezo Gigineišvilio kino almanache „Meilė su akcentu“ („Liubov s akcentom“, 2012), ir kukli nelabai adekvataus inžinieriaus duktė ypatingo humoro persmelktoje Boriso Chlebnikovo komedijoje „Beprotiška pagalba“ („Sumasšedšaja pomošč“, 2009), ir mokytoja „nihilistė“ naujajame Smirnovos filme „Vieno paskyrimo istorija“ („Istorija odnogo naznačenija“, 2018), kurio pagrindu tapo Levo Tolstojaus gyvenimo įvykis, ar pagal Sergejaus Minajevo romaną sukurtas Nikolajaus Chomerikio „Selfi“ (2018), nustebinęs Michalkovos gerbėjus atviromis erotinėmis scenomis.

Kartais ne pagrindinis aktorės vaidmuo įsimena labiausiai. Taip atsitiko pasižiūrėjus Sergejaus Ursuliako serialą „Gyvenimas ir likimas“ („Žizn i sudba“, 2012), sukurtą pagal Vasilijaus Grossmano romaną. Michalkova jame suvaidino Mariją Sokolovą – vieno iš serialo herojų, fiziko Štrumo (Sergej Makoveckij) geriausio draugo žmoną ir mylimąją. Knygoje jos prototipu tapo poeto Nikolajaus Zabolockio žmona Jekaterina – vėlyvoji romano autoriaus meilė, pasak amžininkų, neįtikėtinai minkšto charakterio moteris. Tačiau Michalkovos herojė seriale išreiškia pagrindinę „Gyvenimo ir likimo“ temą. Tai meilė, kuri gali pasipriešinti nužmoginimui, padėti išsaugoti savo ir artimo žmogaus individualybę. Pasak Grossmano, tik meilė (erotinė, tėvų, šeimos) gali pasipriešinti valstybės mašinos spaudimui. Aktorė džiaugėsi siūlymu vaidinti seriale: „Tai retas atvejis, kai susitinka aukščiausio lygio literatūra, fantastiškas režisierius, gera komanda ir puikūs aktoriai.“

Asmeninės patirties dalis

Vis dėlto daugiausia žiūrovų meilės sulaukia Michalkovos sukurti ryškūs šiuolaikinių moterų portretai. Tokia yra Boriso Chlebnikovo serialo „Paprasta moteris“ („Obyčnaja ženščina“, 2018) herojė. Trisdešimt devynerių Marina yra chirurgo žmona, dviejų dukterų mama ir gėlių parduotuvės savininkė. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ji sukasi įprastame rate: namai, darbas, sudėtingi santykiai su paaugle dukra ir su priekabių bei pretenzijų nestokojančia anyta, įprastos problemos su pinigais. Ant savo pečių Marina laiko visus keturis namų kampus. Tačiau vieną dieną gražus fasadas subyra ir pradeda ryškėti nematoma Marinos gyvenimo pusė. Mat netekusi darbo, kad išlaikytų šeimą, Marina tapo sutenere, jos prostitutės susitinka su turtingais vyrais viešbučiuose, o gėlių parduotuvė yra tik nelegalaus „verslo“ priedanga.

Staiga ant Marinos pasipila visos nelaimės: paaiškėja, kad vyras turi meilužę, viena jos merginų nužudyta viešbutyje ir ją reikia pašalinti taip, kad niekas nesuprastų, kas atsitiko. Marina problemas sprendžia pati: ant mašinos viršaus riša čiužinį, kuriame nuoga negyvėlė, veža ją užkasti, tačiau problemos nesibaigia – nužudymas buvo nusikaltėlių suregztos intrigos, norint atsikratyti merginos klientu ir sukelti skandalą, dalis, o Marina trukdo jiems ir pati tampa taikiniu. Prie to dar prisidės ir netikėtas nėštumas.

Michalkova vaidina Mariną, kuri gali būti švelni ir rūpestinga mama, bet kuri yra žiauri savo „darbuotojoms“, tai apsukri, stiprių nervų moteris, pasirengusi viskam, kad išsaugotų paprastos moters gyvenimo regimybę. Bet kartu matome mirtinai pavargusią moterį, kuri supranta, kad jai niekas nepadės, kuri lyg kareivis iš visų pusių apšaudomame lauke turi kautis ir su banditais, ir su policininkais. Recenzuodama serialą Olga Kasjanova (colta.ru) rašė: „Ji atsargi, slapukė, neleidžia sau motiniško minkštumo ir idealizmo, sveikai vertina savo gana vidutiniškas galimybes ir pasitelkia gudrybę, nepasitiki niekuo (ypač policija) ir žino, kad jei meluoji užtikrintai, žmonės to nepastebi.“ Michalkovos kuriama Marina kartu ir stipri, ir pažeidžiama, baisi ir prisiimanti visą atsakomybę už tai, kas atsitiks su šeima ir su į pasaulį besibeldžiančiu kūdikiu. Michalkova kuria labai sudėtingą, pakankamai dviprasmišką heroję. Jos ir gaila, bet kartu Marina žadina siaubą, nes tikroji filmo tema – visuomenė, kurioje ši paprasta moteris bando išgyventi. Pirmasis sezonas baigėsi atvira scena – Marinos gimdymu. Neseniai prasidėjo serialo tęsinio filmavimas. Jį režisuoja Natalija Meščianinova.

„Paprasta moteris“ nesulaukė didžiulio atgarsio, bet atnešė Michalkovai geriausios metų aktorės „Auksinį erelį“.

Naujame Chlebnikovo seriale „Audra“ („Štorm“, 2019) Michalkova vaidina pagrindinio herojaus policininko žmoną. Viename interviu aktorė sakė: „Mano herojė – psichologijos dėstytoja, dėl ligos ir vaistų pavirtusi sulaužyta lėle: ji viską supranta, tačiau nieko negali padaryti, bet ir susitaikyti negali. Tai istorija apie asmenybės irimą. Man filmavimas – visada savęs tyrimas. Kad ir kaip būtų keista, personažo gyvenimas tampa mano patirties dalimi.“

Michalkovai ne kartą teko vaidinti gydytojas – seriale „Raudonos apyrankės“ („Krasnyje braslety“, 2016) jos Ana – chirurgijos skyriaus vedėja, Andrejaus Proškino seriale „Daktaras Richteris“ („Doktor Richter“, 2016) Jelizaveta yra gydytoja endokrinologė. Naujausiame filme – scenaristės ir klipų kūrėjos Annos Parmas pilnametražiame debiute „Dabar jau skyrybos!“ („Davai razvediomsia!“, 2019) Michalkovos herojė Maša yra ginekologė. Ji dirba keliuose darbuose, kad išmokėtų už namą paimtą kreditą, ir nepastebi, kaip namuose su vaikais sėdintis vyras įsitaiso meilužę. Kai jis išeina pas jauną ir sportišką merginą, Maša bando vyrą susigrąžinti. Būtent šie veiksmai sukelia daugybę komiškų situacijų, mat „Dabar jau skyrybos!“ yra specifiško žanro filmas – tai vadinamoji rusiška „komedija liaudžiai“, todėl ypatingų subtilybių tikėtis neverta. Bet Michalkova, regis, ir neslepia, kad filmo kūrėjams svarbiau buvo ne filmo meniškumas, o jo ištarmė. Šiuo požiūriu „Dabar jau skyrybos!“ yra maištingas filmas, nes griauna Rusijoje vis dar gajus stereotipus, esą tradiciniai moters vaidmenys – būti motina, guodėja ir seksualiniu objektu, ir šaiposi iš tradicinio požiūrio, kurį filme įkūnija Mašos mama, teigianti, jog „vedybiniame gyvenime tingėti negalima“.

Maša filmo pabaigoje suvokia, kad gali būti laiminga be vyro, gyvendama su vaikais mažame bute, o ne nuosavame name. Trumpai tariant, įsiklausydama į save, o ne bandydama atitikti mamos, vyro ar draugių įsivaizdavimus. Michalkova pabrėžia: „Mes paėmėme gana tipišką moters charakterį, kai, regis, ji ir silpnoji lytis, bet gyvenimo aplinkybės priverčia suvokti, kad gali atsiremti tik į save. Filmo istorija apie tai, kad būti vienai nebaisu. Tai ne pasaulio pabaiga. Po skyrybų gyvenimas nesibaigia ir toliau būtinai bus kas nors kita. Esu įsitikinusi, kad moterys iš prigimties yra stipresnės, atsparesnės stresui, jų išgyvenamumas didesnis. Vyrai iš pradžių analizuoja problemas, o moterys iškart pradeda ieškoti jų sprendimo būdų.“